Ar mes visatoje vieni dokumentas

Ar mes visatoje vieni?

Žemė- žmogaus namai. Žmogus gerokai toliau pažengęs už bet kokią gyvybės formą egzistuojančią žemėja. Pakolkas, erdvė kurioje veikia žmogus tai tik nedidelė planeta Žemė ir dalelė kosmoso (žiūrint visos visatos mastu) tai ar nemanot, kad manyti jog žmogus tai vienintelė protinga būtybė- tiesiog didybės manija? Praeito šimtmečio pradžioje žmogus pradėjo labai domėtis nežemiškų civi­li­za­ci­jų fe­no­me­nu. Jei vi­sa­ta iš­ties to­kia, dau­giau nei gi­gan­tiš­ka kaip te­i­gia moks­li­nin­kai, tai ar ne­at­ro­do, keis­ta, kad to­kiuo­se mil­ži­niš­kuo­se kos­mo­so plo­tuo­se tė­ra vie­nin­te­lė pla­ne­ta, ku­rio­je eg­zis­tuo­ja nors kiek to­liau pa­žen­gęs pro­tas. Juk, kad Eu­ro­pa, tai vi­sas pa­sau­lis (ir dar plokš­čias) bu­vo ma­no­ma iki pen­kio­lik­to am­žiaus pa­bai­gos. Ir juk Ame­ri­kos in­dė­nai, kad jie eg­zis­tuo­ja, ži­no­jo jau tūks­tan­čius me­tų. O mes ap­ie eu­ro­pie­čiai ap­ie juos (ir ant­raip) su­ži­no­jo tik po lem­tin­gos Ko­lum­bo ke­lio­nės. Tai ar šis pa­vyz­dys ne­pa­na­šus į NSO mįs­lę? Gal vi­si že­mės gy­ven­to­jai su­da­ro pvz.: vie­ną mi­li­jo­ną­ją vi­sų pro­tin­gų vi­sa­tos gy­ven­to­jų da­lį. Ir gal­būt ki­tos ci­vi­li­za­ci­jos ra­miai su­gy­ve­na, ku­ria sa­vo is­to­ri­ją, kau­pia ži­nias, ir net vi­sai ne­ži­no ap­ie Že­mę, ir jos gy­ven­to­jus žmo­nes. Įdo­mu tai kad žmo­gus nau­do­ja są­vo­ką “aukš­tes­nis pro­tas”? Gal kur nors, kos­mo­so pla­ty­bė­se, yra pla­ne­ta, ku­rio­je laks­to bū­ty­bės kaž­kuo pa­na­šios į že­miš­ką­jį ne­an­der­ta­lie­tį, ku­ris taip pat vys­ty­sis iki to­bu­ly­bės, pra­džiai iš­ras­da­mas to­kius pri­mi­ty­vius daik­tus, kaip ug­nį ar ra­tą?

Mes daž­niau­siai įsi­vaiz­duo­ja­me tre­jo­pus at­ei­vių ti­pus. Pir­mie­ji: tai vi­siš­kai humanoidi­nės for­mos bū­ty­bės. T.Y. kad at­ei­viai (be­veik) nie­kuo ne­si­ski­ria nuo žmo­gaus. Ant­rie­ji: tai ma­ži, la­bai plo­nom ga­lū­nėm, il­gais pirš­tais, di­de­lėm gal­vom, ma­žom bur­nom ir mig­do­lo for­mos aki­mis. Pas­ta­ro­sios bū­ty­bės liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mu daž­niau­siai skrai­do “skraidan­čiom lėkš­tėm”. Tre­čio­ji gru­pė nu­pa­sa­ko­ta liu­di­nin­kų, tai po­pu­lia­rūs fan­tas­ti­nių fil­mų he­ro­jai. Jie bū­na su čiup­tu­vais vie­toj ran­kų, spjau­do si­e­rą ir t.t. Bet ši bū­ty­bė nė­ra la­bai po­pu­lia­ri tarp liu­di­nin­kų ku­rie esą su­si­dū­rė su at­ei­viais iš kos­mo­so. Iš šių tri­jų iš­var­din­tų pa­da­rų, ly­de­ris yra “di­džia­gal­vis il­gais pirš­tais”. Įdo­mu tai, kad kai ku­rių ana­to­mų nuo­mo­ne žmo­gus kei­čia­si. Sme­ge­nų ma­sė nuo­lat di­dė­ja, o kau­ko­lė ap­va­lė­ja. Nyks­ta dan­tys ir trum­pė­ja stu­bu­ras, tai­gi žmo­gaus ūgis ma­žė­ja taip pat. To­dėl jie (ana­to­mai) ma­no, kad po dau­ge­lio mi­li­jo­nų me­tų am­žiaus, žmo­gus taps pa­na­šus į ant­ros kla­sės at­ei­vius: že­mo ūgio, di­de­le gal­va, ma­ža bur­na… gal šie at­ei­viai, tai to­kie pa­tys žmo­nės kaip ir mes, tik jau se­niai pe­rė­ję tą sta­di­ją, ku­rio­je esa­me mes?

Daž­ną die­ną pa­sau­lio spau­do­je pa­si­ro­do ap­ra­šy­mai ap­ie Že­mės gy­ven­to­jų ste­bė­tus ne­at­pa­žin­tus skrai­dan­čius ob­jek­tus (to­liau NSO) ir net­gi su­si­ti­ki­mus su jų eki­pa­žais. Ret­kar­čiais spaus­di­na­mos ir nuo­trau­kos, ku­rio­se daž­niau­siai bū­na už­fik­suo­ta mū­sų ci­vi­li­za­ci­jos veik­la ar­ba at­mos­fe­ros reiš­ki­niai. Pats trum­pi­nys NSO reiš­kia daik­tą ku­ris bū­ti­nai tu­ri skris­ti ir nie­kas jo ne­ga­li pa­žin­ti. Lo­giš­kai pa­m1s­čius- tai jei pa­im­tum nie­kie­no ne­ma­ty­tą daik­tą (bet ko­ki) ir mes­tum jį ho­ri­zon­ta­liai nuo sa­vęs, tai vi­si po­žy­miai ro­do, kad tai yra ne­at­pa­žin­tas skrai­dan­tis ob­jek­tas. De­ja. Nė­ra raš­tiš­ko su­si­ta­ri­mo, bet vis­ tiek vi­si ži­no, kad jei mi­ni­mas NSO, tai mes tu­ri­me rei­ka­lą su apa­ra­tais ku­riuos pa­ga­mi­no ne­že­miš­kos ci­vi­li­za­ci­jos. NSO pas­te­bi­ma įvai­rių, bet daž­niau­siai dis­ko for­mos apa­ra­tai ku­rie sklei­džia švie­są. Nuo sa­vo for­mos NSO ga­vo ir liau­dy­je daž­niau­siai nau­do­ja­mą pa­va­di­ni­mą: skrai­dan­čios lėkš­tės. Liu­di­nin­kai tvir­ti­na ma­tę ne tik dis­ko for­mos NSO, jų bū­na ir ci­ga­ro for­mos, ir tri­kam­pių. Jei­gu tai tie­sa, tai at­ei­viai tu­rė­tų nu­ke­liau­ti dau­giau nei mil­ži­niš­kus at­stu­mus, kad at­si­dur­tų že­mė­je (nors liu­di­nin­kai, ku­riuos at­ei­viai esą nu­skrai­di­nę į sa­vo gim­tą­ją pla­ne­tą, kaip vie­nas tvir­ti­na, kad ke­lio­nė truk­da­vo vos ke­lias aki­mir­kas). Pa­ban­dy­ki­te pa­gal­vo­ti, ko­kį ku­rą ga­lė­tų nau­do­ti NSO no­rė­da­mi ši­taip ju­dė­ti erd­vė­je. Gal tai koks nors že­mė­ja net
ne­sap­nuo­tų che­mi­nių ele­men­tų jun­gi­nys. Ki­ta ver­tus, žmo­gaus su­konst­ruo­tas ma­ši­nos nau­do­ja ku­rą, rau­me­nų jė­gą ar ki­tą ener­gi­ją, to­dėl mes pa­tys są­mo­nin­gai “įmon­tuo­ja­me” ko­kį nors va­rik­lį į tik­rus ar pra­ma­ny­tus at­ei­vių lai­vus. Dėl šios prie­žas­ties mes ir ne­pa­mąs­to­me, kad gal at­ei­viai nau­do­ja ko­kį apa­ra­tą ku­ris veik­tų kaip ra­di­jas, ir at­ei­vių lai­vą, ta­ry­tum ra­di­jo ban­gas, per ke­lias se­kun­des ar net jos da­lis pe­rkel­tų į ki­tą pla­ne­tą, žvaigž­des ar ga­lak­ti­ką. Bet vis­ tiek kaž­koks “va­rik­lis” va­ro NSO, nes be­veik vi­sa­da jam pra­skri­dus gir­di­mas triukš­mas. Žmo­nės pas­te­bi įvai­raus dy­džio NSO jis bū­na nuo ke­lių iki ke­lių šim­tų met­rų il­gio (skers­mens). Gal di­die­ji apa­ra­tai vei­kia pa­na­šiai kaip kro­vi­niai lai­ne­riai, o ma­žie­ji yra tar­si žval­gy­bi­niai lėk­tu­vai ku­rie tik ty­ri­nė­ja pla­ne­tas iš ar­ti o at­stu­mus tarp jų įvei­kia tū­no­da­mi di­džių­jų vi­du­je.

NSO “in­ži­nie­riai” yra su­ra­dę bū­dą “at­jung­ti” at­jung­ti Že­mės trau­ka, nes nė vie­na­me liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­me nė­ra to­kių, ar pa­na­šių žo­džių: pra­skrie­jus tam daik­tui, ma­ne įsu­ko stip­rus oro gū­sis, ly­giai toks pat kaip pra­skri­dus lėk­tu­vui. Tai reiš­kia, kad at­ei­viai ne­nau­do­ja to­kių ae­ro­di­na­mi­nių prie­tai­sų ku­riuos nau­do­ja žmo­gus, pvz.: pro­pe­le­ris. Nors kos­mo­se iš jo ne­bū­tų daug nau­dos, nes ja­me nė­ra oro į ku­rį ga­lė­tų “ka­bin­tis” pro­pe­le­ris…

Tik­ri­nant pa­gro­bi­mų at­ve­jus daž­nai bū­na pa­sa­ko­ja­ma, kad au­kas NSO į sa­vo vi­dų įtrauk­da­vo be jo­kių apa­ra­tų, o tie­siog pa­kel­da­vo jas nuo Že­mės pa­slap­tin­ga jė­ga. Liu­di­nin­kai ku­rie ma­tė NSO yra sa­kę, kad juos su­pa­ra­ly­žiuo­da­vę, jie ga­lė­da­vę blai­viai mąs­ty­ti, o kar­tais net kal­bė­ti, bet jie bū­da­vo su­kaus­ty­ti pa­slap­tin­gos jė­gos (gal tai bai­mė? ). Daug kas pa­sa­ko­ja ir ap­ie keis­tą, bet lyg ir blai­vų no­rą tar­kim pa­žiū­rė­ti per lan­gą. Po ke­lių aki­mir­kų jie pa­ma­ty­da­vo NSO. Kar­tais ta trau­ka- no­ras net pri­ver­čia įlip­ti į NSO (tuo at­ve­ju lai­vas bū­na nu­si­lei­dęs, ir į jį ve­da laip­te­liai). Ant­ro­je da­ly­je pa­teik­si­me pa­vyz­džius at­ve­jų, kai prieš NSO bū­na pa­si­un­čia­mi nai­kin­tu­vai ar ko­vi­nės ra­ke­tos, ir kaip NSO jas gra­žiai “su­tvar­ko” pa­slap­tin­gais sa­vo gink­lais. Že­mė­ja la­ze­riai nau­do­ja­mi jau ku­rį lai­ką, bet tik ci­vi­li­niams tiks­lams, o gal at­ei­viai yra taip iš­to­bu­li­nę jį, kad jis ge­ba grei­tai ir veiks­min­gai ar­dy­ti ma­te­ria­lią me­džia­gą. To­kius la­ze­rius ga­li­me iš­vys­ti nors kiek ge­res­nia­me fan­tas­ti­nia­me fil­me. Nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti, kaip baig­tus mū­šis tarp že­mie­čių nai­kin­tu­vų, jų ra­ke­tų bei šo­vi­nių ir at­ei­vių pi­lo­tuo­ja­mų NSO pri­kimš­tų ne­ma­ty­tos te­chni­kos ga­lin­čios iš­skir­ti vi­są ar­dan­čius, daž­niau­siai rau­do­nus la­ze­rius. Ti­kė­ki­mės nie­kas to ir ne­su­ži­nos.

Tuo, kad eg­zis­tuo­ja įvai­raus pa­vi­da­lo (daž­niau­siai žmo­giš­ko) ne­že­miš­kos bū­ty­bės, ti­ki dau­ge­lis že­mės gy­ven­to­jų. 45 mi­li­jo­nai ame­ri­kie­čių įsi­ti­ki­nę, kad at­ei­viai iš kos­mo­so jau ke­le­tą me­tų lan­ko jų že­my­ną. 15 mi­li­jo­nų pa­rei­škė, kad pa­tys ma­tė NSO, o čia juk tik ame­ri­kie­čiai. Vi­sa­me pa­sau­ly­je to­kių liu­di­nin­kų žy­miai dau­giau. Be to dau­ge­lis tvir­ti­na, kad jie ne tik ma­tė, bet ir bu­vo pa­grob­ti. Daž­niau­siai mi­ni­mas dis­ko for­mos skrai­dan­tis ob­jek­tas ir ryš­ki švie­sa. Po to dau­ge­lis pa­grob­tų­jų sa­ko esą bu­vę už­mig­dy­ti ir pa­bus­da­vę apa­ra­to vi­du­je. Ten jie daž­niau­siai bū­na ty­ri­nė­ja­mi “ma­žų ža­lių žmo­ge­liu­kų, mig­do­lo for­mos aki­mis”. Vi­si tvir­ti­na gu­lė­jo ant sta­lo (ope­ra­ci­nio?), o ap­e juos vaikš­čio­jo pa­da­rai ir kar­tais pa­si­nau­do­da­mi ne­ma­ty­ta te­chni­ka ar pa­pras­tais pjau­ti pri­tai­ky­tais įran­kiais, juos “ty­ri­nė­da­vo”. At­ei­viai at­seit ap­žiū­ri­nė­da­vo vi­daus ir iš­o­rės or­ga­nus (ne­gi jiems po ši­tie­kos ga­li­mų ap­si­lan­ky­mo me­tų tai vis dar ak­tu­a­lu ir rei­ka­lin­ga?) gal­būt jie su sa­vo au­ko­mis at­lik­da­vo ir įvai­rius psicho­lo­gi­nius, at­spa­ru­mo ap­lin­kai ir į pa­žei­džia­mu­mą te­stus. O gal JIE mus gro­bia vien sa­vo ma­lo­nu­mui ir ste­bi, ly­giai taip pat kaip ir mes ste­bi­me gy­vū­nus ZO­O pa­rke.

Pa­si­tai­ko ir to­kių liu­di­nin­kų pa­ro­dy­mų ku­riuo­se jie te­i­gia, kad at­ei­viai su jais elg­da­vo­si vi­sai, net la­bai pa­gar­biai. JIE
vo ap­ie sa­ve- kas jie to­kie, iš kur, ko no­ri iš žmo­nių ir kar­tais at­sa­ko į ke­le­tą žmo­nių pa­teik­tų klau­si­mų. Daž­niau­sia to­kio­se “pa­mo­kė­lė­se” bū­na pa­mi­ni­ma ir at­ei­vių gim­to­ji pla­ne­ta ku­rios pa­va­di­ni­mas daž­niau­siai skam­ba kaip fan­tas­ti­niuo­se fil­muo­se. Pvz.: Cen­tau­rus club­do­ma­tus. Į tuos pa­sau­lius nu­si­gau­na­ma la­bai di­de­liu žmo­gui ne­su­vo­kia­mu grei­čiu, įsi­vaiz­duo­ki­te ko­kios įran­gos rei­kė­tų nu­ke­liau­ti į ar­ti­miau­sia mū­sų pla­ne­tos žvaigž­dę Cen­tau­rus Proxima. Pri­si­min­ki­te žmo­ni­jos ban­dy­mus pa­kil­ti į kos­mi­nę erd­vę, ir ko­kio dy­džio bu­vo jų apa­ra­tai. Kai tuo tar­pu NSO yra kur kas ma­žes­ni.