Graikų literatūra
5 (100%) 1 vote

Graikų literatūra

Kauno Eigulių vidurinė mokykla

Parengė: Simona Daunoravičiūtė 11A

Mokytojas: Dainius Šumnauskas

2004m.

Kaunas

Turinys

Įvadas 3

Graikų literatūra 4

Archajinė lyrika 6

Klasikinės epochos proza 12

Helenizmo epochos poezija ir proza 14

Aristotelis 16

Homeras 17

„Iliada“ 17

„Odisėja“ 20

Hesiodas 26

„Darbai ir Dienos“. 26

„Teogonija“ 28

Išvados 29

Literatūra 30

Įvadas

Niekas gerai nežino, iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad ši

tauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos. Graikai

save laikė viena tauta – helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais).

Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais.

Žodis antikinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio antiquus, kuris

reiškia „senovinis“. Tačiau antikinė literatūra nėra vienintelė senovės

literatūra. Dar senesnės yra senovės egiptiečių, šumerų – akadų, hetitų ir

churitų, taip pat ugaritų – finikiečių literatūros, maždaug tokio pat

senumo yra senovės hebrajų, indų, kinų bei iraniečių literatūros. Antikinė

literatūra – tai senovės graikų ir romėnų literatūra, seniausia Europoje,

padariusi didelį poveikį ne tik vėlesnei europiečių, bet ir (kaip dabar jau

aišku) viso pasaulio literatūros raidai.

Graikų literatūra

Graikijos literatūros raidą galima suskirstyti maždaug į tokius

laikotarpius:

1) archaikos, arba archajinis, laikotarpis, VIII – VI a. pr. Kr.;

žodis „archaika“ (gr. arche) reiškia pradžią;

2) klasikinis laikotarpis, V – IV a. pr. Kr., kitaip dar vadinamas

atikiniu laikotarpiu, nes tada vyravo Atikos tarmė, o literatūros centras

buvo Atėnai;

3) helenistinis laikotarpis, III – I a. pr. Kr., kuriam davė

pradžią Aleksandro Didžiojo (mirusio 323 m. pr. Kr.) užkariavimai ir kuriam

būdinga ano meto oikumenės (sen. gr. oikumene – visos žmonių gyvenamos

žemės) helenizavimas (arba graikinimas; sen. gr. Hellen – helenas, graikas,

Hellas – Graikija), graikų kalbos ir kultūros didelis išplitimas, ypač į

Rytus;

4) Romėnų imperijos laikotarpis, I – VI amžiai po Kr.

Nuo V a. literatūra graikų kalba sudaro Bizantijos literatūrą, o

1453 m. turkams užkariavus Bizantiją, ji tampa naująja graikų literatūra,

jos kalba irgi žymiai pakinta.

 

Indoeuropiečių kalbų grupei priklausančios graikų kalbos tarmėmis

kalbėjusios gentys II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje atkilo į Balkanų

pusiasalį. ten jų kalbą ir kultūrą paveikė tiek vietiniai gyventojai,

susilieję su atsikėlėliais, tiek Kretos kultūra (iš Kretos salos Viduržemio

jūroje) ir bendravimas su Mažosios Azijos tautomis, visų pirma hetitais,

kurių literatūros paminklai (XVII – XIII a. pr. Kr.) yra seniausi iš mus

pasiekusių, parašytų indoeuropiečių kalba.

Po Kretą ištikusios stichinės nelaimės, kurią greičiausiai sukėlė į

šiaurę nuo jos esančioje salelėje išsiveržęs ugnikalnis, apie XV a. pr. Kr.

vidurį graikai užėmė Kretą ir tapo jos kultūros paveldėtojais. Suklestėjo

du šimtmečius trukusi vadinamoji Mikėnų kultūra. (Mikėnai buvo viena iš

svarbiausių graikų tvirtovių Peloponeso pusiasalyje.) Sekdami kretiečių

linijiniu A raštu (iki šiol neiššifruotu), graikai savo kalbai sukūrė

linijinį B raštą (iššifruotas XX a. šeštajame dešimtmetyje). Šiuo raštu

parašytose molinėse lentelėse tėra administraciniai tekstai (inventoriniai

sąrašai, panašios į važtaraščius ar priėmimo dokumentus žymos), tačiau jų

vertė Graikijai ir graikų kalbos istorijai yra didžiulė; juose minimi kai

kurie dievų ir žmonių vardai, aptinkami ir mus pasiekusiuose literatūros

kūriniuose.

Iš Mikėnų laikotarpio yra kilę daug herojinio epo motyvų ir

daugelis mitų (pasakojimų apie dievus ir senovės didvyrius, kuriuos graikų

vaizduotė ilgainiui įvairiai išplėtojo ir kurie buvo naudojami meninėje

kūryboje).

XIII ir XII amžių pr. Kr. sandūroje Viduržemio jūros valstybes

paveikė rimti sukrėtimai – atsikraustymas vadinamųjų jūrų tautų buvo

lemtingas ir hetitų valstybei, ir Mikėnų epochos Graikijai, kurios

įprastinio gyvenimo žlugimas siejamas su dar vienos graikų genties,

karingųjų dorėnų, įsiveržimu į pietines Balkanų žemes. Dėl šių įsiveržimų

visiškai suiro ligtolinė gyvenimo tvarka, žmonės būriais patraukė ieškoti

naujų gyvenamųjų vietų. Raštas, ligi tol puoselėtas turbūt negausaus

pulkelio profesionalių rašto žmonių, buvo visų užmirštas.

XII – IX amžiai pr. Kr. Graikijos istorijoje laikomi tamsiais

amžiais, kurie buvo sunkūs graikams ir sunkiai suprantami istorikams.

Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo naujas pakilimas: buvo gaminama geležis,

kuri ilgainiui išstūmė bronzą; formavosi nauja pasaulėžiūra – aktyvi ir

kovinga, pasirengusi priimti naujoves; buvo siekiama
nuodugniai išaiškinti

įvairius gyvenimo reiškinius.

Literatūros istorijai ypač svarbu tai, kad VIII a. pr. Kr. graikai

vėl išmoko rašyti ir skaityti – jų abėcėlė buvo pasiskolinta iš semitų

(finikiečių) ir pritaikyta graikų kalbai. Tačiau iki II a. pr. Kr. graikai

neturėjo bendros nei šnekamosios, nei literatūrinės kalbos (panašiai taip

antikos laikais nebuvo nė vieningos valstybės, o vien poliai , arba miestai-

valstybės). Kalbą sudarė keletas tarmių, o tarmės savo ruožtu skirstėsi į

patarmes. Daugelis literatūros žanrų, atsižvelgiant į tai, kur buvo

sukurti, atspindėjo vieną ar kitą tarmę, ir tas ryšys išliko ilgai –

verčiant tekstą, šios savybės beveik neįmanoma perteikti. Literatūrine

kalba tapo šios tarmės: ajolų tarmė, kuria kalbėjo Balkanų šiaurės rytuose

esančios Tesalijos gyventojai (XI a. pr. Kr. antroje pusėje prasidėjus

žmonių persikėlimams, kai ėmė kurtis kolonijos, ši tarmė paplito ir

Mažosios Azijos vakarinės pakrantės šiaurėje, taip pat Lesbo saloje);

jonėnų tarmė, iš Balkanų rytinės dalies išplitusi daugelyje Egėjo jūros

salų ir Mažosios Azijos pietinėse srityse; jonėnų tarmei labai artima

Atikos tarmė Atikos srityje, kurios centras buvo Atėnai; dorėnų tarmė,

kuria kalbėjo didžioji dalis Peloponeso pusiasalio gyventojų, kretiečiai,

kai kurių Egėjo jūros salų gyventojai; ji paplito daugelyje graikų kolonijų

šiaurinėje Afrikoje, Sicilijoje ir pietų Italijos pakrantėse. Tik IV a. pr.

Kr. ėmė rastis bendrinė kalba koinė (gr. koine – bendras, bendrinis),

susikūrusi Atikos tarmės pagrindu, nors buvo veikiama ir jonėnų tarmės. Tą

procesą paspartino Aleksandro Didžiojo užkariavimai Rytuose – nuo tada

graikų kalba, kaip visuotinė kultūros kalba, paplito toli už Graikijos

ribų. Koinė įtaka ypač žymi proziniuose raštuose, dažniausiai mokslinėje

literatūroje; koinė parašyti ir Naujojo Testamento tekstai.

Archajinė lyrika

VII – VI a. pr. Kr. savo tekstus raštiškai ėmė fiksuoti ir poetai,

lyrikai, iš pradžių vadinami pagal jų kuriamos lyrikos formas elegijų,

jambų ir dainų kūrėjais (gr. melos – daina, melodija). Helenistiniu

laikotarpiu buvo pradėta vartoti lyrikos sąvoka, kuri reiškė poeziją,

atliekamą pritariant muzikos instrumentu; tai buvo monodiniu, arba soliniu

(vienbalsiu), būdu dainuojama lyrika ir chorinė lyrika (tekstą ir muziką

lydėjo šokio judesiai). Žinoma, muzika su šokiais mūsų nebepasiekė, o ir

tekstų telikę vien fragmentai, pacituoti vėlesnių autorių arba rasti

papirusų ritinėliuose.

Žodis elegija anuomet nereiškė liūdnos ar graudžios lyrikos

kūrinio: elegija buvo vadinamas bet kuria tema sukurtas eilėraštis, kurio

ritmika rėmėsi eleginiu distichu (t.y. dvieiliu – dviejų eilučių posmu).

Jis buvo sudarytas iš hegzametro ir su juo derinamo pentametro (t.y.

penkiapėdžio; gr. pente – penki). Pastarojo eilutę sudarė dvi lygios

hegzametro pusės (po 2,5 pėdos), perskirtos vyriška (po ilgo skiemens

einančia) cezūra. Pirmajame pentametro puseilyje vietoj daktilio buvo

vartojamas ir spondėjas, antrajame – vien daktilis.

Vertimuose, t.y. toninėse eleginio disticho (kaip ir hegzametro)

imitacijose, kiekybinius daktilius ir spondėjus pakeitė toniniai daktiliai

ir chorėjai:

Skydą ne|noromis | teko || ko|voj man į | krūmus

nu|mesti:

Linksmas tra|kietis dabar || džiaugias bran|giu

laimi|kiu.

Savo gy|vybę iš|gelbėjau | aš. || Mano | skyde, lik

| sveikas!

Kitą, ge|resnį gal|būt || greitai tu|rėsiu

tik|rai.

                                                                

                                                   (Vertė A. Churginas)

Taip rašė Archilochas, samdomas karys ir vienas žymiausių VII a.

poetų. Jo ir jo amžininkų poetinė kūryba buvo poeto asmenybės subjektyvi

saviraiška, Archilochas dažnai tiesiog pabrėžtinai šaiposi iš tradicinių

herojinės etikos vertybių (kaip ir mūsų pateiktame eilėraštyje), itin

negailestingi ir kovingi yra jo jambiniai eilėraščiai. Tuose eilėraščiuose

paprastai vartojamas jambinis trimetras, kuris vėliau tapo ir įprastu

draminio dialogo metru. Jis susideda iš trijų metrinių vienetų po dvi pėdas

kiekviename: U – U –, kur pirmąjį trumpą skiemenį gali pakeisti ilgas

skiemuo, o ilgi skiemenys, ypač eilutės pradžioje, gali būti pakeisti

kiekvienas dviem trumpais. Tačiau toniniuose jambiniuose trimetruose

keitimų nebūna – juos sudaro taisyklingai skanduojami jambai. Pvz., to

paties Archilocho jambinio trimetro eilutė lietuviškai skamba taip:

Prie pat į kran|tą besidau|žančių bangų

                                                                

                               (Vertė J. Dumčius)

Buvo vartojami ir trochėjiniai
metrai (– U – U),

kurių populiariausias buvo katalektinis (nepilnas) trochėjinis tetrametras,

sudarytas iš keturių trochėjinių metrų, cezūros padalytas į dvi dalis (po

du metrus, paskutinis nepilnas). Chorėjinio metro ketvirtas trumpas skiemuo

irgi galėjo būti pakeistas ilgu. Toniniuose trochėjiniuose tetrametruose

keitimų nebūna. Pvz., Archilocho trochėjinio tetrametro eilutė, išversta į

lietuvių kalbą:

Koks būdingas | žmogui saikas, || visados ge|rai

žinok.

                                                                

                                                     (Vertė H. Zabulis)

Elegijas, drąsinančias karius narsiai kautis, VII a. rašė Kalinas

(Kalliuos) ir Tirtajas (Tyrtaios). Užtat Mimnermas (Mimnermos) elegijose

aukština „auksinę Afroditę“ ir skundžiasi greit ateisiančia senatve, kuri

neleis jam mėgautis meile. Jo amžininkas Solonas (Solon) į Mimnermo kūrybą

atsiliepė sąmojingu poleminiu eilėraščiu, kuriame pabrėžė senatvės

džiaugsmų pastovumą. Tačiau Solono, seniausio mums žinomo Atėnų poeto ir

visų pirma valstybės vyro, įstatymų leidėjo, elegijos bei jambai atliepė jo

politinius siekius, dažnai susijusius su pilietine etika ir socialine

psichologija:

Jūs, nuraminę krūtinėj kietąją širdį, turtuoliai

Persisotinę jūs esat gėrybėms visoms: –

Mažinkit sau išdidumą, nes jau nei mes neklausysim

Jūsų daugiau, nei jums viskas gerai nesiklos.

                                                                

                                      (Vertė J. Dumčius)

Priešingai negu demokratijos idėjas skelbiantis Solonas, Teognidas

(Theognis; VI – V a.) buvo tikras aristokratas, reiškęs neapykantą

demokratijai, leidusiai „menkėti piliečių veislei“ ir „blogiesiems“ (tai ne

vien moralinė, bet ir socialinė sąvoka, reiškianti žemą kilmę) turtėti,

įgyti valdžią, kai „gerieji“ skursta ir nyksta tremtyje. Teognido poezijoje

gausu pamokymų bei sentencijų, skelbiančių luomų priešiškumo principus:

Meiliai kalbėki su priešu. Kai jis pateks tavo

valion.

Keršyk tu jam. Net nereik priekabės jokios

ieškot.

                                                                

                                                  (Vertė J. Dumčius)

Tačiau yra ir eilėraščių, atspindinčių konkretų optimizmą,

raginančių ryžtingai ir kilniai elgtis; kita vertus, yra kupinų

kosmologinės nevilties eilėraščių („Būtų geriausia žmonėms visai neužgimti

šioj žemėj…“).

Savita kūryba buvo pagarsėjęs iš Mažosios Azijos Efeso miesto kilęs

poetas Hiponaktas (Hipponax, VI a.), kuris, būdamas aristokratas,

parodijavo aukštąjį stilių ir, pasitelkęs gyvą, kartais net šiurkščią,

kupiną barbarizmų kalbą, vaizdavo aristokratams neįprastus reiškinius:

skurdą, badą, prastuomenės gyvenimą. Jis paįvairino metriką, įvesdamas

cholijambą , arba „šlubąjį jambą“ (gr. cholos – šlubas), kurį vėliau

vartojo daugelis graikų bei romėnų poetų. Tai jambinis trimetras, kurio

paskutinėje pėdoje priešpaskutinis trumpas skiemuo pakeičiamas ilgu, o

toninėse imitacijose nekirčiuotas skiemuo pakeičiamas kirčiuotu.

Antikinis cholijambas pakeistas toniniu skamba taip:

Blogai bus ma|no daug kentė|jusiai sielai,

Jei neprisių|si kuo greičiau|siai man miežių

Medimną, kad | iš miltų vir|čiau sau sriubą

Ir, valgyda|mas ją, vargus | tolyn ginčiau.

                                                                

                         (Vertė J. Dumčius)

Vėlesnio graikų poeto Aleksandrijos Palado (IV a. pr. Kr.) eleginis

dvieilis buvo parašytas sekant Hiponaktu:

Vargas – moters dalia, o džiaugsmo dukart tetenka.

Pirmąsyk – per vestuves, antrą – mirties valandoj.

Kaip ir elegijos bei jambiniai kūriniai, subjektyvius jausmus

reiškė ajolų tarme kuriama monodinė lyrika, tik joje gvildenamos daug

jausmingesnės temos ir jos kitokia metrika. Žymiausi monodinės lyrikos

kūrėjai buvo Lesbo saloje gyvenę Alkajas (Alkaios) ir garsioji antikos

poetė Sapfo (Sappho; abu gyveno VII – VI a. pr. Kr.) Ajolų dainą sudarė

strofos (t.y. pasikartojantis eilučių junginys), kurių eilutės nebūtinai

vienodos. Eilėdara buvo silabinė (skiemeninė), pagrįsta vienodu skiemenų

skaičiumi eilutėje, su kiekvienos rūšies strofoms būdinga tam tikra

asimetrinė trumpųjų
ilgųjų skiemenų kaita. Kūrėjai puoselėjo savo

mėgstamas strofas, todėl atsirado pavadinimai alkajinė ir sapfinė strofa,

kurias dažniausiai vartojo šie poetai.

Abiejų poetų kūrybą visų pirma galėtume apibūdinti kaip draugijos

paskatintas ir jai skirtas dainas, tik tų draugijų būta skirtingų. Alkajas

aktyviai dalyvavo gimtosios salos besivaržančių politinių grupuočių kovoje

ir didžioji jo kūrybos dalis buvo skirta atlikti bendražygių būrelyje.

Dainose reiškiamos momento nuotaikos: nusivylimas, pašaipa, kvietimas,

džiaugsmas, neviltis ir pasipiktinimas. Ypač pagarsėjo dainos fragmentas,

kuris vėlesnėje literatūroje dažnai vartojamas lyginant valstybę su laivu

audringoje jūroje:

To vėjų triukšmo aš negaliu suprast.

Viena banga atsirita štai iš čia,

Kita – iš ten, o mes jų tarpe

Blaškomi esam ant juodo laivo.

                                                                

      (Vertė J. Dumčius)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2916 žodžiai iš 9717 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.