TURINYS
ĮVADAS 3
1. BŪTIES SAMPRATA FILOSOFIJOS ISTORIJOJE 4
1.1 Būtis teorijos raida Graikijoje 4
1.2 Viduramžių būties teorijos 6
1.3 Naujųjų laikų būties teorijos 6
1.4 Naujausių laikų būties teorijos 6
IŠVADOS 10
LITERATŪRA 11
Įvadas
Būties problema yra pagrindinė, ir ginčai būties klausimais vyksta iki šių dienų. Būties klausimas artimas svarbiausioms žmogaus gyvenimo problemoms, kai jam reikia spręsti ,,būti ar nebūti“ ir kitus gyvybinius klausimus, mąstant apie pasaulį visumoje ar apie konkretaus žmogaus likimą.
Žmogus kasdieniniame gyvenime susimąsto ir jaudinasi dėl savo gyvenimo, lygina jį su praeities ir ateities žmonių gyvenimu bei amžinu, kaip jam atrodo, gamtos egzistavimu. Tai yra būties problemų apmąstymas žmonių kasdieniniame gyvenime, kuris susijęs su jų realiu patyrimu ,,čia“ ir ,,dabar“, tačiau visada siejamas su visa Visata, su buvusiomis ir būsiančiomis žmonių kartomis.
Būties paslaptys žmogui yra svarbiausios. Įminęs jas, žmogus pagaliau pasiektų visišką sielos ramybę, nes taptų laisvas. Taigi būties klausimai iš tiktųjų yra patys svarbiausi ir kartu žmoniškiausi, nes niekam kitam, išskyrus žmogų, jie nerūpi. Pagaliau būties klausimų kėlimas parodo esminį žmogaus dvasios raidos lūžį. Įvairiose planetos vietose jie buvo keliami dar gerokai prieš filosofiją.
1. Būties samprata filosofijos istorijoje
Kas gi yra tikroji būtis , t.y. būtis, viską susiejanti, viską pagrindžianti, būtis, iš kurios atsiranda visa, kas yra? Atsakymai yra nepaprastai įvairūs.
Veiksmažodis “būti“ , iš kurio išvestas daiktavardis ‘‘būtis“, yra pačios bendriausios reikšmės žodis, apimantis viską , tam tikru būdu ir priešpriešą „nebūti“, ir žymintis pačia plačiausia reikšme esamybės dabartį, tiek to, kas yra šią akimirką (kas stebima), tiek ir to, kas bus (ko tikimasi), arba to, kas buvo (kas prisimenama), taip pat ir to, kas nelaikiška ir abstraktu (kaip matematikoje) arba nepaklūsta laikui ir yra amžina (kaip religiniame mąstyme).
“Filosofijos žodyne“ randame moksliškiausią būties apibrėžimą: “ būtis – pagrindinė antikinės ir viduramžių metafizikos, ypač metafizinės ontologijos, ir jos tąsos naujaisiais laikais sąvoka“. Vadinasi, reikėtų aptarti kaip kito būties suvokimas nuo Antikos iki Viduramžių ir Naujųjų laikų bei šių dienų.
1.1 Būties teorijos raida Graikijoje
Vertas pagarbos Talio (636-546 m. pr. Kr.), pirmojo filosofo, pirmasis atsakymas į klausimą “kas yra būtis?“: visa yra vanduo ir iš vandens atsiranda. Kartu tai yra pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra tas pats vanduo, t.y. viskas kyla iš vandens ir grįžta į vandenį. Tai reiškia ir tai, kad niekas iš nieko neatsiranda ir į nieką nepavirsta. Nuo Talio samprotavimo laikų pasaulio vieningumo idėja jau niekada neišnyko iš akiračio.
Anaksimandras (610-545 m. pr. Kr.) teigė, kad tarp visų žinomų elementų vykta nuolatinė kova ir kiekvienas iš jų nuolat virsta kitu, todėl kaitos priežastis turėtų būti ne šie žinomi elementai, o kažkas kita. Jo nuomone, toji priežastis, iš kurios visa kyla, yra “apeiron“ (gr. apeiron – begalybė) – beribis,begalinis. Apeironas, pasak Anaksimandro, amžinas ir nesunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes – karštį ir šaltį, drėgmę ir sausrą – jis ir suformuoja pasaulį su visa jo įvairovę. Tai jau evoliucijos teorijos pradmenys, nes filosofas kalba ir apie gyvybės, gyvūnų bei žmogaus atsiradimą. Anaksimandras kalba ir apie kosminį teisingumą, t.y. visų esančių elementų tarpusavio pusiausvyrą, kuri nuolat atsistato pakrikus elementų proporcijoms.
Anaksimenas gyveno apie 545 m. pr. Kr. Jo nuomone, Visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi kiti daiktai ir elementai – oro išretėjimo ir sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis – išretėjęs oras. Orui sutirštėjus atsiranda vėjas, vėliau dargana, vanduo, žemė, akmenys.
Herakleitui (540-480 m.pr.Kr.) pradas (arche) yra ugnis, kuri neturi jokio substancinio pastovumo. Dėl to pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrūkstantis procesas, pasireiškiantis procesas, pasireiškiantis kaip amžinas tapsmas ir amžina žūtis. Taigi pasaulis panašus į degantį laužą: ugnis atsiranda lauže degant malkoms, todėl visa, kas nauja, gimsta kam nors mirus. Nieko pastovaus nėra, išskyrus amžiną kitimą. O kitimas yra amžinas judėjimas.
Ksenofanui (565-470 m.pr. Kr.) pradai – žemė ir vanduo. Taigi pasaulis vieningas, o pradų judėjimas ir kitimas pasaulio viduje nesukuria nieko naujo. Vadinasi, pati būtis yra amžina ir nekintanti. Ksenofano Dievas yra vienas, beribis ir begalinis, todėl būtis yra visur ta pati ir viena. Už tai, kad Ksenofanas dievybių sutapatino su pasauliu, filosofijos istorikai jį priskiria panteistams (gr. pan. – visa, theos – Dievas).
Parmenidas (515-450 m. pr. Kr.) tarsi iš naujo atrado būtį, ištaręs savo genialius ir paprastus žodžius: ,,nes juk mąstyti ir būti yra tas pat ir vis viena“. Jis būtį traktavo viena prasme: būtis yra nekintama ir nejudanti, ji nekeičia savo vietos, nes judėti ji galėtų tik ten, kur jos nėra. Būtis neatsiranda, nes atsirasti ji galėjo iš to, kas nėra ji pati, t. y. Iš
nebūties. Pasak Parmenido, nebūtis neegzistuoja, jos nėra. Jei būti iš nebūties negalėjo atsirasti, tai dėl tos pačios priežasties ji negali išnykti. Taigi Parmenidui tikrieji būties rodymosi būdai yra pirmiausiai neatsirandamumas, nenykstamumas, nekintamumas, vienumas ir vieninteliškumas. Būtis pasak jo yra rutulio formos.
Pitagoras (580-500 m. pr. Kr.) manė, jog Vistos ir daiktų pradas yra abstraktūs skaičiai: visko pradžia – vienetas, dvejetas neapibrėžtumas. Iš vieneto ir dvejeto atsiranda visi kiti skaičiai.
Demokritas (460-370 m. pr. Kr.) teigė, kad begalinė ir niekieno nesukurta Visata yra amžinų, smulkių ir nedalomų dalelyčių – atomų – judėjimo padarinys.