Didaktika
5 (100%) 1 vote

Didaktika

Didaktika – nagrinėja soc m mokymo vid m-kloje tikslus, turinį, jo sudarymo principus, mokymo metodus ir būdus, programas, vadovėlius, mokymo priemone bei psichologinius ir pedagoginius šio dalyko mokymosi dėsningumus.

BD sud visų dalykų didaktikų pagrindus. Atskirų dalykų didaktikos grindžiamos BD teiginiais. Nagrinėja 2 problemas: ko mokyti ir kaip mokyti.BD ir dalykine D yra glaudžiai susijusios, nes viena kita remiasi ir naudojami bendri duomenys.

Soc m D turinys: 1) Soc m mokymo tikslas, jo esmė. Pagr kl, kurie sąlygoja visas kt soc m D problemas. 2) Soc m mokymo principai. Pagr teiginiai, kurie apibūdins soc m mokymo dėsningumus, svarbiausius reikalavimus mokymui. 3) soc m mokymo turinys. Ko mokyti, kokie vadovėliai, kokios priemonės naudojamos, koks mok amžius. 4) Kaip mokyti – mokymo organizavimas. Kokie mokymo metodai, kokios priemonės. Kaip mokyti mokytis.

Dokumentai: 1) mokymo planas (kiek h skiriama dalykui/savaitę), 2) dalyko programa (rengia mokytojas, atsižvelgia į h sk), 3) vadovėliai, 4) pamokos pl.

Grandys: 1) Parengimas – sužadinti norą veikti, sukoncentruoti dėmesį. (minčių lietus, pakartot medž, pakomentuot); 2) Suvokimas – trumpiausia grandis. Objekto visumos vaizdas, kuris atsiranda kai zm jutimo organus veikia daiktai, reiskiniai, tam tikra info. Turi suvokti, ką turi išmokti. Suvokimas – supratimo pradžia. 3) Supratimas – ilgiausia grandis (15-20min). Tai mąstymo procesas ir rezultatas. 4) Įtvirtinimas – (10min) dominuoja kartojimas. 5) Mokymosi rezultatų taikymas – organizuojamas žinių tikrinimas.

Motyvacija – procesas, skatinantis elgtis taip, kad būtų pasiekta svarbių žmogui tikslų arba kad būtų patenkinti poreikiai ir motyvai. Vidinė – kai nori veikti, nes jam tai įdomu (žmogus pasižymi kūrybine laisve); išorinė – kai svarbiausia yra būti pagirtam, kai veikia, norėdamas įtikti.

Klasės klimatas. Veiksniai lemiantys gerą klimatą: pasitikėjimas, poreikis būti išklausytam, mokymasis išklausyti, dalyvavimas vieno tikslo siekime (bendradarbiavimas).

Metodas – tyrimo ir reiškimo būdas, lemia mokymo rezultatus ir atsako į kl: kaip mokyti. Kuo pasiruošimo lygis aukštesnis tuo laisvesni struktūros metodai. Metodai: 1) Informaciniai: Teikiamieji (pasakojimas, paskaita, demonstravimas), Atgaminamieji (atpasakojimas, rašiniai, apklausa); 2) Operaciniai: Pratybų (treniruotė), Praktiniai (instruktažas), Laboratoriniai (bandymų demonstravimas); 3) Kūrybiniai: Euristiniai (euristinis pokalbis – skatina savarankiškai atrasti tiesą, daryti išvadas; loginis įrodymas), Probleminiai (uždavinių sprendimas, kūrybiniai rašiniai), Tiriamieji (stebėjimas, eksperimentas, statistiniai skaičiavimai).

Kritinis mąstymas – protingas įv požiūrių ir filosofijų svarstymas tam, kad būtų prieita prie pagrįstų sprendimų ir vertinimų. Tai būdai, kuriais perdirbamos, sutelkiamos ir apmąstomos žinios. Krit mąst: reikalauja apsvarstyti įv požiūrius, puoselėja pagarbą mažumos nuomonei, verčia tikrinti ankstesnes prielaidas.

Pamokos planas: tema, trukmė, klasė, Motyvacija, pamokos tipas (įvadinė, naujos medž, kartojimo, pratybų, kontrolinė, mišri), situacija, pagr didaktinis tikslas, pamokos tikslai: mok, lav, aukl, Uždaviniai, Mokymo metodai, priemonės, dalomoji medž, pagr sąvokos, tarpdalykiniai ryšiai, vertinimas.

Tikrinimo ir vertinimo Funkcijos: 1) Mokomoji – tikrinimas padeda įgytas žinias įforminti, tobulinti, gilinti ir šalinti atsiradusias spragas; 2) Lavinamoji – tikrinimas skatina protauti, įrodinėti, vertinti, savarankiškai veikti. Tobulėja atmintis, ugdomas kūrybinis ir kritinis mąstymas. 3) Auklėjamoji – parodomas mokinių pagr veiklos rezultatas. Padeda ugdyti savarankiškumą, darbštumą, siekimą viską atlikti iki galo. 4) Kontrolės – parodo mokymosi lygį bei mokytojo darbo aktyvumą. 5) Diagnostinė – galima supažindinti su nauja medž kai įsitikinama jog įsisavino seną.

Principai: Sistemingumo, Objektyvumo, Individualaus priėjimo prie mokinio, Visapusiškumo(tikrinti įv metodais, įv turinio medž, įv mokymo proceso etapais.

Rūšys: Parengiamasis, Sisteminis/einamasis/nuolatinis, Baigiamasis/suvestinis.

Metodai: Žodiniai (privalumai: užsimezga teigiamos emocijos, individualus priėjima,s geriau pažįsta mokinį, lavėja kalba; Trūkumai: užima daug laiko, reikia kitus įtraukti į aktyvią veiklą, išauga įtampa), Raštu (veiklos (parodo kaip gali savo žinias paversti veiksmais), apybraižos (reikalauja ilgų ats), trumpų ats testai); Praktiniai tikrinimo metodai (kompiuterinės programos, egzaminai, įsk)

IKI= x(kasdieninė kontrolė)+ y(etapine) + z(baigiamoji)= 100%, Privalumai: padidėja atsakomybė, pranyksta stresinė situacija, padidėja tarpusavio pasitikėjimas. Trūkumai: neįvertina kurios nors kontrolės reikšmės, apgavęs kriterijų apgauna mokinius, atsiranda neplanuota situacija tarpusavio santykiams pabloginti. Normomis pagrįsta sistema, 10 balų sist.

„Halo“ efektas – įtakos turi ankstesni pažymiai, „Ko“– mokinys prisitaiko prie dėstytojo, „Lygio“ – įtakos turi klasės pažangumas, „Svyravimo“– neapsisprendžia kokį paž rašyti, „Kontrasto“- bijo per daug griežto dėstytojo.

Taksonomija – priemonė, padedanti klasifikuoti ir parodyti sąsajas tarp reiškinių. (pažinimo, emocinė, psichomotorinė)

Bloomo pažinimo
lygmenys: 1) žinios – faktiniai kl, 2) supratimas – parodo kaip suprantama sąvoka (aprašoma, papasakojama), 3) Taikymas – parodo kaip suprantama praktinė nauda, 4) Analizė – gebėjimas parodyti santykius tarp komponentų, 5) Sintezė – gebėjimas dalis jungti į visumą (padaryti išvadas), 6) Įvertinimas – naujos info pagrindu, sukūręs naują standartą gali taikyti naujoj veikloj.

Ugdymo projektai: stimulas veikti paliekant kūrybos ir pasirinkimo laisvę. Trumpalaikiai projektai: grupinis darbas per pamoką, integruojama kelių dalykų ar pamokų medž. Ilgalaikiai:skatina domėjimąsi kurianors tema, ugdo gebėjimus kaupti ir sisteminti info, galima paskirstyti darbus patogiu laiku, produktyviai dirba, nes nori geru rezultatų. Svarbiausias įvertinimas – aplinkinių nuomonė.

Fazės: Prieš pamoką: motyvacija, tikslai, būtinos sąlygos, įvertinimas, priemonės ir laiko paskirstymas; Pamokos metu: žadinimas, prasmės suvokimas, apmąstymas, pabaiga; Po pam: į kokį tolesnį mokymąsi turėtų kreipti ši pamoka.

1. Didaktika Kiekvienas mokslas turi mokymo tikslus, mokymo turinį ir didaktikai visą tai nustato: jo organizavimo formas ir metodus. Terminą ,,didaktika” įtvirtino čekų mokslininkas J. A. Komenskis. 1637 metais išleidęs knygą ,, Didžioji Didaktika”. Dabar Didaktika dažniausia apibrėžiama kaip mokymo mokymosi mokslas. Ji nagrinėja visą eilę klausimų: tikslus, turinį, struktūrą, mokymo organizavimą, mokymo principus, formas, metodus, būdus.Trumpai: Didaktika nagrinėja 2 mokymo problemas: ko mokyti ir kaip mokyti.

Mūsų tyrimo objektas yra bendroji didaktika, kuria siekiama nustatyti bendruosius mokymo dėsningumus, principus. Daugelis didaktikų siekia atskleisti dvi problemas:

 kuo mokinys turi tapti ateityje, kaip parengti žmogų ateičiai, prognozuoti kokių žinių ir išsilavinimo reikės ateities žmogui.

 Kaip to pasiekti, kad ateityje žmogus butų pasirengęs.

Mokymo komponentai:

Kodėl? – mokymosi motyvai – noras ar nenoras mokytis;

Ką mokyti? – mokinių sudėtis pagal įvairius kriterijus, socialinė padėtis, tėvų išsilavinimo lygį ir pan.

Ko mokyti? – turinys.

Kaip mokyt? – metodai.

Kada? – Laiko faktorius, mokymosi trukmė, paros laikas ir pan.

Kokiomis sąlygomis? – mokyklos medžiaginė, techninė, informacinė būklė.

Dalyko didaktika – dalyko metodika yra pedagoginės didaktikos mokslo šaka, kuri nagrinėja konkretaus dalyko specifinius mokymo tikslus, turinį, forma, metodus. Remiamasi bendrąja didaktika.

Yra glaudus tarpusavio ryšys tarp bendrosios ir dalykinės didaktikos. Bendroji ir dalykinė didaktika yra glaudžiai susijusios, nes viena kita remiasi, naudojami bendri duomenys.

Mokymo (didaktikos)– principais vadiname pačius bendriausius nurodymus pedagogams: kaip

• organizuoti ugdymo veiklą,

• vertinti žmogų,

• ugdyti asmenybę.

Visi šie principai reglamentuoja mokymo turinį, formas, metodus. Vientisą mokymo principų sistemą pateikė J.A. Komenskis.Iki mūsų išliko visa eilė principų:

 vaizdumo,

 sistemingumo,

 nuoseklumo,

 prieinamumo.

Vėliau J. H. Pestalocis irgi sudarė ne gamta , o logika besiremiančią sistemą.

MOKSLIŠKUMAS. Vaikams perteikiamos žinios turi būti moksliškai teisingos.Perteikti neiškraipytas ,objektyvias mokslo žinias . Mokymo turinys atitikti mokslo, technikos, kultūros lygį.

SISTEMINGUMAS IR NUOSEKLUMAS.Šis principas reikalauja jaunajai kartai suteikti svarbiausių mokslų pagrindus,mokslinių žinių sistemą..Jeigu žinios nėra sistemingos- jos labai greitai pamirštamos,būna padrikos.

SĄMONINGUMAS IR AKTYVUMAS.Nesimokyti to ko nesupranti. Iškalbos, nesąmoningos žinios neduoda jokios pažintinės veiklos prasmės. Perteikdamas naują medžiagą pedagogas turi išskirti svarbiausius teiginius:1. ką atsiminti visą gyvenimą, 2. ką laikyti papildoma medžiaga.

Aiškinant reikia akcentuoti priežasties ir pasekmės ryšį.To reikia reikalauti ir iš atsakinėjančio mokinio.

VAIZDUMAS.Ypač žemesnėse klasėse šis principas labai reikalingas.Vaikai gali pažiūrėti, paliesti, įvertinti(pojūčių pagalba)tai sąlygoja vaiko žinių aiškumą.Vaizdžiai mokyti reikalauja visi didaktikai. vaizdumas – ne tikslas, o priemonė tikslui pasiekti.Geras vaizdumas skatina mąstyti.

PRIEINAMUMAS.Šio principo esmė-gerai pažinti kiekvieną vaiką. Mokytojas turi žinoti kiekvieno vaiko pažintines galimybes, kiekvienam pateikti tokias užduotis, kokias įtemptai dirbdamas jis gali įveikti.

 ŽINIŲ TVIRTUMAS. Vaikui visada reikia priminti svarbiausius temos teiginius, vienų žinių mokėjimus lyginti su kitų žinių mokėjimais, prisiminti pagrindinius dalykus. Kartojimas neturi įgrįsti, kartoti reikia įvairiais būdais. Mechaniškai kartojamos kalbos, tačiau ir čia reikia logikos.

Mokymo ir mokymosi esmė

Mokymo ir mokymosi procesas yra planingas, sistemingas, ilgalaikis mokymo programų, numatytų dalykų dėstymas ir įsisavinimas ir išmokimas.”,, Mokymo procesas ilgalaikė mokytojų ir mokinių sąveika.“

Teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymas.

Neįveiktos kliūtys, nuolatinės nesėkmės , mokymosi proceso sunkumai yra svarbiausios neigiamo požiūrio į mokymąsi susiformavimo priežastys.Šias kliūtys gali įveikti tik tie , kurie kelia sau tikslą ir jo valingai siekia.Mokyklai reikia kelti tokią užduotį , kad
mokinys mokydamasis patirtų sėkmę.Pedagogas turi suprantamai perteikti mokymo medžiagą,mokyti:* vaikus racionalių mokymosi būdų,*formuoti jų pažintinius interesus,* ugdyti valią ir kt.,ypač svarbu ugdyti *pasitikėjimą savo jėgomis.

Mokytojas turėtų tikėti vaiku, įtikinti, kad vaikas sugebės, tik reikia stengtis Tokio principo turėtų laikytis mokytojas it tokiais santykiais turėtų būti pagrįstas jo bendravimas su menkesniu gebėjimų mokiniais. Svarbu pastebėti net menkiausius vaiko laimėjimus ir sunkinti užduotis. labai svarbu pritaikyti mokymo programas. Teigiamo požiūrio į mokymąsi formavimas yra mokyklos pareiga, tačiau jos galimybės nėra beribės. Daug lemia ir kiti veiksniai: 1) apmokėjimas mokytojui turi būti didesnis,2)mokiniai nevienodi: * talentingi,*vidutinių gebėjimų,* intelektinė veikla neįmanoma. Reikalauti iš žmogaus to, ko jis neįstengia, nelogiška.Bet visuomenei reikia ir tokių ir tokių. Visuomenė turi tinkamai įvertinti intelekto veiklą ir labiausiai rūpintis tokiais žmonėmis

K A I P M O K Y T O J U I P L A N U O T I S A V O D A R B Ą ?

Planuodamas savo darbą mokytojas permąsto, ko turės iłmokyti moksleivius, kaip organizuos

pamokas, kokias ušduotis skirs moksleiviams, kokių priemonių jam reikės, kur vyks pamokos ir kt.

Łalia dalyko šinių, supratimo ir gebėjimų formavimo kiekvienas mokytojas turėtų planuoti ir

moksleivių bendrųjų gebėjimų bei nuostatų ugdymą.

Planavimas priklauso nuo mokytojo patirties, moksleivių amšiaus ir pasirengimo, mokomojo dalyko,

jam skiriamo pamokų skaičiaus ir daugelio kitų veiksnių.

Dienos ar pamokos planas

Koks dienos ar pamokos planavimo tikslas?

Klasės erdvė ir priemonės parengiamos mokymuisi. Patikslinami dar neapibrėšti veiklos komponentai,

derinami paskutiniai pakitimai.

Moksleiviai parengiami dienos ar pamokos veiklai.

Kuo remtis planuojant dieną ar pamoką?

Medšiaga, kurią rengiamasi naudoti laiku, skiriamu veiklai. Klasės moksleivių pasirengimu ir

nusiteikimu.

Kaip ušrałyti dienos ar pamokos planą?

Planas gali būti parałomas lentoje ir aptariamas su moksleiviais.

Apie pamokai skirtą medšiagą ir priemones nerałoma, jos tiesiog parengiamos ir sutvarkomos ił

anksto.

Gali būti papildomas ir detalizuojamas ankstesnio etapo planas, pavyzdšiui, metų ar temos. Mokyklos

bendruomenės susitarimu ar mokytojo nuošiūra gali būti rałomas detalus pamokos planas.

Visais atvejais svarbu, kad mokytojui ir moksleiviams būtų aiłkūs pamokos ušdaviniai, laukiami

rezultatai ir vertinimo kriterijai. Mokytojas turi numatyti tinkamus metodus ir priemones łiems

ušdaviniams pasiekti bei būdus moksleivių norui aktyviai dalyvauti pamokoje sušadinti.

Koks dienos ar pamokos planas yra geras?

Aiłkūs, suprantami ir realūs pamokos ušdaviniai ir vertinimo kriterijai. Iłbaigti paskutiniai sprendimai

dėl medšiagos, metodų ir priemonių parinkimo. Moksleiviai įtraukiami į mokymosi veiklą.

Mokytojams būtina tartis ir derinti savo veiksmus tarpusavyje, nes visi jie moko ir ugdo VIENĄ

vaiką. Siekiant laiduoti mokymosi tęstinumą ir pašangą, mokykloje būtina derinti mokymo(si) ir

vertinimo būdus paralelėse klasėse ir einant ił klasės į klasę. Planuojant ugdymą savo nuomonę turėtų

iłsakyti moksleiviai ir jų tėvai.

Tačiau planavimo derinimas neturėtų sukelti mokytojo ‚susvetimėjimo— su savo darbo planu.

Mokytojas turi turėti galimybę planuoti sau, o ne kitiems, rałyti plane tai, ko jam pačiam ar jo

moksleiviams reikia, o ne ko reikia tikrintojui. Mokytojui reikalinga pagalba ir patarimai, o ne

kontrolė.

Istoriškai mokymas buvo suprantamas kaip žinių dėstymas, mokytojo veikla. Šiuo metu mokymas suprantamas kaip abipusis mokytojo ir mokinio bendradarbiavimas. Šiai sąveikai yra būtinas abipusis aktyvumas. Mokymas šiuo požiūriu suprantamas kaip aktyvus procesas, kuriame žinios ir mokėjimai adaptuojami, pritaikomi per naują mokinių patirtį.

Mokytojo aktyvumo esmę sudaro tai, kad jis kelia tikslus, parenka medžiagą, ją adaptuoja, organizuoja mokymą laike ir erdvėje, organizuoja kartojimą.

Mokinio aktyvumą sudaro du aspektai:

a) idealus klausimas (dėmesingumas);

b) protinių veiksmų atlikimas;

Per mokinio ir mokytojo sąveika įgyjami mokslo dalykų pagrindai. Mokinys moksi mąstyti, pažinti tikrovę, susipažinti su sąvokomis, įgyja vertybių t.y. lavinasi ir auklėjasi, keičia savo elgesį.

Mokėjimų (sugebėjimų) rūšys:

a) išskirti svarbiausią;

b) informacijos radimas;

c) lyginimas – gretinimas;

d) anksčiau įgytų žinių taikymas;

e) veiksmingo laiko panaudojimo;

f) neigiamų emocijų šalinimo mokėjimai;

g) savitvardos mokėjimai;

h) teksto skaidymas į logines dalis;

i) plano sudarymas ir pan.

Įgūdžių – mokėjimų formavimosi (susidarymo) etapai:

1) žemiausias – išsiaiškinti ir suprasti reikšmę, ką tas mokėjimas ar įgūdis duoda;

2) taisyklių formulavimas, kuriomis remiantis bus sudaromas įgūdis;

3) pavyzdinio veiksmo demonstravimas;

4) mokinys atlieka pratimus vadovaujant mokytojui, o vėliau savarankiškai;

Mokymasis – tai toks tobulėjimo procesas, kai mokinys lavinasi ir auklėjasi savo vidinėmis pastangomis ir iniciatyva. Mokymas tik tada sėkmingas, kai jis baigiasi mokymusi.

Norint pasiekti gerų mokymosi rezultatų aktualiai iškyla bendradarbiavimo problema. Mokymas
kaip abipusė sąveika. J.Vabalas – Gudaitis išskyrė konstrukcinį (teigiamą) ir destrukcinį (neigiamą) sąveiką. Bendravimą priimta laikyti dialogu, keitimosi informacija, nuomonėm, patirtim. Bendraudamas žmogus realizuoja savo žmogiškumą, individualumą ir unikalumą. Bendraudamas įsitraukią į mokymąsi kaip asmenybė. Jis išmoksta dirbti komandoje, atlikti kartu užduotis, lavina bendravimo įgūdžius, išmoksta vertinti save ir kitus, mokosi kartu interpretuoti įvairius gyvenimo įvykius. Lygindamas save su kitais geriau pažįsta savo sugebėjimus. Svarbi bendravimo forma – grupinis mokymasis. Taigi mokymasis negali būti izoliuotas nuo bendravimo, nes bendravimas padeda išspręsti pagrindines problemas. Bendravimas praplečia ugdymo galimybes ir laikomas “paslėptu tvarkaraščiu” t.y. ugdomas be specialių pastangų. Sąveika turi būti glaudi, toje sąveikoje formuojasi atsakomybė.

Mokymo proceso modelis.

3. Norint organizuoti pamoką, reikia planuoti, o planuoti – tai permąstyti tikslus, uždavinius, mokomąją medžiagą sugrupuoti, numatyti ką mokiniai gali patys išmokti („ mokytojas nedaro nieko, ką gali patys mokiniai“), numatyti mokymo metodus, vaizdingumą. Planuojant svarbu atsižvelgti į mokinio išprusimo lygį, jų sugebėjimus ir atitinkamai diferencijuoti užduotis.

Pamokų planai yra: kasdieniniai, teminiai, perspektyviniai (trimestro, pusmečio, metų planai). Planą sudaro: tema, klasė, pamokų tipas, įvadas, tikslai (ugdymo tikslai): mokomieji, lavinamieji, auklėjamieji; mokomoji medžiagą ir metodai, mokinių aktyvumas, vaizdumas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2481 žodžiai iš 4899 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.