1. skyrius. Priartėjimas prie problemos
Mąstymo ir kalbos tyrimai yra viena iš psichologijos krypčių, kur aiškus
interfunkcinių santykių supratimas yra labai svarbus. Tol, kol mes
nesuprasime mąstymo ir pasaulio tarpusavio ryšio, negalėsime atsakyti, ar
net iškelti specifinių klausimų šioje srityje. Keista, tačiau psichologija
niekuomet netyrė šių santykių detaliai ir kruopščiai. Bendrai
inerfunkciniai santykiai dar nėra gavę dėmesio, kurio jie nusipelno.
Atomistiniai ir funkciniai analizės metodai, vyravę anksčiau, psichinius
procesus traktavo, kaip atskirus, izoliuotus. Šiais tyrimo metodais buvo
tiriamos atskiros funkcijos, tuo tarpu nekreipiant dėmesio į šių sąmonės
funkcijų tarpusavio priklausomybę, struktūrinę organizaciją, sąmonės srauto
vientisumą.
Sąmonės vientisumas ir santykiai tarp visų sąmonės funkcijų, tiesa, buvo
priimti visų, pavienės funkcijos buvo manoma veikią neatskiriamai,
nepertraukiamai susietai viena su kita. Tačiau senojoje psichologijoje,
neginčijama vienybės prielaida buvo sujungta su grupe tylių prielaidų,
kurios anuliuodavo ją visiems praktiniams tikslams. Buvo manoma, kad
santykiai tarp dviejų funkcijų niekuomet nekinta, kad, pavyzdžiui,
suvokimas vienodu būdu, visuomet yra susijęs su dėmesiu, atmintis su
suvokimu, mąstymas su atmintimi. Tačiau tiek, kiek yra žinoma apie psichinį
vystymąsi, pati jo esmė glūdi būtent interfunkcinės sąmonės struktūros
kaitoje. Psichologija turi į šiuos santykius ir jų vystymąsi žvelgti kaip į
pagrindinę problemą. Šis požiūrio pokytis yra būtinas produktyviems mąstymo
ir kalbos tyrinėjimams.
Pažvelgus į ankstesnių mąstymo ir kalbos tyrėjų rezultatus, matyti, jog
visos teorijos nuo antikos iki mūsų laikų svyruoja tarp, viena vertus,
mąstymo ir kalbos identifikacijos ar sintezės, kita vertus, tarp beveik
metafizinio jų atskyrimo ar izoliavimo. Teorijos išreiškia arba vieną iš
šių ekstremalių polių, arba užima tarpinę poziciją tarp jų, tačiau visos
mąstymo ir kalbos teorijos išlieka šiame rate.
Mes galime atsekti kalbos ir mąstymo identiškumo idėją nuo psichologinių
lingvistinių spėliojimų, kad mąstymas yra ,, kalba minus garsas‘‘ iki
modernių Amerikos psichologų ir refleksologų, kurie mano, jog mąstymas yra
refleksas užslopintas jo motorinėje dalyje. Visose šiose teorijose
klausimas apie kalbos ir mąstymo ryšį praranda savo reikšmę. Jeigu jie yra
vienas ir tas pats, tuomet jokio ryšio tarp jų ir negali būti. Tie, kurie
identifikuoja mąstymą ir kalbą, kaip tapačius, paprasčiausiai uždaro duris
ryšio tarp jų klausimui. Iš pirmo žvilgsnio šių teorijų oponentai atrodo
esą geresnėje padėtyje. Laikydami kalbą išorine mąstymo išraiška ir
bandydami išlaisvinti mąstymą nuo visų sensorinių komponentų, įskaitant
žodžius, jie ne tik kelia, tačiau ir bando išspręsti mąstymo ir kalbos
santykio problemą. Tačiau visiškai atskyrę mąstymą ir kalbą, išstudijavę
kiekvieną atskirai, jie mato ryšį tarp jų kaip visiškai mechanišką, išorinį
ryšį tarp dviejų skirtingų procesų. Verbalinio mąstymo analizė, dalijama į
du atskirus, iš esmės skirtingus elementus, užkerta kelią bet kokiam
vidiniam, ar esminiam santykio tarp mąstymo ir kalbos tyrimui.
Trūkumas slypi analizės metode, naudotame ankstesnių tyrėjų. Tam, kad
sėkmingai išspręstume mąstymo ir kalbos santykio problemą, turime
išsiaiškinti, kokį tyrimo metodą geriausiai būtų naudoti. Du visiškai
skirtingi psichologinių struktūrų tyrimo būdai yra galimi, kur tikriausiai
vienas iš jų ir atnešė tiek daug neaiškumų ir trukumų šios problemos
sprendimui.
1. Pirmasis metodas tiria sudėtingas psichologines visumas, skaidant į
elementus. Psichologija taip prieina aklavietę, kuomet analizuodama
verbalinį mąstymą skaido jį į elementus ir tiria juos visiškai
atskirai nuo vienas kito. Tokioje analizėje yra prarandamos
originalios verbalinio mąstymo ypatybės. Tokio tipo analizė pakreipia
klausimą į žymiai aukštesnį apibendrinimo laipsnį. Ji nesuteikia jokio
adekvataus tyrimo pagrindo daugeriopiems santykiams tarp mąstymo ir
kalbos, kurie iškyla vystymosi ir verbalinio mąstymo įvairiose
aspektuose. Vietoj to, kad įgalintų mus tirti konkrečius dėsningumus,
šis metodas suteikia bendrybes derančias visam mąstymui ir kalbai.
Taip pat tai veda prie daugelio klaidų, ignoruojant vieningą tiriamo
proceso prigimtį. Garso ir reikšmės vienybė, kurią mes vadiname
žodžiu, yra skiriama į dvi dalis, kurios yra manoma laikosi kartu dėl
tik dėl mechaninių asociacijų.
2. antrasis metodas gali būti pavadintas analizė vienetais arba grupėmis.
Vienetas čia reiškia analizės produktą, kuris priešingai nei
elementas, išlaiko visas pagrindines visumos savybes ir kuris toliau
negali būti skaidomas neprarandant jų. Verbalinio mąstymo vienetu
galima pavadinti dalyku, slypinčiu žodžio reikšmėje. Reikšmės
prigimtis yra neaiški.
Tačiau žodžio reikšmė yra tai, kad mąstymas ir
kalbą susijungia į verbalinį mąstymą. Taigi, reikšmėje, atsakymai į
ryšio tarp mąstymo ir kalbos klausimą gali būti atrasti. Geštalt
psichologijos ir asociacijų psichologijos atstovai žodžio reikšmės
prigimties ieškojo ne ta linkme. Žodis reiškia ne atskirą objektą, o
grupę ar visą klasę objektų. Kiekvienas žodis jau yra tam tikra
generalizacija. Taigi žodžio reikšmė yra mąstymo aktas. Tačiau tuo
pačiu metu reikšmė neatskiriama žodžio dalis ir taip pat priklauso
kalbos tiek mąstymo karalystei. Kadangi žodžio reikšmė yra kartu ir
mąstymas ir kalba, taigi mes joje randame verbalinio mąstymo vienybę,
kurios ieškojome. Aišku, tada tolesnių tyrimų metodas, siekiant
išsiaiškinti verbalinio mąstymo prigimtį, yra semantinė analizė —
vystymosi ir funkcionavimo, šio vieneto struktūros tyrimas, kuris
talpina mąstymą ir kalbą tarpusavyje susijusius. Šis metodas suderina
analizės ir sintezės pranašumus, suteikia galimybę adekvačiam visumų
tyrimui.
Racionalus, apgalvotas savo patirties, minčių perteikimas kitiems
reikalauja tarpininkaujančios sistemos, prototipo iš kurio radosi žmonių
kalba. Remiantis dominuojančia pažiūra, psichologija per daug supaprastino
šį reikalą. Buvo manoma, kad komunikacijos priemonės yra ženklai (žodis ar
ženklas), kad per atsitiktinumus žodis tapo asocijuotas su tam tikro
patiries turiniu ir dabar yra naudojamas to perteikimui kitiems žmonėms.
Nuodugnesnis supratimo ir komunikacijos vystymosi tyrimas vaikystėje, vis
dėlto, privedė prie išvados, kad tikroji komunikacija reikalauja reikšmės —
tai yra generalizacijos — taip pat kiek ženklų. Remiantis E. Sapir,
patirties pasaulis turi būti labai supaprastintas ir generalizuotas prieš
jį paverčiant simboliais. Tik tokiu būdu komunikacija tampa galima. Tol kol
patirtis slypi tik individo sąmonėje, ji yra neperduodama. Tam, kad ji
taptų perduodama, ji turi būti įtraukta į tam tikrą kategoriją, kuri žmonių
visuomenėje yra suprantama kaip vienetas.
Taigi, tikra žmonių komunikacija kaip prielaidą turi generalizuojantį
požiūrį, kuris aukštesnė žodžių reikšmės vystymosi stadija. Aukštesnės
žmonių komunikacijos formos yra galimos tik dėl to, kad žmogaus mąstymas
atspindi konceptualizuotą tikrovę. Taigi, dėl to kai kurios mintys negali
būti suprantamos ir perduotos vaikams, nors jie ir žino tuos reikalingus
žodžius. Gali vis dar stigti adekvačiai generalizuotos sąvokos, kuri
užtikrina pilną supratimą. Kaip teigė Tolstojus, vaikai dažnai turi sunkumų
mokydamiesi naujų žodžių ne todėl, kad jis skamba keistas, o dėl bendro
supratimo, kuriuo žodis remiasi. Visuomet gali rasti reikiamą žodį, kuomet
jau turi bendrą supratimą.
Reikėtų paminėti ir keletą problemų susijusių su kalba. Pirmiausia yra
ryšys tarp fonetinio kalbos aspekto ir reikšmės. Tradiciniai lingvistais
naudojo atskirą garsą, kaip analizės vienetą. To rezultatas, kad tai labiau
tiko fiziologijai ir akustikai, nei kalbos psichologijai. Modernieji
lingvistai naudoja fonemą — mažiausią nedalų fonetinį vienetą, paveikiantį
reikšmę ir žmogaus kalbos charakteristiką, atskirtą nuo kitų garsų.
Fonemos, kaip analizės vieneto pristatymas davė daug naudos tiek
lingvistikai, tiek kalbos psichologijai. Šis metodas yra tapatus su
anksčiau pristatytu analizės vienetų/grupių metodu.
Vienetų analizė nurodo kelią daugumai svarbių klausimų sprendimų. Šis
metodas pademonstruoja egzistuojant dinaminę reikšmės, kurioje susijungia
emocinis ir intelektinis elementai, sistemą. Tai parodo, kad kiekviena
mintis turi pakeistą emocinį požiūrį apie dalelę realybės, kurią ji liečia.Toliau, šis metodas leidžia atsekti kelią nuo žmogaus impulsų iki
specifinės to sukeltos minčių krypties ir atvirkščiai. Taigi, tai metodas,
kuris yra daug žadantis kalbos ir mąstymo tyrimuose.
2. skyrius. Piaget vaiko kalbos ir mąstymo teorija
J. Piaget indėlis psichologijai yra labai didžiulis. Jis iš pagrindų
pakeitė vaikų mąstymo ir kalbos tyrimus. Jis sukūrė klinikinį metodą,
plačiai naudotą tirti vaikų mintims. Jis pirmasis tyrė vaikų suvokimą ir
logiką. Piaget savo tyrimuose koncentruodavosi ties tuo, ką vaikai turi, o
ne tai ko jiems trūksta, palyginus su suaugusiais. Taip tirdamas vaikų
mąstymą Piaget parodė, jog skirtumas tarp vaikų ir suaugusiųjų mąstymo yra
labiau kokybinis, nei kiekybinis.
Tačiau Piaget teorija taip pat kenčia nuo dvilypumo, kas buvo labai dažna
tuometinėje psichologijoje. Šis susiskaldymas lydėjo psichologijos tapsmą
tikru mokslu. Ši dvilypumo ir susiskaldymo problema iškyla iš stiprių
nesutarimų tarp faktinės mokslinės medžiagos ir jos metodologinių ir
teorinių prielaidų, kas ilgai buvo ginčų objektu tarp idealistinio ir
materialistinio pasaulio suvokimo būdų. Tol kol psichologijai stinga
vienos viską apimančios sistemos, kiekvienas naujas atradimas veda prie
naujų teorijų kūrimo, tam, kad
galima būtų patvirtinti naujai atrastus
dalykus. Paplitęs dvilypumas yra matomas teorinių struktūrų ir jų
metafizinių ir idealistinių užuominų, ir empirinio pagrindo, kuriuo jos
esti paremtos, neatitikimu.
Piaget bando išvengti šios dvilypumo problemos akcentuodamas faktus. Jis
sąmoningai vengia generalizuoti, net savo paties srityje, nekalbant apie
peržengimą į kitas sritis. Piaget nuomone, tik grynas empirizmas yra
vienintelis saugus metodas.
Iš tikrųjų Piaget pliusas yra naujų faktų iškasimas, jų sunki analizė,
klasifikacija. Faktų lavina, atverdama naujas perspektyvas, praplėsdama
turėtas žinias, Piaget darbuose griūva į vaikų psichologiją. Ji klinikinis
metodas yra tikrai neįkainojamas instrumentas tirti sudėtingas vaikų
mąstymo struktūrų visumas ir jų vystymąsi. Šis metodas suvienija įvairius
jų tyrimus ir duoda nuoseklų, detalų vaikų mąstymo vaizdą.
Tam, kad suprastume Piaget turėtą duomenų bazę, reikia išsiaiškinti
filosofiją, kuri slypėjo už jo visų darbų. Piaget iškelia objektyvaus,
nustatytų vaikų mąstymo savybių tarpusavio susietumo klausimą. Ar šios
savybės yra atsitiktinės ir nepriklausomos, ar jos sudaro tam tikrą visumą,
su joms būdinga logika, apie tam tikrą centrinį vienijantį faktą. Piaget
mano, jog vis tik sudaro.
Remiantis Piaget, ryšys, vienijantis visas specifines vaikų logikos
savybes, yra vaiko mąstymo egocentrizmas. Egocentrizmą jis apibūdina kaip
užimantį tarpinę poziciją, genetiškai, struktūriškai ir funkciškai tarp
autistiško ir kryptingo mąstymo. Idėja apie kryptingą ir nekryptingą
mąstymą yra pasiskolinta iš psichoanalitikų. Pasak Piaget, kryptingas
mąstymas yra sąmoningas, tai yra, jame atsispindi tikslai, kurie yra
mąstančiojo galvoje/psichikoje. Autistiškos mintys yra pasąmoninės, tai
yra, jų turimi tikslai ir problemos, nėra sąmonėje.
Kryptingas mąstymas yra socialus. Jis vystosi labai didelėje patirties
įtakoje. Autistiškas mąstymas atvirkščiai, yra individualus ir nepriklauso
nuo patirties ar išorės poveikio. Egocentrinis mąstymas yra viduryje tarp
autistiško mąstymo ir socializuoto (kryptingo) mąstymo, tai yra pagrindinė
Piaget hipotezė. Piaget mano, jog egocentrizmas yra tarp ekstremalaus
autistinio mąstymo ir loginio mąstymo, chronologiškai, taip pat ir
struktūriškai ir funkciškai. Piaget mąstymo vystymasis yra paremtas
psichoanalitinėmis prielaidomis, kad vaiko mąstymas natūraliai keičiasi iš
autistinio į realistinį dėl nuolatinio išorinio socialinio spaudimo. Taigi,
apibendrinant, autizmas yra, tarsi originali, anksčiausia mąstymo forma,
logiškas mąstymas atsiranda palyginus vėlai, o egocentriškas mąstymas
genetinis ryšys tarp pirmų dviejų.
Iki 7 — 8 metų, remiantis Piaget, egocentrizmas vyrauja. Visi vaiko logikos
fenomenai, yra labiau ar mažiau veikiami egocentrizmo. Jis teigia, kad
egocentrizmas persmelkia visą vaiko mąstymą, tiek verbalinėje, tiek
suvokimo sferoje. Po 7 — 8 metų, kuomet socializuotas mąstymas ima vis
labiau tobulėti, egocentrizmas vis tiek taip greitai visai neišnyksta. Jis
dingsta iš vaiko suvokimo sferos, tačiau išlieka kristalizuotas
abstraktesnėje verbalinio mąstymo sferoje. Taigi, Piaget prieina išvados,
kad egocentrinis mąstymas yra taip artimai susijęs su vaiko psichikos
prigimtimi, kad yra mažai paveikiamas patirties.
Faktinis pagrindas šiai Piaget nuomonei yra gautas vaikų naudojamos kalbos
tyrimų. Jo stebėjai, leido padaryti išvadą, kad vaikų pokalbius galima
suskirstyti į dvi grupes: 1) egocentriški ir 2) socializuoti. Skirtumai
tarp jų matomi iš jų funkcijų. Egocentriškame pokalbyje, vaikas kalba tik
apie save, nebando komunikuoti, nelaukia atsakymų ir dažnai nesirūpina, ar
jo kas iš viso klausosi. Tai labai primena monologą. Socializiuotoje
kalboje vaikas bando keistis savo mintimis su kitais — jis prašo,
nurodinėja, grasina, perduoda informaciją, klausinėja.
Remiantis Piaget, egocentrizmas pamažu nyksta, kuomet vaikas pasiekia
mokyklinį amžių. Taip atsitinka todėl, kad egocentriška kalba neišpildo
jokių naudingų funkcijų, todėl pamažu dingsta. Tačiau knygos autorių
eksperimentai siūlo priešingą požiūrį — manoma, jog egocentriška kalba
vaidina labai svarbų vaidmenį vaikų veikloje. Rezultatai rodo, kad
egocentriška kalba netrunka būti tik menku vaiko veiklos priedu. Bet to,
kad egocentrizmas yra išraiškos ir įtampos redukavimo būdas, jis greitai
tampa būdu pakreipti mąstymą tinkama linkme — planuoti problemos sprendimą.Taip pat eksperimentų rezultatai parodė didelį priklausomumą tarp veiklos
ir egocentriškų kalbų. Taip pat gauti duomenys parodė, parėmė hipotezę,
kad egocentriška kalba yra pereinamoji stadija iš balsinės kalbos į vidinę
kalbą. Vyresni vaikai dažniau problemą spręsdavo tyloje, kuomet jaunesni
murmėdavo. Tačiau paklausus, ką vaikas tyloje galvojęs, atsakymas būdavo
toks pats kaip ir tų, kurie išreikšdavo egocentrišką kalbą balsu. Taigi tai
prieštarauja Piaget, kuris mano, jog egocentriška kalba
yksta. Taigi, vidinė suaugusiojo kalba reprezentuoja jo mąstymą sau
labiau, negu socialinę adaptaciją — atlieka egocentrišką funkciją.
Vadinasi, kuomet egocentriška kalba nebesireiškia išorėje, jis vis tik
reiškiasi viduje — virsta vidine kalba. Taigi čia keliama hipotezė yra ta,
kad vidinės kalbos procesai išsivysto ir tampa stabilūs apytiksliai apie
mokyklinio amžiaus pradžią, o tai žymi staigus stebimos egocentriškos
kalbos nuosmukis toje stadijoje.
Piaget, mąstymo vystymasis yra palaipsnė socializacija. Net gi socialinė
kalba yra reprezentuojamas kaip kylanti iš egocentriškos kalbos. Čia
siūloma hipotezė yra visai kitokia. Knygos autoriaus nuomone, bendras
vystymasis vyksta taip: pirminė kalbos funkcija tiek vaikams, tiek
suaugusiems yra komunikacija, socialinis kontaktas. Anksčiausia vaiko kalba
yra iš esmės sociali. Iš pradžių ji yra globali ir daugiafunkcinė, vėliau
jos funkcijos tampa diferencijuotos. Tam tikrame amžiuje vaiko socialinė
kalba yra griežtai dalijama į egocentrišką ir komunikacinę kalbą
(komunikacinė kalba Piaget teorijoje yra vadinama socializuota). Taigi iš
šio požiūrio taško abi kalbos formos, tiek komunikacinė, tiek egocentriška,
yra socialios, tačiau skiriasi jų funkcijos. Egocentriška kalba pasirodo
tada, kai vaikas perkelia socialias, bendradarbiaujančias elgesio formas į
vidinę psichinių funkcijų sferą. Egocentriška kalba, atskilusi nuo
bendrosios socialinės kalbos, veda prie vidinės kalbos, kuri yra naudinga
tiek autistic, tiek loginiam mąstymui.
Bendras kalbos vystymosi supratimas skiriasi priklausomai nuo egocentriškos
kalbos interpretacijos. Čia pateikiama vystymosi schema — pirma socialinė,
tada egocentriška, tada vidinė kalba — priešingai tradicinė biheivioristų
schema — balsinė kalba, šnabždesių vidinė kalba — priešinga ir Piaget
schema — nuo neverbalinės autistic, per egocentrišką, iki socializuotos
kalbos ir loginio mąstymo. Knygos autoriaus nuomone, kalbos vystymasis
vyksta ne nuo individualios iki socializuotos, tačiau nuo socializuotos iki
individualios.
Klaidingi Piaget tvirtinimai
Moderni psichologija, o taip pat ir vaikų psichologija turi tendenciją
jungti psichologinius ir filosofinius klausimus. Ir iš tikrųjų mišri vaikų
mąstymo tyrimų sfera susisieja su pažinimo teorija, ir kitomis filosofijos
šakomis. Piaget tikriausiai netyčia paliečia vieną ar kitą iš šių šakų,
tačiau su nuoseklumu patikrina save ir staiga viską nutraukia. Nepaisant jo
išreikšto ketinimo vengti teorizavimo, jam nesiseka išlaikyti savo darbo
tikro faktinio mokslo ribose. Tyčinis filosofijos vengimas yra jau pats
filosofija ir tai gali sukelti daug nesuderinamumų.
Piaget dalijasi su Freud ne tik nepagrįstu malonumo principo suvokimu,
kuris eina prieš realybės principą, tačiau taip pat metafizine pažiūra,
kuri kildina malonumo troškimą iš biologiškai svarbaus pagrindo, kuris
pirminė ir svarbi psichinio vystymosi jėga. Piaget atskyręs poreikius ir
malonumą nuo adaptacijos, loginių jėgų, pristato loginį mąstymą kaip
atskirą nuo konkrečių poreikių, interesų ir troškimų, kaip gryną mąstymą,
kurio funkciją yra ieškoti tiesos dėl jos pačios. Autistic mąstymas —
priešingas realistiniam mąstymui (Piaget), knygos autoriaus nuomone, yra
vėlesnis išsivystymas, realistinio mąstymo rezultatas, mąstymas, kuris veda
prie tam tikro autonomijos laipsnio išsilaisvinti nuo realybės ir leidžia