ĮVADAS
Tenkindama praktinius ir dvasinius žmogaus poreikius architektūra atspindi savo meto visuomenės kultūrą, ekonomiką, gamtines sąlygas, mokslą, estetinį skonį. Visuomenės poreikiai lemia architektūros kūrinių paskirtį ir meninį savitumą. Menas yra kuriamas žmogaus ir jis skirtas žmogui. Tačiau ne kiekvienas statinys yra architektūrinis objektas. Jame turi būti grožio, estetikos. Lietuvos miestuose ir miesteliuose bei kaimuose stūkso daug modernių, senovinių pastatų ir daugelyje iš jų galime įžvelgti grožio, puošybos elementų.
Šiame namų darbe pateikta dviejų architektūrinių objektų lyginamoji analizė. Vienas iš objektų pasirinktas Prienų miesto kultūros centras, kitas – Birštono kultūros centras.
Prienų miestui šiemet sukanka 500 metų. Daugelis čia grožisi nuostabia gamta. Čia yra ir modernių pastatų, kurie ypač traukia praeivio akį. Prienų miesto kultūros centras pastatytas 1993 m. centrinėje Vytauto gatvėje, jis stovi ant mažos kalvelės pačiame centre ir didžiuojasi savo grožiu. Už 7 km nuo Prienų yra kurortinis miestelis Birštonas. Birštono miesto kultūros centras yra taip pat pagrindinėje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje ir pastatytas truputi seniau nei Prienų kultūros centras. Abiejų šių pastatų paskirtis vienoda – rengti pramogas, kultūrinti, visapusiškai lavinti žmogų. Paprastai mes renkamės išvaizdžias, erdvias, įdomiai suprojektuotas vietas laisvalaikio praleidimui, todėl buvo įdomu palyginti šiuos du pastatus, išgirsti nuomones tų žmonių, kurie dirba ir kurie dažnai apsilanko šiuose pastatuose.
PRIENŲ KULTŪROS CENTRAS
Šis pastatas turi klasicizmo bruožų. Nes šiam architektūriniam stiliui būdingos tiesios linijos, plokštumos, taisyklingos geometrinės figūros, būtent kvadratas, apskritimas ar stačiakampis. Dažniausiai kolonos atlieka ne dekoratyvinę, o architektūrinę funkciją. Jos išrikiuotos ne estetiniais, o konstrukciniais sumetimais, kad laikytų stogą.
Prienų kultūros centras – tai modernus, didžiulis, dviejų aukštų pastatas, kuris buvo ilgai statomas, bet dabar puošia ir pagyvina šio miestelio vaizdą. Pastatas žvelgia į centrinę gatvę, todėl privažiavimas yra ypač patogus transportui. Nuo gatvės pusės laipteliais užlipame į viršų, plačios pagrindinės durys tarsi kviečia apsilankyti viduje, įvertinti pastato grožį.
Pažvelgus iš išorės galima teigti, kad pastatas ypač šviesus ir erdvus, nes turi daug įvairaus dydžio langų. Sienos, stulpai, įvairios perdangos laiko pastato svorį. Dalis pusapvalės pastato sienos atstoja ir stogą ir yra kaip puošybos elementas. Keliose vietose pasikartojančios pusapvalės sienos yra viso pastato akcentas. Viršuje pastato taip pat kyšo pusapvalė pastato dalis, kuri atrodo kaip tekanti saulė. Be visų apvalumų, kultūros centras yra taisyklingų stačiakampių proporcijų.
Ne tik pastato išorė, bet ir jį supanti aplinka įtakoja žmonių apsisprendimą, kur apsilankyti. Vienintelis medis, kurio paunksnėje padaryti suoleliai, kviečia praeivius pailsėti, pasigrožėti pastatu bei miesto centru. Žalioji veja ir nuolat tvarkinga aplinka dera prie pastato vaizdo. Šalia pastato centrinių lauko durų yra nemaža aikštelė renginiams lauke organizuoti. Čia dažniausiai ir vyksta koncertai bei pasirodymai švenčių proga. Iš šono į pastatą galima patekti asfaltuotu plačiu taku, kuris kyla į viršų. Manau, jog čia trūksta laiptelių, nes žiemą, kai būna slidu, čia vaikščioti pavojinga.
Pastato viduje galima aptikti baroko stiliaus detalių. To pastato interjerui būdinga paradinė salė, erdvus vestibiulis, erdvinės sandaros paprastumas ir dekoratyvinių elementų saikingumas. Jau tik įėjus atsiveria šviesūs pastato koridoriai. Jie išpuošti įvairias paveikslais, dekoracijomis, meno dirbiniais ir tai suteikia pastatui ištaigingumo, gyvumo. Pirmame aukšte yra koncertų salė, kur vyksta įvairūs renginiai, kavinė ir rūbinė. Antrame aukšte – mažoji salė, kur vyksta diskotekos, administracijos kabinetai, archyvas. Šio pastato vedėja Irena Stasytienė teigė, jog yra tokių kambarėlių, į kuriuos įeiti galima tik iš kiemo pusės, tačiau jie mažai naudojami. Visi atributai, reikalingi šventėms surengti lauke, nešami iš antrojo aukšto saugyklų. Tai yra daug patogiau nei naudotis ta patalpa į kurią galima patekti tik apėjus visą pastatą. Taigi, būtų idealu, jeigu tie laisvi kambarėliai būtų įrengti arčiau centrinio įėjimo į pastatą, prie aikštelės, kur vyksta renginiai po atviru dangumi.
Pirmame aukšte holas, I. Stasytienės manymu, yra per didelis, o rūbinei palikta per mažai vietos. Kultūros centro lankytojų nuomone, Prienų kultūros centras turi vieną trūkumą – nėra įrengta rūkomojo. Nes salėse bei kavinėje negalima rūkyti. Jų manymu, būtų buvę galima išskirti kampą šalia tualetų, tada nereikėtų šalti vėjuotu oru, mėtyti aplink nuorūkas arba būriuotis rūkoriams tualete.
Kitas Prienų kultūros centro trūkumas yra tas, kad greta jo yra penkiaaukštis gyvenamasis namas. Jo gyventojai nepatenkinti, kad savaitgaliais vyksta diskotekos kaip tik toje salėje antrame aukšte, kuri yra priešais langus. Atstumas tarp namo ir kultūros centro yra maždaug 10 metrų. Kiekvieną savaitgalį jų nakties ramybę drumsčia mašinų ūžesys, tranki muzika ir
jaunimo keliamas triukšmas. Kitose pusėse gyvenamųjų pastatų nėra, taigi būtų buvę nuostabu, jei būtų atsižvelgta statant kultūros centrą į tų žmonių situaciją. Juk diskotekų salė galėjo būti įrengta visai kitoje pastato pusėje.