Turinys
1. Įvadas
……………………………………………………………..
…………………
2. Baltijos jūros ekosistemos (Lietuvos akvatorinės dalies)…………..
3. Kuršių
nerija………………………………………………………..
………………4. Kuršių
marios………………………………………………………..
…………….5. Nerijos
pajūrys……………………………………………………….
…………….6. Palangos
pajūrys……………………………………………………….
…………..7. Nemuno
delta…………………………………………………………
………………8.
Tyras………………………………………………………….
…………………………9.
Išvados………………………………………………………..
…………………………10.
Literatūra…………………………………………………….
………………………..
Anotacija
Darbe nagrinėjamos Kuršių nerijos, Kuršių marių, Nerijos pajūrio,
Palangos pajūrio, Nemuno deltos, Tyro ekosistemos.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Baltijos jūra, Kuršių marios, Kuršių nerija, Nemuno
delta, trofiniai ryšiai, ekosistema.Įvadas
Mūsų planeta – Žemė yra nepakartojamas gamtos tvarinys. Čia pakanka
vandens, gaubia apie 10 km atmosferos sluoksnis (tęsiasi iki 1000 km),
kuriame yra anglies dioksido, azoto, deguonies. Šios medžiagos reikalingos
gyviesiems organizmams ir patys jas gamina. Anglies dioksidas naudojamas
fotosintezei, deguonis – kvėpavimui, o didesniame aukštyje iš jo gaminasi
ozonas, sauganti Žemės gyvybę nuo kenksmingos kosmoso radiacijos.
Tarpusavyje sąveikaudami, organizmai išlaiko gyvybei tinkamą atmosferą,
hidrosferą ir litosferą. Žemės ekosistemą sudaro gyvųjų organizmų bendrijos
ir juos supanti negyvoji gamta. Labai apibendrintai ekosistemą galima
apibrėžti kaip gyvųjų ir negyvųjų elementų sistemą, kurioje ją sudarančios
komponentės jungiasi tarpusavio ryšiais, užtikrinančiais gyvybei svarbius
medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesus. Tai gali būti
sausumos ar vandens plotai, kuriuose gyvena įvairiausi mikroorganizmai,
augalai, gyvūnai. Kartu su abiotine aplinka, t. y. šviesos, temperatūros,
drėgmės, cheminių elementų visuma, jie sudaro vieningą medžiagų ir
energijos apytakos sistemą. Tokia augalų, mikroorganizmų ir gyvūnų bendrija
su juos supančia negyvąja aplinka sudaro dinamišką kompleksą. Tarp gyvų
organizmų susidaro sudėtingi biotiniai veiksniai – vieni organizmai veikia
kitus. Ekosistemos yra labai įvairios: natūralios ar dirbtinės, didelės ir
mažos, gėlo vandens ar jūrinės, ariamo lauko ar pelkės. Labai bendra
ekosistemos schema tokia:
[pic]
Dideles makroekosistemas sunku aprėpti ir tyrinėti. Didesnėje
ekosistemoje tikslinga išskirti mažesnes ekosistemas. Kai vandens ar
sausumos plote tarp augmenijos, gyvūnijos ir mikroorganizmų, medžiagų ir
energijos apykaitos procese, susiformuoja palyginti pastovūs tarpusavio
santykiai bei ryšiai, tai tokia visuma vadinama biocenoze. Ekosistemos
biotinės dalys yra skirstomos pagal tai, kaip jas sudarantys organizmai
gauna maisto.
Energija į ekosistemą patenka fotosintezės metu, o prarandama
daugiausia šilumos pavidale, kai organizmas ją naudoja gyvybei palaikyti.
Principinis energijos ir medžiagų apytakos ratas toks:
[pic]
Fotosintezės metu žali augalai, panaudodami saulės energiją, anglies
dvideginio, vandens ir mineralinių elementų junginius pertvarko į
organinius junginius, kuriuose dalis saulės energijos kaupiasi cheminės
energijos pavidalu. Organinės medžiagos tampa energijos šaltiniu pačiam
žaliam augalui, o pastarasis – gyvam organizmui. Energija, esanti maiste,
išsilaisvina kvėpuojant. Kvėpavimui reikalingas deguonis, o šio proceso
metu atsiranda anglies dvideginis, vanduo ir energija, panaudojama darbui
bei virstanti šiluma.
Fotosintezės schema:
Energija + anglies dvideginis + vanduo = angliavandeniai + vanduo +
deguonis
Energija + CO2 + 2H2O = CH2O + H2O + O2
Kvėpavimo procesas:
organinė medžiaga + deguonis = anglies dvideginis + vanduo + energija
C6H12O6 + 6O2 = energija + 6CO + 6H2O
Prarasta energija turi būti nuolat papildoma saulės šviesos pavidalu.
Vanduo ir mitybos elementai daro apytaką tokiu ratu:
vandens telkinys ar gruntas – augalas – žolėdis – (arba) ir mėsėdis –
bakterijos, grybai, vabzdžiai – vandens telkinys ar gruntas.
Gyviems organizmams būtini šeši elementai: anglis, vandenilis, deguonis,
azotas, fosforas ir siera.
Žemės gyvybei yra svarbūs vandens, anglies, azoto, fosforo apytakos
ratai. Biosferoje vanduo keliaja ratu. Gėlas vanduo susidaro garuojant
vandenynams ir iškrenta kaip lietus į sausumą ir vandens telkinius. Vanduo
į orą taip pat patenka garuojant gėlo vandens telkiniams, iš sausumos ir
augalų. Vandens apytakos ratas toks:
[pic]
Anglis dalyvauja augalų
fotosintezės ir ląstelių aerobinio kvėpavimo
procese. Žalieji augalai gyvūnams yra ne tik maistas, bet ir deguonies
gamintojai. Anglies apytakos rate sausumos augalai pasisavina anglies
dioksidą iš oro ir fotosintezės metu paverčia organinėmis medžiagomis ir
jas vartoja gamintojai ir vartotojai. Vandens ekosistemos anglies dioksido
mainus su atmosfera atlieka netiesiogiai.Ore esantis anglies dioksidas
reaguoja su vandeniu ir susidaro biokarbonatas. Jį panaudoja vandens
dumbliai ir sintetina maisto medžiagas sau ir kitiems gyviems organizmams.
Jiems kvėpuojant pašalinamas anglies dioksidas ir virsta bikarbonatu. Tarp
vandenyje esančio bikarbonato ir ore esančio anglies dioksido susidaro
pusiausvyra. Be to anglies šaltiniu yra gyvi ir žuvę organizmai.Anglies apytakos ratas toks:
[pic]
Atmosferoje daugiausia yra azoto – 78 %. Jo trūkumas dirvoje riboja
augalų augimą. Augalai ore esančio azoto negali tiesiogiai pasisavinti ir
priklauso nuo bakterijų, kurios sugeba azotą įjungti į organines molekules
– azoto fiksacijos procesas. Yra žemės augalų šaknų gumbeliuose bakterijų,
kurios taip pat gali fiksuoti azotą. Bakterijų fiksuotą azotą augalai
gauna iš dirvos. Azoto pavertimas nitratai vyksta dviem etapais. Vienos
bakterijos amoniaką paverčia nitritu, o kitos nitritą – nitratu. Šis
procesas vadinamas nitrifikacija. Yra ir denitrifikuojančių bakterijų,
kurios atlieka priešingą azoto fiksavimui procesą, t.y. nitratus verčia
azoto oksidais ir azoto dujomis. Žmonės, gamindami ir naudodami trąšas,
labai pagreitina azoto fiksavimą, vandenis užteršia fosfatai ir pagreitina
eutrofikaciją.
Azoto apytakos ratas toks:
[pic]
Dūlėjant uolienoms fosfatai patenka į dirvą ir juos gali pasisavinti
augalai. Dalis fosfatų išplaunama į vandens ekosistemas. Nespėjusius
nusėsti dugne fosfatus pasisavina dumbliai, o nugrimzdę virsta geologinėmis
nuosėdomis ir į žemės paviršių, divą, patenka geologinių procesų dėka arba
žmonių pagalba. Žmonių veikla (kasyba, gyvulininkystė, trąšų bei skalbimo
priemonių gamyba) labai padidina fosfatų kiekį ekosistemose, suintensyvina
eutrofikaciją. Fosforas į atmosferą nepatenka. Labai apibendrintos
globalinės medžiagų apykaitos schema atrodo taip;
[pic]Žali augalai vadinami producentais – jie patys pasigamina maistą, o
bakterijos, grybai ir kai kurie vabzdžiai bei kirmėlės, mintantys
dvėseliena, vadinami reducentais – jie panaudoja žuvusių augalų maistingas
medžiagas ir skaido į paprastesnius organinius junginius. Ekosistema galėtų
egzistuoti neapibrėžtai ilgai, jeigu ją sudarytų tik producentai ir
reducentai. Tačiau didelę energijos dalį, sukauptą producentuose, panaudoja
konsumentai: žolėdžiai, visaėdžiai, parazitai bei mėsėdžiai, mintantys
žolėdžiais. Globalinė energijos ir medžiagų apykaitos schema tokia:
[pic]
Tiriant organizmų, kurie sudaro ekosistemą, mitybą, galima sudaryti
mitybos tinklą, kuris atspindi energijos ir maisto elementų srautus.
Ekosistemoje susidarę mitybos lygiai vadinami trofiniais lygiais. Pirmą
lygį sudaro augalai – producentai, antras – konsumentai (žolėdžiai),
trečias – antriniai konsumentai (mėsėdžiai). Bakterijos, grybai, vabzdžiai
– reducentai panaudoja žuvusių augalų maistingas medžiagas ir organinius
junginius skaido į paprastesnius neorganinius junginius, kuriuos sugeba
įsisavinti augalai. Principinė ekosistemos komponenčių schema tokia:[pic]
Ekosistemoje vienu metu egzistuoja keletas susijusių mitybos grandžių,
dažniausiai 3 – 4. Bendras greitis, kokiu augalai įsisavina saulės
energiją, vadinamas bendru pirminiu produktyvumu. Beveik pusę tos
energijos, sukauptos fotosintezės metu, sunaudoja patys augalai kvėpavimui.
Likusi energijos dalis vadinama grynu pirminiu produktyvumu. Pereinant iš
vieno mitybos lygmens į kitą produkcija sumažėja 10 kartų. Produkcijos
lygtis tokia:
gryna produkcija = bendra produkcija – sąnaudos kvėpavimui.
Procesas, kurio metu mažo produktyvumo ekosistema palaipsniui tampa
produktyvia, dėl pastovaus maistinių medžiagų pasipildymo, vadinamas
eutrofikacija. Dėl žmogaus ūkinės veiklos procesas gali paspartėti ir
sukelti ekosistemos degradaciją. Vandens telkiniuose eutrofikacija
pasireiškia: toksiškų dumblių žydėjimu, vandens skaidrumo sumažėjimu,
deguonies deficitu, pokyčiais žuvų ištekliuose, biologinės įvairovės
pokyčiais.
Ekosistema yra dinamiškas darinys, todėl vienos organizmų rūšys
išnyksta, o kitos atsiranda. Toks procesas, kai vieną ekosistemą pakeičia
kita, vadinamas ekologine sukcesija, kitaip – kaita. Vieni pokyčiai būna
trumpalaikiai, o kiti ilgalaikiai, visiškai pakeičiantys ekosistemą. Štai