Antano maceinos ir juozo girniaus krikščioniškoji filosofija
5 (100%) 1 vote

Antano maceinos ir juozo girniaus krikščioniškoji filosofija

A. Krevnevičius SM 3/7

Antano Maceinos ir Juozo Girniaus krikščioniškoji filosofija

Filosofijos referato PLANAS

I. Įvadas

II. A.Maceinos ir J.Girniaus krikščioniškoji filosofija

1. Žmogaus santykis su Dievu

2. Tiesos problema

3. Laisvės problema

III. Maceinos ir Girniaus filosofijos ištakos ir kontekstas

IV. Išvados

V. Literatūra

Antanas Maceina (1908-1988) ir Juozas Girnius (1915-1994) –

vieni žymiausių lietuvių išeivijos filosofų. Susiklosčiusios

gyvenimo sąlygos, aplinka ir gyventas laikotarpis lėmė jiems būti

krikščioniškojo egzistencializmo atstovais. Nors abiejų filosofija

persmelkta katalikiškų pažiūrų, tačiau skiriasi. Juozą Girnių būtų

galima laikyti liberalesnės krikščioniškosios filosofijos atstovu, o

Antaną Maceiną – konservatyvesnės.

Girniaus egzistencinis rūpestis nukreiptas ne į patį Dievą, net

ne į tikėjimo ramybėje esantį mirtingąjį, o į žmogų, kuris visas

pasinėręs į laikinybės sąmonę, į žmogų be Dievo. Turbūt todėl jo

filosofija paženklinta nerimu ir tragizmu. Tuo tarpu Maceinos

filosofavimas nerūpestingas ir neegzistencinis. Jam krikščioniškoji

orentacija ir krikščioniškoji filosofija yra tarsi savaime

suprantamas dalykas, absoliuti ir nekvestionuojama tiesa. Maceina

buvo vienas iš nedaugelio tarpukario Lietuvos mąstytojų, kuris, net

ir gyvendamas emigracijoje, laikėsi nuostatos, jog Šventasis Raštas

– tai abejonių nekelianti Dievo žodžių visuma. Šia prasme kievienu

tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento žodžiu ar teiginiu jis

naudojosi kaip absoliučia tiesa, kuriai negali prilygti jokia kita –

nei iš gamtos mokslų, nei iš kurio nors filosofų raštų paimta

mintis. Ypač tais atvejais, kai tai yra teiginys šiomis Šventojo

Rašto tiesomis abejojantis ar joms prieštaraujantis. Taigi tam tikra

intelektualinio nepakantumo atmosfera kitaip manantiems būdinga

visiems Maceinos kūriniams. Šia prasme neprieštaringumo Šventajam

Raštui nuostata A.Maceinai yra tapusi absoliučiai intelektualine ir

dorovine mąstytojo kūrybinės saviraiškos dogma, vertybe ir nuostata,

prie kurios mąstytojas verčia prisiderinti kitus. Su

nesutinkanačiais jis ne tik aistringai polemizuoja, ginčijasi, juos

neigia, bet prireikus ir atsiriboja. Tai nulemia filosofo poleminį

monologinį filosofinių tekstų pobūdį ir voliuntaristinį polinkį į

teosofinį grožinės literatūros, meno kūrinių interpretavimą.

A.Maceinos filosofijoje žmogus nėra vienišas nei kaip kalba, nei

kaip lemtis, likimas, t.y. kaip egzistencija. Jis visada ir visur

yra su kažkuo: su Dievu, su kalba, su tauta, su istorija, su likimu

ir t.t.Taigi jo šviesiam ir džiaugsmingam filosofavimui nereikia

eiti toli, kad atrastų Dievą. Jis nuo pat pradžių yra Maceinos

filosofinės minties ‘rūmo’ pamatas. Tuo tarpu Girnius leidžia savo

filosofijos Dievui būti numarinamam tūkstančius kartų, bet jo

tikėjimas visa pakelia ir su nerimu žvelgia į žmogų be Dievo.

Maceina pratesia, jog šiurpus yra gyvenimas be Dievo, bet dar

šiurpesnis gyvenimas su Dievu, jeigu jo nėra. Tikinčiojo

egzistencija tokiu atveju būtų pasibaisėtina saviapgaulė. Maceinos

nuomone, žmogus Dievą gali rasti tik būtyje, ne savo sąmonėje, net

jei ši sąmonė ir būtų labai nelaiminga bei neprasminga. Jeigu Dievas

yra, jis turi turėti ryšio su būtimi. Jeigu jis turi ryšio su

būtimi, jis gali būti proto sklaida būtyje ir rastas. Jeigu būties

sklaida Dievo neranda, tai reiškia, kad jo išviso nėra, nes Dievas

neturi jokio ryšio su būtimi.

A.Maceinos būties mąstymas – tai mąstymas laukiant ir

pasitikint. Laukimas ir pasitikėjimas – pamatiniai A.Maceinos

krikščioniškojo egzistencializmo postulatai. Tai ir yra esminė

krikščioniškojo egzistencializmo ypatybė, išskirianti ar atskirianti

jį nuo heidegeriškojo ar sartriškojo pasaulėžiūrinės orientacijos

mąstytojų. Dvi pamatinės jungtys, siejančios atskirą individą kaip

žmogų su pasauliu ir su būtimi – tai visada šalia esantis kitas

žmogus ir Dievas. To užtenka, kad būtis ir būtiškumas nustotų būti

vien tik bauginanti tuštuma, kurioje ar už kurios jau nieko nėra.

Kiekvieno iš mūsų kaip individo santykis su kitu žmogumi, o juo

labiau su Dievu, pripildo mūsų egzistenciją nenusakomo ir

neišreiškiamo dvasinio turinio – meilės, rūpesčio ir atsakomybės.

Žmogiškoji egzistencija, žmogiškoji būtis pasaulyje Maceinai nėra

tik tuščios sąvokos ar abstrakcijos, nes būtent jas, kaip

nemirtingosios mūsų sielos ekvivalentus, mes visada turime realią

galimybę paaukoti Dievui.

Skirtingai nuo Maceinos, kuris Dievui įrodyti rinkosi ne

metafizinį, o ontologinį kelią, Girnius neatmeta galimybės Dievą

žmogui pažinti protu (be abejo su tam tikra išlyga, nes žmogiškasis

protas nėra pajėgus aprėpti Absoliutą). Tai, kas protu nepažįstama,

yra paslaptis, o paslaptis tegali būti išpažįstama.

Dievo klausimu Maceina laikėsi kenozės koncepcijos.
Žmogus

pajėgia pažinti tik apsiribojusį Dievą, nes tik tada jis sueina su

Dievu į abipusį santykį. Absoliuti transcendencija sunaikintų žmogų

kaip “Aš”, tuo tarpu žmogaus egzistencija yra laisva apsispręsti

Dievo atžvilgiu.

Žmogaus santykis ir sąjunga su Dievu, kad ir kokia dramatiška ar

tragiška ji būtų, atsiskleidžia kaip pamatinė dorovinė,

pasaulėžiūrinė A.Maceinos filosofavimo konstanta. Tai ir visos

žmogiškosios egzistencijos, buities ir būties konstanta, nes tai –

ir kiekviena žmogaus gyvenimo akimirka. Žmogus susaistytas su Dievu

ne tik savo prigimtimi, bet ir kaip Jo valios ir galios pasaulyje

išraiška, t.y. ir kaip kūrinys, ir kaip kūrėjas. Žmogus yra

susaistytas su Dievu ne tik per savo gimimą, gyvenimą ir mirtį, bet

ir per dieviškosios moralės, t.y. Dievo ir artimo meilės Įstatymo,

raidę ir dvasią. Galiausiai žmogus yra susaistytas su Dievu ir per

mirtį kaip amžinojo gyvenimo viltį Dievo akivaizdoje.

Girnius lieka metafizikas tikrąja prasme. Neatmesdamas

tomistinių Dievo buvimo įrodymų, jis neišsitenka egzistencializmo

rėmuose. Girniaus nuomone, protas gali peržengti juslinę patirtį,

reikalaudamas patirtinės tikrovės baigtinybę pagrįsti nebaigtinybe,

t.y. priežastingumo dėsnį taikyti už juslinės patirties plotmės.

Filosofas suvokia Dievo klausimą kaip kiekvieno žmogaus pagrindinį

egzistencinį rūpestį. “Savęs įprasminimo rūpestis ir Dievo

ieškojimas yra susiję, nes žmogaus klausimas implikuoja Dievo

klausimą”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.78).

Keldamas savo galutinės paskirties klausimą žmogus vienaip ar kitaip

sprendžia ir Dievo klausimą. Apsisprendimas Dievo atžvilgiu nulemia

žmogaus požiūrį į patį save.

“Dvasinė žmogaus prigimtis, moralinė sąmonė ir amžinybės ilgesys

yra tie pagrindiniai žmogiškosios egzistencijos faktai, kurie

žmogaus klausimą paverčia drauge ir Dievo klausimu”(Žmogus be

Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.78). Girniaus teigimu, tik

dvasinės prigimties dėka žmogus pajėgia peržengti laiko horizontą ir

atsiverti amžinybės perspektyvai. Dvasinė prigimtis palaiko žmoguje

moralinio tyrumo ir amžinybės ilgesį. Ilgėtis amžinybės – tai

ilgėtis tobulybės. Kiekvienas žmogus, tiek krikščionis, tiek

ateistas, ilgisi nemirtingumo. Anot Girniaus, degdami nemirtingumo

ilgesiu žmonės savotiškai dega ilgesiu Dievui, nepaisant tiki juo ar

neigia. “Žmogus savotiškai liudija Dievą ir tada, kai jį

neigia”(Žmogus be Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994;p.27) –

pagrindinė Girniaus studijos apie žmogų be Dievo mintis. Pasak

filosofo, nėra nieko, kas Dievo neliudytų. Visi jo kūriniai liudija

Dievą. Girnius neatmeta galimybės Dievą pažinti protu. Tačiau,

“kadangi Dievas pažįstamas kaip nelygstama Paslaptis, santykis su

Dievu visada yra daugiau negu tik paprastas pažinimas”(Žmogus be

Dievo//J.Girnius.Raštai II.V,1994; p.24).

Labiausiai Dievą liudija pats žmogus savo dvasine ir kūrybine

prigimtimi, besiveržiančia begalybėn. Žmogus be dievo liudija jį

savo ateistine gyvenimo tuštuma. Tai ypač ryšku tokiose ribinėse

situacijose kaip mirtis. Tikintįjį guodžia viltis, kad baigus

žemiškąjį gyvenimą, prasidės pomirtinis gyvenimas be kančios. O

žmogus gyvenantis be Dievo santykyje su mirtimi, anot Girniaus, turi

tris galimybes. Tai – slėptis nuo mirties (Schopenhaueris), atvirai

sutikti mirtį (Heideggeris) arba mirties prasmės suvokimas kaip

beprasmybė (Sartre).

Anot Girniaus, tik mirtis įvertins ir pasvers žmogiškojo

pašaukimo vykdymą. Ji yra žmogiškojo buvimo pasaulyje sąlyga ir šia

prasme tiesiogiai priklauso žmogaus gyvenimui. Mirtis žadina žmogų

ieškoti savojo buvimo prasmės. Žmogiškasis būties klausimas susijęs

su mirties klausimu, nes jis visu savo aštrumu iškyla tik mirties

akivaizdoje. Visus gyvenimo rūpesčius užgožia vienas – viso gyvenimo

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1398 žodžiai iš 4632 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.