Fizinis krūvis
5 (100%) 1 vote

Fizinis krūvis

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………2

1.KŪNO KULTŪROS PAMOKOS IR JŲ METODIKA .…………………………………….…3

2.PAMOKŲ TURINYS …………………………………………………………..………………3

3.PAMOKŲ RŪŠYS ………………………………………………………………..……………4

4.PAMOKOS UŽDAVINIAI, STRUKTŪRA IR JOS VARIANTAI……………………………………..4

5.FIZINIS KRŪVIS IR PAMOKŲ GLAUDUMAS ………………………………………..……8

6.FIZINIŲ PRATIMU MOKYMAS IR FIZINIŲ YPATYBIŲ LAVINIMAS …………………10

IŠVADOS…………………………………………………………………………………..……13

LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………….……14

ĮVADAS

Kūno kultūra yra puiki visuomenės fizinio ugdymo priemonė, skatinanti dirbti, mokytis. Kūno kultūros dėka sustipriname savo sveikatą, ilgai išliekame jauni ir energingi.

Rūpintis savo kūnu, ugdyti judesių koordinaciją, jėgą, ištverme, stiprinti funkcines organizmo galias reikia visą gyvenimą.

Fizinis ugdymas yra viena sudedamųjų visapusiškos asmenybės formavimo dalių. Jis neatsiejamas nuo dorovinio, estetinio, protinio ir darbinio lavinimo. Atskirai fizinis lavinimas gali būti analizuojamas tik teoriškai, o iš tikrųjų jis yra susijęs su visu vaiko gyvenimu, veikla, darbu, mityba, aplinka ir kitais veiksniais. Fizinis ugdymas suprantamas kaip kryptinga ugdytojo ir ugdytinio sąveika, bendradarbiavimas, vaiko sveikatos stiprinimas, fizinio išsivystymo ir fizinio pajėgumo gerinimas, noro pačiam siekti fizinio tobulumo skiepijimas, sveikos gyvensenos ugdymas, vaiko įtraukimas į judėjimo veiklą ir fizinių gebėjimų plėtojimas.

Fizine veikla ne tik skatinamas poreikis judėti, teikiama žinių, įtvirtinami mokėjimai ir įgūdžiai, bet ir žadinamos teigiamos emocijos, ugdomos dorovinės nuostatos ir dorovingas elgesys, teigiami charakterio bruožai. Taip pat skatinama vaiko biologinė branda, bendras organizmo tonusas, proto galių raida. Fizinė veikla labai artima vaiko prigimčiai. Tinkamai naudojama ugdymo tikslams, ji tampa galinga visapusiškos asmenybės ugdymo priemonė. Fiziniu ugdymu daugiausia siekiama gerinti vaiko fizinę būklę, todėl pedagogai, atsižvelgdami į vaikų amžiaus ypatumus ir sveikatą, nuosekliai, sistemingai ugdo jų motorinius įgūdžius, tobulina fizines ypatybes, treniruoja organizmo funkcijas ir sistemas. Kartu su žiniomis sumaniai bei subtiliai perteikiamos ir vertybinės nuostatos: stengtis augti sveikam, stipriam, tausoti ir stiprinti savo sveikatą, tapti ištvermingam, vikriam, gražiai nuaugusiam, taisyklingos laikysenos ir pan. (Adaškevičienė, 1994). Vaikų fizinį ugdymą reikia vertinti kaip vientisą reiškinį, darantį kompleksinį poveikį asmenybės raidai.

Kuriant lietuviškąją mokyklą, siekiama tobulinti ir vaikų fizinio ugdymo bei sveikatos stiprinimo sistemą, ieškoti naujų, kaskart veiksmingesnių vaikų fizinių galių plėtojimo, sveikatos stiprinimo būdų, metodų ir forrnų. Fizinio ugdymo rezultatai iš esmės priklauso nuo pedagogo gebėjimų, pedagoginio meistriškumo, auklėjimo stiliaus. Fizine būkle reikia rūpintis ne kartkartėmis, o nuolat, sistemingai ir nuosekliai. Pedagogas privalo skatinti auklėtinius domėtis savo fizine būkle ir sveikata, ugdyti poreikį perimti tautos kūno kultūros ir sporto vertybes. Aukštos kvalifikacijos pedagogai, pasižymintys mokslumu, dvasine ir kūno kultūra, nuoširdžiai ir kūrybingai dirbantys, daro didesnį poveikį ugdytiniui ir gali duoti jam gerus pradmenis.

Lavinant fizines ypatybes, negalima pamiršti, kad:

1)jos priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties ir fizinio pajėgumo, todėl turi būti lavinamos individualiai;

2) vaikų biologinis amžius ne visada sutampa su pasiniu, todėl reikia atsižvelgti į vaiko biologinį brendimą;

3) visos fizinės ypatybės turi būti lavinamos kompleksiškai, siekiant optimalaus jų lygio;

4) vienų fizinių ypatybių lavinimas veikia kitas fizines ypatybes ir į tai reikia atsižvelgti parenkant fizinius pratimus;

5) daug dėmesio skirtina pratimų saugumui ir traumų prevencijai.

Harmoningas fizinių ypatybių lavinimas padeda atskleisti vaiko gebėjimus, ugdyti dorines vaiko savybes, stiprinti sveikatą, formuoti asmeninės kūno kultūros motyvus ir tikslus. Kadangi kiekvienas žmogus yra labai savita ir sudėtinga asmenybė, o fizinės ypatybės yra artimai tarpusavyje susijusios, sporto pedagogui būtina numatyti kiekvieno vaiko fizinio ugdymo perspektyvas, tikslą bei priemones tam tikslui Įgyvendinti, pamokoje individualizuoti fizinio krūvio apimtį ir intensyvumą, tinkamai parinkti fizinius pratimus ir juos metodiškai suderinti tarpusavyje. Kadangi fizinės ypatybės per kūno kultūros pamokas dažniausiai lavinamos estafetėmis, sportiniais bei judriaisiais žaidimais, kurie didina pamokų emocionalumą, vaikų aktyvumą pamokoje, galima daryti prielaidą, kad fizinių ypatybių lavinimas padės moksleiviui formuoti asmeninės kūno kultūros motyvus bei tikslus, įtvirtinti savarankiškumą kūno kultūros veikloje. Toks ir yra
pagrindinis kūno kultūros mokytojo tikslas.

1.KŪNO KULTŪROS PAMOKOS IR JŲ METODIKA

Žmogus yra aukščiausia vertybė. Todėl Lietuvos švietimas grindžiamas humaniškumo, demokratiškumo ir atvirumo principais, krikščioniškosiomis vertybėmis, o ugdymo turinys orientuojamas į žmogaus pasaulį, jo poreikius. Šiandien bendrojo lavinimo mokykla ryžtasi nuosekliai sujungti intelekto, emocijų ir valios sritis, plėtoti ne tik psichinę, bet ir fizinę žmogaus prigimtį, santykius su savimi, kitu žmogumi, visuomene, kultūrinėmis vertybėmis. Užtat ir kūno kultūra negali nutolti nuo aukštesnių, konkrečiam mokiniui prasmingų ugdymo tikslų bei apsiriboti tik fizinių jo galių tobulinimu, mažai plėtoti intelektą, dorą, dvasingumą. Be to, šalia vyraujančios kolektyvinės veiklos, šiandien turėtų labai ryškėti individualybės plėtojimo nuostatos.

Naujos idėjos verčia atidžiau žvelgti į kiekvieno ugdytinio ypatumus ir įvairiapusius gebėjimus, padėti plėtoti ne tik tuos mokiniu poreikius, kurie lemia pamokos uždavinių įgyvendinimą, bet ir brandina aktyvią asmenybe. Užtat pedagogas turėtų rečiau vadovauti, o dažniau patarti mokiniui, juo pasitikėti ir, pagal reikalą, ugdytinio pastangas kreipti produktyvesne kryptimi. Tada geriau puoselėsime prigimtinį žmogaus veiklumą, saviraiškos poreikį, kurį įgyvendinti padeda mokytojas. Tiesa, vadovauti yra lengviau negu padėti mokiniui. Mat pagalba verčia labiau domėtis mokinio asmenybe, jos fizinėmis ir protinėmis galiomis, gabumais ir poreikiais.

Ši orientacija verčia visapusiškai prusintis, pasveriant sąlygas ieškoti naujovių, kūrybiškai taikyti žinomas metodikas.

Žinotina, jog neįmanoma sukurti vieno visiems atvejams tinkamo kūno kultūros pamokos modelio. Todėl pateikiame tik bendrąsias idėjas, o kad būtų į ką akis kreipti, kartais pažeriame ir pavyzdžių. Tai jau pakankamas pamatas kurti šiuolaikinius, konkrečioms darbo sąlygoms tinkamus pedagoginio proceso variantus.

2.PAMOKŲ TURINYS

Kūno kultūros pamokų turinys yra sudėtingas ir daugiaplanis. Jį sudaro ne tik fiziniai pratimai. K.Grautinis ir G.Šitikova (9) teigia šitaip: pirmiausia pamokos turinį sudaro visuma fizinių pratimų, kurių parinkimą nulemia mokomieji, lavinamieji ir auklėjamieji uždaviniai (dalykinis turinys), antra, pedagogo vadovaujanti veikla, nukreipta į tai, kad mokiniai teisingai suprastų ir efektyviai atliktu šiuos pratimus, trečia, iš anksto numatyta aktyvi mokinių veikla užsibrėžtiems uždaviniams ir dalykiniam turiniui įgyvendinti, ketvirta, saviugdos ir lavinamasis pamokos turinys, kurį nulemia aktyvi pedagoginio proceso dalyvių veikla. Tęsiant šių autorių mintį, derėtų pastebėti, jog ir pasyvus poilsis bei draugų daromų pratimų stebėjimas, analizavimas ir kitokio pobūdžio cūry-binės užduotys – būdingas pamokų komponentas. Vadinasi, galėtume tvirtinti, jog kūno kultūros pamokų turinį sudaro fiziniai pratimai, fizinė ir protine mokinių, mokytojo veikla ir tos veiklos rezultatai. Be to, vertėtų specialiai išskirti dalykinį pamokos turinį – jį sudaro tik fiziniai pratimai. Dalykinio turinio išskyrimas yra patogus ir reikalingas, nustatant kūno kultūros pamokų rūis, gvildenant metodikos ypatumus.

3.PAMOKŲ RŪŠYS

Kūno kultūros pamokas mes skirstome į rūšis pagal jų dalykini turinį. Galimi ir kiti skirstymo kriterijai.

Bendrojo lavinimo mokykoje kūno kultūros pamokas pagn.įų ugdomąjį kryptingumą reikėtų vadinti bendrojo fizinio rengimo pamokomis. Pratimai pirmiausia gerina mokinių fizinį pasirengimą (fizinio rgngimo proceso rezultatą), juos darant įgyvendinami auklėjamieji bei stiprinimo uždaviniai.

vno pamokas daromi pra linai daug judama, tačiau ir čia perteikiama š efc tiek teorijos bei metodikos žinių.

Pagal dalykinio turinio ypatumus skiriamos dalykinės ir kombinuotos (kai kurie autoriai jas vadina kompleksinėmis) kūno kltūros pamokos. Dalykinėms pamokoms mokomieji uždaviniai parenkami tik iš vieno mokyklines programos skyriaus. Tai krepšinio, gimnastikos, plaukimo, stalo teniso ir kitos pamokos. Kombinuotose (lengvosios atletikos ir tinklinio, gimnastikos bei rankinio ir pan.) pamokose įgyvendinami bent ciu mokonriej i uždaviniai iš kai kurių kūno kultūros programos skyrių. Fizinių ypatybių tobulinimas ir priemonės jam realizuoti, nustatant pamokų rūšį pagal dalykinio turinio kryptingumą, neturi reikšmės. Ir dalykinėje, ir kombinuotoje pamokose taikomi įvairūs pratimai. Pavyzdžiui, krepšinio pamokoje per pramankšta mokiniai gali daryti gimnastikos pratimus, po tojais lavinti fizines ypatybes. Esmė ta, kad dalykinė pamoka gali būti įvairi priemonių poveikio kompleksiškumu (pratimai mokinius moko, lavina, auklėja). Pavyzdžiui, mokant gimnastikos pratimų technikos, reikia sudaryti ne tik pagrįstą pratimų seką, bet ir numatyti tokį krūvio intensyvumą, kuris mokiniams būtų pagal jėgas ir padėtų ugdyti valią ir atkaklumą, o mokiniai teiktu vienas kitam pagalba ir t.t. Taigi judėjimo įgūdžiu formavimas, fiziniu ypatybių lavinimas, valios ir doros ugdymas – glaudžiai sąveikauja ir šiuo požiūriu visos kūno kultūros pamokos yra ko m p l e k -s i n ė s.

Remdamiesi mūsų tyrimais ir bendraisiais dėsningumais, prieiname prie išvados, jog jau pradinukams dalis pamokų galėtų būti dalykinės. O V-XII klasių mokiniams
vesti kuo daugiau dalykinių, bet ne kombinuotų pamokų. Ilgą laiką medicininiais ir pedagoginiais tyrimais tikrinome įvairių kūno kultūros pamokų įtaka V-IX klasių mokinių fiziniam išsivystymui ir pasirengimui. Paaiškėjo, kad dalykinės pamokos geriau tinka ne tik pratimų technikai mokyti, bet ir fizinėms ypatybėms lavinti. Manome, jog šis dėsningumas pasi¬tvirtintų ir X-X1I klasių merginoms ir vaikinams. Taigi atitinkamai suplanavę vien dalykinį pamokos turinį, jau galime daug rezultatyviau pagerinti fizine mokinių būklę.

4.PAMOKOS UŽDAVINIAI, STRUKTŪRA IR JOS VARIANTAI

Fizinio ugdymo tikslas – pagerinti fizinę mokinių būklę, pažadinti mankštinimosi poreikius, išugdyti gebėjimą juos įgyvendinti. Tikslui realizuoti mokomosios kūno kultūros programos įvardija svarbiausius mokinių fizinio ugdymo uždavinius. Jie pagal mokinių amžių dažniausiai grupuojami taip: pradinuku, V-IX ir X-XII klasių. Remdamasis jais, mokytojas šiuos uždavinius dar detalizuoja kiekvienai klasei (net paralelėms), konkrečiam mokiniui.

Kuo tiksliau ir aiškiau apibrėžti pamokos uždaviniai, tuo didesnė jų poveikio mokiniams tikimybė. Jie turi atitikti kiekvieno mokinio galimybes, būti jam prasmingi. Pamokų uždaviniai formuluojami remiantis mokomąja programa, ugdymo proceso logika. Pagal poveikio kryptingumą galima išskirti: 1) lavinamuosius, 2) mokomuosius, 3) sveikatos stiprinimo, 4) auklėjamuosius pamokų uždavinius.

Lavinamieji uždaviniai. Per kūno kultūros pamokas lavinamos ir pro¬tinės mokinių galios. Tačiau vyrauja kompleksinis (bent dviejų) fizinių ypatybių tobulinimas. Kryptingai lavindami fizines ugdytinių ypatybes, geriname ne tik jų fizinį pasirengimą, bet ir stipriname atsparumą emocinei bei fizinei įtampai. Kai mokinys geriau fiziškai pasirengęs, didėja jo organizmo sistemų (pavyzdžiui, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių) rezervai, t.y. stiprėja sveikata.

įrodyta, jog tada, kai mokinių fizinės ypatybės neišlavintos, neįmanoma tinkamai įgyvendinti ir mokomųjų uždavinių. Taigi lavinamieji ir mokomieji, sveikatos stiprinamieji pamokų uždaviniai itin glaudžiai susipynė, Įvairiai integnioti. Kitas šios sąveikos pavyzdys: mokant pratimų technikos ir ypač ją tobulinant, kartu lav,ėja ir fizinės ypatybės. Tačiau geresnių rezultatų pasiekiama, kai tam reikalui skirtomis priemonėmis jos lavinamos kryptingiau. Lavinamasis etapas pareina ne tiek nuo pratimo, kiek nuo metodikos, kuria jis daromas. Tie patys lavinamieji uždaviniai formuluojami pamokų ciklui ar net ilgesniam laikui, pavyzdžiui: lavinti pečių juostos ir ranku raumenų statine jėga, pusiausvyrą, liemens sąnarių lankstumą.

Įgyvendinant šiuos uždavinius svarbiausia: 1) lavinti mokyklinėse programose išvardytas fizines ypatybes iki tam amžiui tinkamo lygio (kontroliniai pratimai arba orientacinės normos iš mokomosios programos); 2) aktyvinti ir tobulinti organizmo sistemų veikla.

Mokomieji uždaviniai. Gerinti judesių kultūrą, išmokyti gyvenime būtinų judėjimo būdų, sudaryti įgūdžius ir taikyti juos įvairiomis sąlygomis, be abejo, yra vienas svrbiausių ne tik pamokų, bet ir apskritai visos mokiniu fizi-nio ucdymo sistemos uždavinių. Jie uiti palankūs mokant mokinį mokytis Mokydami įvairių judėjimo veiksmų, specialiai sudarydami keblias situacijas, pa¬rengsime ugdytinius kūno kultūros savimokai, ugdysime poreiki savarankiškai mankštintis, grūdintis, geriau pažinti organizmą ir stiprinti sveikatą. Čia plėtojami ne tik fizinio, bet ir dvasinio tobulėjimo motyvai bei poreikiai.

Įgyvendindami mokomuosius uždavinius, siekiame: 1) išmokyti mokinius programoje nurodytų pratimų ir ugdyti gebėjimą juos taikyti įvairiomis sąlygomis; 2) įpratinti savarankiškai daryti pratimus per pamokas ir namie; 3) suformuoti vadovavimo bendraamžių pratyboms įgūdžius; 4) teikti fizinio ugdymo teorijos ir metodikos, higienos žinių.

Uždaviniai, laikantis terminologijos, dažniausiai formuluojami taip, kad mokinys jaustų pažangą per vieną pamoką. Pavyzdžiui, jeigu tai pirmojo etapo uždavinys, tai galėtų būti toks: supažindinti su krepšinio kamuolio laikymo technika, mokyti dvižingsnį be kamuolio varymo, įvertinti teniso kamuoliuko metimo iš vietos techniką. Antrojo mokymo etapo uždavinius galėtume užrašyti taip: išmokyti vaikinus pasikelti persiverčiant, išmokyti merginas pasikelti persiverčiant ir atsiremti ant apatinės karties. Trečiojo mokymo etapo uždavinių formulavimas: lavinti kryptingą judesį riešu perduodant tinklinio kamuolį iš viršaus, tobulinti apatinį šoninį padavimą į 3 zona, įvertinti žinias apie pramankštos metodiką.

Sveikatos stiprinimu uždaviniai. Juos galima spręsti specialiomis mokyklinėje programoje išvardytomis priemonėmis ir lavinant fizines mokinių ypatybes, mokant pratimų technikos. Anksčiau išvardytų mokomųjų ir lavinamųjų uždavinių realizavimo efektas bus menkavertis, jeigu nestiprės mokinių sveikata. Užtat per pamokas itin svarbu skatinti funkcinių sistemų vystymąsi, parengti ugdytinį dirbti įvairaus pobūdžio ir intensyvumo protinį bei fizinį darbą. Tinkamai reguliuodami fizinį, psichoemocinį ir intelekto krūvį, didiname organizmo atsparumą stresams, infekcinėms ligoms, neurozėms ir įvairiems sutrikimams.

Svarbiausi sveikatos stiprinimo uždaviniai yra šie: 1) skatinti harmoningą
organizmo vystymąsį ir parengti jį psichinei bei fizinei įtampai, 2) išmokyti taisyklingai kvėpuoti darant fizinius pratimus, 3) ugdyti taisyklinga laikyseną, 4) grūdinti organizmą, didinti jo atsparumą nepalankiems veiksniams, 5) didinti bendrą organizmo darbingumą, gebėjimą dirbti įvairaus pobūdžio ir intensyvumo protinį bei fizinį darbą, 6) įpratinti laikytis režimo ir asmens higienos reikalavimų.

Auklėjamieji uždaviniai. Kūno kultūros pamokos turi padėti ugdyti mokinių dorą ir dvasingumą, pilietiškumą, individualią iniciatyvą ir kokybiš-kumą, humaniškumo ir gamtos branginimo bei estetinius jausmus. Jose for-muojamas sąžiningas požiūris į darbą, ugdomos valios ypatybės, tikslo siekimas, drausmingumas, susivaldymas, ryžtingumas, drąsa, savarankiškumas, atkaklumas, kantrumas. Mokiniai pratinami kasdien mankštintis, aktyviai judėti, skiepijamas sporto pomėgis. Būtina formuoti vertybines fizinio tobulinimosi orientacijas, siekti glaudesnės kūno, intelekto ir emocijų dermės. Visuminis mokinio asmenybės suvokimas praplečia ugdymo galimybes; labiau veiklina, įdvasina ir įprasmina pedagoginį procesą. Sąmoningas savo krašto pilietis remiasi tautos kultūra, papročiais ir tradicijomis, neatsiriboja nuo pasaulio kultūros.

Per kūno kultūros pamokas įvairūs uždaviniai būna tampriai susipynę. Apmąstytos, įvairios ir įdomios pamokos sudaro sąlygas rezultatyviai auklėti, mokyti, lavinti, t.y. ugdyti mokinius, gerinti jų sveikatą. Pamokų įvairinimo būdų yra daug. Kai kuriuos iš jų čia pateikiame.

Parengiamoji pamokos dalis (4-8 min.). Pagrindinė paskirtis – parengti ugdytinius, kad jie galėtų įveikti motorikos uždavinius, mokyti rikiuotės pratimų, savarankiškumo, teikti teorijos ir metodikos žinių.

Uždaviniai: 1) sutelkti mokinių dėmesį, sukelti žvalią nuotaiką; 2) pramankštinti sausgysles, sąnarius ir raumenis, pamažu suintensyvinti kvėpa¬vimo ir kraujo apykaitos organų veiklą; 3) mokytis valdyti judesius atliekant bendruosius ir rikiuotės pratimus; 4) mokyti vadovauti pramankštai; 5) teikti teorijos ir metodikos žinių.

Parengiamoji pamokos dalis susideda iš įvado ir pramankštos. Įvadas – tai organizacinė dalis, kai mokiniai raportuoja mokytojui, o šis supažindina su pagrindiniais pamokos uždaviniais. Galima ir kita įvado struktūra: pavyz¬džiui, mokytojas pasisveikina su neišsirikiavusiais mokiniais, nėra raporto, pa¬mokos uždaviniai nusakomi po pramankštos, t.y., nėra įvadinės pamokos da¬lies, o iš karto daroma pramankšta. Be to, pamoką galima pradėti įvairiai išri¬kiavus mokinius: vora po du ar po keturis, sustojus į du ratus poromis, keičiant tarp mokinių atstumą, rikiavimosi vietą ir t.t. Įvado struktūrai ir trukmei turi reikšmės ir mokinių amžius. Pavyzdžiui, pirmokų nederėtų grūsti į eile, ki¬tiems pradinukams pramankštai galima taikyti mokomojoje programoje išvar¬dytus rikiuotės pratimus ir laisvą išdėstymą. X-XII klasių merginas ir vaikinus rikiuoti į eilę reikėtų kuo rečiau. Atsisakę greitai įgrystančio išsirikiavimo eile, pakeltume ugdytinių nuotaiką, o paįvairinę rikiuotės pratimus, praplėstume jų žinias ir mokėjimus.

Kartais mergaičių ir berniukų aktyvumas sumažėja jau pamokos pra¬džioje, kai pedagogas ilgai aptarinėja organizacinius klausimus, nevykusiai skel¬bia uždavinius. Pagarsinant uždavinius nereikėtų vardyti užduočių (jos greitai pasimiršta), o kuo konkrečiau nusakyti uždavinio reikšmę mokiniui. Daugiau

akcentuojamos ne pratimo technikos subtilybės, o jo svarba dorovinėms ir fizi¬nėms ypatybėms, sveikatai. Skatindami ugdytinių motyvacinę emocinę sferą, didintume mankštinimosi sąmoningumą ir veiksmingumą.

Bėgant (nors ir lėtai) gana smarkiai trankomas kūnas, o kelių, dubens, čiurnos ir stuburo sąnariams dažnai nepakanka sąnario tepalo. Dėl to net ir prieš trumpą bėgimą (ir judrųjį žaidimą) reikėtų atlikti kelis judesius kojų ir stuburo sąnariams. Tai tempimo pratimai, mostai kojomis, stiebimasis, pasilen¬kimai stovint, einant, tupint. Jie didina sausgyslių ir raiščių elastingumą, pade¬da išvengti įtrūkimų ir dar didesnių traumų. Per pramankšta galima apsieiti ir be bėgimo. Kai jis kaišiojamas visur, mokiniams įgrysta, kelia pavojų traumos, staigi fizinė apkrova. Pramankšta pradėjus judriuoju žaidimu, retai kada pa¬vyksta išvengti staigaus emocinio ir fizinio krūvio, tinkamai jį norminti kiek¬vienam ugdytiniui.

Pramankštos pratimai galėtų būti bendrieji ir specialieji ar įvadiniai, imitaciniai pratimai. Jos orientacinė trukmė: 3-4 min. Kai šalta, lavinamos iš¬tvermė ar kitos fizinės ypatybės, pramankšta gali būti ilgesnė. Jeigu mokomasi rikiuotės pratimų, teikiama teorijos žinių, parengiamoji pamokos dalis trunka ilgiau.

Apskritai pamokos įvadas ir pramankšta turėtų būti mokiniams įdo¬mūs ir įvairūs, kelti nuotaiką, o kiekvienos naujovės ramstis – ugdymo proceso logika ir higiena.

Pagrindinė pamokos dalis (32-38 min.). Pagrindinė paskirtis – įgy¬vendinti pamokos uždavinius.

Uždaviniai: 1) ugdyti dorą, dvasingumą, valią ir estetinius jaus¬mus; 2) stiprinti etinius bendravimo pamatus ir sveikatą; 3) teikti teorijos ir metodikos žinių; 4) išmokyti naujų pratimų, tobulinti judesius; 5) išlavinti fizi¬nes ypatybes; 6) išmokyti savarankiškai mankštintis.

Šios
trukmė ir uždavinių įvairovė sudaro geras sąlygas išvengti metodikos šablonų, varijuoti pamokos elementus. Sudėtingesnių prati¬mų tikslingiausia mokyti iš karto po pramankštos. Tada mokiniai (kol nepavar¬gę) ne tik greičiau ir geriau išmoks, bet mažiau gaus traumų. Nelabai sudėtingų pratimų galima mokyti ir pamokos viduryje bei pamokos pagrindinės dalies pabaigoje.

Fizines mokinių ypatybes geriausia lavinti pamokos viduryje arba jos pagrindinės dalies pabaigoje (ypač ištvermę). Taigi galimi įvairūs mokomųjų ir lavinamųjų užduočių variantai. Tačiau jų pasirinkimas turi būti metodiškai pa¬grįstas. Pavyzdžiui, jeigu vertinamas 100 metrų bėgimo rezultatas, tai po pra¬mankštos mokiniams turi būti sudarytos sąlygos iš karto bėgti nuotolį (neturė¬sime teisės jų varginti kitomis užduotimis) ir tik po to įgyvendinti kiti pamokosuždaviniai. Lankstumo, pusiausvyros pratimai gali būti daromi iš karto po pra-mankštos, o po to mokoma judesių technikos ir lavinama jėga, ištvermė. Pradi¬nukams labai tinka siužetinės pamokos, o merginoms – ritmikos elementai, mu¬zika, vaikinams – atletinės gimnastikos pratimai.

Labai svarbu parengti ugdytinius kūno kultūros savimokai. Galima sudaryti tokias sąlygas: pavyzdžiui, šeštokams suformuluojami savarankiško darbo per pamoka uždaviniai ir siūlomi pratimai jiems įgyvendinti. Pratimų kartojimų skaičių, fizinį krūvį renkasi patys mokiniai. Dešimtokėms siūloma susidaryti ritminės gimnastikos pratimų kompleksą ir pasirinkti metodiką tam tikroms fizinėms ypatybėms lavinti, išryškėjusiems judesių koordinacijos trū¬kumams išlyginti, ir panašiai. Taip gali būti tikslinamos metodikos žinios, jos teikiamos atliekant vieną ar kitą pratimą, t.y. siekiama prasmingo mankštini-mosi. Prasmingas mankštinimasis dažniausiai įtvirtinamas dinaminio pobūdžio namų užduotimis.

Baigiamoji pamokos dalis (3-5 min.). Pagrindinė paskirtis – suregu¬liuoti organizmo funkcijas, organizuotai ir kryptingai užbaigti mokinių veiklą.

Uždaviniai: 1) laipsniškai sumažinti organizmo funkcijų intensy¬vumą, emocijas; 2) aptarti, įvertinti pamokos rezultatus; 3) parengti mokinius kitoms kūno kultūros pamokoms.

Parinkti ramius atsipalaidavimo pratimus ir žaidimus nedidinant krū¬vio, nelengva. Bet ir čia reikėtų vengti pabodusių standartų. Jeigu mokiniai per pamoką gerokai pavargsta, reikia ilginti trečiąją pamokos dalį, kad pulsas ne¬viršytų medikų rekomenduotų 110 tv./min. Taigi šios, kaip ir kitų pamokos dalių, trukinę lemia pamokos uždaviniai ir turinys, organizmo fiziologiniai ypa¬tumai, dėl meteorologinių ar kitų sąlygų netikėtai pakitusi situacija.

Labai svarbu apibendrinti pamoką: įvertinti bendrąją klasės veiklą, pagirti kai kurių ugdytinių pažangą, vengti mokinio klaidų viešo peikimo, įžei-daus šmaikštavimo. Skelbiami ir pažymiai už darbą. Jeigu reikia, aptariamos ir skiriamos naujos namų užduotys, gvildenami organizaciniai kitos kūno kultū¬ros pamokos reikalai.

5.FIZINIS KRŪVIS IR PAMOKŲ GLAUDUMAS

Fizinis krūvis grupuojamas įvairiai. Galima išskirti penkias fizinio krū¬vio intensyvumo orientacines ribas (3).

1. Mažo intensyvumo zona. Dirbama labai ilgai, bet organizmas ne¬jaučia įtampos. Pulsas neviršija 100-120 tv./min.

2. Vidutinio intensyvumo zona (apie 50 proc. maksimalaus krūvio). Pulsas – 130-150 tv./min. Geriausiai sąveikauja kvėpavimo ir širdies kraujagys¬lių sistemos, suderinta judėjimo funkcija. Tyrimai rodo, kad 7-8 metų vaikų maksimalus darbo laikas šioje zonoje trunka vidutiniškai 15-16 min., o 13-14 metų – didėja: mergaičių vidutiniškai du, berniukų – 4 kartus.

3. Didelio intensyvumo zonoje (apie 70 proc. maksimalaus krūvio). Pulsas siekia 150-170 tv./min. Raumenų darbas sudaro didžiausią mokinių fiziologinių funkcijų įtampą. Pradinukams tokio krūvio trukmė neturėtų viršyti 4-5 min., o šiek tiek vyresniems – ne daugiau 10 min. Įsimintina, jog daugumos 13-14 metų mergaičių darbingumas dėl lytinio brendimo gali būti net prastesnis negu 11-12 metų mergaičių. Tobulėja aerobinės-anaerobinės išgalės.

4. Submaksimalaus (aukšto) intensyvumo zona (vidutiniškai 80 proc. nuo maksimalaus krūvio). Organizmas veikia anaerobinėmis sąlygomis. Mak¬simali krūvio trukmė jaunesniojo amžiaus mokiniams vidutiniškai lygi 50 sek., o vyresniesiems – l min. Tai greitumo, greitumo jėgos, jėgos ir ištvermės stati¬niams krūviams lavinimo pratimai.

5. Maksimalaus intensyvumo zona (100 proc.). Organizaas naudoja tik anaerobinius šaltinius. Taip mankštintis rekomenduojama ne ilgiau kaip 10 sek. Submaksimalūs ir maksimalūs krūviai per pamokas taikomi retai.

Higienos specialistai, remdamiesi tyrimo išvadomis, per pramankštą pataria siekti ne didesnio kaip 120-140 tv./min. pulso dažnio. Kadangi pramankštą trunka apie 3-4 minutes, tai tokio intensyvumo krūvis laipsniškai pasiekiamas

tik jos pabaigoje.

Pamokos pagrindinėje dalyje fizinis krūvis įvairiai kaitaliojamas. Ne¬lengva jį norminti žaidžiant, bėgant krosą ar šliuožiant ilgą nuotolį, kai mokinys ruošiasi arba laiko kontrolines normas. Pulsas viršija ir 200 tv./min. Tačiau spe¬cialistai dažnai primena, jog pagrindinės medicininės grupės mokinių širdies susitraukimų dažnis po intensyvaus darbo galėtų siekti 170-180 k./min. AnotB.Minajevo ir B.Šijano
(10), tada efektyviausiai treniruojamas širdies raumuo. Svarbi ir fizinio krūvio trukmė. Remdamiesi savo ir kitų autorių tyri¬mais, rekomenduojame laipsniškai treniruoti mokinius, kad jie tam tikrą laiką galėtų toleruoti krūvį. Toks darbas (apie 70 proc. maksimalaus), kai pulsas siekia 150-170 tv./min., I-IV klasių mokiniams galėtų būti 4-5 min. 160-180 tv./min. pulsas – V-VII klasės mokiniams – 10 min,, VIII-IX klasių paauglėms

– tik 6-8 min., paaugliams – 10-12 min., X-XII klasių merginoms ir vaikinams

– iki 15 minučių. Likusį laiką priimtiniausias mažesnis fizinis krūvis. Siektino krūvio trukmė pamokoje, atsižvelgiant į uždavinius, fizinį mokinio pasirengi¬mą, gali būti vientisas arba iš kelių dalių. Didelį krūvį ugdytiniams skaidyti į kelias dalis tikslinga mokslo metų pradžioje ir pabaigoje, o mergaitėms ir žie¬mą. Paaugliams (ypač mergaitėms) fizinį krūvį būtina normuoti itin pamažu ir atsargiai ne tik trukmės, bet ir intensyvumo požiūriu.

Norminant krūvį, turi reikšmės ir mokinių savijauta, dienos ir savaitės biologiniai ritmai. Jautriausiai į fizinius krūvius organizmas reaguoja pirma¬dienį, ypač iki pietų. Tvirtinama, jog 13 valandą širdies ir kraujagyslių siste¬mos veikla itin susilpnėja. Vengtina staigiai iš įtampos pereiti į statišką būseną: pavyzdžiui, po bėgimo, žaidimo, mokiniai sėdasi, stovi. Medikai rekomenduo¬ja lėtai judėti dar kelias minutes.

Po kūno kultūros pamokos mokinys dažniausiai eina į kitas pamokas. Todėl jis turi būti nepervarges, jo pulsas neviršyti 110 tv./min., o ar fizinis krūvis buvo tinkamas, galima patikrinti taip: po pagrindinės pamokos dalies lavinamųjų užduočių suskaičiuojamas pulsas. Po vienos minutės jis turėtų su-retėti 20 proc., po trijų – 30 proc., o po penkių minučių – 50 proc. Tokia širdies ir kraujagyslių sistemos reakcija į krūvį yra palanki.

Mokiniai pulsą gali matuoti prieš pamoką ir kas 7-10 min. Matavimo trukmė 10 arba 15 sek. Galima pasirinkti ir paprastesnį metodą: matuoti po pramankštos, po ilgesnės mokymo ir ypač lavinimo užduoties ir pasibaigus pamokai. Įvertinimui galima nubrėžti fiziologinę kreivę. Mokytojai privalo iš¬mokyti mokinius reguliuoti fizinį krūvį pagal pulsą, jausti saiką. Kiekvienas mokinys privalo žinoti ramybės būklės pulsą (tai namų užduotis), orientacines krūvio normas, mokėti suskaičiuoti širdies plakimo dažnį irpagal jį mankš¬tintis. Dirbti pagal pulsą kiekvieną pamoką nėra būtino reikalo. Pakanka dvi¬ejose ciklo pamokose pajusti, kokiu intensyvumu daryti pratimus, o kitose pul¬są tik retkarčiais pakontroliuoti. Juk reguliuoti krūvį galima ir pagal išorinius požymius.

Mokytojas, siekdamas mankštinimosi efektyvumo, planuoja ir pamo¬kos glaudumą. Skiriamas bendrasis ir motorinis kūno kultūros pamo¬kos glaudumas. Bendrąjį glaudumą sudaro naudingai panaudotas pamokos laikas. Nenaudinga veikla, kai: mokinys per ilgai laukia eilės atlikti užduoti; gru¬pė gaišuoja keičiantis darbo vietomis su kita grupe. Laiku neparuoštas invento¬rius arba jo nepakanka; daugiažodžiaujama aiškinant užduotį; mokytojas vė¬luoja arba trumpam išeina iš pamokos; trumpina pamoką ir panašiai. Vadinasi, bendrąjį pamokos glaudumą dažniausiai mažina ugdytinių veiklos, organizavi¬mo klaidos, mokymo metodikos nepaisymas, o jokios reikšmės neturi pamo¬kos rūšis ar tipas. Pedagogai turėtų siekti viso, t.y. 100 proc. bendrojo glaudumo

Nuo mokytojo išmoningumo ir organizuotumo pareina ir motorinis pamokos glaudumas. Rašydamas planą, pedagogas numato ir mokinių fizinio judėjimo trukmę. Dauguma ugdytinių nori patenkinti judėjimo troškulį, patirti džiaugsmą. Tiesa, ne visa fizinė veikla sudedama, apskaičiuojant motorinį glau¬dumą. Įvairi organizacinė veikla – persirikiavimai atlikus užduotį, prietaisų ar kito inventoriaus paruošimas (nors tai ir fizinė veikla) sudaro tik bendrąjį, o ne motorinį glaudumą. Pavyzdžiui, įveikusi 15 metrų nuotolį penktokė kurį laiką stoviniuoja, lėtai grįžta į savo vietą. Nustūmęs rutulį vienuoliktokas (stūmimas trunka kelias sekundes) laukia, kada mokytojas lieps eiti parnešti rutulį. Toks poilsis nepriskiriamas motoriniam glaudumui. Tačiau jeigu atlikęs pagrindinį mokomąjį pratimą ugdytinis grįžta į savo vietą imituodamas arba darydamas įvadinius ar parengiamuosius pratimus, tokį persirikiavimą (grįžimą į vietą) vertėtų priskirti prie motorinio glaudumo.

Vadinasi, motorinis glaudumas apskaičiuojamas sudėjus pagal pamo¬kos mokomuosius, lavinamuosius ir stiprinamuosius uždavinius, daromų fizi¬nių pratimų laiką. Jis didinamas iš faktinės pamokos trukmės. Todėl, sutrum¬pėjus pamokai, prastėja bendrasis, bet ne motorinis pamokos glaudumas. Pa¬vyzdžiui, susumavus laiką, paaiškėja, kad mūsų stebimas šeštokas pratimus darė 27 min., o pamoka truko 42 min. Pamokos motorinis glaudumas bus toks: (27* 100)|42= 64,3%.

Medicininiai ir pedagoginiai tyrimai rodo, kad pradinėse klasėse siektinas 50-80 proc., vidurinėse – 60-80 proc., aukštesnėse – 70-80 proc. motorinis pamokos glaudumas. Retkarčiais motorinis glaudumas gali būti ir mažesnis: kai teikiamos teorinės žinios, pradinio mokymo pamoka arba mokomasi kori¬doriuje, mažakomplektėje mokykloje, ir panašiai. Motorinio glaudumo orientacinės normos tik padeda siekti žinių ir
efektyviau mokytis, lavinti ir stiprinti sveikatą. Itin svarbi ir viso pedagoginio proceso logika ir metodika.

Reguliuojant bendrąjį motorinį glaudumą, reikėtų: 1) atidžiai suplanuoti pamoką; efektyviau derinti mokymo ir lavinimo bei mokinių organizavimo metodus, sudaryti mažas 3-5 mokinių grupes. Kiek įmanoma daugiau remtis individualiu mokinių organizavimo metodu; 3) mokymuisi gerinti, fiziniamugdytinių aktyvumui didinti skirti papildomų užduočių, išvengti prastovų: 4) aktyvesnius ugdytinius skirti grupių vadovais, efektyviau panaudoti stebinčius pamoką mokinius; 5) laiku paruošti daugiau šuoliaduobių, gimnastikos sienelių, krepšių ir t.t.; 6) turėti pakankamai sporto inventoriaus. Įsidėmėtina, kad pamokos glaudumo orientacinių normų įvykdymas daugiausia pareina ne nuo sporto bazės turtingumo, o nuo pedagogo meistriškumo. Užtat pravartu chro-nometruoti kolegų vedamas pamokas -jų glaudumo analizė padės tobulėti, vengti metodikos standarto, ugdytinių veiklos monotoniškumo ir pasyvumo.

6.FIZINIŲ PRATIMU MOKYMAS IR FIZINIŲ YPATYBIŲ LAVINIMAS

Judesių mokymo uždaviniai realizuojami atliekant reikiamus meto¬dikos veiksmus. Užduotis gali būti nusakoma, užrašoma įvairiais simboliais, parodoma piešiniais, praktiškai demonstruojama. Užduotys turėtų būti kiek ga¬lima konkretesnės ir realesnės. Pavyzdžiui, mokydami šokti f tolį iš vietos, mo¬kiniams leiskime šokinėti ne, per kokius tariamus orientyrus, o per kimštirų kamuolį, ištiestą virvele. Jų aukštis turi atitikti mokinio galimybes ir negriauti reikalingos judesių struktūros.

Vengtina ir metodiškai nepagristų užduočių: antrokas negali pavyti per greitai riedančio kamuolio ar lanko, penktokė – atsirėmusi į suolelį lenkti ir tiesti rankas tiek kartų, kiek nurodo mokytojas; žemaūgė dešimtokė – atlikti tiesų puolamąjį smūgį iš 2 zonos, ir panašiai. Arba daug laiko skiriama jude¬siams į nepatogiąją negu į patogiąją pusę mokyti, atlikti šuolį silpnesniąja koja, t .y. bandoma išlyginti gamtos lemtą asimetriją. To daryti nereikia,

Pratimams mokyti sudaroma jų loginė schema. Jei jie nėra sudėtingi (bendrieji ėjimo, bėgimo, atremties pusiausvyros, mišraus kybojimo pratimai), taikomas ištisinis mokymo metodas. Užtenka paaiškinti, parodyti ir pabandyti. Sudėtingesnių pratimų (lipimo, akrobatikos, šuolių, metimu) geriau mokyti da¬limis. Tačiau mokymasis dalimis turėtų trukti neilgai, kad jau įtvirtintos dalys netaptų vientisumo stabdžiu, nes vėliau, jungiant atskirus veiksmus i vientisą pratimą, gali trukdyti interferencija (neigiamas įgūdžių perkėlimas – kai išmok¬tas veiksmas trukdo formuoti naują mokėjimą).

Supažindinimas su pratimu, technikos pagrindų aiškinimas galėtų bū¬ti labai trumpi, bendro pobūdžio. Ne visada tikslinga iš karto rodyti pratimą. Mat tada mokinys stengiasi tik pamėgdžioti ir nesigilina į technikos ypatumus. O kai paaiškinus siūloma pačiam padaryti, mokinys verčiamas protauti ir ge¬riau išmokti. O vėliau, taisant klaidas, galima ir pademonstruoti pratimą. Šįkartą mokymas užtrunka ilgiau. Jeigu būtina, pratimą rodyti reikėtų ne daugiau kaip 2-3 kartus: po pirmojo parodymo paaiškinama, vėl rodoma 1-2 kartus ir aiškinama. Aiškindami mokymosi variantus, mokinio dėmesį sutelkiame į pa¬grindines judesių darymo sąlygas, ypač į jų loginį ryšį. Jeigu mokomasi tam tikros kūno padėties (poras) arba nesudėtingų dinamiškų judesių, kopijuoti ga¬lima tik pirmajame mokymosi etape. Kituose reikėtų aklą mėgdžiojimą mažin¬ti, o skatinti kūrybinius ieškojimus. Skatinkime ugdytinį rasti pratimo savąjį variantą. Taip mokant svarbiausia ne pats pratimas, o žinios apie jo taiko¬mąją vertę, techniką.

Mokinys per pamoką naują pratimą turėtų pakartoti bent 15-20 kartų. Naujesni tyrimai rodo, jog jį geriausia atlikti 3-4 serijomis po penkis kartus iš eilės. Po serijos daryti pertraukėle (iki 3 min.) ir vėl kartoti. Per pertraukėlę mokiniai galėtų ilsėtis arba atlikti nesunkias užduotis, klausytis mokytojo aiš¬kinimo, nurodymų. Čia svarbu nepulti taisyti klaidų tuoj pat po bandymo ar net darant pratimą.’Geriau aiškinti, kai mokinys šiek tiek nurimęs, susikaupęs.

Sudėtingesnių pratimų mokoma tik tada, kai keletą pamokų prieš tai daromi parengiamieji pratimai būtinoms fizinėms ypatybėms lavinti. Jeigu fizinių ypatybių lygis žemas, pratimo mokymą geriau atidėti vėlesniam laikui.

Fizinės ypatybės lavinamos ir mokant pratimų technikos. Tai integ¬ruotas procesas. Bet didžiausias efektas pasiekiamas, kai daromi parengiamieji pratimai: daugiašuoliai, kartotinis atkarpų bėgimas, ėjimas pritūpiant ir t.t. Šie pratimai kartu gali būti ir įvadiniai, imitaciniai. Esminis dalykas yra metodika. Mokiniams taikoma kompleksiška metodika: per pamoką atskirai iš eilės lavi¬namos kelios ypatybės ar jų junginiai (greitumo jėga, šoklumo ištvermė ir t.t.). Svarbu, kad ištvermė ar jėga būtų tobulinama paskutinė. Pavyzdžiui, po greitu¬mo, pusiausvyros, lavinamas lankstumas, jėga; po lankstumo lavinama jėga ir ištvermė. Tik taikant srautinį stotinį, srautinį ratinį metodą, ta tvarka nėra svarbi.

Greitumas labiausiai lavėja nuo 8 iki 13 metų. Pratimai daromi 3-7 minutes. Po pratimo (pavyzdžiui, bėgimas maksimaliu greičiu) daromas 20-30 sek. poilsis. Viso pratimo trukmė –
10-20 sek. Tik šiek tiek laiko skiriama reakcijos greičiui lavinti (mat tai daugiau įgimtas gebėjimas). Tai startai iš įvairių padėčių, šuoliukai per šokdyne, judrieji žaidimai ir t.t.

Jėgai lavinti dažniausiai taikomi dinaminiai pratimai: bendrieji prati¬mai su įrankiais ir be jų, ant gimnastikos suolelio, sieneles ir kitų prietaisų, su kimštais kamuoliais, hanteliais ir t.t. Negalima skubėti lavinti pradinukų atskirų raumenų jėgą, kelti sunkių svorių. V-IX klasių mokiniams jau galima dažniau rekomenduoti pratimus su svoriais. Parenkamas toks svoris, kad mokinys galėtų pratimą daryti 8-12 kartų. Berniukų raumenų jėga intensyviausiai vysto¬si nuo 9 iki 12 ir nuo 14 iki 17 metų. Mergaičių jėga – nuo 8 iki 9 ir nuo 13 iki 14 metų.

Perspektyviausias amžius greitumo jėgai lavinti yra 9-12 metų. Dau¬guma greitumo jėgos pratimų (šuoliai į tolį ir į aukštį įsibėgėjus, šuoliai su 90° posūkiu, greiti tūpimai ant vienos ar abiejų kojų, kamuoliuko metimas, prati¬mai su kimštais kamuoliais ir t.t.), daromi taip, kad nesumažėtų judesio greitis.

Lankstumas lavinamas itin atsargiai. Stuburo paslankumas greičiau¬siai didėja nuo 7 iki 15 metų, o dubens – iki 11 metų. Parenkami šie pratimai: peties sąnarių paslankumui – metimai, akrobatiniai ir bendrieji pratimai, du¬bens paslankumui – šuoliai, bendrieji ir akrobatikos pratimai; čiurnos sąnarių paslankumui – bėgimas, šuoliai, gimnastikos pratimai,

Judesių koordinaciją (pusiausvyrą, vikrumą) galima sėkmingai tobu¬linti bet, kuriame amžiuje. Tačiau didžiausias efektas yra. nuo 7 iki 11, vidutinis – nuo 14 iki 16, 17 metų. Tobulinant ranku judesių koordinaciją, galima daryti * 4-6 pratimų serijas, pratimą kartojant 10-12 kartų. Po serijos daroma 20-40 sek. pertraukėlės. Parenkami gimnastikos pratimai su įrankiais ir ant prietaisų, ša kamuoliais, kamuoliukais, šuoliukai iš įvairių padėčių ir t.t.

Mokinių ištvermę lavina daugelis mokyklinės programos pratimu. Ištvermė lavinama ne tik specialiais pratimais, bet ir didinant motorinį pamokos glaudumą, kūno apimtį. Greičiausiai lavėja 9-11 metų ‘berniukų ir 9-12 metų mergaičių ištvermė. A.Vilkas (7), atlikęs specialius tyrimus, siūlo VII-IX kla- . šių mokiniams apie 50 proc. pagrindinės pamokos dalies laiko skirti fizinėms ypatybėms lavinti, šį laiką tyrėjas pataria paskirstyti šitaip: 1) apie 40 proc.’ skirti ištvermei lavinti cikliniais pratimais (bėgimas, bėgimas pakaitom su ėji¬mu, slidinėjimas), 2) apie 10 proc. ištvermę lavinti judriaisiais ir sporto žaidi¬mais, 3) apie 50 proc. – kitoms fizinėms ypatybėms lavinti. Kad stiprėtų aerobinės organizmo galios, A.Vilkas VII klasės berniukams rekomenduoja 1800-2000 m, VII – 2000-2200 m, IX – 2200-2400 m tolygų bėgimą vidutiniu tempu (pulsas – 150-170 tv./min.), mergaitėms – atitinkamai 1600-1800, 1800-2000 ir 1900-2200 m (pulsas – 140-150 tv./min.). Reikia atsižvelgti ir į tai, jog aerobi¬niai procesai pasireiškia tik po 3 min. (intensyvumas dažnų apie 120-170 tv./ min), teigia J.Vainbaumas (8).

Bėgimas dideliu greičiu (apie 70 proc. maksimalaus greičio) gerokai stiprina aerobines ir glikolitinės organizmo galias. A.Vilkas septintokams siūlo tokiu greičiu bėgti 500-600, aštuntokams – 550-600, devintokams – 600-700 m, mergaitėms – atitinkamai 300-400, 400-450, 450-500 m. Po krūvio berniukų pulsas turi siekti 160-170, mergaičių – 150-165 tv./min.

Be to, minėtas autorius prieina išvadą, jog aerobines – anaerobinesprogramos galias didina krosas nelygia vietove, trunkantis iki 8 min., kai pul¬sas svyruoja nuo 140-160 tv./min.

Metodikos. Literatūra pateikia ir tokių lavinimo pavyzdžių: 10-12 metų berniukų ištverme efektyviausiai lavina bėgimas 2,6 m/sek, greičiu, o mergaičių – bėgimas 2,5 m/sek, greičiu. Toks mankštos krūvis leidžiamas 13-14 min., t.y. bėgant 2-3 km. Jeigu ištvermė lavinama intervaliniu metodu (pa¬vyzdžiui, l min. bėgimo ir 30 sek. poilsio arba l min. bėgimo – l min. poilsio), tada šį krūvį galima kartoti 10-11 kartų. Ištvermė lavinama ir kartotiniu meto¬du (1,5 min. krūvio – 4,5 min. poilsio).

Pradinukams dažniausiai naudojamas tolygusis metodas, paaugliams – tolygusis kartotinis ir ratinė treniruotė, vyresniesiems, – be išvardintųjų, tinka ir intervalinis metodas. A.Čepulėnas pataria planuoti ištvermės lavinimo priemones ir metodus mokslo metams taip, kad lavėtų: pirma, aerobinis organizmo pajėgumas; antra, aerobinis-anaerobinis pajėgumas; trečia, anaerobinis glikolitinis pajėgumas; ketvirta, anaerobinis pajėgumas. Jo nuomone, lavinant I-VI klasių mokinių ištverme, reikia bemaž 75-85 proc. visų ištvermės lavini¬mo priemonių skirti aerobinio organizmo pajėgumui didinti, 10-15 proc. aerobiniam-anaerobiniam ir 5-10 proc. anaerobiniam.

Lengvosios atletikos kurso mokymuisi reikėtų pasirinkti pratimus, to¬bulinančius erdvės jutimą: šuolius ir metimus įsibėgėjus iš įvairaus atstu¬mo; laiko jutimą: bėgimą ir šuolius nurodytu tempu, bėgti trumpus nuoto¬lius greičiu, prilygstančiu 30-90 proc. maksimalaus greičio ir kai patys mokiniai pasirenka bėgimo laiką; diferencijuojančius raumenų pastangas: šuolius į tolį iš vietos visa jėga kaitalioti su šuoliais puse jėgos, trečdaliu jėgos, mėtyti įvairius daiktus, skirtingos masės kamuoliukus į taikinį ir

Nedera pamiršti ir fizinių pratimų kompleksų, kurie dažnai taikomi. Deja, jie retai daromi srautiniu stotiniu ar srautiniu ratiniu metodu. Mes ilgalaikiais eksperimentais su V-IX klasių mokiniais įsitikinome, kad per mokslo metus pakanka dviejų trijų fizinių pratimų kompleksų (kiekvieno – po 8-10 pamokų), daromų vienu ar kitu ratinės treniruotės variantu. Tada per dvi savaitines kūno kultūros pamokas gerokai tobulėja ugdytinių fizinis pasirengimas, iš dalies ir fizinis išsivystymas. Užtat ir rekomenduojame V-XII klasių mokiniams skirti jiems priimtinus ratinės treniruotės variantus.

IŠVADOS

Per kūno kultūros pamokas įgyvendinami sveikatos stiprinimo, mokymo, lavinimo bei auklėjimo uždaviniai. Lavinant fizines ypatybes, šie uždaviniai sprendžiami kompleksiškai. Harmoningai lavinamos fizinės ypatybės didina vaiko judėjimo galias, tobulina koordinacijos mechanizmus, sudaro palankias sąlygas išmokti vis daugiau naujų judesių.

Harmoningas fizinių ypatybių lavinimas padeda atskleisti vaiko gebėjimus, ugdyti dorines vaiko savybes, stiprinti sveikatą, formuoti asmeninės kūno kultūros motyvus ir tikslus. Kadangi kiekvienas žmogus yra labai savita ir sudėtinga asmenybė, o fizinės ypatybės yra artimai tarpusavyje susijusios, sporto pedagogui būtina numatyti kiekvieno vaiko fizinio ugdymo perspektyvas, tikslą bei priemones tam tikslui Įgyvendinti, pamokoje individualizuoti fizinio krūvio apimtį ir intensyvumą, tinkamai parinkti fizinius pratimus ir juos metodiškai suderinti tarpusavyje. Kadangi fizinės ypatybės per kūno kultūros pamokas dažniausiai lavinamos estafetėmis, sportiniais bei judriaisiais žaidimais, kurie didina pamokų emocionalumą, vaikų aktyvumą pamokoje, galima daryti prielaidą, kad fizinių ypatybių lavinimas padės moksleiviui formuoti asmeninės kūno kultūros motyvus bei tikslus, įtvirtinti savarankiškumą kūno kultūros veikloje. Toks ir yra pagrindinis kūno kultūros mokytojo tikslas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Adaškevičienė, E (1994). Vaikų fizinio ugdymo pedagogika.

2. Jovaiša, L. (2001). Ugdymo mokslas ir praktika: analitinių straipsnių monografija.

3. Skurvydas, A., Gedvilas, V. (2001). Fizinių ypatybių lavinimo teorija ir metodika.

4. Zutkis, A (1985). Fizinių ypatybių ugdymo metodika.