TURINYS
ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………………………. 3
1. KULTŪROS ESMĖ………………………………………………………………………………………………………… 4
1.1. Visuomenė, subkultūra ir socialinė sistema……………………………………………………………………… 5
1.2. Inkultūracija…………………………………………………………………………………………………………………. 5
1.3. Kultūrinis reliatyvizmas…………………………………………………………………………………………………. 6
1.4. Mokslas ir tiesos sąlygiškumas…………………………………………………………………………………………6
1.5. Inkultūracijos sąvokos ribotumai………………………………………………………………………………………7
1.6. Difuzija………………………………………………………………………………………………………………………….8
1.7. Lauko tyrimai ir kultūros psichologiniai bei elgesio aspektai……………………………………………….9
1.8. Eminiai ir etiniai kultūros aspektai…………………………………………………………………………………..10
1.9. Emika, atika ir galvijų lyčių proporcijos…………………………………………………………………………..11
2. UNIVERSALUS MODELIS…………………………………………………………………………………………… 12
2.1. Infrastruktūra………………………………………………………………………………………………………………..12
2.2. Struktūra………………………………………………………………………………………………………………………12
2.3. Antstatas………………………………………………………………………………………………………………………13
3. ANTROPOLOGIJOS TEORIJŲ ĮVAIROVĖ……………………………………………………………………. 13
IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………………….. 14
LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………………………………………..
Įvadas
Antropologija yra žmonijos – senovės ir dabartinių tautų – gyvensenos tyrinėjimas. Kadangi šis objektas yra didelis ir sudėtingas, įvairios antropologijos šakos tiria skirtingus žmonių patirties aspektus. Kai kurios šakos tiria mūsų rūšies, moksliškai vadinamos Homo sapiens, evoliuciją iš ankstesnių rūšių. Kitos tiria, kaip Homo sapiens įgijo unikalų žmogišką gebėjimą kalbėti, kaip plėtojosi ir įvairėjo kalbos ir kaip dabartinės tenkina žmonių bendravimo poreikius. Dar kitos domisi išmoktomis žmogaus minties ir elgesio tradicijomis, vadinamomis kultūromis. Jos tiria, kaip plėtojosi ir įvairėjo senovės kultūros ir kaip bei kodėl kinta ar nekinta dabarties kultūros.
Skirtingų žemynų žmonės, kurie kalba skirtingomis kalbomis ir kurie turi skirtingas vertybes ir religijas, jaučiasi gyveną vis glaudžiau ir glaudžiau naujajame pasaulio dydžio kaime. Visiems šio kaimo gyventojams antropologija yra nepaprastas stimulas tyrinėti, aiškinti ir aukštinti žmonių įvairovę. Kartu antropologija mums primena, kad, nepaisant mūsų kalbų ir kultūrų skirtumų, visi esame tos pačios rūšies atstovai ir turime bendrą prigimtį ir bendrą likimą.
Kultūrinė antropologija aprašo ir analizuoja praėjusių ir dabarties amžių kultūras – socialiai išmoktas tradicijas. Ji turi poskyrį etnografija, kuri sistemingai aprašo dabarties kultūras. Tų aprašymų lyginimas duoda pagrindą hipotezėms ir teorijoms apie žmonių gyvensenos priežastis.
Archeologija ir kultūrinė antropologija turi panašius tikslus, bet skiriasi metodais ir tiriamomis kultūromis. Archeologija tyrinėja praeities kultūrų ant žemės paviršiaus ir po juo paliktas materialias liekanas. Be archeologijos radinių negalėtume suprasti praeities, ypač kur žmonės nepaliko rašytinių praeities paminklų. O nesupratę praeities, negalėtume suprasti dabarties.
Antropologinė lingvistika yra gausybės žmonių šnekamųjų kalbų tyrinėjimas. Antropologiniai lingvistai siekia ištirti ir visų žinomų kalbų šeimų istoriją. Jie domisi, kaip kalba veikia kitus žmogaus gyvenimo aspektus ir kaip yra jų veikiama, taip pat domisi santykiu tarp kalbos evoliucijos ir mūsų rūšies, Homo sapiens, evoliucijos. Jie taip pat domisi santykiu tarp kalbų evoliucijos ir skirtingų kultūrų evoliucijos.
Fizinė antropologija, taip pat vadinama biologine antropologija, yra žmogaus kilmės ir mūsų biologijos determinuotos prigimties tyrinėjimas. Fiziniai antropologai siekia rekonstruoti žmogaus evoliucijos eigą, tyrinėdami panašių į žmones senovės rūšių suakmenėjusių iškasenų liekanas. Fiziniai antropologai taip pat siekia aprašyti paveldimų pokyčių pasiskirstymą tarp dabarties gyventojų ir surūšiuoti atitinkamus žmogaus gyvenimo pokyčius dėl paveldėjimo, aplinkos ir kultūros.
Taikomoji
antropologija naudojasi kultūrine, archeologine, lingvistine ir biologine antropologija ir sprendžia praktines problemas, liečiančias žmonių sveikatą, auklėjimą, saugumą, sėkmę daugelyje skirtingų kultūrinių fonų.
Antropologijos skiriamasis bruožas yra tas, kad ji globalinė ir lyginamoji. Kitos disciplinos domisi tik atskiru žmonių patirties segmentu ar atskiru mūsų kultūrinės ir biologinės raidos laiku ar faze. O antropologai niekada neapsiriboja vienos populiacijos, rasės, genties, klasės, nacijos, laiko ar vietos tyrinėjimu. Antropologija pirmiausia reikalauja, kad išvados, paremtos vienos atskiros žmonių grupės ar civilizacijos tyrimu, būtų patikrintos lyginant su kitų grupių ir civilizacijų tyrimų medžiaga. Taip antropologai tikisi išvengti savo pačių lyties, klasės, genties, rasės, nacijos, religijos ar kultūros šališkumų. Antropologijos perspektyvoje visos tautos, visos kultūros yra vienodai vertos tyrinėti. Taigi antropologija neigia požiūrį tų, kurie tik save ir nieką kitą laiko žmonijos atstovais, dedasi esą pažangos viršūnėje ar Dievo, ar istorijos būsią išrinkti formuoti pasaulį pagal jų pačių vaizdinį ( Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p 7).
1.KULTŪROS ESMĖ
Kultūra yra susijusi su išmoktomis, visuomeniškai įgytomis mąstymo ir elgesio tradicijomis, sutinkamomis žmonių visuomenėse. Antropologai, kada kalba apie žmonių kultūrą, paprastai turi galvoje bendrą, visuomeniškai įgytą gyvenseną, būdingą grupei žmonių, įskaitant jų kopijuojamą, kartojamą mąstyseną, jauseną ir elgseną. Įsidėmėtina, kad visa tai reiškia ne vien tik „kultūringojo“ elito literatūrinius ir meninius laimėjimus ir standartus, kadangi antropologams vandentiekio darbininkai ir fermeriai yra tokie pat kultūringi kaip meno kolekcionieriai ir koncertų lankytojai, ir eilinių žmonių gyvenimo tyrinėjimas yra toks pat svarbus kaip žymių ir įtakingų žmonių gyvenimo tyrinėjimas.
Kultūra, suprantama plačiąja etnografine prasme, yra ta kompleksinė visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, teisę, papročius ir visus kitus gebėjimus ir įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario. Kultūros padėtis įvairiose žmonijos visuomenėse, kiek ją galima tyrinėti bendraisiais principais, yra dalykas, kurį galima tyrinėti kaip žmonių minties ir veiklos dėsnius.
Daugelis antropologų yra linkę žiūrėti į kultūrą kaip į grynai psichinį reiškinį, kurį sudaro idėjos, kaip reikia mąstyti ir veikti. Bet yra pavojus klaidingai suprasti santykį tarp idėjų ir elgesio. Kai kultūra sparčiai kinta, kaip dabar daugelyje pasaulio dalių, elgesys dažnai pasikeičia prieš pakintant idėjoms, ir galima sakyti, kad elgesys programuoja žmonių idėjas taip pat lengvai, kaip ir idėjos programuoja jų elgesį.
Kita kliūtis žiūrėti į kultūrą tik kaip į psichinę programą, o ne į turinčią ir psichikos, ir elgesio aspektų, yra tai, kad daugelis aktualiausių mūsų laikų socialinių problemų apskritai neturi programos. Pavyzdžiui, eismo kamščiai yra labai nusistovėjęs kultūros reiškinys, kuris būna nepaisant programos, verčiančios vairuotojus judėti. Skurdas yra kitas pavyzdys ištiso komplekso veiksmų, kurių žmonės užsiprogramavę nedaryti (Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p.8).
1.1. Visuomenė, subkultūra ir sociokultūrinė sistema
Visuomenė reiškia organizuotą grupę žmonių, kurie turi bendrą tėvynę ir priklauso vienas nuo kito, siekiant išlikimo ir gerovės. Kiekviena visuomenė turi bendrą kultūrą. Bet padėtis yra sudėtingesnė, kadangi žmonių visuomenės, ypač turinčios valstybę kaip politinės organizacijos formą, dažnai turi pogrupius, pasižyminčius daugiau ar mažiau skirtinga gyvensena. Kalbėdami apie tokioms grupėms būdingus kultūros modelius, antropologai dažnai vartoja terminą subkultūra. Šiuo terminu pabrėžiama, kad visuomenės kultūra nėra vienoda visiems jos nariams. Todėl net mažos visuomenės turi vyrų ir moterų subkultūras, o štai didesnėse ir sudėtingesnėse visuomenėse aptinkamos subkultūros yra susijusios su etniniais, religiniais ir klasių skirtumais.
Pagaliau reikia paminėti terminą sociokultūrinis. Šis terminas yra „socialinio ir kultūrinio“ santrumpa ir naudingas kaip priminimas, jog visuomenė ir kultūra sudaro visumą, arba sistemą (Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p.8).
1.2. Inkultūracija
Daugeliu atžvilgių visuomenės kultūra, perduodama iš kartos į kartą, linkusi išlikti panaši. Iš dalies šį gyvensenos perimamumą lemia vadinamoji inkultūracija. Inkultūracija yra iš dalies sąmoninga, iš dalies nesąmoninga mokymo patirtis, kuria senesnioji karta kviečia, skatina ir verčia jaunesniąją kartą perimti tradicinius mąstymo ir elgesio būdus. Kinų vaikai vietoj šakučių vartoja valgymo lazdeles, šneka tonine kalba ir nemėgsta pieno, nes buvo inkultūruoti į kinų kultūrą. Inkultūracija pirmiausia remiasi nukreipimu, kurį vyresnioji karta vykdo, taikydama vaikų skatinimo ir baudimo priemones. Kiekviena karta yra išmokyta ne tik kartoti ankstesnės kartos elgesį, bet ir atlyginti už elgesį, kuris atitinka jos pačios inkultūracijos patirties modelį, ir bausti už kitokį, ar bent neskatinti kitokio elgesio. Inkultūracijos sąvoka dabartinės
ypatingu požiūriu ir yra svarbiausia. Gerai nesuprantant inkultūracijos reikšmės kiekvienos grupės elgesio ir minties modelių išlikimui, kyla reiškinys, vadinamas etnocentrizmu. Etnocentrizmas yra tikėjimas, kad savi elgesio modeliai visada esą normalūs, natūralūs, geri, puikūs ir reikšmingi, o svetimi, kadangi yra kitokie, esą laukiniai, nežmoniški, bjaurūs ar iracionalūs. Žmonės, nepakantūs kultūros skirtumams, paprastai ignoruoja tokį faktą: jei jie būtų buvę inkultūruoti kitos grupės, dauguma tariamai laukinių, nežmoniškų, bjaurių ir iracionalių dalykų jiems būtų geri. Pripažinus etnocentristinį klydimą, atsiranda pakantumas ir smalsumas kultūrų skirtumams( Marvin H. Kultūrinė antropologija, – Vilnius. 1998, p 9).