???Dievų miškas“ – atsiminimų knyga, kurioje B.Sruoga aprašė ne tik skausmą
ir pažeminimą. Jis sugebėjo aprašyti ir juoką sukeliančius įvykius bei
charakterius.
B.Sruoga – šakoto talento rašytojas. Knyga „Dievų miškas“ – atsiminimai
apie koncentracijos lagerį. Joje rašytojas kelia gilius klausimus : kodėl
atsirado nežmoniška fašizmo ideologija, kodėl žmogus virsta žvėrimi.
Knygą autorius parašo per keletą mėnesių, grįžęs iš Štuthofo koncentracijos
stovyklos. 1945 metais. Griežtai laikydamasis tikrovės faktų, rašytojas
pasiekė plačių meninių apibendrinimų, sukūrė įsimenančius ir giliai
jaudinančius žmogaus ir žmogiškumo dramos fašistinėje sistemoje paveikslus.
Pasakojimas „Dievų miške“ suskirstytas į mažus skyrelius: informuojančius,
apibendrinančius, portretinius. Pasakojimas ramus, bet aštrus ir
smingantis. Pagrindiniu ginklu prieš nežmonišką lagerio tikrovę jis
pasirenka juoką. Rašytojas nesistengia graudinti, nesileidžia į dūsavimus.
Ironija, atsainumas, sarkastiškas pasakojimo būdas – tokį stilių knygai
pasirenka B.Sruoga. Rašytojui labiausiai rūpi žmogus. Lageryje nėra nieko
švento. Žmogus niekinamas, iš jo tyčiojamasi, jis žeminamas. Jis – darbo
jėga, daiktas, kurį galima daužyti, trypti. Mirtis lageryje kasdieniška,
purvina, netekusi paslapties. Miršta šimtai. Lagerio taisyklė – bet kokia
kaina išlikti. Skųsk, mušk, niekink – toks būsi reikalingas viršininkams.
Tik retkarčiais „dievų miške“ išvysi žmogiškumo švystelėjimą – verkia
esesininkė mergina, palydėjusi į mirtį koloną žydų tautybės moterų. Kuo
rūstesni laikai, tuo tvirtesnis žmogus turi būti. Rašytojas nepalūžo šiame
pragare.Jam padėjo žmonės, sugebėję atsilaikyti prieš aplinkos žvėriškumą.
Knygoje jis pasakoja, kaip jį globojęs kažkoks nematomas lenkų komitetas,
kaip vieni lenkai gynę lietuvius nuo kitų lenkų – mušeikų, gelbėję nuo
alkanos mirties. Mini jis ir vokiečius, kalinčius lageryje. Knygoje
pabrėžiama visų tautų dorų žmonių vienybė, tarpusavio pagalba. Ne iš karto
„Dievų mišką“ cenzoriai priėmė. Neatitiko jų mąstymo žodžiai, tonas. Juokas
artimas ašarai, juokas kaip žmogaus dvasinė savigyna – toks B.Sruogos
knygos stilius, tuo ji savita XXa. lietuvių literatūroje.
Mano nuomone, įdomiausia lietuvių rašytojo knyga – ,,Dievų miškas” –
garsiausias Balio Sruogos romanas. Mano tikslas atskleisti sarkazmą šiame
B. Sruogos romane. Autorius apie žiaurius dalykus rašė su ironija, pašaipa,
kartais perskaičius norėdavosi juoktis, o vėliau supranti koks šiurpus
dalykas aprašytas. ,,Dievų miškas” paliko turbūt stipriausią įspūdį iš visų
skaitytų kietuvių autorių knygų dėl to, kad joje Štuthofo koncentracijos
lagerio žiaurumai aprašyti labai savitu stiliumiu, nes visi kraupūs įvykiai
yra nupasakojami su humoristine gaidele ir trupučiu ironijos, tarsi nieko
ypatingo ir žiauraus lageryje neįvyko.
Epitetai, kaip klipata, bei trumpi žodeliai, tokie kaip netyčia, trupučiuką
daro didelę įtaką sakinio prasmei. Įvairiausi epitetai yra pritaikomi
charakterizuojant personažus, ypač lagerio viršininkus. Tokia pasirinkta
savita prisiminimų forma žymiai stipriau išryškina visus koncentracijos
stovyklose patirtus baisumus, todėl ji man sukėlė tiek jausmų : užuojautą,
simpatiją ir pagarbą B. Sruogai ir kitiem kaliniams. Pasirodo, žmogus gali
iškęsti nesibaigiančius kankinimus, mušimą keiksmus ir vis dėlto išlikti
žmogumi. Juk Sruoga grįžęs iš ten sugebėjo parašyti tokią įspūdingą knygą,
kurioje susipina ir sarkazmas, juodasis humoras, ir užuojauta, simpatija,
pagarba likimo bendrams. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo
sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą
ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino
fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa
tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti žmogaus žvilgsniu.
Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri
ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai – tragiškiausi momentai
vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami
ironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę
plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio
daiktiškumo į literatūros meno sritį. „Dievų miškas“ atskleidė hitlerinės
priverčiamųjų darbų stovyklos tikrovę. Tačiau kūrinys turi ir platesnės
apibendrinančios reikšmės. Panašūs vaizdai kartojasi kiekvienos
totalitarinės sistemos žmonių naikinimo pragare, ypač Sibire. Nors kūrinyje
veiksmo nedaug, bet pats vaizdavimo būdas yra toks gyvas, kad kūrinys
intriguoja ir yra skaitomas kaip įdomus romanas. Balio Sruogos biografija
Balys Sruoga gimė 1896 m. vasario 2 dieną Baibokuose (Biržų rajone). Jis
buvo poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, publicistas, literatūros ir
tautosakos tyrinėtojas. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, nuo
ketvirtos klasės uždarbiavo privačiomis pamokomis. 1912 m. pradėjo
spausdinti savo kūrinius ,,Aušrinėje”, ,,Rygos Naujienose”, ,,Lietuvos
žiniose”, ,,Naujam take”, literatūros žurnale ,,Vavorykštė”. 1914 m. įstojo
į Petrogrado miškų institutą, vėliau studijavo literatūrą Petrogrado ir
Maskvos
universitetuose. Šalia studijų, B.Sruoga domėjosi teatru, dalyvavo
lietuviškuose vaidinimuose. Maskvoje B.Sruoga parašė dauguma savo geriausių
lyrinių kūrinių. 1918m. B.Sruoga grįžo į Lietuvą. Kurį laiką dirbo mokytoju
Vilniuje. Persikėlęs į Kauną, dirbo Spaudos biure, Lietuvos dienraščio
redakcijoje, rašė daug publicistinių straipsnių. B.Sruoga buvo vienas iš
satyrinio Vilkolakio teatro organizatorių, rašė teatrui scenos veikalus,
įsitraukė ir į politinę veiklą,dalyvavo Šaulių sąjungos, Meno kūrėjų
draugijos, žurnalistų sąjungos veikloje. 1921m. B.Sruoga išvyko į Miuncheno
universitetą. Studijavo slavistiką, teatro ir meno istorijas. 1924m. apgynė
disertaciją iš lietuvių tautosakos ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.