Mąstymas ir kalba1
5 (100%) 1 vote

Mąstymas ir kalba1

112131415161718191

1. skyrius. Priartėjimas prie problemos

Mąstymo ir kalbos tyrimai yra viena iš psichologijos krypčių, kur aiškus

interfunkcinių santykių supratimas yra labai svarbus. Tol, kol mes

nesuprasime mąstymo ir pasaulio tarpusavio ryšio, negalėsime atsakyti, ar

net iškelti specifinių klausimų šioje srityje. Keista, tačiau psichologija

niekuomet netyrė šių santykių detaliai ir kruopščiai. Bendrai

inerfunkciniai santykiai dar nėra gavę dėmesio, kurio jie nusipelno.

Atomistiniai ir funkciniai analizės metodai, vyravę anksčiau, psichinius

procesus traktavo, kaip atskirus, izoliuotus. Šiais tyrimo metodais buvo

tiriamos atskiros funkcijos, tuo tarpu nekreipiant dėmesio į šių sąmonės

funkcijų tarpusavio priklausomybę, struktūrinę organizaciją, sąmonės srauto

vientisumą.

Sąmonės vientisumas ir santykiai tarp visų sąmonės funkcijų, tiesa, buvo

priimti visų, pavienės funkcijos buvo manoma veikią neatskiriamai,

nepertraukiamai susietai viena su kita. Tačiau senojoje psichologijoje,

neginčijama vienybės prielaida buvo sujungta su grupe tylių prielaidų,

kurios anuliuodavo ją visiems praktiniams tikslams. Buvo manoma, kad

santykiai tarp dviejų funkcijų niekuomet nekinta, kad, pavyzdžiui,

suvokimas vienodu būdu, visuomet yra susijęs su dėmesiu, atmintis su

suvokimu, mąstymas su atmintimi. Tačiau tiek, kiek yra žinoma apie psichinį

vystymąsi, pati jo esmė glūdi būtent interfunkcinės sąmonės struktūros

kaitoje. Psichologija turi į šiuos santykius ir jų vystymąsi žvelgti kaip į

pagrindinę problemą. Šis požiūrio pokytis yra būtinas produktyviems mąstymo

ir kalbos tyrinėjimams.

Pažvelgus į ankstesnių mąstymo ir kalbos tyrėjų rezultatus, matyti, jog

visos teorijos nuo antikos iki mūsų laikų svyruoja tarp, viena vertus,

mąstymo ir kalbos identifikacijos ar sintezės, kita vertus, tarp beveik

metafizinio jų atskyrimo ar izoliavimo. Teorijos išreiškia arba vieną iš

šių ekstremalių polių, arba užima tarpinę poziciją tarp jų, tačiau visos

mąstymo ir kalbos teorijos išlieka šiame rate.

Mes galime atsekti kalbos ir mąstymo identiškumo idėją nuo psichologinių

lingvistinių spėliojimų, kad mąstymas yra ,, kalba minus garsas‘‘ iki

modernių Amerikos psichologų ir refleksologų, kurie mano, jog mąstymas yra

refleksas užslopintas jo motorinėje dalyje. Visose šiose teorijose

klausimas apie kalbos ir mąstymo ryšį praranda savo reikšmę. Jeigu jie yra

vienas ir tas pats, tuomet jokio ryšio tarp jų ir negali būti. Tie, kurie

identifikuoja mąstymą ir kalbą, kaip tapačius, paprasčiausiai uždaro duris

ryšio tarp jų klausimui. Iš pirmo žvilgsnio šių teorijų oponentai atrodo

esą geresnėje padėtyje. Laikydami kalbą išorine mąstymo išraiška ir

bandydami išlaisvinti mąstymą nuo visų sensorinių komponentų, įskaitant

žodžius, jie ne tik kelia, tačiau ir bando išspręsti mąstymo ir kalbos

santykio problemą. Tačiau visiškai atskyrę mąstymą ir kalbą, išstudijavę

kiekvieną atskirai, jie mato ryšį tarp jų kaip visiškai mechanišką, išorinį

ryšį tarp dviejų skirtingų procesų. Verbalinio mąstymo analizė, dalijama į

du atskirus, iš esmės skirtingus elementus, užkerta kelią bet kokiam

vidiniam, ar esminiam santykio tarp mąstymo ir kalbos tyrimui.

Trūkumas slypi analizės metode, naudotame ankstesnių tyrėjų. Tam, kad

sėkmingai išspręstume mąstymo ir kalbos santykio problemą, turime

išsiaiškinti, kokį tyrimo metodą geriausiai būtų naudoti. Du visiškai

skirtingi psichologinių struktūrų tyrimo būdai yra galimi, kur tikriausiai

vienas iš jų ir atnešė tiek daug neaiškumų ir trukumų šios problemos

sprendimui.

1. Pirmasis metodas tiria sudėtingas psichologines visumas, skaidant į

elementus. Psichologija taip prieina aklavietę, kuomet analizuodama

verbalinį mąstymą skaido jį į elementus ir tiria juos visiškai

atskirai nuo vienas kito. Tokioje analizėje yra prarandamos

originalios verbalinio mąstymo ypatybės. Tokio tipo analizė pakreipia

klausimą į žymiai aukštesnį apibendrinimo laipsnį. Ji nesuteikia jokio

adekvataus tyrimo pagrindo daugeriopiems santykiams tarp mąstymo ir

kalbos, kurie iškyla vystymosi ir verbalinio mąstymo įvairiose

aspektuose. Vietoj to, kad įgalintų mus tirti konkrečius dėsningumus,

šis metodas suteikia bendrybes derančias visam mąstymui ir kalbai.

Taip pat tai veda prie daugelio klaidų, ignoruojant vieningą tiriamo

proceso prigimtį. Garso ir reikšmės vienybė, kurią mes vadiname

žodžiu, yra skiriama į dvi dalis, kurios yra manoma laikosi kartu dėl

tik dėl mechaninių asociacijų.

2. antrasis metodas gali būti pavadintas analizė vienetais arba grupėmis.

Vienetas čia reiškia analizės produktą, kuris priešingai nei

elementas, išlaiko visas pagrindines visumos savybes ir kuris toliau

negali būti skaidomas neprarandant jų. Verbalinio mąstymo vienetu

galima pavadinti dalyku, slypinčiu žodžio reikšmėje. Reikšmės

prigimtis yra neaiški.
Tačiau žodžio reikšmė yra tai, kad mąstymas ir

kalbą susijungia į verbalinį mąstymą. Taigi, reikšmėje, atsakymai į

ryšio tarp mąstymo ir kalbos klausimą gali būti atrasti. Geštalt

psichologijos ir asociacijų psichologijos atstovai žodžio reikšmės

prigimties ieškojo ne ta linkme. Žodis reiškia ne atskirą objektą, o

grupę ar visą klasę objektų. Kiekvienas žodis jau yra tam tikra

generalizacija. Taigi žodžio reikšmė yra mąstymo aktas. Tačiau tuo

pačiu metu reikšmė neatskiriama žodžio dalis ir taip pat priklauso

kalbos tiek mąstymo karalystei. Kadangi žodžio reikšmė yra kartu ir

mąstymas ir kalba, taigi mes joje randame verbalinio mąstymo vienybę,

kurios ieškojome. Aišku, tada tolesnių tyrimų metodas, siekiant

išsiaiškinti verbalinio mąstymo prigimtį, yra semantinė analizė —

vystymosi ir funkcionavimo, šio vieneto struktūros tyrimas, kuris

talpina mąstymą ir kalbą tarpusavyje susijusius. Šis metodas suderina

analizės ir sintezės pranašumus, suteikia galimybę adekvačiam visumų

tyrimui.

Racionalus, apgalvotas savo patirties, minčių perteikimas kitiems

reikalauja tarpininkaujančios sistemos, prototipo iš kurio radosi žmonių

kalba. Remiantis dominuojančia pažiūra, psichologija per daug supaprastino

šį reikalą. Buvo manoma, kad komunikacijos priemonės yra ženklai (žodis ar

ženklas), kad per atsitiktinumus žodis tapo asocijuotas su tam tikro

patiries turiniu ir dabar yra naudojamas to perteikimui kitiems žmonėms.

Nuodugnesnis supratimo ir komunikacijos vystymosi tyrimas vaikystėje, vis

dėlto, privedė prie išvados, kad tikroji komunikacija reikalauja reikšmės —

tai yra generalizacijos — taip pat kiek ženklų. Remiantis E. Sapir,

patirties pasaulis turi būti labai supaprastintas ir generalizuotas prieš

jį paverčiant simboliais. Tik tokiu būdu komunikacija tampa galima. Tol kol

patirtis slypi tik individo sąmonėje, ji yra neperduodama. Tam, kad ji

taptų perduodama, ji turi būti įtraukta į tam tikrą kategoriją, kuri žmonių

visuomenėje yra suprantama kaip vienetas.

Taigi, tikra žmonių komunikacija kaip prielaidą turi generalizuojantį

požiūrį, kuris aukštesnė žodžių reikšmės vystymosi stadija. Aukštesnės

žmonių komunikacijos formos yra galimos tik dėl to, kad žmogaus mąstymas

atspindi konceptualizuotą tikrovę. Taigi, dėl to kai kurios mintys negali

būti suprantamos ir perduotos vaikams, nors jie ir žino tuos reikalingus

žodžius. Gali vis dar stigti adekvačiai generalizuotos sąvokos, kuri

užtikrina pilną supratimą. Kaip teigė Tolstojus, vaikai dažnai turi sunkumų

mokydamiesi naujų žodžių ne todėl, kad jis skamba keistas, o dėl bendro

supratimo, kuriuo žodis remiasi. Visuomet gali rasti reikiamą žodį, kuomet

jau turi bendrą supratimą.

Reikėtų paminėti ir keletą problemų susijusių su kalba. Pirmiausia yra

ryšys tarp fonetinio kalbos aspekto ir reikšmės. Tradiciniai lingvistais

naudojo atskirą garsą, kaip analizės vienetą. To rezultatas, kad tai labiau

tiko fiziologijai ir akustikai, nei kalbos psichologijai. Modernieji

lingvistai naudoja fonemą — mažiausią nedalų fonetinį vienetą, paveikiantį

reikšmę ir žmogaus kalbos charakteristiką, atskirtą nuo kitų garsų.

Fonemos, kaip analizės vieneto pristatymas davė daug naudos tiek

lingvistikai, tiek kalbos psichologijai. Šis metodas yra tapatus su

anksčiau pristatytu analizės vienetų/grupių metodu.

Vienetų analizė nurodo kelią daugumai svarbių klausimų sprendimų. Šis

metodas pademonstruoja egzistuojant dinaminę reikšmės, kurioje susijungia

emocinis ir intelektinis elementai, sistemą. Tai parodo, kad kiekviena

mintis turi pakeistą emocinį požiūrį apie dalelę realybės, kurią ji liečia.Toliau, šis metodas leidžia atsekti kelią nuo žmogaus impulsų iki

specifinės to sukeltos minčių krypties ir atvirkščiai. Taigi, tai metodas,

kuris yra daug žadantis kalbos ir mąstymo tyrimuose.

2. skyrius. Piaget vaiko kalbos ir mąstymo teorija

J. Piaget indėlis psichologijai yra labai didžiulis. Jis iš pagrindų

pakeitė vaikų mąstymo ir kalbos tyrimus. Jis sukūrė klinikinį metodą,

plačiai naudotą tirti vaikų mintims. Jis pirmasis tyrė vaikų suvokimą ir

logiką. Piaget savo tyrimuose koncentruodavosi ties tuo, ką vaikai turi, o

ne tai ko jiems trūksta, palyginus su suaugusiais. Taip tirdamas vaikų

mąstymą Piaget parodė, jog skirtumas tarp vaikų ir suaugusiųjų mąstymo yra

labiau kokybinis, nei kiekybinis.

Tačiau Piaget teorija taip pat kenčia nuo dvilypumo, kas buvo labai dažna

tuometinėje psichologijoje. Šis susiskaldymas lydėjo psichologijos tapsmą

tikru mokslu. Ši dvilypumo ir susiskaldymo problema iškyla iš stiprių

nesutarimų tarp faktinės mokslinės medžiagos ir jos metodologinių ir

teorinių prielaidų, kas ilgai buvo ginčų objektu tarp idealistinio ir

materialistinio pasaulio suvokimo būdų. Tol kol psichologijai stinga

vienos viską apimančios sistemos, kiekvienas naujas atradimas veda prie

naujų teorijų kūrimo, tam, kad
galima būtų patvirtinti naujai atrastus

dalykus. Paplitęs dvilypumas yra matomas teorinių struktūrų ir jų

metafizinių ir idealistinių užuominų, ir empirinio pagrindo, kuriuo jos

esti paremtos, neatitikimu.

Piaget bando išvengti šios dvilypumo problemos akcentuodamas faktus. Jis

sąmoningai vengia generalizuoti, net savo paties srityje, nekalbant apie

peržengimą į kitas sritis. Piaget nuomone, tik grynas empirizmas yra

vienintelis saugus metodas.

Iš tikrųjų Piaget pliusas yra naujų faktų iškasimas, jų sunki analizė,

klasifikacija. Faktų lavina, atverdama naujas perspektyvas, praplėsdama

turėtas žinias, Piaget darbuose griūva į vaikų psichologiją. Ji klinikinis

metodas yra tikrai neįkainojamas instrumentas tirti sudėtingas vaikų

mąstymo struktūrų visumas ir jų vystymąsi. Šis metodas suvienija įvairius

jų tyrimus ir duoda nuoseklų, detalų vaikų mąstymo vaizdą.

Tam, kad suprastume Piaget turėtą duomenų bazę, reikia išsiaiškinti

filosofiją, kuri slypėjo už jo visų darbų. Piaget iškelia objektyvaus,

nustatytų vaikų mąstymo savybių tarpusavio susietumo klausimą. Ar šios

savybės yra atsitiktinės ir nepriklausomos, ar jos sudaro tam tikrą visumą,

su joms būdinga logika, apie tam tikrą centrinį vienijantį faktą. Piaget

mano, jog vis tik sudaro.

Remiantis Piaget, ryšys, vienijantis visas specifines vaikų logikos

savybes, yra vaiko mąstymo egocentrizmas. Egocentrizmą jis apibūdina kaip

užimantį tarpinę poziciją, genetiškai, struktūriškai ir funkciškai tarp

autistiško ir kryptingo mąstymo. Idėja apie kryptingą ir nekryptingą

mąstymą yra pasiskolinta iš psichoanalitikų. Pasak Piaget, kryptingas

mąstymas yra sąmoningas, tai yra, jame atsispindi tikslai, kurie yra

mąstančiojo galvoje/psichikoje. Autistiškos mintys yra pasąmoninės, tai

yra, jų turimi tikslai ir problemos, nėra sąmonėje.

Kryptingas mąstymas yra socialus. Jis vystosi labai didelėje patirties

įtakoje. Autistiškas mąstymas atvirkščiai, yra individualus ir nepriklauso

nuo patirties ar išorės poveikio. Egocentrinis mąstymas yra viduryje tarp

autistiško mąstymo ir socializuoto (kryptingo) mąstymo, tai yra pagrindinė

Piaget hipotezė. Piaget mano, jog egocentrizmas yra tarp ekstremalaus

autistinio mąstymo ir loginio mąstymo, chronologiškai, taip pat ir

struktūriškai ir funkciškai. Piaget mąstymo vystymasis yra paremtas

psichoanalitinėmis prielaidomis, kad vaiko mąstymas natūraliai keičiasi iš

autistinio į realistinį dėl nuolatinio išorinio socialinio spaudimo. Taigi,

apibendrinant, autizmas yra, tarsi originali, anksčiausia mąstymo forma,

logiškas mąstymas atsiranda palyginus vėlai, o egocentriškas mąstymas

genetinis ryšys tarp pirmų dviejų.

Iki 7 — 8 metų, remiantis Piaget, egocentrizmas vyrauja. Visi vaiko logikos

fenomenai, yra labiau ar mažiau veikiami egocentrizmo. Jis teigia, kad

egocentrizmas persmelkia visą vaiko mąstymą, tiek verbalinėje, tiek

suvokimo sferoje. Po 7 — 8 metų, kuomet socializuotas mąstymas ima vis

labiau tobulėti, egocentrizmas vis tiek taip greitai visai neišnyksta. Jis

dingsta iš vaiko suvokimo sferos, tačiau išlieka kristalizuotas

abstraktesnėje verbalinio mąstymo sferoje. Taigi, Piaget prieina išvados,

kad egocentrinis mąstymas yra taip artimai susijęs su vaiko psichikos

prigimtimi, kad yra mažai paveikiamas patirties.

Faktinis pagrindas šiai Piaget nuomonei yra gautas vaikų naudojamos kalbos

tyrimų. Jo stebėjai, leido padaryti išvadą, kad vaikų pokalbius galima

suskirstyti į dvi grupes: 1) egocentriški ir 2) socializuoti. Skirtumai

tarp jų matomi iš jų funkcijų. Egocentriškame pokalbyje, vaikas kalba tik

apie save, nebando komunikuoti, nelaukia atsakymų ir dažnai nesirūpina, ar

jo kas iš viso klausosi. Tai labai primena monologą. Socializiuotoje

kalboje vaikas bando keistis savo mintimis su kitais — jis prašo,

nurodinėja, grasina, perduoda informaciją, klausinėja.

Remiantis Piaget, egocentrizmas pamažu nyksta, kuomet vaikas pasiekia

mokyklinį amžių. Taip atsitinka todėl, kad egocentriška kalba neišpildo

jokių naudingų funkcijų, todėl pamažu dingsta. Tačiau knygos autorių

eksperimentai siūlo priešingą požiūrį — manoma, jog egocentriška kalba

vaidina labai svarbų vaidmenį vaikų veikloje. Rezultatai rodo, kad

egocentriška kalba netrunka būti tik menku vaiko veiklos priedu. Bet to,

kad egocentrizmas yra išraiškos ir įtampos redukavimo būdas, jis greitai

tampa būdu pakreipti mąstymą tinkama linkme — planuoti problemos sprendimą.Taip pat eksperimentų rezultatai parodė didelį priklausomumą tarp veiklos

ir egocentriškų kalbų. Taip pat gauti duomenys parodė, parėmė hipotezę,

kad egocentriška kalba yra pereinamoji stadija iš balsinės kalbos į vidinę

kalbą. Vyresni vaikai dažniau problemą spręsdavo tyloje, kuomet jaunesni

murmėdavo. Tačiau paklausus, ką vaikas tyloje galvojęs, atsakymas būdavo

toks pats kaip ir tų, kurie išreikšdavo egocentrišką kalbą balsu. Taigi tai

prieštarauja Piaget, kuris mano, jog egocentriška kalba
yksta. Taigi, vidinė suaugusiojo kalba reprezentuoja jo mąstymą sau

labiau, negu socialinę adaptaciją — atlieka egocentrišką funkciją.

Vadinasi, kuomet egocentriška kalba nebesireiškia išorėje, jis vis tik

reiškiasi viduje — virsta vidine kalba. Taigi čia keliama hipotezė yra ta,

kad vidinės kalbos procesai išsivysto ir tampa stabilūs apytiksliai apie

mokyklinio amžiaus pradžią, o tai žymi staigus stebimos egocentriškos

kalbos nuosmukis toje stadijoje.

Piaget, mąstymo vystymasis yra palaipsnė socializacija. Net gi socialinė

kalba yra reprezentuojamas kaip kylanti iš egocentriškos kalbos. Čia

siūloma hipotezė yra visai kitokia. Knygos autoriaus nuomone, bendras

vystymasis vyksta taip: pirminė kalbos funkcija tiek vaikams, tiek

suaugusiems yra komunikacija, socialinis kontaktas. Anksčiausia vaiko kalba

yra iš esmės sociali. Iš pradžių ji yra globali ir daugiafunkcinė, vėliau

jos funkcijos tampa diferencijuotos. Tam tikrame amžiuje vaiko socialinė

kalba yra griežtai dalijama į egocentrišką ir komunikacinę kalbą

(komunikacinė kalba Piaget teorijoje yra vadinama socializuota). Taigi iš

šio požiūrio taško abi kalbos formos, tiek komunikacinė, tiek egocentriška,

yra socialios, tačiau skiriasi jų funkcijos. Egocentriška kalba pasirodo

tada, kai vaikas perkelia socialias, bendradarbiaujančias elgesio formas į

vidinę psichinių funkcijų sferą. Egocentriška kalba, atskilusi nuo

bendrosios socialinės kalbos, veda prie vidinės kalbos, kuri yra naudinga

tiek autistic, tiek loginiam mąstymui.

Bendras kalbos vystymosi supratimas skiriasi priklausomai nuo egocentriškos

kalbos interpretacijos. Čia pateikiama vystymosi schema — pirma socialinė,

tada egocentriška, tada vidinė kalba — priešingai tradicinė biheivioristų

schema — balsinė kalba, šnabždesių vidinė kalba — priešinga ir Piaget

schema — nuo neverbalinės autistic, per egocentrišką, iki socializuotos

kalbos ir loginio mąstymo. Knygos autoriaus nuomone, kalbos vystymasis

vyksta ne nuo individualios iki socializuotos, tačiau nuo socializuotos iki

individualios.

Klaidingi Piaget tvirtinimai

Moderni psichologija, o taip pat ir vaikų psichologija turi tendenciją

jungti psichologinius ir filosofinius klausimus. Ir iš tikrųjų mišri vaikų

mąstymo tyrimų sfera susisieja su pažinimo teorija, ir kitomis filosofijos

šakomis. Piaget tikriausiai netyčia paliečia vieną ar kitą iš šių šakų,

tačiau su nuoseklumu patikrina save ir staiga viską nutraukia. Nepaisant jo

išreikšto ketinimo vengti teorizavimo, jam nesiseka išlaikyti savo darbo

tikro faktinio mokslo ribose. Tyčinis filosofijos vengimas yra jau pats

filosofija ir tai gali sukelti daug nesuderinamumų.

Piaget dalijasi su Freud ne tik nepagrįstu malonumo principo suvokimu,

kuris eina prieš realybės principą, tačiau taip pat metafizine pažiūra,

kuri kildina malonumo troškimą iš biologiškai svarbaus pagrindo, kuris

pirminė ir svarbi psichinio vystymosi jėga. Piaget atskyręs poreikius ir

malonumą nuo adaptacijos, loginių jėgų, pristato loginį mąstymą kaip

atskirą nuo konkrečių poreikių, interesų ir troškimų, kaip gryną mąstymą,

kurio funkciją yra ieškoti tiesos dėl jos pačios. Autistic mąstymas —

priešingas realistiniam mąstymui (Piaget), knygos autoriaus nuomone, yra

vėlesnis išsivystymas, realistinio mąstymo rezultatas, mąstymas, kuris veda

prie tam tikro autonomijos laipsnio išsilaisvinti nuo realybės ir leidžia

patenkinti poreikius fantazijose, kurių neįmanoma patenkinti realiame

gyvenime.

Knygos autorių eksperimentai privedė prie dar vieno svarbaus aspekto —

vaiko veiklos vaidmuo jo mąstymo vystymesi. Matyti, kad vaiko egocentriška

kalba nėra suspenduota tuštumoje, tačiau yra tiesiogiai susijusi su vaiko

atliekama veikla. Šis procesas pradeda veikti dėl vaiko veiklos, objektai,

su kuriais vaikas sąveikauja reiškia realų pasaulį,o tai formuoja jo

mąstymo procesus.

Remiantis šiais faktais, kelios Piaget išvados reikalauja paaiškinimo dėl

dviejų aspektų:

1. tokie vaikų mąstymo ypatumai kaip sinkretizmas, neišsiplečia tiek

daug, kaip manė Piaget. Eksperimentai parodė, kad vaikas mąsto

sinkretiškai tik tuomet, kai neturi daug informacijos, arba patirties,

tačiau nenaudoja sinkretizmo pažįstamiems objektams.

2. neaišku, ar Piaget atradimai gali būti generalizuoti visiems vaikams

apskritai. Jo eksperimentai leido jam tikėti, kad vaikai yra

nepasiduodantys patirčiai. Piaget išveda tokią analogiją: jis teigia,

kad primityvus žmogus iš patirties gali išmokti tik kelių labai

specifinių ir nereikšmingų veiklų, kaip pvz., žemdirbystės,

medžioklės. Autoriaus nuomone tokių veiklų negalima pavadinti

nereikšmingomis, nes jos užtikrina to primityvaus žmogaus išgyvenimą.

Piaget tvirtinimai gali tikti būtent tai grupei vaikų, kurią jis tyrė,

tačiau jie nėra universalūs. Vystymosi vienodumai, atrasti Piaget,

tinka tik jo tirtai aplinkai, ir toms tyrimo sąlygoms. Piaget jau buvo

sukritikuotas Stern, nes nesugenėjo atkreipti
tinkamo dėmesio

situacijos ir aplinkos svarbai. Ar vaiko kalba yra daugiau ar mažiau

egocentriška ar sociali, priklauso ne tik nuo jo amžiaus, tačiau ir

nuo jį supančios aplinkos ypatybių. Piaget stebėjo žaidžiančius vaikus

tam tikrame darželyje ir jo gauti rezultatai yra tinkami būtent šiai

aplinkai. Kuomet vaikų veikla susideda tik iš žaidimo, ji yra dideliu

laipsniu lydima vaikų monologų. Stern pabrėžia, kad vokiečių vaikų

darželiuose, kur yra daugiau grupinės veiklos, vaikų egocentrizmo

koeficientas turi būti žemesnis ir tų vaikų kalba tampa socialia

anksčiau. Jeigu tai yra tiesa, tai skirtumai tarp kitų tautų vaikų

egocentrizmo koeficientų turėtų būti dar didesni. Taigi, darosi aišku,

kad mąstymo vystymosi tyrimai, atliekami skirtingose aplinkose ir su

vaikais, užsiimančiais skirtingomis veiklomis, labiau tiktų plačiai

generalizacijai, nei Piaget atlikti tyrimai.Stern’o kalbos raidos teorija

Pats Stern savo teoriją vadina personalistine – genetine. Jis išskiria

tris esmines kalbos tendencijas: ekspresyviąją, socialinę ir „tyčinę“.

Trečioji būdinga išskirtinai tik žmonėms, o pirmųjų dviejų užuomazgos

pastebimos ir gyvūnų tarpe. Stern trečiąją tendenciją apibrėžia kaip

nukreipimą į tam tikrą turinį ar reikšmę. Kaip sakė pats Stern, „tam

tikroje psichikos raidos stadijoje žmogus išmoksta garsu reikšti tai, ką

galima priskirti kažkam realiam, objektui“. Tokie „tyčiniai“ aktai jau gali

būti vadinami mąstymu; jų pasireiškimas žymi kalbos intelektualizaciją bei

„įdaiktinimą“. Kalbos raidoje Stern taip pat pažymi loginio faktoriaus

svarbą. Būtina įvertinti artimą ryšį tarp kalbos ir loginio mąstymo.

Problema yra ta, kad Stern atsižvelgia į „tyčinę“ tendenciją – pažangios

kalbos bruožą, kuriam reikia genetinio paaiškinimo (pvz., kaip ji atsirado

evoliucijos procese) – kaip į vieną esminių tendencijų kalbos raidoje, kaip

į varomąją jėgą, vidinį polinkį, beveik būtinybę, šiaip ar taip kažką

pirmapradžio, pagal kilmę lygią su ekspresyvumo ir komunikabilumo

tendencijom – kurios iš tiesų aptinkamos vos išsivysčius kalbai. Žiūrint iš

šios pusės, Stern genetinį paaiškinimą pakeičia intelektualistiniu.

Iš garsaus Stern 1,5 ar 2 metų vaikų tyrimo matome, kur gali nuvesti

loginių aspektų pervertinimas. To amžiaus vaikai supranta, kad kiekvienas

objektas turi savo pastovų simbolį, garsinį modelį, įgalinantį jį atpažinti

– pvz., kad kiekvienas daiktas turi savo pavadinimą. Stern tiki, jog dvejų

metų vaikai gali suprasti simbolius atsižvelgdami ir į to reikiamybę:

vaikui paaiškėjęs ryšio tarp simbolio (ženklo) ir reikšmės supratimas

skiriasi nuo tikro garso ar objekto vaizdinio ir asociacijų tarp jų. Taigi,

būtina sąlyga, kad kiekvienas objektas turi turėti savo pavadinimą gali

įtakoti tai, kad vaikas viską generalizuos. Visi tyrimai atlikti per

pastaruosius 20 metų neįrodė jog egzistuoja faktiniai ir teoriniai

pagrindimai, įrodantys jog 1,5 – 2 metų amžiaus vaikai supranta simbolinę

kalbos funkciją ar bendras taisykles, koncepciją.

Stebėjimai bei eksperimentiniai tyrimai rodo, jog vaikai ryšį tarp

simbolio ir reikšmės ar simbolių praktinį panaudojimą įsisąmonina daug

vyresni nei 2m. amžiaus. Dar daugiau, metodiniai eksperimentiniai tyrimai

parodė, jog ryšio tarp simbolio ir reikšmės suvokimas ir perėjimas prie

operavimo tais simboliais vaikui niekada neatsiranda akimirksniu ar dėl jo

paties išradingumo. Stern taip pat tiki, jog vaikas išsiaiškina kalbos

prasmę tik vieną kartą ir jau visam laikui. Iš tiesų tai yra ištisas

procesų kompleksas, turintis savo natūraliąją istoriją (t.y. ankstyvąsias

formas ankstesniuose raidos tarpsniuose) bei kultūrinę istoriją (turi tam

tikras savo fazes, savo kiekybinį, kokybinį bei funkcinį augimą, varomasias

jėgas ir taisykles).

Iš esmės Stern neatsižvelgia į sudėtingą simbolinės funkcijos brendimą

– jo lingvistinės raidos koncepcija labai supaprastinta. Vaikas staiga

įsisąvina, jog kalba turi reikšmę: toks aiškinimas apie tai kaip kalba

tampa reikšminga turėtų būti grupuojama į „sąmoningo kalbos sugalvojimo“

teoriją – racionalistinę socialinio sutarimo teoriją ir kitas

intelektualistines teorijas. Visos jos nepaiso genetinio faktorio ir iš

esmės nieko nepaaiškina.

Wallon, Koffka, Piaget, Delacroix ir daug kitų tyrėjų normalių vaikų

tyrimais, bei Buehler savo kurčnebylių vaikų tyrimu atrado, kad:

1. Vaiko ryšio tarp žodžio ir objekto atradimas ne iškart veda prie

aiškaus simbolinio ryšio tarp ženklo ir referento įsisamoninimo. Ilgą

laiką žodis vaikui būna tik objekto bruožas ar ypatybė, o ne tam

tikras atsojantis simbolis. Vaikas iš pradžių suvokia išorinę objekto

– žodžio struktūrą, o tik vėliau vidinį ženklo – referento ryšį.

2. Toks vaiko „atradimas“ nėra staigus, ar tiksli įžvalga kurios dėka

būtų galimas apibrėžimas. Prie to kritinio
momento kalbos raidoje veda

ilgas ir komplikuotas molekulių kitimo procesas.Stern, nors ir klydo interpretuodamas tai iš intelektualistinės pusės,

buvo teisus, kad egzistuoja lemiamas lūžis vaiko lingvistinėje, kultūrinėje

ir intelektualinėje raidoje. Jis pabrėžia du objektyvius kritinių

pasikeitimų simptomus:

1. vaikas ima domėtis objektų pavadinimais, atsiranda rezultatyvi

įžvalga.

2. vaiko žodyne padidėja sakadikaAktyvus vaiko žodžių ieškojimas, kuris neturi jokių analogų gyvųnų

„kalbos“ raidoje, indikuoja naują fazę vaiko lingvistinėje raidoje. Kaip

sakė Pavlovas, tuo metu atsiranda „grandiozinė kalbos signalų sistema“,

kuri tampa specifine elgesio funkcija. Vienas geriausių Stern pasiekimų

buvo šio faktų pagrindimas objektyviais simptomais.

Priešingai nei socialinė ir ekspresyvioji kalbos tendencija, kurios

vystėsi jau nuo pat pirmųjų socialinių gyvūnų iki pat žmogaus, „tyčinė“

tendencija atsirado tiesiog iš niekur. Ji neturi nei istorijos, nei kilmės.

Pagal Stern, ji yra bazinė, pirmapradė, atsirandanti spontaniškai ir

nebeišnykstanti. Tai polinkis, įgalinantis vaiką tirti kalbos funkcijas

remiantis loginėm operacijom.

Kai kurie mano jog didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas santykiui

tarp kalbos ir mąstumo, o į kalbos reikšmingumą žiūrima kaip į intelektinių

operacijų rezultatą. Toks požiūris, su sąlyga kad kalbama apie galutinai

susiformavusį intelektą, blokuoja įtrauktos dialektinės sąveikos tarp

mąstymo ir kalbos tyrimus. Stern kardinalaus kalbos problemos aspekto

traktavimas yra visiškai nesuderintas ir dėl to tai yra silpniausia jo

knygos dalis.

Stern tik labai trumpai mini tokius svarbius klausimai kaip vidinis

kalbėjimas, jo pasireiškimas ir sąsaja su mąstymu. Jis tik peržvelgia

Piaget egocentrinės kalbos tyrimų rezultatus savo diskusijoje apie vaikų

pašnekesius, neatsižvelgdamas į funkcijas, struktūrą ir tokio tipo kalbos

raidos reikšmingumą. Jis taip pat nesusieja kompleksinių funkcinių ir

struktūrinių mąstymo pokyčių kalbos vystymesi.

Stern tiki, jog pirmieji vaiko žodžiai neturėtų būti suprasti nei

grynai iš intelektualinės pusės, nei iš emocinės – praktinės. Jis nesutinka

su Meumann teigimu, jog pirmieji žodžiai yra emocijų ir norų išraiškos.

Savo analizėje jis praktiškai įrodo, kad tie žodžiai yra susiję su tam

tikru objektu, ir kad šis „objektyvus rėmimasis“ visada vyrauja

vidutiniškai emocionaliame balso tone“. Stern teigia, kad toks žodis kaip

„mama“ nereiškia pačio žodžio, o išreiškia tokius vaiko norus kaip „mama,

ateik čia“, „mama, duok man…“, „mama, padėk man“ ir pan… .Žodis iš

pradžių paprastas pakaitalas gestikuliacijai; jis atsiranda daug anksčiau

nei kalbos supratimas ar loginės operacijos.

Stern mėgina iškelti tiek natyvizmo, tiek ir empirizmo kraštutinumus.

Jis prieštarauja savo pačio pažiūroms į kalbos raidą: iš vienos pusės

Wundt‘ui, kuris vaiko kalbą laiko aplinkos produktu, kuomet pats vaikas

atlieka tik pasyvias funkcijas, iš kitos pusės – kitiems psichologams,

kuriems pradinė kalba yra daugybė vaikų daromų generalizacijų. Pagal

Stern, vaikas kalbą įsisąvina per vidinių dispozicijų pastovią sąveiką ir

išorines savybes (t.y pagal tai kaip kalba šalia vaiko esantys žmonės),

kurios suteikia stimuliaciją ir duomenų tų dispozicijų realizavimui.

Konvergencija Stern‘ui yra bendras principas taikomas viso žmogaus

elgesio paaiškinimui. Šiuo atveju konvergencija leidžia neanalizuoti

socialinių ir aplinkos faktorių kalbos raidoje. Pagal Stern, socialinė

aplinka yra pagrindinis faktorius kalbos raidoje, tačiau realiai šis

faktorius tik skatina arba slopina šią raidą. Taip pat galima paminėti, jog

Stern stipriai pervertino vidinių organizmo faktorių svarbą. Metafizinė

Stern asmenybės koncepcija, kildinanti visus raidos procesus iš asmeninės

teleologijos, apverčia aukštyn kojom tikruosius genetinius ryšius tarp

asmenybės ir kalbos: vietoje asmenybės raidos istorijos, kurioje kalba

užima tikrai ne menkiausią vietą, turime metafizinę teoriją, teigiančią jog

asmenybė kalbą generuoja tikslingai iš savo pačios pirminės prigimties.Genetinis mąstymo ir kalbos pagrindas (4 skyrius)

I

Mąstymo bei kalbos progresas nėra paraleliniai. Gyvūnų kalba ir

mąstymas prasideda iš skirtingų pradų ir vystosi taip pat atskirai. Šį

faktą patvirtina Koehler, Yerkes ir kitų tyrimai su beždžionėmis.

Koehler‘io eksperimentai parodė, jog gyvūnų intelekto apraiškos niekaip

nesusijusios su kalba. Beždžionių išradingumas darant ir panaudojant

įrankius, ar problemos sprendimo sugalvojimas, nors ir be abejonės yra

rudimentinis mąstymas, tačiau priklauso ikikalbinei mąstymo raidos

stadijai.

Kaip teigia Koehler, jo tyrimai įrodo, kad šimpanzės rodo tokio pat

tipo intelektinio elgesio užuomazgas, kaip ir žmogus. Daug psichologų,

atstovaujančių skirtingas mokyklas nesutinka su teorine Koehler‘io
a. Pateikiama daug skirtingų požiūrių. Pvz., šimpanzės „kalba“

visiškai nesusijusi su jos veiksmais. Tai pripažino ir tie psichologai

(Thorndike, Borovskij) kurie šimpanzių elgesyje nematė nieko daugiau už

instinktų mechaniką ir „klaidų – bandymų“ mokymosi mechaniką, ir

introspekcionistai, kurie vengė nuvertinti intelektą net iki pažangiausio

beždžionės elgesio lygio.

Ne kaip žmonių kalboje, tačiau ir šimpanzėse rasta santykinai gerai

išvystyta „kalba“ (daugiausia fonetinė). Pažymėtina, jog šios kalbos

funkcijos eina atskirai nuo intelekto. Pagal Koehler, šimpanzių fonetinės

išraiškos išreiškia tik norus ir subjektyvias būsenas. Tai emocinės

ekspresijos, kurios niekada nėra ženklas kažko objektyvaus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4668 žodžiai iš 9333 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.