Projektas
Didieji Geografinei Atradimai.
Kaunas: 2006-06-07
Turinys
Įvadas 2
Atradimų amžius 3
Didieji geografiniai atradimai, jų socialinės ekonomikos prielaidos ir
reikšmė geografiniam pasaulio supratimui ir kelionių istorijai 5
Didžiųjų geografinių atradimų techninės prielaidos 6
Jūrų kelio į Indiją atradimas (1497 – 1499) 7
Amerikos atradimas 8
Pirmoji kelionė aplink pasaulį 9
Didžiųjų geografinių atradimų padariniai 10
Geografinių atradimų poveikis pasaulio suvokimui ir mokslui 10
Renesanso žemėlapiai 11
Išvados 13
Literatūra 14
Įvadas
Žemės geografijos pažinimas kupinas dramatiškų ieškojimų, nužymėtas
tūkstančiais, veikiausiai milijonais žmonių gyvybių.
Žemės geografijos pažinimo istotija yra neatskiriama visuomenės istorijos
dalis, galaudžiai susijusi su bendrąją žmonijos raida.Todėl nei atskiros
kelionės, nei naujų žemių atradimai, nei naujos kartografijos bei
geografijos sąvokos nėra atsitiktinės. Geogarfijos šaka apie paviršiaus
formas –geomorfologija- atsirado dar vėliau (XIXa.pradžioje), kai buvo
sukurti pirmieji hipsometriniai žemėlapiai, juos imta sudarinėti taip vėlai
dėl to, jog ilgai nebuvo deramų optinių priemonių atstumams bei aukščiams
nustatyti. Taigi kiekvienas geografinis atradimas ir suradimas vienaip ar
kitaip priklausė nuo ekonominių bei techninių visuomenės laimėjimų.
Ne visai teisinga ir vienašališka būtų teigti, jog geografiniai žygdarbiai
buvo tarsi „stumiami“ , vien civilizacijos raidos ir socialinių aplinkybių
skatinami.Anaiptol. Nauji geografiniai atradimai turėjo ir grįžtamąjį
poveikį: skatino transporo plėtotę, gyvino prekybą,dėl to didėjo prekių
paklausa,tobulėjo gamyba.Itin didžiulę įtaką geografiniai atradimai turėjo
žmonių pasaulėžiūrai.Jie ne tik skatino pažinimą,mokslinius tyrimus, bet ir
padėjo formuotis naujiems politiniams reiškiniams.
XIV – XVI a. renesansas – kaip antikinės kultūros atgimimo laikotarpis,
buvęs po Viduramžių “kultūrinės nakties”. Po Romos imperijos žlugimo ir
jos kultūros sunykimo iki pat tos kultūros atgimimo viešpatavo tūkstantmetė
kultūrinė monotonija ir tamsa: meno ir literatūros mūzos, palikusios Europą
tik XIV a. pradžioje grįžo į Italiją, sukeldamos didingą menų bei laisvos
minties atgimimą, išaukštinantį antikinį gražaus harmoningo žmogaus idealą.Tokia buvo istorinė epocha, įsiterpusi tarp Viduramžių ir moderniųjų laikų.
Renesanse susipina įvairių kultūrų tradicijos. Kultūrinius saitus su
ankstesnėmis epochomis atskleidžia: 1. Antikinių žinių garbinimas. 2.
Nauja antikinių žinių panaudojimo kryptis. 3. Kultūros sekurializacija
(nereliginės miestietiškos kultūros atsiradimas).
Turbūt renesanso laikotarpiu žmogaus sąmonė subrendo iki tokio lygio, kad
pradėjo busti savimonė, troškimas pažinti naują. Žmogus subrendo naujiems
atradimams ir radikaliems pokyčiams. Tyrinėti pasaulį skatino ir mokslo
raida, vis ryžtingesni pasisakymai apie žemės apvalumą.
Prieš pradėdamas rašyti šį darbą išsikeliu tokius uždavinius:
1. Palyginti viduramžių ir renesanso kelionių suvokimą.
2. Apžvelgti didžiuosius geografinius atradimus, jų autorius, socialines,
ekonomines prielaidas.
3. Paanalizuoti techninius laimėjimus.
4. Plačiau aptarti kiekvieną geografinį atradimą, jo autorius ir pasėkmes.
5. Palyginti viduramžių ir renesanso žemėlapių informatyvumo lygį ir kitimo
tendencijas.
Atradimų amžius
Miestuose ir jų uostuose nuolat lankėsi skirtingų tautų ir šalių
žmonės. Jie, kaip ir italų pirkliai, dažnai atveždavo įvairių naujienų,
žinių iš tolimų kraštų. Italų miestiečio akiratis neapsiribojo artimiausia,
jį supančia, aplinka.Tai skatino domėtis geografija, mokytis svetimų kalbų,
pažinti kitas šalis ir jų kultūrą. Renesanso žmogui buvo nepriimtina būti
tokiu kaip visi, net nebuvo vienos vyriškų drabužių mados. Žavimasi žmogaus
sugebėjimų įvairumu, išsilavinimu, žinių ir veiklos visapusiškumu ir t.t.
Susiklosto universalaus žmogaus idėja, siekianti, kad pilietis turėtų
pagrindines žinias iš visų kultūros sričių. Universalus žmogus
apibrėžiamas, kaip labai kultūringas, malonaus būdo, rafinuotas, aukštos
kilmės, narsus mūšio lauke ir mėgstantis sportą. Jis turi būti išsilavinęs
ir iškalbus. Privalo išmanyti senovės autorius, suprasti meną ir skulptūrą.
Sugebėjimas šokti ir dainuoti yra esminis dalykas. Dar reikia mokėti ir
mandagiai valgyti. Privalu būti sąmojingam. Tokie žmonės buvo L.B.
Albertis, Leonardo da Vinči ir kt. Visa tai nesiderino su viduramžių
feodalizmu. Toks požiūris skatino menininkus, būsimus cechų vadovus, poetus
keliauti iš miesto į miestą, iš šalies į šalį, neštis viską su savimi ir
nebijoti gyvenimo sunkumų siekiant kuo daugiau sužinoti. Pvz. Poetas
Petrarka niekur netarnavo, daug keliavo ir gyveno kaip garbingas svečias,
nes jau buvo garsus savo eilėmis.
Rūmų valdovai kvietė jį pas save,
dovanojo dovanas, bet jis gyveno savo malonumui, pėsčias vyko į keliones
sekdamas Vergilijaus “Eneidą”.
Atsiradus popieriui ir spaustuvėms mokslas pasidarė reikalingas ir
platesniei visuomenės daliai, ne tik aukštuomenei. Iki spaudos išradimo
visos knygos būdavo perrašinėjamos ranka. Viską pakeitė apie 1439 m.
Vokietijos miesto Mainco piliečio Johano Gutenbergo išrastas spausdinimo
presas. Pirmieji XV a. leidiniai vadinami inkunabulais. Spausdintos knygos
padėjo plisti renesanso idėjoms. Knygų gamyba atpigo, todėl tekstai tapo
lengviau prieinami mokslininkams. Praktika skatino gamtos mokslus. Visur
reikėjo mokslo – tvarkant manufaktūras, vedant prekybą, leidžiantis į
keliones vandens ir sausumos keliais. Vis daugiau žmonių galėjo susipažinti
su naujomis idėjomis. Kadangi knygą jau nesunkiai galėjo įsigyti
kiekvienas, tai vyrai ir moterys, norėję atrodyti kultūringi, privalėjo
būti apsiskaitę.
Statant laivus neužteko kompaso ir žvaigždžių pažinimo, reikėjo ir
geografijos, mechanikos, astronomijos mokslų. Pradėta domėtis liaudies
išmintimi ir folkloru.
Gamtos ir žmogaus pažinimas tapo svarbiu mokslininkų uždaviniu. Buvo
pradėta tirti gyvūnų ir augalų gyvenimą. Atsirado pirmieji zoologijos,
botanikos sodai. XVI a. Europą sudrebino moksliniai atradimai, kurie
sugriovė viduramžių geocentrinį pasaulio suvokimą ir taip pakeitę žmonių
pažiūras.
Viduramžiais pasauliečių mokymas, išskyrus katekizmą, buvo
draudžiamas iki pat vėlyvųjų viduramžių. Vėlyvaisiais viduramžiais jau buvo
pradėti mokyti visi vaikai, tačiau mokymas apsiribodavo elementariomis
žiniomis ir labai nukreiptomis į religinius dalykus (giedojimą, religinių
švenčių skaičiavimą ir t.t.) Renesanso laikotarpiu Italijoje mokslo buvo
galima siekti privačiose ir komunų išlaikomose mokyklose. Atsiradus
universitetams studentai mokymosi tikslais atvykdavo iš įvairiausių Europos
šalių. Studijuoti buvo nesudėtinga, nes visur buvo dėstoma lotyniškai, tai
skatino tarptautinį studentų ir profesorių bendradarbiavimą.
Didieji geografiniai atradimai, jų socialinės ekonomikos prielaidos ir
reikšmė geografiniam pasaulio supratimui ir kelionių istorijai
Iki XV a. pabaigos europiečiai nieko nežinojo apie didžiulio Amerikos
žemyno egzistavimą. Tyrinėtojai ir pirkliai rengdavo ilgas ir varginančias
keliones į Rytus, į Kiniją ir Indiją, atsiveždami iš ten prieskonių, šilkų
ir brangakmenių. Europoje šios prekės turėjo tokią didelę paklausą, jog
žmonės nusprendė, kad pasiekti Tolimuosius Rytus galima bus greičiau
jūra.Visapusiškai aktyvi prekyba plėtė prekybinių miestų akiratį.Stiprėjo
ir tobulėjo laivynas, daugėjo keliautojų ir svarbiausia kartu nepaprasati
didėjo poreikis pažinti kitus kraštus,ypač žinoti kelius link
jų.prekybiniai keliai Arkties vandenyno pakrantes,Afriką. Ekonominės ir
politinė Europos situacija vertė domėtis šalių geografija, o svarbiausia –
Rytų šalimis.(Č Kudaba geografines kelionės atradimai 245psl.) Portugalai
plaukė į Rytus, aplinkui Afriką, bet kiti manė, kad trumpesnis kelias bus
plaukiant į Vakarus. Ši ir kitos priežastys paskatino europiečius keisti
kelionių kursus. Taip prasidėjo Didžiųjų geografinių atradimų era.
Didžiaisiais geografiniais atradimais laikomi: Amerikos atradimas,
jūrų kelio į Indiją atradimas ir pirmoji kelionė aplink pasaulį. Pagrindinė