Turinys
1. Titulinis 1 psl.
2. Turinys 2 psl.
3. Kurtiniai 3-7 psl.
4. Erkės 8-9 psl.
5. Vorai 10-16 psl.
6. Naudota literatūra 17 psl.
Keturi pavasariai su kurtiniais
Jonas BARZDĖNAS
Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės girininkas…Kurtinių grojimo – pats įkarštis. Deja, retas jį girdėjo, dar retesnis matė tų puikių paukščių vestuvines apeigas.
Girininkas Jonas Barzdėnas nebe pirmi metai stebi kurtinių gyvenimą. Dalį tų stebėjimų surašė straipsnin, kuris išspausdintas šių metų pirmajame žurnalo “Medžiotojas ir medžioklė” numeryje.
Galvojame, kad iš arčiau susipažinti su kurtinių gyvenimu būtų įdomu ir “Žaliojo pasaulio” skaitytojams.Kurtiniai Lietuvoje nėra ypatingai reti paukščiai. Tiesa, dauguma jų gyvena tik pietrytinėje šalies dalyje, tačiau ir čia, būdami baikštūs ir labiau mėgdami atokesnes, nuošalesnes vietoves, retokai pastebimi.
Kurtinius dažnėliau pamato tik miškininkai ir medžiotojai, bet irgi atsitiktinai. Esu įsitikinęs, kad šių paukščių apskaita yra itin netiksli. Oficialiai skelbiama, kad Lietuvoje gyvena 450 kurtinių. Tai – beveik tiek pat, kiek ir prieš penkiasdešimt metų.
Greičiausiai tai yra gerokai pamažintas tik patinų skaičius (kurtinės iš viso sunkiai suskaičiuojamos). Tiksliau suskaičiuoti būtų galima tik pavasarį per tuoktuves, bet tam reikia nemažo būrio patyrusių entuziastų, o tokius mūsų Lietuvėlėj ant pirštų suskaičiuotum.
3
Jau ketvertą pavasarių praleidau kurtinių tuokvietėse. Čia jie būna aktyvūs net du mėnesius: nuo kovo pradžios iki balandžio pabaigos, nors pats tuoktuvių įkarštis tetrunka porą savaičių – paprastai nuo balandžio 1 iki 15 dienos.
Daug kurtinių veiklos pėdsakų galima aptikti jau vasario mėnesį. Tuo metu lengviausia rasti paukščių žiemojimo vietas. Po pušimis, ant kurių nakvoja kurtiniai, būna daug išmatų. Jos stambios, sudarytos iš pušų spyglių ir matomos iš toli. Vasario pabaigoje rastos kurtinių nakvynės vietos paprastai būna netoli tuokviečių. Tuo metu kurtiniai nuleistais sparnais jau braižo sniegą (čia vis kalbama apie kurtinius – patinus).
Paukščiai dar nekariauja tarpusavyje, lyg vyktų tik būsimų tuoktuvių repeticija. Rusijoje aprašytas (ir nufotografuotas) vaizdelis, kai 11 kurtinių nuleistais sparnais traukė viena kryptimi paskui grojantį lyderį.
Pas mus tokio vaizdo, be abejo, nepamatysite, bet pagal pėdsakus dažnai galima atsekti, kad du ar trys paukščiai nuėjo viena kryptimi, sparnais rėždami sniegą. Dar įdomiau, kad toks kurtinių elgesys pastebimas ir ne tuokvietėse. Taigi kovo mėnesį kurtinių sparnais išraižytas sniegas dar nereiškia, kad balandį čia jie būtinai gros.
Nakvynei kurtiniai paprastai renkasi pušis, augančias sausumoje, prie pat aukštapelkės krašto. Man tik kartą pasitaikė aptikti eglėje grojantį kurtinį. Beje, kokia ten eglė – paukštis grojo jaunoje eglaitėje gal 4 metrų aukštyje.
Kurtinys nakvynei paprastai naudojasi 2–4 medžiais, esančiais gal 10 arų plote. Ši teritorija paaiškėja kovo pabaigoje. Dažnai kurtinys čia groja visą savo gyvenimą, šiek tiek pasitraukdamas į vieną ar kitą pusę dėl kovų su konkurentais ar miškų ūkio darbų.
Kautynės tarp kurtinių
Tai – vienas iš egzotiškiausių vaizdų. Paukščiai susikauna dėl teritorijų arba nusileidus ant žemės kurtinei. Jie aukštai pašoka ir talžo vienas kitą sparnais, kapojasi snapais. Garsas toks stiprus, kad girdimas už puskilometrio ar net toliau. Atrodytų – tarsi kažkas skaldo malkas. Pirmą kartą giroje išgirdęs šiuos garsus, žmogus greičiausiai pagalvos, kad raiste susikibo du briedžiai.
Manau, kad pasitaiko ir tragiškai pasibaigiančių grumtynių. 2001 metų balandžio 10 dieną stebėjau du ant žemės grojančius kurtinius. Artimesnis aiškiai nervavosi girdėdamas netoliese grojantį konkurentą ir netrukus nužingsniavo jo link (apie100 metrų) “pasiaiškinti santykių”. Peštynės truko neilgai, konkurentas dingo. Nugalėtojas pėstute sugrįžo savo teritorijon ir grojo toliau.
4
Po trijų dienų dingęs kurtinys buvo rastas netoliese nebegyvas. Deja, jį jau buvo spėję aplesioti krankliai, todėl tiksliai nustatyti žūties priežasčių nepavyko.
Rytas tuokvietėje
…Kaimynai seniai priprato, kad balandžio mėnesį darban išvažiuoju… trečią nakties. Darbas girininkijoje prasideda tik septintą, o sutikti aušrą bundančiame pavasario miške – tai malonumas, kurį gali sau leisti ne kiekvienas.
Kurtiniai stebėtinai punktualūs, todėl galiu atvažiuoti minučių tikslumu. Ketvirtą valandą jie pradeda groti medžiuose, po dvidešimties minučių nusileidžia ant žemės. Leidžiasi sutartinai visi miške esantys paukščiai.
Nusileidę pašokinėja, plasnodami sparnais. Šis garsas gerokai stipresnis už grojimą, girdimas maždaug iki 200 metrų, todėl tai – patikimiausias
būdas suskaičiuoti atskridusius kurtinius. Jei tuokvietė didesnė nei 10 hektarų, reikėtų skaičiavimą pakartoti kitą rytą, įsitaisius kitame tuokvietės kampe.
Panorus nufotografuoti šiuos paukščius, teks pavargti gerokai daugiau. Priežastis paprasta – teleobjektyvams reikia daug šviesos, o kurtiniai aktyviausi prieblandoje. Valandą po saulėtekio, kai fotografuoti šviesos jau beveik pakanka, paukščiai dažniausiai išsivaikšto kas sau.
Kaip kurtiniai žiūri į mane? Kaip jie reaguoja, nuolat lankantis tuokvietėje?
Žinoma, stengiuosi likti nepastebėtas: ateinu dar visiškoje tamsoje, tūnau slėptuvėje, o išeinu tik tada, kai įsitikinu, kad netoliese paukščių jau nebėra.
Vis dėlto retsykiais pabaidyti kurtinius tenka, ir pradedu pastebėti, kad jie darosi… truputį jaukesni. Aš atpažįstu juos pagal teritoriją, kartais iš veido (atsiprašau – uodegos). Panašu, kad jie ima atpažinti ir mane arba tiesiog ima labiau pasitikėti žmonėmis, nes čia jau seniai neaidi šūviai. Juk kai nuolat būnu miške, brakonieriai praranda norą lįsti prie tuokviečių.
O seniau tai būdavo…
Ištraukos iš A.A. Čerkasovo knygos “Rytų Sibiro medžiotojo užrašai” “Kurtinių tuokviečių pastovumas vertas dėmesio. Kartą atsiradusi tuokvietė pasilieka ilgam. Tik ypatingos sąlygos gali priversti kurtinius palikti šią tuokvietę ir ieškoti kitos. Gąsdinkit ir šaudykit kiek tik norite – kurtinių iš čia neišvarysite; šiandien išbaidėte – ateikite rytoj: kurtiniai vėl tuokvietėje, tik jie tampa kiek budresni, nepatiklesni. Aš žinau tuokvietes, kurios egzistuoja
5
gerokai daugiau nei šimtas metų; proseniai ir proanūkiai kasmet medžioja čia kurtinius ir nepajėgia jų išbaidyti. Žinoma, tuokvietė tuokvietei nelygu, vienur atskrenda 5–6 paukščiai, kitur dešimtys ir net šimtai. (…)
Aprašoma tuokvietė buvo maždaug per 400 metrų nuo medžioklės namelio. Mes eidavome ten vos švintant, kurtinių atskrisdavo daug, kartais iki 20 ir daugiau. Retą dieną mes nesumedžiodavome 3, 4 ar 5 kurtinių, žodžiu, nedavėme jiems ramybės. Bet kurtiniai taip stipriai laikėsi tuokvietės, kad nekreipė dėmesio į pastovią netektį, kasdienį trukdymą ir vis atskrisdavo su būdingu pastovumu, atkaklumu ir netgi užsispyrimu. (…)
Mūsų buvo penketas medžiotojų ir beveik kasdien eidami į tuokvietę, nežiūrint anksčiau aprašytų trukdymų, tą pavasarį nušovėme 76 kurtinius.”
Ar jie visad baikštūs?
Teko girdėti bent keturis pasakojimus apie ypač drąsius kurtinius, kurie tuoktuvių įkarštyje nebijo žmogaus. Nepuola, bet ir nesitraukia. Manau, šie pasakojimai visiškai patikimi. Įdomu, kad vienas kurtinys drąsą demonstruodavo rudenį, per tuoktuvių repeticiją.
Dar drąsiau paukščiai elgiasi, jei žmogus sėdi automobilyje. Viena iš tuokviečių prie pat plento, tad paukščiai kas pavasarį stabdo automobilius. Eina pasipūtę per kelią ir tenka sustoti. Nuskrenda, vos pravėrus automobilio dureles.
Seniai pastebėta, kad bet kokia ūkinė veikla perėjimo metu kurtiniams pražūtinga, tačiau nereikia manyti, kad kurtiniai labai archaiški paukščiai, vengiantys visko, kas kvepia civilizacija.
Pastebėjau, kad kurtiniai labai palankiai vertina retinimo kirtimus netoli tuokviečių. Išretinus mišką, tuokvietė keletui metų iš senos vietos pasislenka į kirtavietę.
Priežastis paprasta. Gulinčios džiūstančios pušų šakos suteikia gerą prieglobstį kurtinėms. Jų plunksnų spalva labai panaši į parudavusius spyglius. Patelės tokiuose kirtimuose laikosi kiaurus metus, todėl čia renkasi ir patinai.
Dar geriau būna, kai kirtimai atlikti intensyviai, iškertant valksmus medienai išvežti. Stambiems paukščiams tankus jaunuolynas trukdo pakilti ir nusileisti, o retesnis primena sengirę. Šalia valksmų, kvartalinių, keliukų, kur lengva pakilti, kurtiniai ir renkasi pušeles nakvynei.
6
Kaip jiems padėti?Kurtinių tuokvietės pažymėtos miškotvarkos planuose. Ūkinė veikla čia draudžiama nuo sausio iki rugsėjo. Plyni kirtimai draudžiami. Kurtinių medžioklė draudžiama (nors naujose Medžioklės taisyklėse kurtiniai priskirti mūsų stambiajai medžiojamajai faunai, kaip ir rudosios meškos…).
Manau, kad apie trečdalį ar šiek tiek mažiau tuokviečių iš viso nieko nežinome. Iš kur ta nežinia?
Miškų glūdumoje nyksta paskutiniai kaimeliai, vienkiemiai, nebelieka vietinių gyventojų, kurie gerai pažinojo girias. Mažėja ir vietinių medžiotojų, nes medžioklė tampa kaimiečiams neprieinama prabanga.
Mažėja vietinių eigulių; sumažėjus etatų skaičiui girininkijose, miškininkai vis labiau užimti ir negali sau leisti prabangos – tiesiog pasivaikščioti, pasižvalgyti po savo miškus.
Miestuose gyvenantys ornitologai negali nustatyti visų tuokviečių, todėl nenuostabu, kad dalis jų lieka nežinomos ir miškai čia gali būti iškirsti plynai.