Kauno Eigulių vidurinė mokykla
Parengė: Simona Daunoravičiūtė 11A
Mokytojas: Dainius Šumnauskas
2004m.
Kaunas
Turinys
Įvadas 3
Graikų literatūra 4
Archajinė lyrika 6
Klasikinės epochos proza 12
Helenizmo epochos poezija ir proza 14
Aristotelis 16
Homeras 17
„Iliada“ 17
„Odisėja“ 20
Hesiodas 26
„Darbai ir Dienos“. 26
„Teogonija“ 28
Išvados 29
Literatūra 30
Įvadas
Niekas gerai nežino, iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad ši
tauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos. Graikai
save laikė viena tauta – helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais).
Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais.
Žodis antikinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio antiquus, kuris
reiškia „senovinis“. Tačiau antikinė literatūra nėra vienintelė senovės
literatūra. Dar senesnės yra senovės egiptiečių, šumerų – akadų, hetitų ir
churitų, taip pat ugaritų – finikiečių literatūros, maždaug tokio pat
senumo yra senovės hebrajų, indų, kinų bei iraniečių literatūros. Antikinė
literatūra – tai senovės graikų ir romėnų literatūra, seniausia Europoje,
padariusi didelį poveikį ne tik vėlesnei europiečių, bet ir (kaip dabar jau
aišku) viso pasaulio literatūros raidai.
Graikų literatūra
Graikijos literatūros raidą galima suskirstyti maždaug į tokius
laikotarpius:
1) archaikos, arba archajinis, laikotarpis, VIII – VI a. pr. Kr.;
žodis „archaika“ (gr. arche) reiškia pradžią;
2) klasikinis laikotarpis, V – IV a. pr. Kr., kitaip dar vadinamas
atikiniu laikotarpiu, nes tada vyravo Atikos tarmė, o literatūros centras
buvo Atėnai;
3) helenistinis laikotarpis, III – I a. pr. Kr., kuriam davė
pradžią Aleksandro Didžiojo (mirusio 323 m. pr. Kr.) užkariavimai ir kuriam
būdinga ano meto oikumenės (sen. gr. oikumene – visos žmonių gyvenamos
žemės) helenizavimas (arba graikinimas; sen. gr. Hellen – helenas, graikas,
Hellas – Graikija), graikų kalbos ir kultūros didelis išplitimas, ypač į
Rytus;
4) Romėnų imperijos laikotarpis, I – VI amžiai po Kr.
Nuo V a. literatūra graikų kalba sudaro Bizantijos literatūrą, o
1453 m. turkams užkariavus Bizantiją, ji tampa naująja graikų literatūra,
jos kalba irgi žymiai pakinta.
Indoeuropiečių kalbų grupei priklausančios graikų kalbos tarmėmis
kalbėjusios gentys II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje atkilo į Balkanų
pusiasalį. ten jų kalbą ir kultūrą paveikė tiek vietiniai gyventojai,
susilieję su atsikėlėliais, tiek Kretos kultūra (iš Kretos salos Viduržemio
jūroje) ir bendravimas su Mažosios Azijos tautomis, visų pirma hetitais,
kurių literatūros paminklai (XVII – XIII a. pr. Kr.) yra seniausi iš mus
pasiekusių, parašytų indoeuropiečių kalba.
Po Kretą ištikusios stichinės nelaimės, kurią greičiausiai sukėlė į
šiaurę nuo jos esančioje salelėje išsiveržęs ugnikalnis, apie XV a. pr. Kr.
vidurį graikai užėmė Kretą ir tapo jos kultūros paveldėtojais. Suklestėjo
du šimtmečius trukusi vadinamoji Mikėnų kultūra. (Mikėnai buvo viena iš
svarbiausių graikų tvirtovių Peloponeso pusiasalyje.) Sekdami kretiečių
linijiniu A raštu (iki šiol neiššifruotu), graikai savo kalbai sukūrė
linijinį B raštą (iššifruotas XX a. šeštajame dešimtmetyje). Šiuo raštu
parašytose molinėse lentelėse tėra administraciniai tekstai (inventoriniai
sąrašai, panašios į važtaraščius ar priėmimo dokumentus žymos), tačiau jų
vertė Graikijai ir graikų kalbos istorijai yra didžiulė; juose minimi kai
kurie dievų ir žmonių vardai, aptinkami ir mus pasiekusiuose literatūros
kūriniuose.
Iš Mikėnų laikotarpio yra kilę daug herojinio epo motyvų ir
daugelis mitų (pasakojimų apie dievus ir senovės didvyrius, kuriuos graikų
vaizduotė ilgainiui įvairiai išplėtojo ir kurie buvo naudojami meninėje
kūryboje).
XIII ir XII amžių pr. Kr. sandūroje Viduržemio jūros valstybes
paveikė rimti sukrėtimai – atsikraustymas vadinamųjų jūrų tautų buvo
lemtingas ir hetitų valstybei, ir Mikėnų epochos Graikijai, kurios
įprastinio gyvenimo žlugimas siejamas su dar vienos graikų genties,
karingųjų dorėnų, įsiveržimu į pietines Balkanų žemes. Dėl šių įsiveržimų
visiškai suiro ligtolinė gyvenimo tvarka, žmonės būriais patraukė ieškoti
naujų gyvenamųjų vietų. Raštas, ligi tol puoselėtas turbūt negausaus
pulkelio profesionalių rašto žmonių, buvo visų užmirštas.
XII – IX amžiai pr. Kr. Graikijos istorijoje laikomi tamsiais
amžiais, kurie buvo sunkūs graikams ir sunkiai suprantami istorikams.
Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo naujas pakilimas: buvo gaminama geležis,
kuri ilgainiui išstūmė bronzą; formavosi nauja pasaulėžiūra – aktyvi ir
kovinga, pasirengusi priimti naujoves; buvo siekiama
nuodugniai išaiškinti
įvairius gyvenimo reiškinius.
Literatūros istorijai ypač svarbu tai, kad VIII a. pr. Kr. graikai
vėl išmoko rašyti ir skaityti – jų abėcėlė buvo pasiskolinta iš semitų
(finikiečių) ir pritaikyta graikų kalbai. Tačiau iki II a. pr. Kr. graikai
neturėjo bendros nei šnekamosios, nei literatūrinės kalbos (panašiai taip
antikos laikais nebuvo nė vieningos valstybės, o vien poliai , arba miestai-
valstybės). Kalbą sudarė keletas tarmių, o tarmės savo ruožtu skirstėsi į
patarmes. Daugelis literatūros žanrų, atsižvelgiant į tai, kur buvo
sukurti, atspindėjo vieną ar kitą tarmę, ir tas ryšys išliko ilgai –
verčiant tekstą, šios savybės beveik neįmanoma perteikti. Literatūrine
kalba tapo šios tarmės: ajolų tarmė, kuria kalbėjo Balkanų šiaurės rytuose
esančios Tesalijos gyventojai (XI a. pr. Kr. antroje pusėje prasidėjus
žmonių persikėlimams, kai ėmė kurtis kolonijos, ši tarmė paplito ir
Mažosios Azijos vakarinės pakrantės šiaurėje, taip pat Lesbo saloje);
jonėnų tarmė, iš Balkanų rytinės dalies išplitusi daugelyje Egėjo jūros
salų ir Mažosios Azijos pietinėse srityse; jonėnų tarmei labai artima
Atikos tarmė Atikos srityje, kurios centras buvo Atėnai; dorėnų tarmė,
kuria kalbėjo didžioji dalis Peloponeso pusiasalio gyventojų, kretiečiai,
kai kurių Egėjo jūros salų gyventojai; ji paplito daugelyje graikų kolonijų
šiaurinėje Afrikoje, Sicilijoje ir pietų Italijos pakrantėse. Tik IV a. pr.
Kr. ėmė rastis bendrinė kalba koinė (gr. koine – bendras, bendrinis),
susikūrusi Atikos tarmės pagrindu, nors buvo veikiama ir jonėnų tarmės. Tą
procesą paspartino Aleksandro Didžiojo užkariavimai Rytuose – nuo tada
graikų kalba, kaip visuotinė kultūros kalba, paplito toli už Graikijos
ribų. Koinė įtaka ypač žymi proziniuose raštuose, dažniausiai mokslinėje
literatūroje; koinė parašyti ir Naujojo Testamento tekstai.
Archajinė lyrika
VII – VI a. pr. Kr. savo tekstus raštiškai ėmė fiksuoti ir poetai,
lyrikai, iš pradžių vadinami pagal jų kuriamos lyrikos formas elegijų,
jambų ir dainų kūrėjais (gr. melos – daina, melodija). Helenistiniu
laikotarpiu buvo pradėta vartoti lyrikos sąvoka, kuri reiškė poeziją,
atliekamą pritariant muzikos instrumentu; tai buvo monodiniu, arba soliniu
(vienbalsiu), būdu dainuojama lyrika ir chorinė lyrika (tekstą ir muziką
lydėjo šokio judesiai). Žinoma, muzika su šokiais mūsų nebepasiekė, o ir
tekstų telikę vien fragmentai, pacituoti vėlesnių autorių arba rasti
papirusų ritinėliuose.
Žodis elegija anuomet nereiškė liūdnos ar graudžios lyrikos
kūrinio: elegija buvo vadinamas bet kuria tema sukurtas eilėraštis, kurio
ritmika rėmėsi eleginiu distichu (t.y. dvieiliu – dviejų eilučių posmu).
Jis buvo sudarytas iš hegzametro ir su juo derinamo pentametro (t.y.
penkiapėdžio; gr. pente – penki). Pastarojo eilutę sudarė dvi lygios
hegzametro pusės (po 2,5 pėdos), perskirtos vyriška (po ilgo skiemens
einančia) cezūra. Pirmajame pentametro puseilyje vietoj daktilio buvo
vartojamas ir spondėjas, antrajame – vien daktilis.
Vertimuose, t.y. toninėse eleginio disticho (kaip ir hegzametro)
imitacijose, kiekybinius daktilius ir spondėjus pakeitė toniniai daktiliai
ir chorėjai:
Skydą ne|noromis | teko || ko|voj man į | krūmus
nu|mesti:
Linksmas tra|kietis dabar || džiaugias bran|giu
laimi|kiu.
Savo gy|vybę iš|gelbėjau | aš. || Mano | skyde, lik
| sveikas!
Kitą, ge|resnį gal|būt || greitai tu|rėsiu
tik|rai.
(Vertė A. Churginas)
Taip rašė Archilochas, samdomas karys ir vienas žymiausių VII a.
poetų. Jo ir jo amžininkų poetinė kūryba buvo poeto asmenybės subjektyvi
saviraiška, Archilochas dažnai tiesiog pabrėžtinai šaiposi iš tradicinių
herojinės etikos vertybių (kaip ir mūsų pateiktame eilėraštyje), itin
negailestingi ir kovingi yra jo jambiniai eilėraščiai. Tuose eilėraščiuose
paprastai vartojamas jambinis trimetras, kuris vėliau tapo ir įprastu
draminio dialogo metru. Jis susideda iš trijų metrinių vienetų po dvi pėdas
kiekviename: U – U –, kur pirmąjį trumpą skiemenį gali pakeisti ilgas
skiemuo, o ilgi skiemenys, ypač eilutės pradžioje, gali būti pakeisti
kiekvienas dviem trumpais. Tačiau toniniuose jambiniuose trimetruose
keitimų nebūna – juos sudaro taisyklingai skanduojami jambai. Pvz., to
paties Archilocho jambinio trimetro eilutė lietuviškai skamba taip:
Prie pat į kran|tą besidau|žančių bangų
(Vertė J. Dumčius)
Buvo vartojami ir trochėjiniai
metrai (– U – U),
kurių populiariausias buvo katalektinis (nepilnas) trochėjinis tetrametras,
sudarytas iš keturių trochėjinių metrų, cezūros padalytas į dvi dalis (po
du metrus, paskutinis nepilnas). Chorėjinio metro ketvirtas trumpas skiemuo
irgi galėjo būti pakeistas ilgu. Toniniuose trochėjiniuose tetrametruose
keitimų nebūna. Pvz., Archilocho trochėjinio tetrametro eilutė, išversta į
lietuvių kalbą:
Koks būdingas | žmogui saikas, || visados ge|rai
žinok.
(Vertė H. Zabulis)
Elegijas, drąsinančias karius narsiai kautis, VII a. rašė Kalinas
(Kalliuos) ir Tirtajas (Tyrtaios). Užtat Mimnermas (Mimnermos) elegijose
aukština „auksinę Afroditę“ ir skundžiasi greit ateisiančia senatve, kuri
neleis jam mėgautis meile. Jo amžininkas Solonas (Solon) į Mimnermo kūrybą
atsiliepė sąmojingu poleminiu eilėraščiu, kuriame pabrėžė senatvės
džiaugsmų pastovumą. Tačiau Solono, seniausio mums žinomo Atėnų poeto ir
visų pirma valstybės vyro, įstatymų leidėjo, elegijos bei jambai atliepė jo
politinius siekius, dažnai susijusius su pilietine etika ir socialine
psichologija:
Jūs, nuraminę krūtinėj kietąją širdį, turtuoliai
Persisotinę jūs esat gėrybėms visoms: –
Mažinkit sau išdidumą, nes jau nei mes neklausysim
Jūsų daugiau, nei jums viskas gerai nesiklos.
(Vertė J. Dumčius)
Priešingai negu demokratijos idėjas skelbiantis Solonas, Teognidas
(Theognis; VI – V a.) buvo tikras aristokratas, reiškęs neapykantą
demokratijai, leidusiai „menkėti piliečių veislei“ ir „blogiesiems“ (tai ne
vien moralinė, bet ir socialinė sąvoka, reiškianti žemą kilmę) turtėti,
įgyti valdžią, kai „gerieji“ skursta ir nyksta tremtyje. Teognido poezijoje
gausu pamokymų bei sentencijų, skelbiančių luomų priešiškumo principus:
Meiliai kalbėki su priešu. Kai jis pateks tavo
valion.
Keršyk tu jam. Net nereik priekabės jokios
ieškot.
(Vertė J. Dumčius)
Tačiau yra ir eilėraščių, atspindinčių konkretų optimizmą,
raginančių ryžtingai ir kilniai elgtis; kita vertus, yra kupinų
kosmologinės nevilties eilėraščių („Būtų geriausia žmonėms visai neužgimti
šioj žemėj…“).
Savita kūryba buvo pagarsėjęs iš Mažosios Azijos Efeso miesto kilęs
poetas Hiponaktas (Hipponax, VI a.), kuris, būdamas aristokratas,
parodijavo aukštąjį stilių ir, pasitelkęs gyvą, kartais net šiurkščią,
kupiną barbarizmų kalbą, vaizdavo aristokratams neįprastus reiškinius:
skurdą, badą, prastuomenės gyvenimą. Jis paįvairino metriką, įvesdamas
cholijambą , arba „šlubąjį jambą“ (gr. cholos – šlubas), kurį vėliau
vartojo daugelis graikų bei romėnų poetų. Tai jambinis trimetras, kurio
paskutinėje pėdoje priešpaskutinis trumpas skiemuo pakeičiamas ilgu, o
toninėse imitacijose nekirčiuotas skiemuo pakeičiamas kirčiuotu.
Antikinis cholijambas pakeistas toniniu skamba taip:
Blogai bus ma|no daug kentė|jusiai sielai,
Jei neprisių|si kuo greičiau|siai man miežių
Medimną, kad | iš miltų vir|čiau sau sriubą
Ir, valgyda|mas ją, vargus | tolyn ginčiau.
(Vertė J. Dumčius)
Vėlesnio graikų poeto Aleksandrijos Palado (IV a. pr. Kr.) eleginis
dvieilis buvo parašytas sekant Hiponaktu:
Vargas – moters dalia, o džiaugsmo dukart tetenka.
Pirmąsyk – per vestuves, antrą – mirties valandoj.
Kaip ir elegijos bei jambiniai kūriniai, subjektyvius jausmus
reiškė ajolų tarme kuriama monodinė lyrika, tik joje gvildenamos daug
jausmingesnės temos ir jos kitokia metrika. Žymiausi monodinės lyrikos
kūrėjai buvo Lesbo saloje gyvenę Alkajas (Alkaios) ir garsioji antikos
poetė Sapfo (Sappho; abu gyveno VII – VI a. pr. Kr.) Ajolų dainą sudarė
strofos (t.y. pasikartojantis eilučių junginys), kurių eilutės nebūtinai
vienodos. Eilėdara buvo silabinė (skiemeninė), pagrįsta vienodu skiemenų
skaičiumi eilutėje, su kiekvienos rūšies strofoms būdinga tam tikra
asimetrinė trumpųjų
ilgųjų skiemenų kaita. Kūrėjai puoselėjo savo
mėgstamas strofas, todėl atsirado pavadinimai alkajinė ir sapfinė strofa,
kurias dažniausiai vartojo šie poetai.
Abiejų poetų kūrybą visų pirma galėtume apibūdinti kaip draugijos
paskatintas ir jai skirtas dainas, tik tų draugijų būta skirtingų. Alkajas
aktyviai dalyvavo gimtosios salos besivaržančių politinių grupuočių kovoje
ir didžioji jo kūrybos dalis buvo skirta atlikti bendražygių būrelyje.
Dainose reiškiamos momento nuotaikos: nusivylimas, pašaipa, kvietimas,
džiaugsmas, neviltis ir pasipiktinimas. Ypač pagarsėjo dainos fragmentas,
kuris vėlesnėje literatūroje dažnai vartojamas lyginant valstybę su laivu
audringoje jūroje:
To vėjų triukšmo aš negaliu suprast.
Viena banga atsirita štai iš čia,
Kita – iš ten, o mes jų tarpe
Blaškomi esam ant juodo laivo.
(Vertė J. Dumčius)
Alkajo lyrikoje greta politinės tematikos yra nemažai simposijo