TURINYS
ĮVADAS
Mikologija
………………………………………………………………….
…………………………………………… 2
Grybų daroma žala
………………………………………………………………….
……………………………… 2
Grybų nauda žmogui
………………………………………………………………….
…………………………… 3
DĖSTOMOJI DALIS
Grybų sandara ir gyvenimo ypatybės
………………………………………………………………….
…….. 4
Vaisiakūnis, jo sandara ir sudėtinės dalys
………………………………………………………………….
. 5
Kepurėlė
………………………………………………………………….
………………………………………………… 5
Trama
………………………………………………………………….
……………………………………………………. 6
Himenoforas
………………………………………………………………….
…………………………………………… 6
Kotas
………………………………………………………………….
……………………………………………………… 6
Grybų dauginimasis
………………………………………………………………….
…………………………………7
Grybų mityba
………………………………………………………………….
…………………………………………. 8
Grybų augimas
………………………………………………………………….
……………………………………….. 8
Valgomieji grybai
………………………………………………………………….
……………………………………. 9
Grybų mitybinė vertė
………………………………………………………………….
……………………………… 9
Nuodingieji grybai
………………………………………………………………….
…………………………………. 10IŠVADOS
………………………………………………………………….
………………………………………………. 11ĮVADAS
Grybų pasaulis yra pakankamai sudėtingas, kaip ir jų gyvenimo būdas. Jie
ilgus dešimtmečius nedavė ramybės botanikams, vėliau mikologams, kurie
klaidžiojo po miškus, dirvonus, pievas ir laukus, stepes ir dykumas, plušo
laboratorijose, gamyklose, kol sužinojo, kaip grybai dauginasi, auga, kokia
jų nauda arba daroma žala.
Mikologija – mokslas, tiriantis grybus (įskaitant pelėsius ir mieles), jų
genetines bei biochemines savybes, jų panaudojimą medicinai bei maistui,
taip pat nuodingąsias jų savybes. Mikologija artimai susijusi su
fitopatologija – augalų ligų tyrimais (daugelis augalų ligų yra sukeliamos
grybų). Istoriškai mikologija buvo botanikos mokslo šaka, nes grybai buvo
priskiriami augalams. 1969 m. Kornelio universiteto profesorius R. H.
Whittaker pirmasis išskyrė grybus į atskirą gyvosios gamtos karalystę
(Fungi arba Mycota), kadangi pagal savo sandarą, mitybą, filogenezę ir
kitus bruožus grybai skiriasi nuo augalų ir gyvūnų. Dabar sutariama, kad
grybai – tai ne augalai, o ypatingos sandaros ir gyvensenos organizmai. Dėl
to mikologiją galime laikyti atskira mokslo šaka. Pirmieji „mikologai“ buvo
Elias Magnus Fries, Christian Hendrik Persoon ir Anton de Bary.
Grybai – tai tarpiniai organizmai tarp augalų ir gyvūnų, tai labai
didelė ir įvairi organizmų grupė, neturinti chlorofilo (žaliosios
medžiagos, sugeriančios Saulės energiją, kuri panaudojama organiniams
junginiams susidaryti). Dėl to grybai, skirtingai nuo visų žaliųjų augalų,
nesugeba gauti maisto fotosintezės būdu. Jie yra arba kitų gyvų organizmų
parazitai, arba saprofitai, gaunantys energiją iš negyvos organinės
medžiagos. Vis dėlto chlorofilo neturėjimas nesutrukdė jiems suklestėti-
per evoliuciją išsivystė daugybė grybų rūšių, jų priskaičiuojama daugiau
kaip 100 tūkstančių, kurios skiriasi savo forma, spalva ir gyvavimo būdu.
Skiriasi taip pat ir dydžiu: nuo smulkiausių organizmų, įžiūrimų tik pro
mikroskopą ir iki 1 m skersmens, ir sveriančių 10-15 kg.
Grybų daroma žala. Taigi, grybai- tai ne tik tie, kuriuos mes gerai
pažystame ir renkame miškuose, bet yra ir įvairiausių parazitinių grybų.
Pavyzdžiui, kepininiai grybai, ardo medieną. Taip pat žemės ūkiui daug
žalos padaro grybų sukeltos rūdys, kūlės, rauplės, miltligės, sunaikindamos
milijonus tonų grūdų, vaisių, uogų ir daržovių. Grybai gali ir žmogų
suluošinti, sukeldami odos
(dermatomikozę), plaučių (pseudotuberkuliozę),
ausų (otomikozę), nagų, plaukų (trichofitiją) ligas. Tokių grybų yra žinoma
apie 500 rūšių. Yra grybų, kurie griauna namus, ardo tiltus, užtvankas,
pūdo šiltnamius ir rūsius, gadina netinkamai laikomus maisto produktus, be
gailesčio naikina vertingus meno kūrinius, unikalias muziejaus vertybes,
knygas, sudėtingiausią aparatūrą. Pavyzdžiui pelėsiniai grybai gali
išaugti koncentruotoje acto ir sieros rūgštyje. Pelėsiai daugiausia kenkia
savo metabolizmo produktais, dažniausiai įvairiomis organinėmis rūgštimis.
Kai kurie Neurospora ir Aspergillus genčių grybai yra atsparūs daugumai
antiseptinių medžiagų.
Daugelis grybų prisitaiko prie įvairių sąlygų. Kai kurių grybų sporoms
nebaisūs 1500 C šalčiai, o kai kurių mielių štamai nežūva net esant 8000
atmosferų slėgiui. Įvairios spinduliavimo dozės, dešimtis ar šimtus kartų
viršijančios kai kurių šiltakraujų gyvūnų mirtinas dozes, pasirodo
neefektyvios, kovojant su itin kenksmingais grybais. Yra grybų, kurių
sporos nepraranda gyvybingumo net keletą dešimtmečių. ( J.Mazelaitis,
V.Urbonas. Lietuvos grybai. Vilnius, 1980. P.3 ).
Grybų nauda žmogui. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad grybai yra tik
žalingi. Jų nauda žmogui yra netgi kur kas didesnė už daromą žalą.
Nemažai grybų plačiai vartojama maistui, todėl daugelis žmonių grybus
vadina miško daržovėmis, miško mėsa, miško duona. Ir tai neperdėta. Juose
randama baltymų, riebalų, cukrų, vario druskų, kalcio, kalio, mangano,
geležies, įvairių vitaminų. Miškas ir grybai, galima sakyti, tarsi
neišskiriami dvyniai, negalintys gyventi vienas be kito. Drauge su
bakterijomis ir kitais smulkiais gyvūnais, grybai spyglius, lapus, šakas,
kelmus, išvartas ar net vertingiausią medieną per trumpą laiką paverčia
puria miško dirva. Sunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jei miške nebūtų grybų.
Juk kasmet į miško paklotės hektarą nukrinta vidutiniškai 2-4 tonos
organikos. O miško paklotė yra susijusi su daugybe grybų, bakterijų,
įvairių smulkių kitų organizmų, taip pat su medžių ir krūmų, žoline bei
samanų danga. Ji tarsi milžiniškas respiratorius reguliuoja miško
dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus,
apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiūvimo. Taigi grybai labai aktyviai
dalyvauja formuojant miško paklotę, ir miškas be grybų vargu ar galėtų
gyvuoti. ( V.Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986. P.5 ). Galima sakyti, kad
tokiu būdu grybai ir bakterijos atlieka ne tik sanitaro vaidmenį, bet ir
aktyviai dalyvauja gamtos medžiagų apykaitoje.
Dirvožemyje gyvenantys grybai „plėšrūnai“ naikina nematodas, smulkias
parazitines kirmėles bei kenksmingus vabzdžius.
Šiandieninė maisto pramonė be kai kurių pelėsinių grybų, nepagamintų
sviesto, sūrių, pieno, fermentų, organinių rūgščių, vitaminų. Daug mielių
sunaudojama kepyklose, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyklose.
Labai daug pašarinių mielių, kuriose gausu baltymų, vitaminų, suvartojama
žemės ūkyje.
Kita vertus iš daugelio valgomųjų bei nuodingųjų grybų gaminamos
neįkainojamos cheminės medžiagos- antibiotikai, bei medžiagos, turinčios
antibiotinių ir gydomųjų savybių (penicilinas, agrocibinas, klitocibinas,
atramentinas, inolominas, muskarufinas). Šiomis medžiagomis bandoma gydyti
sklerozę, anginą, cholerą bei kitokias ligas.
Iš grybų išskirta ir ištirta daugiau kaip 40 fermentų, iš kurių apie
dešimt plačiai naudojama įvairiose medicinos, maisto ir lengvosios pramonės
šakose. Mokslininkai daug dirba ir iki šiol, kad kuo daugiau grybų būtų
galima panaudoti liaudies ūkyje.DĖSTOMOJI DALIS
Grybų sandara ir gyvenimo ypatybės. Miškuose, mes begrybaudami matome tik
grybų vaisiakūnius, t.y. jų dauginimosi organus, yra dar ir vegetatyvinė
grybiena, kuri pasislėpusi substrate. Vaisiakūnio gyvenimas yra labai
trumpas, tačiau biologinė jo paskirtis labai svarbi- jis atlieka pagrindinę
gyvenimo funkciją, suformuoja sporas, subrandina, išsėja, o po to visas
suglemba ir žūva.
Vegetatyvinė grybiena sudaryta iš daugybės jautrių, plonyčių, paprasta
akimi nematomų ir paprastai išsišakojusių, susiraizgiusių, tankiai
susipynusių gijelių, vadinamų hifais. Hifų tinklas slypi substrate, ir
priešingai vaisiakūniui, gyvena ilgai- metus, dešimtmečius, net šimtmečius.
Hifai auga viršūniniu būdu, jie įvairaus ilgio, storio, su pertvarėlėmis.
Pažiūrėjus pro mikroskopą galima pamatyti citoplazmą, branduolius, kurie
laisvai juda. Biologinė grybienos paskirtis- siurbti maisto medžiagas,
kurias ima visu paviršiumi.
Pagal sandarą, kartais ir pagal vaisiakūnių didumą visi grybai skirstomi
į žemesniuosius (grybiena vienaląstė, vienbranduolė, rečiau
daugiebranduolė), ir aukštesniuosius, sudarytus iš daugialąstės grybienos.Grybams būdingas savitas aromatas, o kartais net ir ypatingas
spalvingumas ar didumas. Daugumos jų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą,
pavyzdžiui, salierinis baltikas
(Tricholoma apium)- salierų, česnakinis
mažūnis (Marasmius scorodonius)- česnako, o paniabudė (Phallus impudicus),
turėdama savo žalią gleivėtą kepurę skleidžia tokį dvoką, kad ne tik muses
ir vabzdžius prisivilioja, bet ir grybautoją prisišaukia, net esantį nuo
jos per 30-50 žingsnių. Vegetatyvinė grybiena taip pat nėra visai bekvapė