Žinomi septyni pasaulio stebuklai: Egipto piramidės,
kabantieji Babilono (Semiramidės) sodai, Halikarnaso
mauzoliejus, Efeso Artemidės šventykla, Rodo kolosas, Olimpo
Dzeuso statula ir Aleksandrijos švyturys. Jų skaičių lėmė
magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės,
antikinio pasaulio užimamas plotas ir, svarbiausia, tradicijų
pastovumas. Maždaug IIIa. pr.m.e. kažkas šią septyniukę
paskelbė esant stebuklų etalonu. Buvo atvejų, kai buvo bandoma
įvesti vieną kitą pataisą, pvz. septintuoju stebuklu kartais
buvo laikoma Aleksandrijos biblioteka, Koliziejus ar Pergamo
altorius.
Praslinkus tūkstantmečiui po Romos žlugimo, pamažu vėl imta
domėtis senojo pasaulio stebuklais. Antikos autoritetas buvo
toks didelis, kad minėtuosius septynis stebuklus buvo imta
laikyti nedaloma visuma, nors kai kurie iš jų jau buvo
visiškai sunykę ir minimi tik senoviniuose rankraščiuose bei
padavimuose. Tada ir atsirado žinomas posakis „aštuntasis
pasaulio stebuklas“. Juo buvo laikoma Palmyra, Peterburgas,
Venecija, netgi Eifelio bokštas. Devintojo stebuklo nebuvo ir
negalėjo būti. Prie septynių stebuklų galima prijungti tik dar
vieną, tuo pabrėžiant, kad šis yra pranašesnis už viską, ką
žmonės yra sukūrę įsigalėjus kanonui.
Graikai buvo patyrę keliautojai, tačiau retai teišplaukdavo už
Viduržiemio jūros baseino ribų, todėl nežinojo Indijos, Pietų
Azijos, Kinijos, Afrikos pietinės dalies nuo Sacharos. Todėl į
„septynetą“ nepateko stebuklai, esantys už graikų pasaulio
ribų, taip pat žuvę arba pamiršti iki to laiko, kai graikai
ėmė keliauti artimosiomis jūromis arba atsiradę jau
įsigaliojus labai griežtai ir subjektyviai atrankai.
Apie septynis pasaulio stebuklus yra nemažai mokslinės bei
grožinės literatūros, sukurta kino filmų. Daugybėje pareiškimų
galima rasti teiginių, kad mūsų protėviai nebūtų pajėgę
pastatyti Egipto piramidžių, Baalbeko šventyklų, nulieti
geležies kolonos Delyje ir pan. Seniau žmonės manydavo, kad
tokius didžiulius senovės paminklus padėjo pastatyti dievai,
džinai ar raganos, šiandien gi prietarai pridengiami
moksliškumo skraiste. Kadangi toli gražu ne visi žino, kaip
buvo pastatyta kokia šventykla ar paminklas, žmonės lengvai
patiki hipotezėmis apie visagalius ateivius, kurie neva
praeityje pas mus atskrisdavę ir ką nors pastatydavę ar apie
nuskendusio Atlantidos kontinento išsigelbėjusius gyventojus,
kurie perdavę savo žinias likusiam pasauliui…
Egipto atradimas
Tie, kurie čia statė iš granito, kurie išmūrijo piramidėje
salę, kurie savo gražiu darbu sukūrė šiuos puikius
daiktus…Jų aukurai tokie pat tušti, kaip ir tų pavargėlių,
kurie miršta prie pakrantės pylimo, nepalikę įpėdinių“.
(Senovės Egipto sentencija).
Egipto archeologiniam atsiradimui pradžią padarė du žmonės –
imperatorius Napoleonas I ir dailininkas, rašytojas Vivanas
Denonas. Pastarąjį imperatoriui rekomendavo jo meilužė
Žozefina de Boharnė. Denonas sugebėjo Napoleonui įtikti ir šis
pasiėmė jį į ekspediciją kaip mokslinį bendradarbį.
1797m., pasibaigus karo žygiui į Italiją, Napoleonas grįžta į
Paryžių. Neramiai vaikštinėdamas ankštame kambarėlyje,
deginamas garbėtroškos, lygindamasis su Aleksandru ir
grauždamasis dėl to, kas dar nepadaryta, jis rašė: „Paryžius
mane slegia lyg koks švininis šarvas! Kurmio urvas – štai kas
ta jūsų Europa! Tik Rytai su šešiais šimtais milijonų
gyventojų yra vieta, kur galima kurti galingas imperijas ir
vykdyti didžiąsias revoliucijas!“
1798m. gegužės 19d. Napoleonas su 328 laivais ir 38 000
kareivių išplaukė iš Tulono per Maltą į Egiptą. Planas buvo
toks kaip Aleksandro. Napoleonas žvelgė toliau negu į Egiptą –
į Indiją. Jūros žygiu į imperijos koloniją jis ketino suduoti
mirtiną smūgį Anglijai, kuri Europoje, savo salose, jautėsi
neįveikiama. Nors kariniu atžvilgiu ši operacija nepavyko, jos
pasekmė buvo politinis dabartinio ir mokslinis senovinio
Egipto atradimas. Prancūzai savo laivuose turėjo ne tik du
tūkstančius patrankų, bet ir 157 civilius mokslininkus,
biblioteką su beveik visomis prancūziškomis knygomis apie Nilo
baseiną ir kelias dešimtis dėžių su moksliniais aparatais ir
matavimo prietaisais.
Sekdamas paskui Napoleoną Dominikas Vivanas Denonas glemžė
meno trofėjus ir padėjo pamatus vienai iš didžiausių
Prancūzijos kolekcijų. Žygio per Egiptą metu jis nupiešė
daugybę eskizų, taip pat nukopijavo senovinius hieroglifus.
Sakaroje nupiešia laiptuotąją piramidę, Denderoje didžiulius
vėlesnių laikų pastatų likučius, Elefantinoje Amenhotepo III
kapo šventyklą. Piešdamas jis laikėsi realizmo, kaip tik todėl
Denono darbų mokslinė vertė yra neįkainojama, būtent jie davė
daugiausia medžiagos parašyti pamatiniam egiptologijos
veikalui „Egipto aprašymai“ (Description de l’Egypte).
Tuo metu Kaire buvo atidarytas Egipto institutas. Kol Denonas
piešė, kito mokslininkai matavo ir skaičiavo, tyrė ir rinko
viską, ką tik rado Egipto žemės paviršiuje. Tada visur dar
buvo gausybė neištirtos medžiagos tad kasinėjimų nė nereikėjo.
Tai buvo liejiniai, užrašai,
kopijos, piešiniai, įvairiausi
floros ir faunos pavyzdžiai, į rinkinį pateko 27 statulos ir
keli sarkofagai. Ypatingas radinys – juoda poliruoto bazalto
plokštė su iškaltais trijų skirtingų kalbų tekstais, dar
žinoma kaip „trikalbis rozetės akmuo“, visų Egipto paslapčių
raktas, kadangi pagal jį buvo iššifruoti hieroglifai.
Apie Egipto piramides žinių, be abejo, būta ir anksčiau, bet
tie duomenys greičiau buvo legendinio pobūdžio, labai
netikslūs. Muziejai turėjo nedaug paminklų iš Egipto, Romoje
buvo Kapitolijaus laiptų liūtai, 12 obeliskų, keletas reljefų
ir miniatiūrinės skarabėjų figūrėlės, iš pradžių naudotos kaip
amuletai, vėliau kaip papuošalai ir antspaudai. Iš knygų prieš