Filosofijos kilmė ir prasmė
Ištakos – mitologinėje kultūroje. Mituose – fantastiniai arba poetiniai mąstymai. Mituose buvo aiškinama pasaulio kilmė, pasaulio ir žmogaus santykiai. Kas yra pasaulis – chaosas ar tvarkinga visuma? Ir kur yra žmogaus vieta šiame pasaulyje?
Atsakymai į klausimus atitiko pirmykščio žmogaus patirtį. Aiškinant buvo remiamasi analogija. Gamta ir pasaulis – kaip ir žmogus – gimdo, stato, baudžia, globoja, griauna. Pasaulis yra sužmoginamas. Mitologinė galvosena rėmėsi trimis dalykais:
• pasaulio sužmoginimu;
• metaforom, tradicijom, tikėjimu;
• naudojami poetiniai įvaizdžiai;
Atsiradus darbo pasidalijimui bei privačiai nuosavybei – pakito žmonių tarpusavio santykiai. Mitai prarado savo reikšmę, ir taip susidarė sąlygos naujai filosofinei mąstysenai. Filosofija atsirado 7 a.p.m.e. Phylosophia – išminties mylėjimas. Kaip sakė Aristotelis – filosofas – žmogus linkęs ne tik žinoti, bet ir žinoti išmintingai.
Metafizika – filosofinė sąvoka – tai, kas eina po fizikos – konkretaus faktinio žinojimo. Metafizika reiškia apibendrintą sąvokų mintį. metafizika remiasi ne tradicijomis, o logine argumentacija, sąvokų pagalba
Filosofijos ir mokslo santykis
Savo vystymosi pradžioje Filosofija buvo mokslų mokslas, paimantis labai plačias žinias – ir astronomiją, ir biologiją. Viduramžiais Filosofija išliko universaliu mokslu.
17 a. Filosofija kardinaliai pasikeičia – prasideda mokslų diferenciacija. Specialūs mokslai tikrovę ima aiškinti efektyviau. Nei vienas iš spec. mokslų neaiškino tikrovės kaip visumos. Filosofija imasi apibendrinančiojo vaidmens – perima iš specialiųjų mokslų žinias ir bando sudaryti visumos pasaulio vaizdą. iki 19 a. kuria visą apimančias pasaulio teorijas. Tačiau apibrėžti galima tik statišką, nekintantį pasaulį, o pasaulis nėra statiškas – jis nuolat kinta.
Filosofija siekia pažinimo – naudoja argumentus. remdamasi bendromis savybėmis. Tačiau tarp filosofijos ir mokslo yra skirtumų:
• Mokslą domina atskiros daiktų savybės, struktūra, funkcijos. Filosofija rūpi santykis tarp žmogaus ir pasaulio.
• Mokslas savo reiškinius tyrinėja, o Filosofija – interpretuoja; Interpretacijos nėra universalios
• Mokslo tiesos – tikslios ir vienareikšmiškos, o Filosofijos tiesos nepasižymi nei tikslumu, nei universalumu
• Moksle galima matyti pažangą, progresą, o Filosofijos tiesos – negali pasakyti, kad vieno ar kito filosofo teorija paseno ir nebetinkama.
• Filosofija orientuojasi į išmintį. Filosofija – išminties meilė.
Filosofija siekia apmąstyti žmogaus santykį su gamta, su visuomene ir su pačiu savimi..
Filosofija ir pasaulėžiūra
Daugybė filosofijos gvildenamų problemų yra labai reikšmingos pasaulėžiūrai, todėl kai kurie mąstytojai iš esmės tapatina Filosofija ir pasaulėžiūrą.
Pasaulėžiūra – psichologijos reiškinys, o Filosofija – teorinis darinys.
Filosofija – tėra vienas iš veiksnių darančių įtaką pasaulėžiūrai. Pasaulėžiūrai taip pat turi įtakos ekonominės ir politinės žmonių gyvenimo sąlygos. Didelę įtaką pasaulėžiūrai daro ir religija.
Todėl Filosofijos ir pasaulėžiūros tapatinimas yra klaidingas, nors jos įtaka pasaulėžiūrai yra labai didelė.
Filosofija – yra mokslo ir visos kultūros savimonė.
Filosofija yra kultūros šerdis. Daro įtaką kultūros formoms ne tik per pasaulėžiūrą bet ir tiesiogiai.
Tikrovės vieningumo problema – Mileto mokykla
Graikų Filosofija brendo vadinamuose filosofiniuose sambūriuose – rateliuose, po 3-4 mąstytojus, kurie buvo vadinami mokyklomis. Pagrindinė tema – pasaulio prigimties problema. Kas yra pasaulis? Ar jį kas nors tvarko, iš šalies, ar jis tvarkosi pats, koks jis yra žmogui? Ar gamta yra savaiminga.
Mileto m-kla:
Talis – astronomas fizikas
Anaksimandras
Anaksimenas
7 a. p.m.e. Talis mokėsi Egipte. Suabejojo kasdieninio žmogaus požiūriu į pasaulį. Ką gali pačiupinėti, matyti ir jausti? Ar regimasis pasaulis gali nusakyti viso pasaulio sąvoką?
Regimi daiktai yra riboti ir laikini. Jie gimsta ir išnyksta. Jų buvimas pasaulyje – netvarus. Jei pasaulio esme suplakti su regimuoju pasauliu, tai išnykus paskutiniam daiktui, išnyks ir pasaulis? Šalia regimojo pasaulio egzistuoja ir neregimasis pasaulis – neregimąjį pasaulį atstovauja kosmosas – (gr. tvarka) visus regimus reiškinius kosmosas sutvarko į darnią vienovę. kosmose yra tokia tvarka, kad pakyla iki harmonijos. Talis prieina išvados, kad turi būti pirminis pradas, kuris palaiko tą kosmoso tvarką. Vanduo – pirminis visa ko pradas. Talio vanduo – ne geriamas vanduo, o medžiagų pradas, kuris turi Filosofija prasmę. Jis – nedalomas. Amžinai patvarus, pastovus.
Iš vandens viskas gimsta ir vėliau i vandenį pavirsta. Kosmosas darnus, nes viska grįžta į pirminę padėtį. Amžinas judėjimas ratu.
Anaksimenas mane, kad tai yra oras.
Išvada:
1. pasaulis yra dvilypis, sudarytas iš regimojo ir neregimojo pasaulių.
2. regimasis pasaulis – kintantis, o kosmosas – statiškas, pastovus – vanduo ir oras – neišnyksta.
Tikrovės įvairovės problema
Mileto mokyklai pripažinus, kad kinta tik regimasis pasaulis, o kosmosas – statiškas, iškilo problema – kas lemia kintančių reiškinių užgimimą?? Kosmoso pagimdyti
reiškiniai turėtų būti amžini, nekintantys.
Heraklitas 5 a.p.m.e. ieško naujų kosmoso aiškinimo būdų.
Kur pažvelgsi – yra gyvybingumas. Tiek žvaigždė, tiek saulė – kiekvieną dieną vis nauji. Pasaulis gyvas savo kitimu. Judėjimo variklis – dinamiška ugnis.
Į ta pačią upe neįžengsi du kartus, – viska keičiasi ir teka. Tekėjimas – nuolatinis ir pastovus. Keitimus sužadina prieštaravimai. Visur – kur tik pažvelgi, yra priešybių kova. vyras ir moteris, silpnas, stiprus ir t.t. Išvada: pasaulio esmė – ne statiška, o kintanti, dinamiška. Pripažinus, kad pasaulis yra dinamiškas iškilo sunkumai: jei viskas keičiasi, ar įmanomas tokio pasaulio pažinimas? Heraklitas mane, kad nuolatinio tekėjimo ir kitime išlieka vienas pastovus dalykas – tai kitimo tvarka. vasarą keičia ruduo, iš jauno – senas žmogus, kosmosą turi loginę tvarką. Loginė seka leidžia pažinti tuos kitimus. Pažinimas g. b. teorinis – vertinant daiktus, kaip tokius ir praktinis – pažystame suinteresuotai – jei mums tų daiktų reikia. Demokritas – Tuštuma ir atomai. Atomai – nedalomos dalelės turi impulsą judėti . Visi atomai – vienarūšiai. Vienovė – priežastingume – atsitiktinumai – žmonių išmislas.
Demokrato priežastingumo teorija neigia žmogaus laisvę. Žmogus – mikrokosmosas, ir jam tinka visi gamtos dėsniai.
Gamtos dėsniais galima paaiškinti, kas yra žmogus. Žmogaus vertė – buvimas piliečiu – įsipareigojimas gyventi ne tik sau bet ir kitų labui.
Tikrovės dvilypumo problema Elėjos filosofijoje
Heraklito samprotavimai sukomplikavo kosmoso aiškinimą – ar jis statiškas ar kintantis?
Iškilusią problemą ėmėsi spręsti Elėjos mokykla. 5 a pabaiga, 6 a p.m.e. pradžia.
Parmenidas – jam nepriimtina pasaulio dinamiškumo idėja – jis tai vadina akivaizdžiu nesusipratimu.
Jei pasaulis gali kisti, vadinasi jis gali pereiti iš buvimo į nebuvimą. Pasaulis būva, jis yra, todėl reikia pripažinti, kad jis yra statiškas, antraip jis subyrėtų į dulkes. Mums tik atrodo, kad pasaulis kinta, tačiau kitimo nėra. Tikrovė – statiška ir ideali, ją lygina su mąstymu. Ką kosmosas sutvarko – tai sutvarko protingai ir racionaliai.
Išvada:
Kosmoso tvarumas išplaukia iš jo protingumo. Žmogus irgi turi būti protingas ir racionaliai susitvarkyti savo gyvenimą – įvesti įstatymus, moralės taisykles ir gyventi tų taisyklių pagrindu.
Eliečių idėjos buvo pagrindas antikinei demokratijai. Tikra valstybė – teisinga valstybė grindžiama įstatymais.
Aliečiai neišvengė vienos bėdos: priešpastatė regimąjį ir mastantįjį pasaulius – regimojo – nebeliko, nes tai, anot jų – tik iliuzija.
Žmogaus ir jo laisvės samprata sofistų ir Sokrato filosofijoje
Sofis – išmintis. Sofistai – išminties mokytojai. Protagoras – gentiškumas nėra esminiai žmogaus bruožai. Gamtos daiktai – vien tik egzistuoja, o žmogus gali tuos daiktus keisti ir vertinti.
Žmogus gali laisvai kurti ir vertinti, todėl yra visų tų daiktų matas – esančių ir nesančių.
Žmogus laisvas, bet ar ta laisvė laidžia nesilaikyti įstatymų? Įstatymo būvimas neatima iš žmonių laisvės, nes įstatymai kuriami visų jų bendru susitarimu.
Sokratas – ką skelbė, taip ir gyveno. Žmogus yra savitas, ne vien tik gamtinė būtybė. Sokrato mokymo esmė – pažink pats save. Pažinimas veda doros ir drąsos keliu. Dora – žmogaus žmogiškumo pagrindas. Dorais negimstama, jais tampama. Blogis gimsta dėl nežinojimo. Kviečia būti sąžiningu sau pačiam ir savo žinių atžvilgiu. Sąžininga sakyti – žinau, kad nieko nežinau.
Tolerancija – kai žmogus atranda savyje savo mastymo ribotumą.
Dialogas – kai išgirstamas kitamintis, tolerantiškai priimama ir ginčo metu gimsta nauja idėja.
Būties ir žmogaus santykio problema Platono ir Aristotelio filosofijoje
Platono valstybės modelis
Platonas – antikos idealistas. Sukūrė idėjų teoriją – kuo protingesnis žmogus, tuo didesni blogį gali pagimdyti.
Platonas žmogaus proto nelaikė doros šaltiniu. Medžiagiškumas, nauda, pražudo protą. Doros ir moralės reikia ieškoti idėjų pasaulyje. Gražių daiktų nelieka, o grožio idėja – lieka. Idėjų pasaulis – tobulų reiškinių pasaulis. Idėjų pasaulyje akivaizdus hierarchiškumas – idėjų idėja – gėris.
Platono valstybės modelis:
Tai valstybė, kuri užtikrins normalų darbo pasidalijimą pagal žmonių prigimtinius sugebėjimus:
1.Valstiečių;
2.Kariūnų;
3.Išminčių – valdovų;
Aristotelis – žmonių tikslas – prasmingai gyventi. Prasmė – pasijusti laimingu. 3 laimės rūšys: