Internetas2
5 (100%) 1 vote

Internetas2

Kas yra internetas ir kaip jis atsirado

Kas yra internetas? Daugelis internautų šį klausimą laiko kvailu ir nereikalaujančiu atsakymo, nes internetas yra internetas, ir nieko čia daugiau nepasakysi. Tai neseniai prasidėjusio Informacijos amžiaus pagrindinis atributas, naujas pasaulis, bet jau ne atrastas, o sukurtas žmonių, kasdien aplankomas milijonų smalsuolių, tačiau neturintis jokio konkretaus fizinio pavidalo, nes tėra milžiniška ir netvarkinga informacijos sankaupa. Daugeliui iš tų milijonų tai tarsi antrieji, jei ne pirmieji, namai (manau tai puikiai supranta tėvai tų, kurie ištisomis valandomis sėdi prie savo kompiuterių ir minko klavišus visiški nekreipdami dėmesio į jų prašymus ar reikalavimus „grįžti namo“. Naujojo pasaulio gyventojai ir lankytojai dabar gali pirkti, parduoti, eiti į koncertą ar mokytis nekeldami kojos iš namų ir tokiu būdu sėkmingai išspręsdami, rodos, neišsprendžiamą kelių tiesimo ir remonto bei patalpų mokykloms, parduotuvėms, bankams ir įstaigoms problemą. Internetas suteikia papildomo peno psichologams, dabar šnekantiems apie interneto maniją, asmenybės susidvejinimą, naudojantis internetu, ir kitas šio naujojo amžiaus ligas ir manijas.

Tinklų tinklas

Internetas yra visuotinai naudojamas žodis, reiškiantis pasaulinį kompiuterių tinklą. Žodį „internet“ galima versti kaip „tinklų tinklas“. T.y. internetas susideda iš tūkstančių mažesnių, dažniausiai regioninių tinklų, išbarstytų po visą Žemės rutulį. Taigi „Internet“ – tai begalė kompiuterių ir kabelių, išmėtytų po visą pasaulį.

Internetas neturi savo šeimininko, nė vienas kompiuteris nėra pagrindinis tinkle ir todėl vieno iš jų gedimas ar „dingimas“ visiškai nereiškia, kad Jūsų pasiųsta informacija užstrigs kažkur pusiaukelėje, kaip dažnai nutinka pašte, nes internetas panašus į didelį miestą su begale gatvių: jei viena iš gatvių uždaryta, mes, žinoma, truputį nusivilsime, jei tai buvo pats trumpiausias kelias norint nuvažiuoti pas draugus, bet be didelių svarstymų ir laukimo pasirinksime kitą gatvę ir toliau sau riedėsime tikslo link.

Ir taip prasidėjo revoliucija…

Visa interneto istorija yra tokia pat žemiška ir militarizuota kaip ir dauguma paskutinio šimtmečio mokslinių atradimų. Taigi pradžioje buvo 1957-ieji, šaltojo karo metai… Visas pasaulis pasinėręs į pavojingą žaidimą: kas greičiau ir geriau apsiginkluos. TSRS paleido į orbitą pirmą dirbtinį žemės palydovą. Virš Amerikos miestų periodiškai pradėjo skraidyti priešiškos valstybės aparatas. Kilus panikai ir siekiant greito ir efektingo atsako į virš galvos vis praskrendančią grėsmę, JAV sukuria Perspektyvių tyrimų tarnybą arba ARPA (Advanced Research Projects Agency), kurioje suburia visus žymiausius to meto Amerikos protus. Pirmasis šios tarnybos projektas – per 18 mėnesių sukurtas amerikietiškas kosminis palydovas. Bet vėliau ARPA nutarė pasukti kitu keliu: daugiausiai dėmesio ėmė skirti informacinio tinklo kūrimui, kuris sėkmingai veiktų net atominio karo metu. Taigi tiesioginio tikslo šis projektas kaip ir nepasiekė, bet greičiausiai net pačiose fantastiškiausiose svajonėse projekto autoriai negalėjo numatyti, kad jų „kūdikis“ apvers aukštyn kojomis visą pasaulį ir taps Informacijos eros pradininku. 1962 metais Dr. J. C. R. Licklideris išrinktas ARPA kompiuterinės technologijos diegimo karinėje sistemoje vadovu. Jo dėka 1969 sukurtas „ARPANET“ – pirmasis 4 kompiuterių tinklas, jungęs UCLA, Stenfordo tyrimų institutą (Standford Research Institute, SRI), Santa Barbaros UC (UC Santa Barbara, UCSB) ir Jutos universitetą Solt Leik Sityje (Utah University Salt Lake City). Vienas pirmųjų bandymų atrodė taip:

Informatikos (computer science) profesorius Kleinrockas su nedidele doktorantų grupe iš UCLA bandė prisijungti prie Stenfordo instituto kompiuterio ir nusiųsti į jį duomenis. Viskas turėjo prasidėti maždaug taip: prieš įvedant raides reikėjo parašyti logwin, ir stovintieji prie Stenfordo kompiuterio turėjo pamatyti tas pačias raides.

„Mes paskambinome telefonu į Stenfordo institutą…“, – pasakoja Kleinrockas interviu metu.

„Mes parašėme L ir paklausėme telefonu, – „Ar jūs matote L ?“

„Taip, mes matome L“, – atsakė mums telefonu.

„Mes parašėme O ir paklausėme, – „Ar Jūs matote O?“

„Taip, mes matome O.“

„Tada mes parašėme G ir ryšys nutrūko…“

Ir taip prasidėjo revoliucija…

Interneto vaikystė

Truputį vėliau „kūdikis“ pristatytas visuomenei: 1972 metais tarptautinėje kompiuterinių komunikacijų konferencijoje vadovaujant Bobui Kahnui pademonstruotas 40 mašinų (kompiuterių) jungiantis „ARPANET“. Sulaukta milžiniško pasisekimo, „ARPANET“ pasisekimas išaugo. Netrukus, 1973 metais, „ARPANET“ tapo tarptautiniu – prisijungė Londono universitetinis koledžas ir Royal Radar Estabilishment Norvegijoje. Tačiau kurį laiką „ARPANET“ vis dar buvo griežtai militaristine organizacija, kuriai universitetai ar civiliai asmenys – nepageidautini.

1976 metais Anglijos karalienė Elžbieta II pasiuntė savo pirmąjį karališkąjį elektroninį laišką. Įprastas mūsų protams ir akiai, toks nepakeičiamas materialusis paštas, gavo elektroninį konkurentą. O 1977 metais Tomas Truscottis ir
Jimas Ellis, du Duke universiteto studentai, ir Steve’as Bellovinas, Šiaurės Kalifornijos universiteto studentas, sukūrė pirmąsias „USENET“ sritis. Nuo tada žmonės iš viso pasaulio gali drauge įvairiose grupėse diskutuoti apie tinklus, politiką, naujienas ir visa kita, kas iki tol paprastai buvo aptariama draugų rate kavinėje, darbe ar namie, tik pašnekovų ratas tapo „truputį“ platesnis.

1981 metais „ARPANET“ dalių skaičius pasiekė 213 ir maždaug kas 20 dienų prie tinklo buvo prijungiama vis po vieną naują kompiuterį. 1982 metais šis naujas ir keistas procesas gavo savo vardą – „Internetas“. 1984 metais Williamas Gibsonas novelėje „Neuromancer“ pradėjo vartoti terminą „kibererdvė“ taip savo vardą gavo ir naujas, dar nedaug gyventojų turintis, bet sparčiai besivystantis pasaulis, besilaikantis ant interneto pamatų ir susidedantis tik iš informacijos. 80-ųjų metų viduryje prasidėjo asmeninių ir superminikompiuterių bumas – kiekviena įstaiga ar įmonė stengėsi įsigyti kompiuterį ir tada dažnai klausimą „Ir ką dabar su juo daryti?“ išspręsdavo panaudodama kompiuterinių tinklų siūlomas galimybes. Vis daugiau ir daugiau kompiuterių buvo įrengiama ir namuose. Vienas po kito kūrėsi specializuoti tinklai: „NSFNET“, „BITNET“ ir kiti; atsirado jų ir Europoje, tačiau visi jie jungėsi vieni su kitais, sudarydami kasdien vis augantį pasaulinį tinklą. 1987 metais, sujungus komercinius, savanoriškus, atvirus, universitetinius ir kitus tinklus, kompiuterių, turinčių prieigą prie pasaulinio tinklo, skaičius pasiekė 10 000.

Internetas – pasaulinis tinklas

Kibererdvė sukūrė naują veiksmų areną pasaulio „plieninėms žiurkėms“. Atsirado pirmieji „hakeriai“, „crakeriai“, elektroninio pašto vagys ir visi kiti, kurie pasisavindavo tai, kas ne ten ar ne taip padėta, perduota ar pasiųsta. Šių nekviestų svečių galybės pavyzdys – 1988 metų lapkričio 1 dieną į internetą prasiskverbusi programa „Interneto kirminas“ (Internet Worm) „pragraužė“ ir laikinai sugadino 6 000 iš 60 000 tuometinių interneto centrų. 1 iš 10 – gana neblogas laimėjimas. Kaip atsakomasis smūgis sukurta nauja centrų adresų sistema ir įkurta „Computer Emergency Response Team“ (CERT), turinti apsaugoti interneto vartotojus nuo panašių „siurprizų“.

1990 metais baigėsi interneto pradininko „ARPANET“ egzistavimo laikotarpis, jis suskilo į daug atskirų tinklų ir pirmaujančiu tapo „NSFNET“, prie jo jungėsi vis daugiau pasaulio šalių: Airija, Argentina, Austrija, Brazilija, Belgija, Čilė, Graikija, Indija, Ispanija, Pietų Korėja, Šveicarija. Taigi internetas galutinai ir negrįžtamai „pabėgo“ iš Amerikos prieglobsčio ir tapo tarptautiniu, kol kas vis dar aplenkdamas Lietuvą. Bet neilgam.

1991 metais, įrengus pirmąjį X.25 palydovinio ryšio kanalą tarp Oslo universiteto ir Matematikos ir informatikos instituto Vilniuje, savo veiklą pradėjo Lietuvos Mokslo ir studijų kompiuterių tinklas „LITNET“. 1992 metų balandžio mėnesį sukurtas tarpmiestinis kanalas Kaunas – Vilnius, trys organizacijos (Matematikos ir informatikos institutas, Vilniaus universitetas ir Kauno technologijos universitetas) sujungtos į vieną tinklą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1203 žodžiai iš 2375 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.