Baltijos jūros ekosistemos
5 (100%) 1 vote

Baltijos jūros ekosistemos

Turinys

1. Įvadas

……………………………………………………………..

…………………

2. Baltijos jūros ekosistemos (Lietuvos akvatorinės dalies)…………..

3. Kuršių

nerija………………………………………………………..

………………4. Kuršių

marios………………………………………………………..

…………….5. Nerijos

pajūrys……………………………………………………….

…………….6. Palangos

pajūrys……………………………………………………….

…………..7. Nemuno

delta…………………………………………………………

………………8.

Tyras………………………………………………………….

…………………………9.

Išvados………………………………………………………..

…………………………10.

Literatūra…………………………………………………….

………………………..

Anotacija

Darbe nagrinėjamos Kuršių nerijos, Kuršių marių, Nerijos pajūrio,

Palangos pajūrio, Nemuno deltos, Tyro ekosistemos.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Baltijos jūra, Kuršių marios, Kuršių nerija, Nemuno

delta, trofiniai ryšiai, ekosistema.Įvadas

Mūsų planeta – Žemė yra nepakartojamas gamtos tvarinys. Čia pakanka

vandens, gaubia apie 10 km atmosferos sluoksnis (tęsiasi iki 1000 km),

kuriame yra anglies dioksido, azoto, deguonies. Šios medžiagos reikalingos

gyviesiems organizmams ir patys jas gamina. Anglies dioksidas naudojamas

fotosintezei, deguonis – kvėpavimui, o didesniame aukštyje iš jo gaminasi

ozonas, sauganti Žemės gyvybę nuo kenksmingos kosmoso radiacijos.

Tarpusavyje sąveikaudami, organizmai išlaiko gyvybei tinkamą atmosferą,

hidrosferą ir litosferą. Žemės ekosistemą sudaro gyvųjų organizmų bendrijos

ir juos supanti negyvoji gamta. Labai apibendrintai ekosistemą galima

apibrėžti kaip gyvųjų ir negyvųjų elementų sistemą, kurioje ją sudarančios

komponentės jungiasi tarpusavio ryšiais, užtikrinančiais gyvybei svarbius

medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesus. Tai gali būti

sausumos ar vandens plotai, kuriuose gyvena įvairiausi mikroorganizmai,

augalai, gyvūnai. Kartu su abiotine aplinka, t. y. šviesos, temperatūros,

drėgmės, cheminių elementų visuma, jie sudaro vieningą medžiagų ir

energijos apytakos sistemą. Tokia augalų, mikroorganizmų ir gyvūnų bendrija

su juos supančia negyvąja aplinka sudaro dinamišką kompleksą. Tarp gyvų

organizmų susidaro sudėtingi biotiniai veiksniai – vieni organizmai veikia

kitus. Ekosistemos yra labai įvairios: natūralios ar dirbtinės, didelės ir

mažos, gėlo vandens ar jūrinės, ariamo lauko ar pelkės. Labai bendra

ekosistemos schema tokia:

[pic]

Dideles makroekosistemas sunku aprėpti ir tyrinėti. Didesnėje

ekosistemoje tikslinga išskirti mažesnes ekosistemas. Kai vandens ar

sausumos plote tarp augmenijos, gyvūnijos ir mikroorganizmų, medžiagų ir

energijos apykaitos procese, susiformuoja palyginti pastovūs tarpusavio

santykiai bei ryšiai, tai tokia visuma vadinama biocenoze. Ekosistemos

biotinės dalys yra skirstomos pagal tai, kaip jas sudarantys organizmai

gauna maisto.

Energija į ekosistemą patenka fotosintezės metu, o prarandama

daugiausia šilumos pavidale, kai organizmas ją naudoja gyvybei palaikyti.

Principinis energijos ir medžiagų apytakos ratas toks:

[pic]

Fotosintezės metu žali augalai, panaudodami saulės energiją, anglies

dvideginio, vandens ir mineralinių elementų junginius pertvarko į

organinius junginius, kuriuose dalis saulės energijos kaupiasi cheminės

energijos pavidalu. Organinės medžiagos tampa energijos šaltiniu pačiam

žaliam augalui, o pastarasis – gyvam organizmui. Energija, esanti maiste,

išsilaisvina kvėpuojant. Kvėpavimui reikalingas deguonis, o šio proceso

metu atsiranda anglies dvideginis, vanduo ir energija, panaudojama darbui

bei virstanti šiluma.

Fotosintezės schema:

Energija + anglies dvideginis + vanduo = angliavandeniai + vanduo +

deguonis

Energija + CO2 + 2H2O = CH2O + H2O + O2

Kvėpavimo procesas:

organinė medžiaga + deguonis = anglies dvideginis + vanduo + energija

C6H12O6 + 6O2 = energija + 6CO + 6H2O

Prarasta energija turi būti nuolat papildoma saulės šviesos pavidalu.

Vanduo ir mitybos elementai daro apytaką tokiu ratu:

vandens telkinys ar gruntas – augalas – žolėdis – (arba) ir mėsėdis –

bakterijos, grybai, vabzdžiai – vandens telkinys ar gruntas.

Gyviems organizmams būtini šeši elementai: anglis, vandenilis, deguonis,

azotas, fosforas ir siera.

Žemės gyvybei yra svarbūs vandens, anglies, azoto, fosforo apytakos

ratai. Biosferoje vanduo keliaja ratu. Gėlas vanduo susidaro garuojant

vandenynams ir iškrenta kaip lietus į sausumą ir vandens telkinius. Vanduo

į orą taip pat patenka garuojant gėlo vandens telkiniams, iš sausumos ir

augalų. Vandens apytakos ratas toks:

[pic]

Anglis dalyvauja augalų
fotosintezės ir ląstelių aerobinio kvėpavimo

procese. Žalieji augalai gyvūnams yra ne tik maistas, bet ir deguonies

gamintojai. Anglies apytakos rate sausumos augalai pasisavina anglies

dioksidą iš oro ir fotosintezės metu paverčia organinėmis medžiagomis ir

jas vartoja gamintojai ir vartotojai. Vandens ekosistemos anglies dioksido

mainus su atmosfera atlieka netiesiogiai.Ore esantis anglies dioksidas

reaguoja su vandeniu ir susidaro biokarbonatas. Jį panaudoja vandens

dumbliai ir sintetina maisto medžiagas sau ir kitiems gyviems organizmams.

Jiems kvėpuojant pašalinamas anglies dioksidas ir virsta bikarbonatu. Tarp

vandenyje esančio bikarbonato ir ore esančio anglies dioksido susidaro

pusiausvyra. Be to anglies šaltiniu yra gyvi ir žuvę organizmai.Anglies apytakos ratas toks:

[pic]

Atmosferoje daugiausia yra azoto – 78 %. Jo trūkumas dirvoje riboja

augalų augimą. Augalai ore esančio azoto negali tiesiogiai pasisavinti ir

priklauso nuo bakterijų, kurios sugeba azotą įjungti į organines molekules

– azoto fiksacijos procesas. Yra žemės augalų šaknų gumbeliuose bakterijų,

kurios taip pat gali fiksuoti azotą. Bakterijų fiksuotą azotą augalai

gauna iš dirvos. Azoto pavertimas nitratai vyksta dviem etapais. Vienos

bakterijos amoniaką paverčia nitritu, o kitos nitritą – nitratu. Šis

procesas vadinamas nitrifikacija. Yra ir denitrifikuojančių bakterijų,

kurios atlieka priešingą azoto fiksavimui procesą, t.y. nitratus verčia

azoto oksidais ir azoto dujomis. Žmonės, gamindami ir naudodami trąšas,

labai pagreitina azoto fiksavimą, vandenis užteršia fosfatai ir pagreitina

eutrofikaciją.

Azoto apytakos ratas toks:

[pic]

Dūlėjant uolienoms fosfatai patenka į dirvą ir juos gali pasisavinti

augalai. Dalis fosfatų išplaunama į vandens ekosistemas. Nespėjusius

nusėsti dugne fosfatus pasisavina dumbliai, o nugrimzdę virsta geologinėmis

nuosėdomis ir į žemės paviršių, divą, patenka geologinių procesų dėka arba

žmonių pagalba. Žmonių veikla (kasyba, gyvulininkystė, trąšų bei skalbimo

priemonių gamyba) labai padidina fosfatų kiekį ekosistemose, suintensyvina

eutrofikaciją. Fosforas į atmosferą nepatenka. Labai apibendrintos

globalinės medžiagų apykaitos schema atrodo taip;

[pic]Žali augalai vadinami producentais – jie patys pasigamina maistą, o

bakterijos, grybai ir kai kurie vabzdžiai bei kirmėlės, mintantys

dvėseliena, vadinami reducentais – jie panaudoja žuvusių augalų maistingas

medžiagas ir skaido į paprastesnius organinius junginius. Ekosistema galėtų

egzistuoti neapibrėžtai ilgai, jeigu ją sudarytų tik producentai ir

reducentai. Tačiau didelę energijos dalį, sukauptą producentuose, panaudoja

konsumentai: žolėdžiai, visaėdžiai, parazitai bei mėsėdžiai, mintantys

žolėdžiais. Globalinė energijos ir medžiagų apykaitos schema tokia:

[pic]

Tiriant organizmų, kurie sudaro ekosistemą, mitybą, galima sudaryti

mitybos tinklą, kuris atspindi energijos ir maisto elementų srautus.

Ekosistemoje susidarę mitybos lygiai vadinami trofiniais lygiais. Pirmą

lygį sudaro augalai – producentai, antras – konsumentai (žolėdžiai),

trečias – antriniai konsumentai (mėsėdžiai). Bakterijos, grybai, vabzdžiai

– reducentai panaudoja žuvusių augalų maistingas medžiagas ir organinius

junginius skaido į paprastesnius neorganinius junginius, kuriuos sugeba

įsisavinti augalai. Principinė ekosistemos komponenčių schema tokia:[pic]

Ekosistemoje vienu metu egzistuoja keletas susijusių mitybos grandžių,

dažniausiai 3 – 4. Bendras greitis, kokiu augalai įsisavina saulės

energiją, vadinamas bendru pirminiu produktyvumu. Beveik pusę tos

energijos, sukauptos fotosintezės metu, sunaudoja patys augalai kvėpavimui.

Likusi energijos dalis vadinama grynu pirminiu produktyvumu. Pereinant iš

vieno mitybos lygmens į kitą produkcija sumažėja 10 kartų. Produkcijos

lygtis tokia:

gryna produkcija = bendra produkcija – sąnaudos kvėpavimui.

Procesas, kurio metu mažo produktyvumo ekosistema palaipsniui tampa

produktyvia, dėl pastovaus maistinių medžiagų pasipildymo, vadinamas

eutrofikacija. Dėl žmogaus ūkinės veiklos procesas gali paspartėti ir

sukelti ekosistemos degradaciją. Vandens telkiniuose eutrofikacija

pasireiškia: toksiškų dumblių žydėjimu, vandens skaidrumo sumažėjimu,

deguonies deficitu, pokyčiais žuvų ištekliuose, biologinės įvairovės

pokyčiais.

Ekosistema yra dinamiškas darinys, todėl vienos organizmų rūšys

išnyksta, o kitos atsiranda. Toks procesas, kai vieną ekosistemą pakeičia

kita, vadinamas ekologine sukcesija, kitaip – kaita. Vieni pokyčiai būna

trumpalaikiai, o kiti ilgalaikiai, visiškai pakeičiantys ekosistemą. Štai

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1231 žodžiai iš 4083 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.