Lietuvos draudimas
5 (100%) 1 vote

Lietuvos draudimas

Valstybinis gyventojų turto draudimas organizuojamas visuomenės interesais. Siekiama atlyginti gyventojams gaisrų, avarijų, stichinių ir kitokių nelaimių padarytus nuostolius. Iš draudėjų įmokų, sumokėtų apdraudžiant turtą, sudaromi Valstybinio draudimo fondai, iš kurių mokamas draudimo atlyginimas.

Mūsų šalyje Valstybinis draudimas įkurtas daugiau kaip prieš 60 metų. Atsižvelgiant į gyventojų poreikius ir pageidavimus, turto draudimo sąlygos buvo nuolat tobulinamos, gerinamas gyventojų aptarnavimas. Daug dėmesio skiriama masiniam aiškinamajam darbui, nuo kurio labai priklauso draudimo paplitimas. Valstybinio draudimo darbuotojai ir jų visuomeniniai talkininkai gali dar daug nuveikti, kad kiekvienas respublikos gyventojas geriau žinotų draudimo rūšių sąlygas, privalumus ir plačiau naudotųsi draudimo paslaugomis. Valstybinio draudimo įstaigos rūpinasi gyventojų turtiniais interesais ir padeda likviduoti įvairių nelaimių padarytus nuostolius. Dalis gyventojams priklausančio turto apdraudžiama privaloma tvarka, tačiau nepilna jų verte, todėl kiekvienam yra suteikta teisė savo noru apdrausti savo turtą papildoma suma. Kiekvienos rūšies turtui drausti yra atskiros taisyklės, kuriose tiksliai nusakoma, koks turtas apdraudžiamas, kokiais atvejais išmokamas draudimo atlyginimas ir kitos draudimo sąlygos.

Realybė rodo, kad kartą atsitikusi nelaimė gali sąlygoti milžiniškus nuostolius. Atsiradę nuostoliai sukelia finansinius sunkumus. Norint jų išvengti – išeitis paprasta – investicijos į apsaugą, t.y. į draudimą.

1. Kas yra draudimas ?

Draudimo veikla yra reikšminga tiek atskiram asmeniui, tiek ir valstybei. Asmuo, apsidraudęs nuo rizikos, gali jaustis saugiai, kad įvykus draudiminiam įvykiui, jam bus atlyginti nuostoliai. Valstybės atžvilgiu draudimo veikla skatina ekonomikos augimą, kuria darbo vietas, papildo įmokomis valstybės biudžetą ir daro teigiamą poveikį šalies vystymuisi.

Draudimo bendrovės, sukaupusios draudimo įmokas, jas investuoja į šalies vyriausybės ir verslo subjektų vertybinius popierius. Jos tampa instituciniais investuotojais, teikiančiais finansavimo šaltinius valstybei ir privačiam sektoriui. Tokiu būdu draudimas kaip perskirstomieji santykiai pasireiškia ne tik apsaugant fizinių ir juridinių asmenų interesus, bet ir aktyviai dalyvaujant finansų bei kredito rinkoje. [3]

1.1. Draudimo objektas, formos, šakos ir grupės

Draudimo objektu gali būti turtiniai interesai:

1) susiję su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu;

2) susiję su kūno sužalojimais, taip pat su nelaimingais atsitikimais ir ligomis;

3) susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;

4) susiję su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui.

Draudimo formos yra dvi: privalomasis ir savanoriškasis. Privalomojo draudimo rūšis ir pagrindines nuostatas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Savanoriškasis draudimas vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu draudimo sutartimi.

Draudimo šakos pagal LR draudimo įstatymą išskiriamos dvi: gyvybės ir negyvybės draudimas.[2]

1.2. Draudėjo ir draudimo įmonės santykiai

Draudėjo ir draudimo įmonės santykiai reglamentuojami LR draudimo įstatymu, priimtu 1996 metais liepos 10 dieną Nr. I-1456 ir vėlesniais jo pakeitimais bei papildymais.

Draudėjo ir draudimo įmonės santykiai įforminami draudimo sutartimi. Draudimo sutartis sudaroma draudimo rūšies taisyklių pagrindu. Draudimo sutartyje draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas (premijas), o draudimo įmonė įsipareigoja atsitikus draudiminiam įvykiui mokėti draudimo išmokas draudėjui arba asmeniui, kuris įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį.

Draudimo įmonė (draudikas) – įmonė, gavusi draudimo veiklos licenciją, vykdanti draudimo, taip pat su draudimu susijusią veiklą ir įsipareigojanti draudėjui draudimo sutartyje numatytų draudiminių įvykių atvejais mokėti draudimo išmokas.

Draudėjas, prieš sudarydamas draudimo sutartį, pateikia draudikui prašymą.

Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos gali nustatyti bendrąsias draudimo rūšies sąlygas, kuriomis draudikas privalo vadovautis, rengdamas draudimo rūšies taisykles. Privalomojo draudimo rūšies taisykles reglamentuoja LR įstatymai.

Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nurodyta:

1) draudėjo prašymo forma ir turinys;

2) draudiminiai įvykiai;

3) nedraudiminiai įvykiai;

4) draudimo objektai;

5) draudimo sutarties galiojimo terminai;

6) draudėjo ir draudiko teisės ir pareigos;

7) žalos nustatymo tvarka;

8) draudimo įmokų ir sumų apskaičiavimo bei mokėjimo tvarka ir atsakomybė dėl jų nesilaikymo;

9) draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei terminai;

10) draudimo sutarties pakeitimo ir nutraukimo sąlygos;

11) netesybos už draudimo rūšies taisyklių pažeidimus;

12) kitos draudimo sąlygos.

Draudėjo ir draudiko susitarimu draudimo rūšies taisyklių pagrindu gali būti sudarytos atskiros (individualios) draudimo sutartys, numatančios papildomas sąlygas.

Draudimo sutarties sudarymas įforminamas draudimo liudijimu (polisu). Jame turi būti nurodyta:

1) draudimo liudijimo (poliso) numeris;

2) draudimo įmonės
pavadinimas ir buveinės adresas;

3) draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo vardas, pavardė arba pavadinimas;

4) draudimo grupė ir draudimo rūšies taisyklių pavadinimas bei numeris;

5) draudimo objektas;

6) draudimo suma;

7) draudimo įmoka ir jos mokėjimo terminai;

8) draudimo sutarties galiojimo terminas;

9) draudėjo parašas su įrašu, kad draudėjas su draudimo rūšies taisyklėmis susipažinęs;

10) draudiko įgalioto sudaryti draudimo sutartį asmens parašas ir draudiko antspaudas;

11) draudėjo parašas ir antspaudas (kai draudėjas yra įmonė, įstaiga ar organizacija);

12) draudimo liudijimo (poliso) išdavimo data.

Draudimo įmonė turi teisę reikalauti iš asmens, sudariusio ar ketinančio sudaryti draudimo sutartį, pateikti reikalingą informaciją apie apdraudžiamą arba apdraustą asmenį ar objektą, jeigu ši informacija susijusi su draudimo sutartimi.

Draudimo įmonė privalo supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis ir išduoti draudėjui draudimo liudijimą (polisą) bei draudėjo pareikalavimu draudimo rūšies taisykles. Įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas, draudimo sutartyje numatytais terminais privalo mokėti draudimo išmokas.

Draudėjas privalo laiku mokėti draudimo įmokas. Sudarydamas draudimo sutartį bei jos galiojimo metu jis privalo suteikti draudikui informaciją apie apdraudžiamą ar apdraustą asmenį ar objektą, taip pat informaciją apie sudarytas ar ketinamas sudaryti to paties objekto draudimo sutartis. Įvykus draudiminiam įvykiui draudėjas privalo pateikti draudimo įmonei visus reikiamus dokumentus.

Draudimo įmonė, gavusi draudėjo sutikimą bei Priežiūros tarnybos valdybos leidimą, turi teisę visas ar dalį draudimo (perdraudimo) sutarčių sutarties pagrindu perduoti vienai ar keletui kitų draudimo įmonių. Perėmusi draudimo sutartis, draudimo įmonė kartu perima teises bei pareigas, kylančias iš draudimo sutarties. Apie ketinimą perduoti draudimo (perdraudimo) sutartis draudimo įmonė privalo informuoti draudėją prieš 2 mėnesius. Draudėjas, nesutikęs su draudimo įmonės ketinimu perduoti draudimo (perdraudimo) sutartis, turi teisę nutraukti draudimo sutartį.

Pasikeitus apdrausto turto savininkui, visos teisės ir pareigos, kylančios iš draudimo sutarties, pereina naujam savininkui. Apie apdrausto turto perleidimą draudėjas arba naujasis savininkas privalo informuoti draudimo įmonę raštu per vieną mėnesį nuo turto perleidimo sutarties pasirašymo dienos.[2]

2. Draudimo veikla Lietuvoje

2.1. Draudimas Lietuvoje iki Nepriklausomybės atkūrimo

Draudimo veiklos užuomazgos atsirado Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tačiau draudimas, kaip verslas, Lietuvoje atsirado tik XIX amžiuje. Lietuva tuo metu buvo Rusijos dalimi ir joje veikė tie patys draudimo įstatymai, principai, formos ir rūšys, kaip ir visoje Imperijoje. Pirmoji Rusijos draugija, įkurta 1827 metais, turėjo išskirtinę teisę drausti pastatus Maskvoje, Peterburge, Odesoje ir Pabaltijyje. Poreikis draudimui labai sparčiai augo ir 1835 metais buvo įkurta Antroji Rusijos draudimo draugija, kuriai buvo suteikta išskirtinė teisė drausti keturiasdešimtyje gubernijų, Kiek tai lietė Rusijos gubernijas, buvusias tuometinės Lietuvos teritorijoje, nebuvo labai lengva nustatyti (J. Čepinskis ir kt., 1999, p.16 – 17).

Gyvybės draudimu tuo metu užsiėmė draudimo įmonė “Gyvenimas”. Šios 1835 metais įkurtos draudimo įmonės vadovai, aktyviai vystydami savo veiklą, tapo tarsi teisėtais monopolistais vykdant gyvybės draudimą. “Gyvenimo” draudimo įmonės agentūros buvo įkurtos Vilniuje ir Kaune ir teikė gyvybės draudimo paslaugas šių gubernijų gyventojams. Tačiau didelio poreikio šios rūšies draudimui tuo metu nebuvo. Transporto draudimas priklausė akcinei bendrovei “Viltis”. Antroje XIX a. pusėje tarp įvairių draudimo kompanijų prasidėjo aštri konkurencija. Trūko patikimos statistinės informacijos, o tai neleido nustatyti pakankamai tikslių draudimo tarifų dydžių. Vieninga draudimo statistikos sistema Rusijoje buvo sukurta 1884 metais. Tada ir buvo pradėta tvarkyti vieninga draudimo tarifų sistema, garantuojanti normalų draudimo kompanijų pelną.

Antroje XIX amžiaus pusėje šalia akcinių draudimo bendrovių pradeda kurtis savitarpio draudimo draugijos. Pirmoji savitarpio draudimo draugija Lietuvoje buvo įkurta 1897 metais ir daugiausia aptarnavo stambiuosius žemės savininkus. Šių savitarpio draudimo draugijų nariai buvo ir draudikai, ir draudėjai. Jei nelaimės nuostoliai būdavo labai dideli, tai savitarpio draudimo draugijos nariai sutikdavo sumokėti daugiau (J. Čepinskis ir kt., 1999, p.17).

Nuo 1905 metų į draudimo veiklą įsijungė ir valstybinės taupomosios kasos, kurios specializavosi gyvybės draudimo srityje.

1921 metais vasario mėn. buvo įkurtas „Lietuvos draudimo“ pirmtakas – Lietuvos valstybinio apdraudimo įstaiga. Tuometinė Valstybinio apdraudimo įstaiga buvo Vyriausybės įpareigota tvarkyti visus valstybinio draudimo reikalus, rengti pavienių draudimo rūšių taisykles ir prižiūrėti bei kontroliuoti kitas draudimo įstaigas.

1924 metais pasikeitė Bendrovės funkcijos ir pavadinimas – ją imta vadinti Lietuvos valstybiniu apdraudimu, ir ji neteko teisės prižiūrėti ir kontroliuoti kitas draudimo bendroves. Bendrovė tapo to meto turto draudimo nuo gaisro lydere ir surinkdavo apie 90
procentų šios draudimo rūšies įmokų šalyje. Bendrovė didino savo akcinį kapitalą ir toliau specializavosi, drausdama turtą nuo gaisro, kas leido jai išplėsti savo agentų tinklą, pasiekiant net mažiausius Lietuvos miestelius. 1939 metais Bendrovė užėmė 36% šalies draudimo rinkos.

1940 metais sovietų valdžiai nacionalizavus visas privačias draudimo įmones, Bendrovė įgijo draudimo paslaugų monopolį ir tapo sovietinio Gosstracho (valstybinės draudimo įstaigos) sudėtine dalimi. [1]

2.2. Draudimas Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo

Jau 1989 metais priimtas Ekonominio savarankiškumo įstatymas buvo postūmis monopolizmo šalinimui ir laisvos konkurencijos sąlygų formavimui. Tai tiko ir draudimo rinkai, kurioje buvo tik vienas monopolisto teisėmis ir privalumais besinaudojantis draudikas – Valstybinė draudimo įmonė. Ši draudimo institucija, kaip ir centralizuotos ekonomikos sąlygomis, vykdė visų rūšių draudimą. 1990 metais priimtas akcinių bendrovių įstatymas įteisino naują įmonių rūšį, o tais pačiais metais priimtu LR draudimo įstatymu įteisintos 4 rūšių draudimo organizacijos: Valstybinė draudimo įstaiga, akcinės draudimo bendrovės, draudimo draugijos ir savidraudos draugijos. Šie du svarbūs įstatymai sudarė sąlygas kurtis pirmoms privataus kapitalo draudimo bendrovėms. Dar vėliau, 1996 metais buvo priimtas LR draudimo įstatymas, kuris reglamentavo draudimo įmonių bei draudimo tarpininkų veiklą, kad draudimo sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi.

Pagal LR draudimo įstatymą draudimo įmonės Lietuvoje įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip:

1) gyvybės draudimą vykdančiose įmonėse – 4 mln. Lt;

2) ne gyvybės draudimą, išskyrus kredito draudimą, vykdančiose įmonėse – 2 mln. Lt;

3) kredito draudimą vykdančiose įmonėse – ne mažesnis kaip 7 mln. Lt.

Įstatinis kapitalas registruojamas tik visiškai jį apmokėjus pinigais, tačiau jis negali būti apmokėtas skolintais pinigais. Įstatinio kapitalo pinigai gali būti investuojami tik į valstybės ir savivaldos obligacijas, terminuotus indėlius ir nekilnojamąjį turtą.

1991 metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo “Lietuvos draudimas” atgavo ūkinį savarankiškumą ir nustojo būti priklausoma nuo centralizuotos kontrolės iš Maskvos. Ji įregistruojama kaip Lietuvos valstybinė draudimo įstaiga ir tampa didžiausia draudimo paslaugų tiekėja Baltijos šalyse.

1994 metais, vadovaujantis pirminio privatizavimo programa, 30 procentų Bendrovės buvo privatizuota viešai pasirašant akcijas. 70 procentų akcijų liko Lietuvos Vyriausybės nuosavybėje, o kiti 30 procentų buvo parduoti Bendrovės darbuotojams. 1996 metais Valstybinė draudimo įstaiga buvo reorganizuota į akcinę bendrovę „Lietuvos draudimas“. 1997 metais AB „Lietuvos draudimas“ akcijomis imta prekiauti Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje.

1997 metais įsigijus dvi draudimo bendroves – UAB „Draudimo fondas“ ir UAB „Vaidra“, pirmoji kompanija tampa UAB „Lietuvos draudimo“ gyvybės draudimas, antroji – UAB „Lietuvos draudimo“ kreditų draudimas. Tokiu būdu buvo sukurta „Lietuvos draudimo“ grupė.

1999 metų birželio 11 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė pardavė turėtą 70% Bendrovės akcijų paketą strateginiam investuotojui Codan Insurance Ltd. iš Danijos, kuris savo ruoštu priklauso pasaulinei draudimo grupei Royal & SunAlliance. Tokiu būdu „Lietuvos draudimas“ tapo visiškai privačia draudimo bendrove.

1999 metų lapkritį „Lietuvos draudimas“ pritraukė 60 milijonų litų lėšų išleisdamas naujas akcijas ir parduodamas jas Codan. Šiek tiek vėliau, danų kompanija, norėdama pritraukti daugiau stambių investuotojų kapitalo, pardavė dalį akcijų Europos vystymo ir rekonstrukcijos bankui bei Centrinės ir Rytų Europos investiciniam fondui, pasilikdama kontrolinį paketą ir šiuo metu valdo daugiau negu 51% bendrovės „Lietuvos draudimas“ akcijų. Taip „Lietuvos draudimas“ sustiprino savo poziciją kaip didžiausia ir geriausiai kapitalizuota universali draudimo bendrovė Baltijos šalyse.

2000 m. gruodžio 20 dieną UAB „Lietuvos draudimas“ pasirašė sutartį su viena pajėgiausių ir seniausių Europos kreditų draudimo bendrovių „Hermes Kreditversicherungs-AG“ (Vokietija) dėl dukterinės įmonės UAB „Lietuvos draudimo“ kreditų draudimo 49% akcijų pardavimo. Ši Vokietijos kompanija turi daugiau nei 80-ties metų patirtį draudimo sferoje ir šiuo metu valdo 40% Vokietijos privataus kreditų draudimo rinkos bei 12,7% pasaulio kreditų draudimo rinkos. Kompanijos apyvarta 1999 metais sudarė daugiau nei 1 vieną milijardą Vokietijos markių.

2003-ųjų metų viduryje AB „Lietuvos draudimas“ priėmė sprendimą koncentruotis į ne gyvybės draudimo verslą.

2003-ųjų m. spalio 9 d. AB „Lietuvos draudimas“ ir AB „Hansabankas“ pasirašė UAB „Lietuvos draudimo“ gyvybės draudimas 100 proc. akcijų pardavimo – pirkimo sutartį.

Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos duomenimis pagal tiesioginio draudimo įmokas, pasirašytas per 2003m. 9 mėnesius, AB „Lietuvos draudimas“ užima 33,46 proc. šalies ne gyvybės draudimo rinkos.Bendrovė pernai pasirašė 207,927 mln. litų ne gyvybės draudimo įmokų ir pagal šį rodiklį užėmė 34,62 proc. šalies ne gyvybės draudimo rinkos. Palyginti su 2002 metais, „Lietuvos draudimo“ grupės pasirašytų draudimo įmokų suma
sumažėjo 20,3 procento.[1]

3. “ Lietuvos draudimas” siūlo

3.1. Draudimas būstui ir turtui

Apsidraudus šiuo draudimu AB „Lietuvos draudimas“ draudiminio įvykio atveju atlygins Jums nuostolius, jei būtų sugadintas ar sunaikintas Jūsų būstas ir (ar) jame esantis turtas.Papildomai galite apdrausti civilinę atsakomybę, susijusią su jūsų valdomu apdraustu turtu už žalą, padarytą tretiesiems asmenims.

Turtas draudžiamas

* nuo sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo dėl šių draudiminių įvykių:

* ugnies – gaisro, dūmų, elektros įtampos svyravimų, žaibo įtrenkimo, sprogimo;

* vandens – šildymo sistemos, vandentiekio, kanalizacijos tinklų avarijos, vandens prasiskverbimo iš gretimų patalpų;

* nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos – vagystės su įsilaužimu, plėšimo, vandalizmo;

* gamtinių jėgų – audros, potvynio, liūties, krušos, sniego slėgio, grunto suslūgimo, nuošliaužos;

Turtas nėra apdraustas nuo:

* ugnies, šilumos poveikio lydant, suvirinant, džiovinant, lyginant, rūkant, kepant ar pan., išskyrus atvejus, kai gaisras išplito ir sunaikino ar sugadino ir kitą apdraustą turtą;

* vandens, sniego, purvo patekimo į apdraustų patalpų vidų per išorinius, atitvarinius pastato elementus (stogą, išorines sienas, langus, duris), išskyrus tuos atvejus, kai šios angos atsirado dėl audros, potvynio, liūties, krušos, sniego slėgio; šlaito erozijos;

* neišvengiamų natūralių procesų (korozijos, puvimo, natūralaus nusidėvėjimo ir pan.). pagrindinių pastato konstrukcijų suirimo, kritimo ar kitų defektų, atsiradusių sutarties galiojimo metu apdraustoje patalpoje (apdraustame pastate) ar už apdraustos patalpos atliekant papildomus statybos, rekonstrukcijos, remonto, apdailos darbus arba dėl prieš sudarant sutartį vykdytų grunto tyrimų, projektavimo, statybos klaidų ir broko;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2416 žodžiai iš 4819 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.