LAISVĖS SAVOKA FILOSOFIJOJE.
TURINYS
1. Įvadas ………………………………………………………………………………… 1 psl.
2. Išorinė ir vidinė laisvė
2.1. Išorinė laisvė …………………………………………………………………..1psl.
2.2. Vidinė laisvė ……………………………………………………………………2psl.
3. Laisvė ir pasaulis
3.1. Žmogus kaip „egzistencija“ …………………………………………….2psl.
3.2. Egzistencija kaip laisvė………………………………………………….. 2psl.
3.3. Laisvė kaip nelygstamosios veiklos versmė ………………………3psl.
4. Gėris ir blogis ………………………………………………………………………..3psl.
5. I. Kanto laisvės metafizika ……………………………………………………..4psl.
6. Išvados …………………………………………………………………………………..5psl.
7. Naudotos literatūros sąrašas……………………………………………………7psl.
Įvadas.
Laisvė – viena iš filosofijos kategorijų, charakterizuojanti žmogaus esybę ir būtį, kurios suteikia asmenybei galimybę mąstyti ir elgtis pagal savo nuostatas ir norus, o ne verčiamai vidinės ir išorinės prievartos. Žmogaus laisvės filosofijos problemą nagrinėjo Kantas ir Hegelis, Ruso ir Nyčė, Heidegeris ir Jaspersas, Aristotelis ir Platonas. Laisvės sąvokos supratimo diapazonas yra labai platus-nuo pilno laisvo pasirinkimo galimybės neigimo iki „bėgimo nuo laisvės“ civilizuotos visuomenės sąlygomis.Laisvės sąvokos vienareikšmiškai apibrėžti neįmanoma, nes šis jausmas yra kiekvieno žmogaus sąmonės vis kitaip suvokiamas. Mokslininkai bando šią sąvoką susieti su realybę, su įvairių mokslinių pažiūrų visuma. Šis uždavinys yra ta pasąmoninga ir varomoji jėga, kuri skatina visokį pąžinimą – nuo aukščiausios pakopos iki žemiausios; jei nebūtų laisvės ir būtinybės prieštaravimų, mirtų ne tik filosofija, bet dingtų ir visi aukštesnieji dvasios troškimai, kaip esti tuose moksluose, kur tas prieštaravimas neegzistuoja. Tad neverta nepaisyti proto ir neatsižvelgti į lasvę, ir taip pat nedera „kristi protui ir būtinybei į glėbį“ – vienu ir kitu atvėju rezultatai nubūtų džiuginantys.
Mano referatas yra skirtas apžvelgti laisvės sąvoką, parodyti, kad laisvė yra ne tik objektyvios būtinybės įvertinimas ir išorinės prievartos pašalinimas, bet ir sudėtingas ir gyliai prieštaringas žmogaus ir visuomenės gyvavimo fenomenas.
Išorinė ir vidinė laisvė.
Išorinė laisvė.
Kalbėdani apie laisvę, dažniausiai pagalvojame apie išorinės pievartos priešybę. Nelaisvas, sakome, yra kalinys, uždarytas kalėjime. Ta pačia prasme kalbame ir apie teisines laisves, kurios teisinėje valstybėje kiekvienam piliečiui garantuoja laisvę nustatytose ribose daryti viską, ką jis nori. Kalbant apie laisvę šią prasme, turima galvoje išorinė laisvė, laisvė iš išorės niekeno neverčiamiems daryti ką norime. Aristotelis, priešingai, kalba šitaip: „Tad kokią veiklą reikėtų vadinti priverstine? Atsakome: tokią, kurios priežastis yra išorinė ir kurioje veikiantysis neprideda nieko savo.“[1;253] Išorinės laisvės neturėtume suprasti siauraja prasme. Psichiatrijoje taip pat kalbama apie prievartą, trukdančią pacientui daryti tai, ką jis nori. Ši ligos sukelta ir laisvę ribojanti prievarta tam tikra prasme irgi yra išorinė, tačiau šiuo atvėju ją reikėtų nagrinėti šiek tiek kitu aspektu.
Laisvė yra vidinės teisingumo galimybės pagrindas tik todėl, kas savąją esmę ji gauna iš pirmapradiškesnės, vienintelės esmingos tiesos esmės. Laisvė visų pirma turi būti apibrėžta kaip atsiveriančiojo esinio atverties laisvė.[4;299] Laisvė nėra tik tai, ką šiuo vardu mielai vadina sveikas protas: kartais atsirandantis noras pasirenkant mestis į vieną ar kitą pusę. Laisvė nėra palaidas galėjimas ar negalėjimas veikti, laisvė yra leidimas į sąlytį su esinio kiap tokio išslaptinimu.[4;301]
Vidinė laisvė.
Pagal Aristotelį, savanoriškumas vidinės laisvės požiūriu yra tai , „ko principas yra veikiančiojo viduje“. Poelgis yra savanoriškas tada, kai veikėjo dvasia pati save determinuoja šiam poelgiui.[1;253] Kasdieniame gyvenime mes visuomet darome prielaidą, jog mus supantys žmonės elgiasi savanoriškai. Todėl manome, kad jie yra atsakingi už tai ką jie daro, priekaištaujame jiems arba giriame juos. Didžiausia išorinė prievarta ir visiška vidinė laisvė neretai gali egzistuoti kartu. Kankinys, politinis kalinys, disidentas – visi jie akivaizdžiai rodo, kad išorinė prievarta iš principo nepaliečia vidinės laisvės. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis išorinė prievarta gali sutrukdyti išlaikyti vidinę laisvę. Tai būna atvėjais, kai taikomi psichotropiniai vaistai, kiti naikinantys organines gyvenimo sąlygas metodai, be kurių dvasia negali kūniškai būti pasaulyje.
Ten, kur yra laisvė, vienalytė visuomenė yra neįmanoma. Vienalytėje visuomenėje vienybė saugoma iš viršaus, nesibaiminant nė prievartos. Todėl tai ir lieka vienybė be laisvės. Daugialytėje laisvoje
visuomenėje vienybė ugdoma iš vidaus, pasitikint pačia tiesa, o ne jėga.[3;519]
Laisvė ir pasaulis.
Žmogus kaip „egzistencija“.
Ne tik tradicinėje kalboje, bet ir filosofų terminologijoje žodis „egzistencija“ buvo suprantamas kaip buvimas. Šis žodis buvo taikomas visam, kas yra : Absoliutiniai Būčiai ir kūrinių pasauliui, žmogui ir kitiems padarams. Tuo tarpu šių dienų filosofai – egzistencialistai šį terminą išskirtinai taiko tik žmogui. Šiuo atvėju egzistencijos žodis nebereiškia apskritai buvimo, o tik žmogiškąjį buvimą. Jau pats šio žodžio apibrėžimas rodo, kad egzistencinė filosofija pačiame savo pagrinde yra tokia žmogaus samprata, kuri radikaliai kelia žmogaus savotiškumą, jo nepalyginamumą su kitais padarais.[2;54] Egzistencialistų pažiūra, žmogus yra savotiškas ne vienokia ar kitokia prigimtimi, o kaip tik tuo, kad jis nėra brutaliai apspręstas savo prigimties, bet yra laisvas būti pačiu savimi.