Mano miestas vokiečių okupacijos metais
Rašinys
Praeito šimtmečio vidurys Lietuvai buvo ypač sudėtingas – okupacijos sekė viena paskui kitą, savo žiaurumu stebindamos pasaulį. Kai 1941m. birželį prasidėjo Vokietijos ir SSRS karas, nuo pat pirmųjų jo akimirkų aršios kovos virė ir Lietuvos teritorijoje. Jau po šešių dienų nuo karo pradžios SSRS okupaciją Lietuvoje pakeitė Hitlerinės Vokietijos okupacija. Lietuvoje ji paženklinta žiaurumo ir kraujo ženklu.
Tačiau tie patys įvykiai skirtingai skamba vadovėlio puslapiuose, kur išspausdinti tik sausi faktai, ir tame laikmety gyvenusių žmonių lūpose, su tikrais jausmais, emocijomis ir atsiminimais. Tai supratau po išsamaus pokalbio su PAVARDe ( gim. 1930 m.), jam vokiečių okupacijos metais buvo 11 – 14 metų.
“…1941m birželio 22d. prasidėjo Vokietijos ir SSRS karas. Nuo pat pirmųjų akimirkų kovos užvirė ir Lietuvos teritorijoje. <…>Lietuviai karą pasitiko su džiaugsmu, nes jis išgelbėjo nuo sovietinio teroro…”
“ Kai atėjo vokiečiai man buvo vienuolika metų, baigiau penkis pradžios mokyklos skyrius ( tada buvo penki pradžios mokyklos skyriai ir aštuonios gimnazijos klasės). Vokiečiai atėjo po kelių dienų nuo karo pradžios. Mes visi galvojom, kad jie mus išvadavo iš bolševikų. Kareivius sutikom su gėlėm. Jie mums paliko gerą įspūdi, nes Raudonosios armijos kariai buvo apšepę, o vokiečių kareiviai visi švarūs, tvarkingi. Buvo vasara – visi ėjo su atraitotomis rankovėm. Tai man tuomet paliko didelį įspūdį. Karo pradžioje vokiečiams labai sekėsi. Atsimenu, kad sekėm jų karo veiksmus iki pirmosios žiemos, labai aktyviai svarstėme, kada paims Maskvą, kada baigsis karas. Paskui supratom, kad vokiečiai pralaimės. Kai pradžioje jie paėmė milijoną rusų belaisvių, tai labai stebėjomės, o paskui pamatėm, kad tie belaisviai negauna valgyti. Teko juos matyti prie Kauno – vaikščiojo sutinę iš bado, vaizdas buvo labai liūdnas.
Lyginant su rusais vokiečių okupacija buvo laikoma geresne. Vokiečiai turėjo tvarką ir įstatymus, kuriais vadovavosi. Rusų okupacijos lietuviai bijojo, nes rusai absoliučiai neturėjo jokių etikos ribų ir elgėsi neprognuozuojamai. Jie be teismo, be jokios aiškios priežasties išveždavo lietuvius į tremtį.”
“…Vokiečiai nepripažino jokio lietuvių politinio savarankiškumo.<…>Į lietuvius naciai žiūrėjo kaip į menkavertę tautą. <…> Apie 75 tūkst. Lietuvos gyventojų dažniausiai prievarta okupantai išvežė darbams į Vokietiją…”
“Nors iš pradžių vokiečiai elgėsi labai gerai, bet paskui atsisakė pripažinti, Lietuvą yra valstybe ir paskelbė ją Ostlandu – Rytų Vokietijos kraštu. Taip Lietuvoje įvesdami savo tvarką.
Iš to laikmečio atsimenu, tai jog veikė visi kino teatrai – vokiečiai rodė labai daug gerų filmų, atminty išliko gera jų muzika. Nors buvo tam tikra tvarka – visko trūko. Buvo įvestos maisto kortelės, tačiau pagal jas viską, kas priklauso buvo galima gauti. Buvo parduotuvių skirtų tik vokiečiams, ten jie gaudavo geresnių ir, žinoma, daugiau maisto produktų. Žinau, kad iš kaimo atsivežti produktų buvo sunku – vokiečių kareiviai tikrindavo, nepraleisdavo. Tačiau mes kaime giminių neturėjom, tad tos problemos nejautėm. Elektra buvo, bet vakarais ji pradėdavo gesti, ir jei žmonės per daug jos naudodavo – elektra tiesiog dingdavo. Kiek buvo numatyta, tiek stotis ir leisdavo sunaudoti. Tačiau įstatymai visuomet išlikdavo įstatymais, ir dauguma žmonių taip ir gyveno. Aišku, buvo ir besipriešinančių. Tačiau aš, kaip vaikas, to nemačiau.