Turinys
Įvadas 3 psl.
Mokesčio mokėtojo sampratos esminiai aspektai…4 psl.
Mokesčio mokėtojo teisės ir pareigos…6 psl.
1. Kiti mokesčio mokėtojo teisinio statuso klausimai …11 psl.
IŠVADOS…13 PSL.
LITERATŪROS SĄRAŠAS …14 PSL.
Įvadas
Kiekvienai valstybei tam, jog ji normaliai funkcionuotų, vykdytų savo
funkcijas bei spręstų būtinus uždavinius, yra būtini finansiniai ištekliai.
Atsižvelgiant į tai, ji vykdo atitinkamą mokesčių politiką: leidžia
įstatymus, kuriuose tam tikra nustatyta tvarka ir būdais valstybės žinion
pereina dalis nacionalinių išteklių. 1990m. atkūrus Lietuvos
nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors ir nuolat kritikuojama, šalies
mokesčių sistema.
Mokesčiai – tai labai svarbi ir didelę įtaką daranti mūsų gyvenime
sritis, tačiau daugeliui žmonių tai yra mažai pažįstama, todėl, siekiant
įsigilinti ir geriau suprasti mokesčių sistemą, egzistuojančią dabartinėje
Lietuvos valstybėje, šiame darbe aptarsime vieną mokesčių teisės subjektų
rūšį – pasyviuosius mokesčių subjektus – mokesčių mokėtojus bei jų teisinį
statusą, susipažinsime su jų teisėmis ir pareigomis, o taip pat kitiems su
mokesčių mokėtojų teisiniu statusu susijusiems klausimams.
TAIGI, ŠIO DARBO TIKSLAS – IŠANALIZUOTI MOKESČIŲ MOKĖTOJŲ TEISINĮ
STATUSĄ. ŠIAM TIKSLUI PASIEKTI DARBE IŠKELSIME ATITINKAMUS UŽDAVINIUS, KAIP
ANTAI:
1. SUSIPAŽINTI SU MOKESČIO MOKĖTOJO BEI JO TEISINIO STATUSO
SAMPRATA BEI YPATUMAIS;
2. APTARTI BEI IŠSAMIAI IŠNAGRINĖTI MOKESČIO MOKĖTOJO TEISES BEI
PAREIGAS, PATEIKTI TRUMPĄ UŽSIENIO VALSTYBIŲ PATIRTĮ ŠIUO
KLAUSIMU;
3. TRUMPAI PANAGRINĖTI KITUS SU MOKESČIO MOKĖTOJO TEISINIU
STATUSUS SUSIJUSIUS KLAUSIMUS;
MOKESČIO MOKĖTOJO SAMPRATOS ESMINIAI ASPEKTAI
LR Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnyje yra pateiktos
pagrindinės sąvokos[1], kurių tarpe randame ir mokesčio mokėtojo
apibrėžimą: mokesčio mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra
nustatyta prievolė mokėti mokestį. O asmuo suprantamas kaip fizinis asmuo
(individas) ar juridinis asmuo; rinkliavos mokėtojas – asmuo, kuris už
valstybės institucijų suteiktas paslaugas privalo sumokėti įstatymų
nustatytą rinkliavą.
Galima teigti, jog remiantis jau minėtu LR Mokesčių administravimo
įstatymu, mokesčio mokėtoju gali tapti tiek ir juridinis asmuo, tiek ir
fizinis asmuo (individas), tiek ir juridinio asmens teisių neturintis
asmuo, nepriklausomai nuo to, kokie yra jo santykiai su valstybe,
nustačiusia mokestį (tai yra, ar jis priklauso jos jurisdikcijai, ar ne).
Tačiau šiuo atveju reikėtų pastebėti tai, jog vienus mokesčius moka tik
juridiniai asmenys (pavyzdžiui, pelno mokestis), kitus – tik individai
(pavyzdžiui, žemės mokestis), o trečius – įvairūs mokesčių mokėtojai
(pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis)[2]. Tačiau, nepaisant to, visuomet
turi būti remiamasi LR Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnyje
įtvirtintu mokesčio mokėtojų lygybės principu, reiškiančiu, jog, taikant
mokesčių įstatymus, visi mokesčio mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų
sąlygų yra lygūs.
Čia pateikiau LR Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintą mokesčio
mokėtojo sąvoką, tačiau, siekiant išsamesnio temos nagrinėjimo, reikėtų
susipažinti ir su kituose įstatymuose įtvirtintais mokesčio mokėtojo
apibrėžimais. Pagal LR paveldimo ar dovanojamo turo mokesčio įstatymą,[3]
šio mokesčio mokėtojas – tai fizinis asmuo, Lietuvos Respublikoje
paveldėjęs ar pagal dovanojimo sutartį įgijęs turtą. Kitų valstybių
fiziniai asmenys, paveldėję ar pagal dovanojimo sutartį įgiję turtą
Lietuvos Respublikoje, moka šį mokestį tokia pat tvarka kaip ir Lietuvos
Respublikos fiziniai asmenys, jeigu kitaip nenumatyta tarpvalstybinėse
sutartyse. Kitame – LR mokesčio už aplinkos teršimą[4] – įstatyme teigiama,
kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką
teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos
Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privaloma turėti
gamtos išteklių naudojimo leidimą su nurodytais teršalų išmetimo į aplinką
normatyvais. Mokestį už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių moka
fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys aplinką iš ūkinei-komercinei
veiklai naudojamų mobilių taršos šaltinių. Mokestį už aplinkos teršimą
gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir
importuotojai. LR pensijų fondų įstatymas numato[5], kad pensijų įmokų
mokėtojas – tai pensijų programos dalyvis, jo darbdavys ar trečiasis asmuo,
mokantis pensijų įmokas ar jų dalį. LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas
Pajamų mokesčio mokėtojai – tai asmenys mokantys mokestį už gautas pajamas.
Be abejo, tai tik keli mokesčio mokėtojo apibrėžimų pavyzdžiai, tačiau jau
vien iš jų aišku, kad LR mokesčių administravimo įstatymas įtvirtina
bendrąją mokesčio mokėtojo sampratą, kurią atskirais atvejais konkretūs
įstatymai ar kiti teisės aktai
sukonkretina.
Kalbant apie mokestį, kaip bendrą prievolę valstybei, turėtina omenyje,
kad struktūriškai šią prievolę sudaro pareiga mokėti nustatytą mokestį bei
pareiga laikytis įstatymų nustatytos mokesčio mokėjimo tvarkos. Taigi, čia
pasireiškia mokesčio privalomumo savybė. Pagal mokesčių administravimo
įstatymą mokestis – tai mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė
valstybei, o tai reiškia, kad įstatymų nustatytus mokesčius privalo mokėti
visi asmenys, turintys ar besinaudojantys apmokestinimo objektu (gaunantys
pelną ar pajamas iš savo veiklos, turintys nuosavybėje ar naudojantys
apmokestinamą turtą ir pan.)[6]. Kita vertus, mokesčių privalomumas reiškia
ne tik prievolę mokėti mokestį, bet ir pareigą griežtai laikytis teisės
aktų nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčio
mokėtojui, nevykdančiam ir netinkamai vykdančiam mokestinę prievolę, gali
būti taikomos įstatymo numatytos poveikio priemonės.
Taigi, daugumos mokesčių minėtos dvi pareigos sutampa ir už tinkamą jų
vykdymą atsako tas pats asmuo – savarankiškas mokesčių mokėtojas
(pavyzdžiui, žemės mokestis, pelno mokestis ir pan.). Tačiau galimi
atvejai, kuomet mokestinė prievolė yra padalijama asmeniui, kuris pagal
mokesčio įstatymą privalo mokėti mokestį (mokesčio mokėtojui), ir asmeniui,
kuris šią pareigą faktiškai atlieka, sumokėdamas (pervesdamas) į biudžetą
nustatyta tvarka apskaičiuotą mokestį.[7] Šiuo atveju bendra mokestinė
prievolė padalijama mokesčio mokėtojui ir mokestį išskaičiuojančiam
asmeniui, kuriam mokesčio įstatymo nustatyta prievolė išskaičiuoti iš
mokesčio mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į valstybės (savivaldybės)
biudžetą bei fondus[8] (gyventojų pajamų mokestis).
Taip pat paminėtinas atvejis, kuomet esti galimas mokesčio naštos
perkėlimas. Tokiais atvejais priklausančią mokėti mokesčio sumą sumoka
asmuo, pagal įstatymą nesantis mokesčio mokėtoju ar mokestį
išskaičiuojančiu asmeniu. Tokia galimybė perkelti mokesčio naštą priklauso
nuo įvairių sąlygų, o pirmiausia – nuo konkretaus mokesčio pobūdžio.
Mokesčio naštos perkėlimas pagal savo pobūdį gali būti dviejų rūšių[9]:
1. Įstatyminis – taikomas netiesioginiams mokesčiams (pavyzdžiui,
pridėtinės vertės mokestis). Šiuo atveju ekonominiu atžvilgiu
mokesčio mokėtoju tampa prekių (paslaugų) vartotojas, kuris
nėra mokesčio mokėtojas mokesčių teisės požiūriu. Pagal
įstatymą mokesčio mokėtoju išlieka prekių (paslaugų)
gamintojas, kuris perkelia mokesčio sumą į prekės (paslaugos)
kainą, ir tokiu būdu mokesčio našta yra perkeliama vartotojui,
kuris moka už prekę (paslaugą) mokesčio suma padidintą kainą, o
gamintojas tik perveda į biudžetą iš vartotojų surinktą
mokestį.
2. Sutartinis – čia būdinga tai, kad mokesčio mokėtojas susitaria
su trečiuoju asmeniu, kad šis sumokėtų už jį mokestį.
Pavyzdžiui, tarkim, kad žemės savininkas ar nuomininkas,
sudarydamas žemės nuomos sutartį, gali susitarti, kad žemės
(valstybinės žemės nuomos) mokestį už jį mokės žemės
nuomininkas.
Taigi, galima konstatuoti, kad mokesčio mokėtojas – tai tiek fizinis,
tiek juridinis asmuo (turintis ar neturintis juridinio asmens statusą),
kuriam įstatymo nustatyta tvarka bei pagrindais yra uždėta prievolės mokėti
mokestį. Mokesčio mokėtojas – tai labai svarbi figūra tiek mokesčių
administravime, tiek ir visos valstybės finansinėje būklėje, kadangi be šių
mokesčių administravimo pasyviųjų subjektų (taip mokesčių mokėtojai dar yra
vadinami teisinėje literatūroje) teisių bei pareigų įgyvendinimo
neįsivaizduojamas ir tinkamas bei efektyvus mokesčių administravimas.
Beje, dar reikėtų susipažinti su pačia sąvoka “teisinis statusas” bei
jos turiniu. Kaip teigia teisės teorijos specialistai[10], teisinio
santykio subjekto teisinis statusas – tai teisinių santykių turinys, o
konkrečiai – teisinio santykio dalyvių (subjektų) subjektinės teisės ir
pareigos bei kiti su subjektu susiję klausimai, nusakantys šio subjekto
vietą kitų teisinio santykio dalyvių atžvilgiu. Subjektinė teisė šiuo
atveju – tai konkrečiam asmeniui įstatymo leisto ar neuždrausto elgesio,
ginamo valstybės prievarta, rūšis bei mastas. O teisinė pareiga – tai rūšis
ir mastas privalomo elgesio, kuriuo yra legalizuojama visuomenėje
konkretaus asmens subjektinė teisė – leidimas naudotis tam tikru gėriu.
Taigi, kadangi mokesčio mokėtojas – tai vienas iš mokestinių teisinių
santykių subjektų, todėl jo teisinis statusas – tai jam suteiktos
subjektinės teisės bei nustatytos pareigos, o taipogi ir kiti klausimai,
nusakantys mokesčio mokėtojo vietą kitų mokestinio teisinio santykio
dalyvių (pavyzdžiui, mokesčių administratoriaus) atžvilgiu. Todėl galima
konstatuoti, kad į mokesčio mokėtojo teisinį statusą įtraukiami tokie
elementai kaip jo subjektinės atitinkamuose įstatymuose numatytos teisės,
teisinės pareigos bei kiti su mokesčio mokėtoju susiję teisiniai elementai