Lietuvos draudimas
5 (100%) 1 vote

Lietuvos draudimas

1121

Valstybinis gyventojų turto draudimas organizuojamas visuomenės interesais. Siekiama atlyginti gyventojams gaisrų, avarijų, stichinių ir kitokių nelaimių padarytus nuostolius. Iš draudėjų įmokų, sumokėtų apdraudžiant turtą, sudaromi Valstybinio draudimo fondai, iš kurių mokamas draudimo atlyginimas.

Mūsų šalyje Valstybinis draudimas įkurtas daugiau kaip prieš 60 metų. Atsižvelgiant į gyventojų poreikius ir pageidavimus, turto draudimo sąlygos buvo nuolat tobulinamos, gerinamas gyventojų aptarnavimas. Daug dėmesio skiriama masiniam aiškinamajam darbui, nuo kurio labai priklauso draudimo paplitimas. Valstybinio draudimo darbuotojai ir jų visuomeniniai talkininkai gali dar daug nuveikti, kad kiekvienas respublikos gyventojas geriau žinotų draudimo rūšių sąlygas, privalumus ir plačiau naudotųsi draudimo paslaugomis. Valstybinio draudimo įstaigos rūpinasi gyventojų turtiniais interesais ir padeda likviduoti įvairių nelaimių padarytus nuostolius. Dalis gyventojams priklausančio turto apdraudžiama privaloma tvarka, tačiau nepilna jų verte, todėl kiekvienam yra suteikta teisė savo noru apdrausti savo turtą papildoma suma. Kiekvienos rūšies turtui drausti yra atskiros taisyklės, kuriose tiksliai nusakoma, koks turtas apdraudžiamas, kokiais atvejais išmokamas draudimo atlyginimas ir kitos draudimo sąlygos.

Realybė rodo, kad kartą atsitikusi nelaimė gali sąlygoti milžiniškus nuostolius. Atsiradę nuostoliai sukelia finansinius sunkumus. Norint jų išvengti – išeitis paprasta – investicijos į apsaugą, t.y. į draudimą.

1. Kas yra draudimas ?

Draudimo veikla yra reikšminga tiek atskiram asmeniui, tiek ir valstybei. Asmuo, apsidraudęs nuo rizikos, gali jaustis saugiai, kad įvykus draudiminiam įvykiui, jam bus atlyginti nuostoliai. Valstybės atžvilgiu draudimo veikla skatina ekonomikos augimą, kuria darbo vietas, papildo įmokomis valstybės biudžetą ir daro teigiamą poveikį šalies vystymuisi.

Draudimo bendrovės, sukaupusios draudimo įmokas, jas investuoja į šalies vyriausybės ir verslo subjektų vertybinius popierius. Jos tampa instituciniais investuotojais, teikiančiais finansavimo šaltinius valstybei ir privačiam sektoriui. Tokiu būdu draudimas kaip perskirstomieji santykiai pasireiškia ne tik apsaugant fizinių ir juridinių asmenų interesus, bet ir aktyviai dalyvaujant finansų bei kredito rinkoje. [3]

1.1. Draudimo objektas, formos, šakos ir grupės

Draudimo objektu gali būti turtiniai interesai:

1) susiję su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu;

2) susiję su kūno sužalojimais, taip pat su nelaimingais atsitikimais ir ligomis;

3) susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;

4) susiję su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui.

Draudimo formos yra dvi: privalomasis ir savanoriškasis. Privalomojo draudimo rūšis ir pagrindines nuostatas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Savanoriškasis draudimas vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu draudimo sutartimi.

Draudimo šakos pagal LR draudimo įstatymą išskiriamos dvi: gyvybės ir negyvybės draudimas.[2]

1.2. Draudėjo ir draudimo įmonės santykiai

Draudėjo ir draudimo įmonės santykiai reglamentuojami LR draudimo įstatymu, priimtu 1996 metais liepos 10 dieną Nr. I-1456 ir vėlesniais jo pakeitimais bei papildymais.

Draudėjo ir draudimo įmonės santykiai įforminami draudimo sutartimi. Draudimo sutartis sudaroma draudimo rūšies taisyklių pagrindu. Draudimo sutartyje draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas (premijas), o draudimo įmonė įsipareigoja atsitikus draudiminiam įvykiui mokėti draudimo išmokas draudėjui arba asmeniui, kuris įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį.

Draudimo įmonė (draudikas) – įmonė, gavusi draudimo veiklos licenciją, vykdanti draudimo, taip pat su draudimu susijusią veiklą ir įsipareigojanti draudėjui draudimo sutartyje numatytų draudiminių įvykių atvejais mokėti draudimo išmokas.

Draudėjas, prieš sudarydamas draudimo sutartį, pateikia draudikui prašymą.

Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos gali nustatyti bendrąsias draudimo rūšies sąlygas, kuriomis draudikas privalo vadovautis, rengdamas draudimo rūšies taisykles. Privalomojo draudimo rūšies taisykles reglamentuoja LR įstatymai.

Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nurodyta:

1) draudėjo prašymo forma ir turinys;

2) draudiminiai įvykiai;

3) nedraudiminiai įvykiai;

4) draudimo objektai;

5) draudimo sutarties galiojimo terminai;

6) draudėjo ir draudiko teisės ir pareigos;

7) žalos nustatymo tvarka;

8) draudimo įmokų ir sumų apskaičiavimo bei mokėjimo tvarka ir atsakomybė dėl jų nesilaikymo;

9) draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei terminai;

10) draudimo sutarties pakeitimo ir nutraukimo sąlygos;

11) netesybos už draudimo rūšies taisyklių pažeidimus;

12) kitos draudimo sąlygos.

Draudėjo ir draudiko susitarimu draudimo rūšies taisyklių pagrindu gali būti sudarytos atskiros (individualios) draudimo sutartys, numatančios papildomas sąlygas.

Draudimo sutarties sudarymas įforminamas draudimo liudijimu (polisu). Jame turi būti nurodyta:

1) draudimo liudijimo (poliso) numeris;

2) draudimo įmonės
pavadinimas ir buveinės adresas;

3) draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo vardas, pavardė arba pavadinimas;

4) draudimo grupė ir draudimo rūšies taisyklių pavadinimas bei numeris;

5) draudimo objektas;

6) draudimo suma;

7) draudimo įmoka ir jos mokėjimo terminai;

8) draudimo sutarties galiojimo terminas;

9) draudėjo parašas su įrašu, kad draudėjas su draudimo rūšies taisyklėmis susipažinęs;

10) draudiko įgalioto sudaryti draudimo sutartį asmens parašas ir draudiko antspaudas;

11) draudėjo parašas ir antspaudas (kai draudėjas yra įmonė, įstaiga ar organizacija);

12) draudimo liudijimo (poliso) išdavimo data.

Draudimo įmonė turi teisę reikalauti iš asmens, sudariusio ar ketinančio sudaryti draudimo sutartį, pateikti reikalingą informaciją apie apdraudžiamą arba apdraustą asmenį ar objektą, jeigu ši informacija susijusi su draudimo sutartimi.

Draudimo įmonė privalo supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis ir išduoti draudėjui draudimo liudijimą (polisą) bei draudėjo pareikalavimu draudimo rūšies taisykles. Įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas, draudimo sutartyje numatytais terminais privalo mokėti draudimo išmokas.

Draudėjas privalo laiku mokėti draudimo įmokas. Sudarydamas draudimo sutartį bei jos galiojimo metu jis privalo suteikti draudikui informaciją apie apdraudžiamą ar apdraustą asmenį ar objektą, taip pat informaciją apie sudarytas ar ketinamas sudaryti to paties objekto draudimo sutartis. Įvykus draudiminiam įvykiui draudėjas privalo pateikti draudimo įmonei visus reikiamus dokumentus.

Draudimo įmonė, gavusi draudėjo sutikimą bei Priežiūros tarnybos valdybos leidimą, turi teisę visas ar dalį draudimo (perdraudimo) sutarčių sutarties pagrindu perduoti vienai ar keletui kitų draudimo įmonių. Perėmusi draudimo sutartis, draudimo įmonė kartu perima teises bei pareigas, kylančias iš draudimo sutarties. Apie ketinimą perduoti draudimo (perdraudimo) sutartis draudimo įmonė privalo informuoti draudėją prieš 2 mėnesius. Draudėjas, nesutikęs su draudimo įmonės ketinimu perduoti draudimo (perdraudimo) sutartis, turi teisę nutraukti draudimo sutartį.

Pasikeitus apdrausto turto savininkui, visos teisės ir pareigos, kylančios iš draudimo sutarties, pereina naujam savininkui. Apie apdrausto turto perleidimą draudėjas arba naujasis savininkas privalo informuoti draudimo įmonę raštu per vieną mėnesį nuo turto perleidimo sutarties pasirašymo dienos.[2]

2. Draudimo veikla Lietuvoje

2.1. Draudimas Lietuvoje iki Nepriklausomybės atkūrimo

Draudimo veiklos užuomazgos atsirado Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tačiau draudimas, kaip verslas, Lietuvoje atsirado tik XIX amžiuje. Lietuva tuo metu buvo Rusijos dalimi ir joje veikė tie patys draudimo įstatymai, principai, formos ir rūšys, kaip ir visoje Imperijoje. Pirmoji Rusijos draugija, įkurta 1827 metais, turėjo išskirtinę teisę drausti pastatus Maskvoje, Peterburge, Odesoje ir Pabaltijyje. Poreikis draudimui labai sparčiai augo ir 1835 metais buvo įkurta Antroji Rusijos draudimo draugija, kuriai buvo suteikta išskirtinė teisė drausti keturiasdešimtyje gubernijų, Kiek tai lietė Rusijos gubernijas, buvusias tuometinės Lietuvos teritorijoje, nebuvo labai lengva nustatyti (J. Čepinskis ir kt., 1999, p.16 – 17).

Gyvybės draudimu tuo metu užsiėmė draudimo įmonė “Gyvenimas”. Šios 1835 metais įkurtos draudimo įmonės vadovai, aktyviai vystydami savo veiklą, tapo tarsi teisėtais monopolistais vykdant gyvybės draudimą. “Gyvenimo” draudimo įmonės agentūros buvo įkurtos Vilniuje ir Kaune ir teikė gyvybės draudimo paslaugas šių gubernijų gyventojams. Tačiau didelio poreikio šios rūšies draudimui tuo metu nebuvo. Transporto draudimas priklausė akcinei bendrovei “Viltis”. Antroje XIX a. pusėje tarp įvairių draudimo kompanijų prasidėjo aštri konkurencija. Trūko patikimos statistinės informacijos, o tai neleido nustatyti pakankamai tikslių draudimo tarifų dydžių. Vieninga draudimo statistikos sistema Rusijoje buvo sukurta 1884 metais. Tada ir buvo pradėta tvarkyti vieninga draudimo tarifų sistema, garantuojanti normalų draudimo kompanijų pelną.

Antroje XIX amžiaus pusėje šalia akcinių draudimo bendrovių pradeda kurtis savitarpio draudimo draugijos. Pirmoji savitarpio draudimo draugija Lietuvoje buvo įkurta 1897 metais ir daugiausia aptarnavo stambiuosius žemės savininkus. Šių savitarpio draudimo draugijų nariai buvo ir draudikai, ir draudėjai. Jei nelaimės nuostoliai būdavo labai dideli, tai savitarpio draudimo draugijos nariai sutikdavo sumokėti daugiau (J. Čepinskis ir kt., 1999, p.17).

Nuo 1905 metų į draudimo veiklą įsijungė ir valstybinės taupomosios kasos, kurios specializavosi gyvybės draudimo srityje.

1921 metais vasario mėn. buvo įkurtas „Lietuvos draudimo“ pirmtakas – Lietuvos valstybinio apdraudimo įstaiga. Tuometinė Valstybinio apdraudimo įstaiga buvo Vyriausybės įpareigota tvarkyti visus valstybinio draudimo reikalus, rengti pavienių draudimo rūšių taisykles ir prižiūrėti bei kontroliuoti kitas draudimo įstaigas.

1924 metais pasikeitė Bendrovės funkcijos ir pavadinimas – ją imta vadinti Lietuvos valstybiniu apdraudimu, ir ji neteko teisės prižiūrėti ir kontroliuoti kitas draudimo bendroves. Bendrovė tapo to meto turto draudimo nuo gaisro lydere ir surinkdavo apie 90
procentų šios draudimo rūšies įmokų šalyje. Bendrovė didino savo akcinį kapitalą ir toliau specializavosi, drausdama turtą nuo gaisro, kas leido jai išplėsti savo agentų tinklą, pasiekiant net mažiausius Lietuvos miestelius. 1939 metais Bendrovė užėmė 36% šalies draudimo rinkos.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1490 žodžiai iš 4819 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.