KAUNO KOLEGIJA
EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS
TEISĖS KATEDRA
Kursinis darbas
BANKININKYSTĖS SISTEMA LIETUVOJEKaunas 2003
TURINYS
ĮVADAS…………..………………………………………………………………………………3
I. BANKININKYSTĖ ISTORIJA LIETUVOJE…..………………………………………….…..4
1.1. Bankininkystės plėtra…………………………………………………………………….…6
II. BANKŲ ISTORIJA.…..………………………………………………………………………..9
2.1. Bankai Lietuvoje……………………………………………………………………………9
2.2. Bankų rūšys ir atliekamos operacijos………….……………………………………………10
III. BANKŲ UŽDAVINIAI, FUNKCIJOS IR TEISĖS………….………………………………12
3.1. Lietuvos komerciniai bankai……………………………………………………………….12
3.2. Centrinis bankas……………………………………………………………………………14
IV. BANKŲ LIETUVOJE PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO BŪDAI………………………19
4.1. Teoriniai bankams būdingų problemų aspektai…..……………………………………….19
4.2. Lietuvos komercinių bankų problemos……………..……………………………………..20
4.3. Lietuvos komercinių bankų problemų sprendimo būdai……..……………………………22
V.ELEKTRONINĖS BANKININKYSTĖS SISTEMOS SAMPRATA…….…………………..24
5.1. Kreditinių kortelių kilmė……………..……………………………………………………25
5.2. Mokėjimo kortelės – sukčių įrankiai..……………………………………………………..25
5.3. Atsiskaitymas ,,Internete”…………..……………………………………………………..26
IŠVADOS…….………………………………………………………………………………….28
LITERATŪRA.………………………………………………………………………………….29
ĮVADAS
Bankininkystės sistema Lietuvai yra labai svarbi, kaip ir bet
kuriai kitai valstybei. Dabar mes jau neįsivaizduotume savo gyvenimo,
buities be bankų, jų teikiamų paslaugų. Bankininkystės sistema nuėjo ilgą
kelią, kol pagaliau galime dabar pasidžiaugti, sukurta nepriekaištinga
bankininkystės sistema, kuri padeda mūsų gyvenime. Tačiau dar kyla įvairių
klausimų, su kokiomis problemomis žmonės susiduria bankuose? Kokios yra
bankininkystės rūšys? Kokie bankai yra patikimiausi?
Bankininkystė – tai finansinis tarpininkavimo verslas. Jo
pagrindą sudaro bankų pinigų skolinimasis už mažesnes palūkanas (indėlių
priėmimas) ir jų perskolinimas už didesnes palūkanas (skolų išdavimas),
fizinių asmenų ir ūkinių subjektų einamųjų sąskaitų tvarkymas. Be
pagrindinės veiklos, bankai teikia daug papildomų paslaugų: perka ir
parduoda vertybinius popierius, prekiauja užsienio valiuta, parduoda
mokamąsias korteles ir jas tvarko, pagal įgaliojimą valdo turtą bei vykdo
testamentus, organizuoja tarpbankinius atsiskaitymus ir atlieka kitas
funkcijas.
Šiame darbe bandėme atsakyti į visus iškilusius klausimus,
susijusius su bankininkystės sistema Lietuvoje, pateikti trūkumus ir
privalumus.
Darbo tikslas- išnagrinėti bankininkystės sistemą Lietuvoje.
Pagrindiniai klausimai, kuriuos kėlėme:
1. Kas yra bankininkystė?
2. Kaip buvo plėtojama bankininkystė Lietuvoje?
3. Kokie bankai yra Lietuvoje?
4. Kokios bankų rūšys ir atliekamos funkcijos?
5. Su kokiomis problemomis susiduria komerciniai bankai?
Darbą sudaro 5 dalys: pirmoje ir antroje dalyse aptarėme bankų ir
bankininkystės istoriją, jos susiformavimo etapus, o trečioje ir ketvirtoje
jau nagrinėjome bankininkystės funkcijas, rūšis bei problemas, su kuriomis
susiduriama ir kaip jos sprendžiamos. Penktoje dalyje aptarėme elektroninę
bankininkystę, jos privalumus ir trūkumus.
I
BANKININKYSTĖS ISTORIJA LIETUVOJE
Nepriklausomybę atgavusi Lietuva nepaveldėjo kredito įmonių, nes
vienos ikikariniais metais veikusios buvo evakuotos į Rusiją, kitos
nutraukė operacijas dėl nepalankių ekonominių sąlygų, kaizerinės
administracijos varžymų.
Lietuviškų bankų organizavimu dar 1916 m. pradėjo rūpintis
Peterburgo lietuvių centrinis komitetas, kuris išsiuntė savo atstovus į JAV
rinkti aukų būsimiems bankams. Valstybės Taryba, dar neturėdama
valdžios
galių, domėjosi bankų reikalu, buvo sudariusi komisiją jam ištirti.
1918-1919 m. kredito įmonės buvo steigiamos vangiai, nes tam
nebuvo palankių politinių, ekonominių ir teisinių sąlygų. Potencialius
kredito įmonių steigėjus turėjo išgąsdinti bankų nacionalizacija bolševikų
užimtose vietovėse. Be to, stoka patyrusių bankininkų. Tik išvijus
bolševikus, išsikrausčius vokiečių kariuomenei, liberalizavus ekonominį
gyvenimą, ėmus gausiai iš Rusijos grįžti išsilavinusiems žmonėms, gyviau
pradėtos steigti ir kredito įmonės. Viena vertus, kreditas buvo būtinas
įmonėms, verslams atgaivinti, antra vertus, dėl pinigų įvairovės,
ostpinigių infliacijos suklestėjusi spekuliacija valiutomis, prekėmis,
emigracija iš Rusijos ir emigrantų piniginės perlaidos iš JAV padėjo
susidaryti šaltiniui kredito įmonėms steigti. Prie bankų steigimo prisidėjo
ir JAV lietuvių bei kitų užsieniečių kapitalas.
Kredito įmonės buvo steigiamos vadovaujantis carinės Rusijos
įstatymais. Tik Lietuvos ir Žemės bankų buvo parengti nacionaliniai
įstatymai. 1924 m. priimti savi Bankinių namų ir kontorų bei pinigų keitimo
kontorų ir 1925 m. – Akcinių bankų įstatymai.
Infliaciniais metais įsteigti 7 komerciniai bankai, 96 smulkaus
kredito draugijos, apie 40 bankinių namų ir kontorų bei pinigų keitimo
kontorų, 8 savitarpio kredito bendrovės, taupomosios valstybės kasos.
Įvedus savus pinigus ir juos stabilizavus, pagyvėjo smulkaus
kredito ir savitarpio kredito draugijų steigimas.
Kredito sistemų kūrimas įmonių rūšių įvairovės prasme užtruko
iki 1924 m. vidurio. Tuomet kredito sistemą sudarė Lietuvos bankas, Žemės
bankas, komerciniai bankai (akciniai ir kooperatiniai), taupomosios
valstybės kasos, savitarpio kredito ir smulkaus kredito draugijos,
tarnautojų ir karininkų taupomosios skolinamosios kasos, Kauno lombardas.
Vėlesniais metais keitėsi veikusių savitarpio kredito ir smulkaus kredito
draugijų skaičius, likvidavosi du komerciniai bankai, sumažėjo bankinių
namų ir išnyko bankinės ir pinigų keitimo kontoros. Jų uždarymą nulėmė
pinigų spekuliacijos išnykimas ir sugriežtinti reikalavimai.
Pradiniais infliacijos laikais (1918-1922 m.) kredito įmonių
veiklos sąlygos buvo sudėtingos, jos pobūdis – specifiškas. Bankams, kitoms
kredito įmonėms labai trūko kvalifikuotų specialistų, tinkamų patalpų,
inventoriaus. Dėl ikikarinių indėlių pražuvimo ir nuvertėjimo, gyventojų
nuskurdimo, ūkio sugriovimo maža buvo išteklių bankų operacijoms plėsti.
Todėl jie buvo priversti skolintis Vokietijoje. Bankai, siekdami apsaugoti
kredito išteklius, juos investuodavo į nekilnojamąjį turtą, vertybinius
popierius, užsienio valiutą, ribojo kreditavimą. Be to, iki įvedant litą,
kredito įmonės plačiai vertėsi ir pelnėsi iš pinigų perlaidų ir čekių
operacijų.
Stabilus lito įvedimas, didelės potencijos ir dinamiškų Lietuvos
ir Žemės bankų steigimas labai paveikė kredito rinką, privertė kredito
įmones keisti veiklos orientyrus bei politiką. Joms teko daugiau dėmesio
skirti indėlių pritraukimui, klientų atrankai, ieškoti naujų veiklos nišų.
Akciniais pagrindais buvo įsteigti Lietuvos prekybos ir
pramonės, Lietuvos komercijos, Centralinis žydų, Kredito, Tarptautinis ir
Ūkio bankai. Kooperacijos ir Centralinis ūkininkų bankai buvo
kooperatiniai. Lietuvos prekybos ir pramonės bankas – pirmasis nacionalinis
komercinis bankas, kurį įsteigiant dalyvavo daugelis žymių asmenų. Kredito
ir Tarptautinis bankai buvo įsteigti iš JAV lietuvių kapitalo.
Centraliniame žydų ir Lietuvos komercijos bankuose dalyvavo užsienio
kapitalas. Didžiausias iš šios grupės bankų buvo Ūkio bankas, o
dinamiškiausias – Lietuvos komercijos bankas. Iki 1926 m. Centralinis žydų
bankas buvo šios tautybės liaudies bankų finansinis centras, o po to – jų
atsiskaitymų centras. Silpniausiai veiklą buvo išplėtoję Kredito ir
Tarptautinis bankai. Lietuvos prekybos ir pramonės, Tarptautinis ir Ūkio
bankai išsiskyrė iš kitų bankų didelėmis investicijomis, kurios padėjo
atkurti pramonę, nors slėgė jų likvidumą.
Kooperatinius Kooperacijos ir Cenralinį ūkininkų bankus įsteigė
konkuravusios dėl įtakos kooperacijai Valstiečių liaudininkų ir Ūkininkų
sąjungos. Šie bankai organizavo įvairių kooperatyvų steigimą, juos
kreditavo ir kitais būdais rėmė. 1930 m. paskelbta, kad dėl narių bankrotų
Centralinis ūkininkų bankas yra neišsimokantis, o 1933 m. Kooperacijos
bankas reorganizuotas į akcinį penkis kartus padidinus jo kapitalą. Kadangi
visą kapitalo padidėjimo sumą įmokėjo valstybė, bankas pateko į jos įtaką.
Reorganizuotas bankas tapo lietuviškųjų kredito kooperatyvų centru, nors
kreditavo ir privačius klientus.
1922 m. įsteigtas Lietuvos bankas buvo akcinis, kurios per 80
procentų priklausė valstybei, turėjęs išskirtinę teisę emituoti pinigus ir
privalėjęs palaikyti pinigų sistemos pastovumą bei
skatinti ūko
plėtrą. Be emisijos banko funkcijos, jis tiesiogiai kreditavo ūkį, visą
laiką pirmenybę teikdamas eksportui, jai dirbusiai pramonei, taip siekdamas
padidinti aukso ar užsienio valiutos atsargas. Įgyvendindamas apdairią, su
Vyriausybės ekonomine programa suderintą kreditavimo politiką, Lietuvos
bankas buvo pagrindinis krašto kreditorius, nes suteikdavo apie 30-40
procentų bendros paskolų sumos. Nuo 1931 m. kredito rinkoje pradėjo
pirmauti Žemės bankas. Lietuvos bankas savo kreditais svariai prisidėjo
prie krašto eksporto potencialo išugdymo ir sumoderninimo, užsienio
prekybos balanso aktyvinimo, padėjo išvengti gausesnių bankų bankrotų ir
mokėjimų sutrikimo. Šis bankas daug prisidėjo prie kredito atpiginimo.
Vyriausybei priklausęs Žemės bankas buvo mišraus pobūdžio
hipotekinis bankas, kuris iki 1930 m. teikė trumpalaikes ir vidutinialaikes
paskolas daugiausia ūkininkams bei žemės ūkio produkcijos perdirbimo
įmonėms. 1930 m. pakeitus įstatymą, Žemės bankas virto ilgalaikio žemės
ūkio kreditavimo banku, nuo 1937 m. plėtė ir miestų namų statybų
kreditavimą. Jis iš kitų bankų išsiskyrė sparčiu nuosavo kapitalo didinimu,
savo skolos dokumentų emisija, dideliu dinamiškumu, daug prisidėjo prie
žemės ūko pažangos, privačių skolų konsolidavimo, tuo apsaugodamas daugelį
ūkių nuo varžytinių.
Taupomosios valstybės kasos, pradėtos steigti 1919 m., veikė
prie Lietuvos bankų skyrių, pašto įstaigų ir akcinės bendrovės ,,Maistas”
fabrikų. Jos priklausė centralizuotų taupomųjų kasų tipui, už jų priimtus
indėlius atsakė valstybė. Iki 1931 m. bankų krizės taupomųjų valstybės
kasų operacijos buvo plėtojamos lėtai daugiausia dėl jų už indėlius mokėtų
nedidelių, nuo rinkos atitrūkusių palūkanų. Ketvirtąjį dešimtmetį
prasidėjęs indėlių persiliejimas į taupomąsias valstybės kasas pavertė jas
didžiausia indėlių surinkėja. Kasos turėtus išteklius daugiausia panaudojo
savivaldybių ir miestų namų statybų kreditavimui, tuo padėdamos sukurti
modernesnę infrastruktūrą ir didinti būsto fondą.
Smulkūs ir vidutiniai prekių gamintojai, pirkliai tarnautojai
bei karininkai buvo suorganizavę savitarpio kreditavimo organizacijas –
savitarpio kredito draugijas, smulkaus kredito draugijas, tarnautojų ir
karininkų taupomąsias skolinamąsias kasas. Svarbiausia jų reikšmė buvo ta,
kad jos padėjo savo narius aprūpinti santykinai pigiomis paskolomis, kurios
jiems buvo neprieinamos bankuose, ir išvengti naudojimosi labai brangiomis
privačių asmenų paskolomis. Be to, šios rūšies kredito įmonės pratino
narius bendradarbiauti, skatino taupymą. Didžiausią įtaką turėjo smulkaus
kredito draugijos, kuriose 1939 m. buvo susitelkę beveik 120 tūkst. smulkių
prekių gamintojų.
1.1. BANKININKYSTĖS PLĖTRA
Jau nuo 1990 m. Lietuvos Bankas buvo įgaliotas kontroliuoti bankų
veiklą, tačiau tik 1994 m. gruodžio 1 d. priimtas naujasis Lietuvos Banko
įstatymas, o gruodžio 21 d. priimtas Komercinių Bankų įstatymas iš tikrųjų
nustatė modernią dvipakopę bankų reguliavimo tvarką.
Naujieji įstatymai nustatė bankininkystės plėtojimo pagrindus,
kuriais remiantis būtų galima susidoroti su rinkos ekonomikoje kylančiomis
problemomis bei panaudoti atsiradusias galimybes.
Ankstyvoje bankų sistemos vystymosi stadijoje priežiūros
dokumentai nebuvo labai išsamūs ir niekas nevertė griežtai jų laikytis, nes
bankams buvo leidžiama funkcionuoti net ir tuo atveju, kai nebuvo vykdomi
pagrindiniai reikalavimai.
1995-1996 m., įvykus bankų krizei, Lietuvos Bankas žengė svarbų
žingsnį bankų kontrolei stiprinti.
Nuo 1996 m. visi komerciniai bankai privalo vadovautis
Tarptautiniais Apskaitos Standartais, o ataskaitų auditą turi atlikti
tarptautiniu mastu pripažintos audito firmos. 1995 metais buvo patvirtinti
komercinių bankų nuostatai dėl vidaus audito funkcijų.
Europos Sąjungos Direktyvų įgyvendinimas bankininkystės srityje
beveik baigtas. Reikia baigti įgyvendinti dar kelias ES direktyvas, pvz.,
Kapitalo pakankamumo direktyvą, susijusią su rinkos rizika, ir Indėlių
draudimo direktyvą.
Dėl užsienio bankų filialų kontrolės Lietuvos Bankas pritaikė
Europos Sąjungos reikalavimus dėl “vieningos licencijos” ir “priežiūros
šalies teritorijoje”. Tai reikalauja pasirašyti dvišales sutartis bei
tampriai bendradarbiauti su šalies, kurioje registruota užsienio banko
buveinė, įstaigomis, atliekančiomis bankų priežiūros funkcijas.
1996 m. vasario mėnesį buvo priimtas Indėlių draudimo įstatymas,
kuris skelbė, kad asmenų, gyvenančių Lietuvoje, indėliai privačiuose
bankuose yra apdrausti. Pagal Civilinio Kodekso nuostatus indėliai, esantys
valstybei priklausančiuose bankuose, vis dar buvo apdrausti 100%. 1997
m.sausio 1d. šis sąžiningos konkurencijos taisyklių pažeidimas buvo
panaikintas, nes minėtas Indėlių Draudimo įstatymas yra taikomas ir
valstybiniuose bankuose esantiems indėliams.
Nors
draudimo limitai dar nesiekia ES Direktyvose
nustatytų limitų, bet, lyginant su taupomųjų sąskaitų kiekiu Lietuvos bankų
sistemoje, yra ganėtinai dideli. Nuo 1999 m. sausio mėnesio didžiausia
draudimo suma yra 45 000 litų (indėlio suma iki 10 000 yra apdraudžiama 100
%, o likusios sumos draudimas graduojamas). Nuo 2001 m. sausio mėnesio šie
limitai bus didinami iki 65 000 litų, o indėlio suma iki 25 000 litų bus
apdrausta 100 %.
1997 metais buvo priimtas Pinigų plovimo prevencijos įstatymas.
Visiems bankams buvo duoti nurodymai nustatyti kontrolės tvarką, bet apie
šio įstatymo įgyvendinimo rezultatus yra mažai žinoma.
1998 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Banko valdyba priėmė nutarimą dėl
“Bazelio Komiteto Bankų priežiūrai patvirtintų esminių principų, skirtų
bankų priežiūros veiksmingumui užtikrinti, įgyvendinimo”.
Nuo 1995 m. dėl įvestų tikslesnių reikalavimų bankų ataskaitoms,
aukštesnės Kredito įstaigų priežiūros departamento darbuotojų įgytos
kvalifikacijos ir, iš galiausiai, dėl nuoseklesnio bei tikslesnio
priežiūros taisyklių taikymo, pastebimai pagerėjo bankų priežiūros kokybė.
Bankininkystės bei individualių bankų plėtojimui didelę reikšmę
turėjo Lietuvos Banko aiškesnė ir tikslesnė visuomenei pateikiama
informacija. Tokia informacija, suprantama, dėl rizikos sukelti
nereikalingą sąmyšį kuriame nors konkrečiame banke arba apskritai
bankininkystėje turi būti kruopščiai apmąstyta.
Bendrai galima teigti, kad bankų priežiūros ir
kontrolės sistema yra tinkama ir atitinka tarptautinius standartus bei
reikalavimus.
II
BANKŲ ISTORIJABankas, kaip ir svarbi visuomenės
ūkio įmonė,
Turi būti
galingas ir tvirtas ne tik svetimais depozitininkų
Pinigais, bet ir savininkų sudėtais kapitalais.
VLADAS JURGUTISBankai yra svarbiausia stambiausių kredito įmonių rūšis. Žodis
,,bankas” kilęs iš italų kalbos žodžio ,,banco”, kuris reiškė stalą, kai
viduramžiais prie jo sėdėdavo žmonės, kurie versdavosi pinigų mainymu ir
kitomis operacijomis. Žodis ,,bankininkai” yra kilęs iš senovės Graikijos
žodžio trappezitai, tai reiškia, stalininkai , pinigų keitėjai, kurie
sėdėdavo prie stalo.
Šių laikų bankas – tai specifinė finansinė institucija, kuri
telkia laikinai laisvas lėšas, telkia kreditą, tarpininkauja atliekantiems
piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į
apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias
operacijas ir kitas funkcijas.
2.1. BANKAI LIETUVOJE
Bankų steigimas Lietuvoje turi taip pat seną istoriją. Carinės
Rusijos valdžia ilgai nesileido turėti savo kredito įstaigų arba labai
varžė jų darbą. Įžvelgdama čia, kaip ir kiekviename visuomenės susibūrime,
pavojų valdžios politikai. Smulkiojo kredito įstaigų (kooperatyvų) kūrimas
ir darbas buvo varžomas, o jų sąjunga ir visai neleidžiama. Kitoms
smulkiojo kredito įstaigoms valdžia primetė savo globą, kaip pavyzdį galima