Mokymo turinio projektavimas
5 (100%) 1 vote

Mokymo turinio projektavimas

TURINYS

I. UGDYMO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI……………………………………………………………….3

II. GIMTOJI (LIETUVIŲ) KALBA. BENDROJI PROGRAMA…………………………………5

1. Tikslas………………………………………………………………………………………………………….5

2. Uždaviniai…………………………………………………………………………………………………….6

3. Ugdytinos vertybinės nuostatos……………………………………………………………………….6

4. Didaktinės nuostatos………………………………………………………………………………………7

5. Struktūra……………………………………………………………………………………………………….9

III. KALBINIO UGDYMO V-VI KLASĖSE TURINYS……………………………………..11

1. Kalbos vartojimas…………………………………………………………………………………..11

2. Kalbos pažinimas……………………………………………………………………………………12

IV. MORFOLOGIJOS MOKYMO VI KLASĖJE FRAGMENTAS……………………….14

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………17

I. UGDYMO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Bendrojo lavinimo mokyklos tikslas – išugdyti asmenį, pajėgų savarankiškai bei kartu su kitais spręsti savo ir visuomenės gyvenimo problemas, pozityviai keisti Lietuvos tikrovę, kūrybingai atsakyti į šiuolaikinio pasaulio iššūkius, gebantį įprasminti savo gyvenimą prieštaringoje dabarties tikrovėje.

Šio tikslo siekiama vedant vaiką per visas ugdymo pakopas: priešmokyklinį, pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą.

Priešmokyklinio ugdymo tikslas – laiduojant vaiko asmenybės skleidimąsi, ugdyti aktyvų, savimi ir savo gebėjimais pasitikintį, stiprią pažinimo motyvaciją turintį vaiką, sudaryti prielaidas tolesniam sėkmingam ugdymuisi mokykloje.

Pradinio ugdymo tikslas – išugdyti sveiką, aktyvų, kūrybingą, elementaraus raštingumo ir socialinių, informacinių, pažintinių, veiklos gebėjimų bei vertybinių nuostatų pagrindus įgijusį vaiką.

Pagrindinio ugdymo tikslas – laiduojant darnią asmens dvasinių ir fizinių galių plėtotę, išugdyti aktyvų, savarankišką, atsakingą, sociokultūrinio raštingumo, būtino sėkmingai socialinei integracijai ir tolesniam mokymuisi, pagrindus įgijusį moksleivį.

Siekiant užsibrėžtų tikslų mokyklai iškyla šie pagrindiniai ugdymo uždaviniai:

1. Užtikrinti darnią prigimtinių moksleivio galių plėtotę, puoselėti jo dvasinę kultūrą, pilietiškumą;

2. Sudaryti moksleiviams sąlygas įgyti sociokultūrinio raštingumo pagrindus, padėti išsiugdyti asmeninę, socialinę, pažinimo (kalbinį, matematinį, gamtamokslinį ir technologinį raštingumą) bei kultūrinę kompetenciją, reikalingą sėkmingam iškylančių asmeninio bei socialinio gyvenimo klausimų sprendimui;

3. Padėti moksleiviams išsiugdyti komunikacinius gebėjimus, įgyti informacinės kultūros,kompiuterinio raštingumo pagrindus, atitinkančius šiandienio gyvenimo ir ateities

poreikius;

4. Atskleisti ir plėtoti kūrybines moksleivių galias, ugdyti meninę ir estetinę kompetenciją, padėti įsitraukti į kultūrinį bendruomenės gyvenimą;

5. Ugdyti moksleivių gebėjimą kritiškai mąstyti, spręsti problemas;

6. Ugdyti moksleivių pasitikėjimą savo jėgomis, iniciatyvumą, savarankiškumą, nusiteikimą imtis atsakomybės, nuostatą ir gebėjimą mokytis visą gyvenimą, tobulėti.

Viso bendrojo ugdymo prasmę siejant su moksleivio asmenybės brendimu, jo poreikiais ir gebėjimais, jo ir visuomenės lūkesčiais, iškyla ypatinga kalbinio bei literatūrinio ugdymo svarba. Itin svarbu suvokti kalbą kaip mąstymo išraišką, elgesio ir veiklos sąlygą, lemiančią kiekvieno kalbančiojo, klausančiojo, skaitančiojo, rašančiojo pažinimo galimybes, bendravimą, saviraišką ir gyvenseną apskritai.

II. GIMTOJI (LIETUVIŲ) KALBA. BENDROJI PROGRAMA

Į gimtųjų kalbų sritį įeina lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių kalbų programos. Jos parengtos remiantis tais pačiais principais, kurie aptariami lietuvių kalbos bendrojoje programoje (žr. sk. „Tikslas“, „Uždaviniai“, „Ugdytinos vertybinės nuostatos“, „Didaktinės nuostatos“. Kiekvienos kalbos programoje atskirai (sk. „Metodinės nuorodos“) įvardijami tik svarbiausi dalyko aspektai.

Gimtųjų kalbų ugdymo turinį sudaro kalbinis ir literatūrinis ugdymas. Ugdymo procese siektina šias sritis integruoti, daugiausia dėmesio skiriant kalbinei veiklai (kalbėjimui ir klausymui, skaitymui ir rašymui).

1. Tikslas

Bendriausia gimtosios kalbos kaip dalyko paskirtis – išugdyti asmens komunikacinę kompetenciją. Komunikacija suprantama kaip gebėjimas reikšti, suvokti ir interpretuoti mintis, jausmus, faktus žodžiu ir raštu įvairiuose socialiniuose kontekstuose. Komunikacinė kompetencija sudaro prielaidas kiekvieno moksleivio visaverčiam asmeniniam gyvenimui, sėkmingam mokymuisi, profesinei bei visuomeninei veiklai. Siekiama išugdyti asmenį, gebantį gimtąja
kalba perimti praeities (tautos ir pasaulio) kultūros paveldą, susivokiantį dabarties gyvenime, gebantį aktyviai, atsakingai dalyvauti kuriant kultūros vertybes. Kalbos ugdymas yra glaudžiai susijęs ne tik su asmenybės formavimusi, bet ir su tautinio tapatumo raida. Per gimtosios kalbos pamokas mokytojas ugdo pagarbą gimtajam žodžiui, tautos literatūrai ir kultūrai, padeda moksleiviui suvokti save kaip tautos kultūros tęsėją ir puoselėtoją.

2. Uždaviniai

Moksleiviai turėtų:

1. Pažinti ir suprasti gimtąją kalbą ir literatūrą kaip tautos kultūros dalį, suvokti kultūros tradicijas ir gebėti jas kūrybingai plėtoti;

2. Išsiugdyti gebėjimus vartoti įvairias rašytinės ir sakytinės kalbos formas, atsižvelgdami į kalbėjimo ir rašymo situaciją, tikslus ir adresatą;

3. Suvokti kalbos sistemos pagrindus, išsiugdyti poreikį nuolat tobulinti savo kalbą, rūpintis ja;

4. Skaitydami grožinius tekstus, patirti ir išgyventi esminių vertybių prasmę ir siekti jomis grįsti savo gyvenimą;

5. Suprasti literatūros kaip meno savitumą ir vertę, plėsti savo estetinę patirtį;

6. Išsiugdyti poreikį skaityti, susidaryti skaitymo kultūros pagrindus;

7. Aktyviai domėtis šiuolaikiniu literatūriniu ir kultūriniu gyvenimu (įvairiais renginiais, teatru, kinu, spauda, televizija ir pan.);

8. Gebėti kritiškai vertinti įvairias kultūrinio gyvenimo formas;

9. Išmokti tikslingai taikyti įvairias teksto suvokimo ir kūrimo strategijas.

10. Gebėti remtis savo lingvistine ir literatūrine kompetencija mokydamiesi kitų dalykų.

3. UGDYTINOS VERTYBINĖS NUOSTATOS

Asmens dvasinės ir dorovinės brandos siekimas. Kurdamas, skaitydamas, interpretuodamas bei vertindamas įvairaus pobūdžio tekstus, diskutuodamas bei dalydamasis išgyvenimais, moksleivis pažįsta bei apmąsto savo ir kitų dvasinę patirtį, pasitikrina, keičia, kuria savąsias vertybes; skaitydamas grožinius kūrinius, įgyja estetinės patirties. Nuolat gilinamas kalbos pažinimas, plėtojami kalbiniai gebėjimai tampa savižinos, saviugdos, saviraiškos priemone.

Asmens socialinės brandos siekimas. Kurdamas įvairios paskirties sakytinės ir rašytinės kalbos tekstus, mokydamasis pasirinkti kalbėjimo tikslą, adresatą ir paskirtį atitinkančias kalbinės raiškos priemones, skaitydamas ir aptardamas įvairių istorinių periodų ir skirtingų kultūrų tekstus, moksleivis pažįsta individo ir visuomenės ryšių įvairovę. Jis mokosi išklausyti kitą, gerbti jo nuomonę, apginti savo požiūrį, nepažeisdamas kitų ir savo paties orumo. Bendraudamas su kitais, vertina juos ir mokosi iš jų: ugdosi kalbą, turtina savo literatūrinę patirtį ir suvokia, kad ir kiti mokosi iš jo, todėl jaučia atsakomybę už savo minčių ir pasakymų tikrumą, tikslumą.

Asmens kultūrinės brandos siekimas. Skaitydamas, interpretuodamas bei vertindamas savo tautos ir kitų kultūrų literatūrinį palikimą, pažindamas kalbą kaip socialinį kultūrinį reiškinį, moksleivis suvokia istorinės atminties, tradicijų, gimtosios kalbos vertę, asmeninio dalyvavimo kultūros kūrime prasmę, supranta, kad kiekviena kultūra yra savita ir unikali. Visa tai sudaro prielaidas ugdytis dialogu, atsakomybe, kūrybiškumu grįstą santykį su savosios kultūros tradicija, toleranciją kitoms kalboms ir kultūroms, kritišką požiūrį į įvairias kultūros apraiškas, atsparumą destruktyviems kultūros reiškiniams.

4. DIDAKTINĖS NUOSTATOS

Kalbos ugdymo ir literatūrinio lavinimo metodai priklauso nuo ugdymo tikslo, temos ir turinio, moksleivių amžiaus ir sugebėjimų, mokytojo asmenybės. Mokytojas turėtų suprasti mokymo metodo reikšmę, mąstyti kritiškai ir rinktis tokius metodus, kurie padėtų susidaryti vertybines nuostatas, skatintų moksleivio savarankiškumą, kritinį mąstymą ir gebėjimą įgytą informaciją lanksčiai ir kūrybiškai taikyti kalbinėje veikloje. Mokytojas visada turėtų būti atviras naujoms idėjoms ir ugdymo kaitai.

Interpretacijos nuostata. Ir mokytojas, ir moksleivis šiandieniūnėje mokykloje yra savarankiškos, kūrybiškos asmenybės, gebančios savaip prasmingai remtis įvairiais ugdymo turinio šaltiniais. Siūloma rinktis aktyvius ugdymo būdus, padedančius moksleiviams savarankiškai aiškintis, atrasti, vertinti ir kurti, diskutuoti ginant savąjį požiūrį.

Komunikacijos nuostata. Komunikacija priklauso nuo kalbėjimo ar rašymo tikslo, intencijų, adresato ir adresanto, bendravimo būdo ir pranešimo turinio. Todėl svarbu, kad moksleiviui būtų aiškūs iškelti tikslai ir uždaviniai, kad jie atspindėtų komunikacinius moksleivio poreikius, gerintų mokymosi motyvaciją, o kalbinė veikla būtų siejama su kuo realesnėmis situacijomis bendraujant ir bendradarbiaujant.

Sistemiškumo nuostata. Gilinant moksleivių kalbos pažinimą, nuolat pabrėžiama, kad kalba egzistuoja kaip ženklų sistema, pabrėžiamas kalbos ir mąstymo ryšys. Siekiama atskleisti sisteminį kalbos vienetų vientisumą, mokomasi remtis sisteminėmis kalbos sandaros žiniomis, savarankiškai suvokiant ir kuriant įvairius tekstus. Kalbos sistemos pažinimas turėtų padėti moksleiviui aprėpti raiškos priemonių įvairovę ir kūrybiškai rinktis tinkamas.

Integracijos nuostata. Humanistinėmis vertybėmis pagrįstas kalbos
turinys, tinkamai organizuotas ugdymo procesas brandina moksleivio asmenybę, kita vertus, ir moksleivis, kaip visateisis ugdymo proceso dalyvis, daro įtaką ir kalbos ugdymo turiniui, ir pačiam ugdymo(si) procesui.

Bendradarbiavimo nuostata. Mokymasis suvoktinas kaip socialinė veikla, kurios esmė – dalijimasis. Moksleiviai mokosi iš mokytojo ir vieni iš kiūtų keisdamiesi patirtimi, nuomonėmis, diskutuodami.

Individualizavimo nuostata. Mokymo turinys pateikiamas atsižvelgiant į moksleivių amžiaus ypatybes, į jų kalbos vartojimo motyvus, skaitymo interesus.

Intuicijos ir sąmoningumo nuostata. Ugdant kalbą bei literatūrinę nuovoką siekiama išlaikyti tinkamą kalbos jausmo, intuityvumo, asmeninio patyrimo ir sąmoningo, logiško kalbos ir literatūros pažinimo santykį.

Mokymosi mokytis nuostata. Moksleiviui teks gyventi ir dirbti sparčiai kintančiame pasaulyje, todėl būtina išmokti mokytis savarankiškai. Jis turėtų būti skatinamas apmąstyti savo mokymąsi, pažinti save kaip besimokantįjį, suvokti individualius poreikius, susiformuluoti mokymosi tikslus ir planuoti veiklą taip, kad šiuos tikslus pasiektų. Moksleiviai turėtų išmanyti įvairias mokymosi strategijas, padedančias siekti kalbinės komunikacijos tikslų. Moksleiviai turėtų suvokti, kad jie mokosi nuolat siedami jau turimas žinias su naujomis, suprasti žinių ir gebėjimų vertę, numatyti praktines jų taikymo galimybes.

Praktinės veiklos nuostata. Kalbėjimas, klausymas, skaitymas ir rašymas yra neatsiejamai susiję, todėl daugiausia dėmesio skirtina integruotoms, prasmingoms užduotims. Mokomoji medžiaga turėtų būti pakankamai susijusi su visu mokymosi kontekstu ir aktuali.

5. STRUKTŪRA

Programos turinį sudaro dvi struktūrinės dalys:

1. Kalbinis ugdymas

2. Literatūrinis ugdymas.

Kalbinis ugdymas

Moksleivis ugdosi kalbinius gebėjimus vartodamas kalbą ir pažindamas kalbos sistemą.

Kalbos vartojimas suvokiamas kaip procesas, apimantis kalbos vartojimo būdus, kalbos tikslus, paskirtį, adresatą, situaciją.

Kalbos pažinimas suprantamas kaip kalbos sistemos elementų, jų ryšių bei funkcijų suvokimas ir nagrinėjimas. Siektina, kad moksleiviai taisyklingos kalbos mokytųsi nagrinėdami norminę vartoseną, o ne iš klaidų.

Ugdymo procese kalbos vartojimas ir kalbos pažinimas turi būti glaudžiai siejami.

Sudarant sąlygas moksleiviui ugdytis kalbą siektina visų kalbinės veiklos rūšių – kalbėjimo, klausymo, skaitymo, rašymo – dermės.

Dalyko turinys pateikiamas koncentriniu principu. Jo esmė ta, kad tos pačios temos nagrinėjamos (nuolat kartojamos, plečiamos, gilinamos) visuose koncentruose.

Itin svarbu lavinti moksleivių gebėjimą mokytis. Todėl, mokant suvokti ar kurti tekstą, daugiau dėmesio skiriama procesui. Moksleiviai turi išmokti įvairių strategijų, taikomų suvokiant bei kuriant tekstus.

Literatūrinis ugdymas

Pagrindinis literatūrinio ugdymo šaltinis yra grožiniai tekstai. Jie turėtų provokuoti moksleivių mąstymą, ugdyti jausmus, padėti pažinti pasaulį ir save pasaulyje, mokyti bendravimo, ugdyti skaitymo kultūrą.

Ugdymo procese reikėtų vengti sudėtingų, psichologiškai bei intelektualiai sunkiai suvokiamų tekstų, kurie keltų priešiškumą skaitymui ir apskritai literatūrai bei humanitarinei kultūrai. Literatūrinio ugdymo turinys pagrindinėje mokykloje modifikuojamas, atsižvelgiant į moksleivių kultūrinį ir literatūrinį išprusimą, pasirengimą.

Skaitant ir nagriūnėjant literatūros kūrinius, daugiausia dėmesio skiriama žmogiškajam literatūros turiniui, taip pat meniniam literatūros kūrinio savitumui.

Literatūrinio ugdymo programa sudaryta laikantis liberalumo principo, siekiant praktiškai įgyvendinti mokytojo kūrybinės laisvės idėją.

Literatūrinis ugdymas apima ir kitų kultūrinio gyvenimo formų pažinimą. Moksleiviai susipažįsta su šių formų raiškos ypatumais, mokosi krotiškai vertinti informaciją, įžvelgti manipuliavimo atvejus.

III. KALBINIO UGDYMO V-VI KLASĖSE TURINYS

1. KALBOS VARTOJIMAS

Kalbėjimas ir klausymas

Klausymosi svarba bendraujant. Tinkamo klausymosi taisyklės.

Kalbėjimas atsižvelgiant į tikslą: sudominti, išreikšti mintis ir jausmus, informuoti, įtikinti.

Kalbėjimas įvairiems adresatams: jaunesniems už save, bendraamžiams, vyresniems.

Monologinis ir dialoginis kalbėjimas.

Pokalbis, interviu, diskusija, ginčas, pasakojimas, atpasakojimas, pasakos sekimas, informacijos perteikimas,k pristatymas, trumpas ir išsamus atsakymas į klausimą, klausimų formulavimas.

Skaitymas

Skaitymo tikslų suvokimas.

Skaitymas atsižvelgiant į teksto paskirtį, adresatą, pobūdį.

Skaitymo įgūdžių tobulinimas.

Raiškusis skaitymas.

Teksto prasmės suvokimas.

Suvokimo strategijos (numatymai, klausimai, perfrazavimas).

Rašymas

Rašymas atsižvelgiant į tikslą: sudominti, išreikšti mintis ir jausmus, informuoti, įtikinti.

Rašymas įvairiems adresatams: jaunesniems už save, bendraamžiams, vyresniems.

Rašymo eiga: planavimas, juodraščio rašymas, juodraščio svarstymas, redagavimas, pateikimas.

Teksto struktūra.

Teksto tipai: pasakojimas, aprašymas, samprotavimas.

Rašymas paisant žanro reikalavimų: rašinys, laiškas, interviu, straipsnis, charakteristika, žinutė, kvietimas, skelbimas, sveikinimas, pasiaiškinimas, instrukcija, kūrybiniai bandymai.

2. KALBOS

PAŽINIMAS

Fonetika ir akcentologija

Garsai ir raidės. Balsiai, priebalsiai, dvigarsiai. Ilgųjų ir trumpųjų balsių, minkštųjų ir kietųjų priebalsių tarimo normos. Priebalsių tarimas žodžio gale ir kelių priebalsių sandūroje. Priebalsių supanašėjimas. Supanašėjusių priebalsių tarimas ir rašyba. Dvigarsių tarimas ir rašyba. Kirtis ir priegaidė (bendrasis supažindinimas). Praktinės kirčiavimo taisyklės, tarties ir kirčiavimo normos (trumpųjų ir ilgųjų skiemenų kirčiavimas, priešpaskutinio skiemens taisyklė.

Leksika

Tikrovės ženklai ir sutartiniai ženklai. Žodis – kalbos ženklas. Žodžio forma ir reikšmė. Tiesioginė ir perkeltinė reikšmė. Žodžių daugiareikšmiškumas. Žodžių formos ir turinio sutapimas. Sinonimai, antonimai, homonimai. Frazeologizmai. Leksikos normos. Naudojimasis žodynais.

Morfologija

Žodis – kalbos dalis. Žodis kaip atskiras vienetas ir žodis sakinyje. Kaitomosios ir nekaitomosios kalbos dalys.

Daiktavardis ir veiksmažodis. Daiktavardis ir būdvardis. Prielinksnis. Jungtukas, jaustukas, ištiktukas. Morfologinės ir sintaksinės kalbos dalių ypatybės. Nagrinėjamų kalbos dalių rašybos ypatumai.

Prieveiksmis, skaitvardis, dalelytė. Skaitvardžio vartojimo ypatumai.

Prielinksnių vartosena.

Žodžio sandaros kartojimas. Nosinių šaknies balsių rašyba. Žodžių darybos būdai ir normos. Svarbiausi nagrinėjamų kalbos dalių darybos būdai.

Sintaksė

Žodžio galimybė jungtis. Žodžių prijungimas ir su(si)jungimas. Žodžių junginys. Sakinys. Sakinių rūšys pagal komunikacinį tikslą. Sakinio dalys. Pagrindinės ir antrininkės sakinio dalys. Veiksnys ir tarinys. Papildinys, aplinkybės ir pažyminys. Vienarūšių sakinio dalių skyrimas kableliais. Vientisinis ir sudėtinis sakinys. Asmeniniai ir beasmeniai sakiniai. Tiesioginė kalba. Kreipinys, jo skyryba.

Rašyba ir skyryba pagal poreikius.

Pastraipa. Tekstas.

Iš kalbos istorijos

Vardų ir pavardžių kilmė, vietovardžiai, liaudiškoji ir mokslinė jų etimologija.

IV. MORFOLOGIJOS MOKYMO VI KLASĖJE FRAGMENTAS

Tikslai ir uždaviniai:

1. Suteikti žinių apie žodžių darybą.

2. Mokyti skirti paprastuosius žodžius ir darinius; mokyti žodžių darybos būdų.

3. Lavinti gebėjimą taikyti turimas žinias prasmingam ir taisyklingam minčių reiškimui žodžiu ir raštu bei gebėjimą efektyviai taikyti turimas žinias praktiškai.

4. Ugdyti pagarbą gimtajai kalbai.

5. Skatinti mokinių kūrybiškumą ir savarankiškumą.

Sritis Esminiai gebėjimai Skyrius Temos pavadinimas Užduotys Pasiekimai

Kalbos pažinimas Taikyti žinias apie kalbos sandarą prasmingam ir taisyklingam minčių reiškimui žodžiu ir raštu bei efektyviai jomis naudotis Morfologija.

Žodžių daryba 1.Paprastieji žodžiai ir dariniai

( 1 pamoka) 1. Kuris žodis paprastasis, o kuris padarytas iš paprastojo?

2. Pagal pavyzdį iš paprastųjų žodžių padarykite darinius.

3. Iš paprastųjų žodžių, kur galima, padarykite darinių su priešdėliais.

ir t.t Skiria paprastuosius žodžius ir darinius. Įvardija žodžių darybos būdus. Paaiškina, kaip sudarytas žodis. Žino dažniau vartojamų priešdėlių ir priesagų vartojimo normas.

2. Žodžių darybos būdai. Vediniai

(2 pamokos) 1. Pasakykite, kur čia žodžių daryba, kur kaityba. Kodėl?

2.1 Įsiminkite, kaip vadinti žodžių darybos būdus.

2.2 Įsiminkite, kaip vadinami dariniai.

3. Perrašykite darinius, pažymėkite darybos priemonę bei nurodykite jų darybos būdus.

4. Iš darybos reikšmės nustatykite vedinį.

ir t.t

3. Sudurtiniai žodžiai

(1 pamoka) 1. Palyginkite, kaip suduriami kamienai.

2. Reikšmines žodžių dalis pažymėkite sutartiniais ženklais.

3. Parašykite sudurtinius žodžius.

4. Išrašykite sudurtinius žodžius ir paaiškinkite jų darybą.

ir t.t.

4. Darybinė žodžio reikšmė

(1 pamoka) 1. Žodžių junginius pakeiskite vienu žodžiu. Pažymėkite darybos priemonę.

2. Remdamiesi darybine reikšme nurodykite žodžio darybą.

3. Nusakykite duotųjų žodžių darybinę reikšmę.

4. Pasirinkę tris eilėraščio ištraukos žodžius paaiškinkite jų darybinę reikšmę.

ir t.t.

5. Žodžių lizdas

(1 pamoka) 1. Įsižiūrėję į pavyzdį, sudarykite duotųjų žodžių lizdus.

2. Surašykite žodžius trimis lizdais. Pažymėkite darybos priemonę.

3. Pagal pavyzdį iš paprastojo žodžio sudarykite žodžių grandinę.

4. Užpildykite trūkstamas žodžių grandinė dalis.

5. Sudarykite grandinę.

ir t.t.

Metodai: 1. Aiškinimas

2. Pokalbis

3. Savarankiškas darbas

4. Grupinis darbas

5. Kartojimas

Apklausa: 1. Individuali apklausa žodžiu ir raštu (pratimai).

2. Grupinė apklausa žodžiu ir raštu (pratimai, testas, kryžiažodžiai).

Vertinimas: 1. Neformalus vertinimas (stebėjimas, nuomonės susidarymas, motyvacijos tikrinimas mokant).

2. Formalus vertinimas: testas, kontrolinis darbas.

LITERATŪRA

1. Arends R. Mokomės mokyti. Vilnius, 1998.

2. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Vilnius, 2003.

3. Gage N.L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. Vilnius, 1994.

4. Gimtasis žodis Nr.5. Vilnius, 2000.

5. Jensen E. Tobulas mokymas. Vilnius, 1999.

6. Sirtautai J., V., V.V. Lietuvių kalba.
klasei. Vilnius, 1998.

TURINYS

I. UGDYMO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI……………………………………………………………….3

II. GIMTOJI (LIETUVIŲ) KALBA. BENDROJI PROGRAMA…………………………………5

1. Tikslas………………………………………………………………………………………………………….5

2. Uždaviniai…………………………………………………………………………………………………….6

3. Ugdytinos vertybinės nuostatos……………………………………………………………………….6

4. Didaktinės nuostatos………………………………………………………………………………………7

5. Struktūra……………………………………………………………………………………………………….9

III. KALBINIO UGDYMO V-VI KLASĖSE TURINYS……………………………………..11

1. Kalbos vartojimas…………………………………………………………………………………..11

2. Kalbos pažinimas……………………………………………………………………………………12

IV. MORFOLOGIJOS MOKYMO VI KLASĖJE FRAGMENTAS……………………….14

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………17

I. UGDYMO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Bendrojo lavinimo mokyklos tikslas – išugdyti asmenį, pajėgų savarankiškai bei kartu su kitais spręsti savo ir visuomenės gyvenimo problemas, pozityviai keisti Lietuvos tikrovę, kūrybingai atsakyti į šiuolaikinio pasaulio iššūkius, gebantį įprasminti savo gyvenimą prieštaringoje dabarties tikrovėje.

Šio tikslo siekiama vedant vaiką per visas ugdymo pakopas: priešmokyklinį, pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą.

Priešmokyklinio ugdymo tikslas – laiduojant vaiko asmenybės skleidimąsi, ugdyti aktyvų, savimi ir savo gebėjimais pasitikintį, stiprią pažinimo motyvaciją turintį vaiką, sudaryti prielaidas tolesniam sėkmingam ugdymuisi mokykloje.

Pradinio ugdymo tikslas – išugdyti sveiką, aktyvų, kūrybingą, elementaraus raštingumo ir socialinių, informacinių, pažintinių, veiklos gebėjimų bei vertybinių nuostatų pagrindus įgijusį vaiką.

Pagrindinio ugdymo tikslas – laiduojant darnią asmens dvasinių ir fizinių galių plėtotę, išugdyti aktyvų, savarankišką, atsakingą, sociokultūrinio raštingumo, būtino sėkmingai socialinei integracijai ir tolesniam mokymuisi, pagrindus įgijusį moksleivį.

Siekiant užsibrėžtų tikslų mokyklai iškyla šie pagrindiniai ugdymo uždaviniai:

1. Užtikrinti darnią prigimtinių moksleivio galių plėtotę, puoselėti jo dvasinę kultūrą, pilietiškumą;

2. Sudaryti moksleiviams sąlygas įgyti sociokultūrinio raštingumo pagrindus, padėti išsiugdyti asmeninę, socialinę, pažinimo (kalbinį, matematinį, gamtamokslinį ir technologinį raštingumą) bei kultūrinę kompetenciją, reikalingą sėkmingam iškylančių asmeninio bei socialinio gyvenimo klausimų sprendimui;

3. Padėti moksleiviams išsiugdyti komunikacinius gebėjimus, įgyti informacinės kultūros,kompiuterinio raštingumo pagrindus, atitinkančius šiandienio gyvenimo ir ateities

poreikius;

4. Atskleisti ir plėtoti kūrybines moksleivių galias, ugdyti meninę ir estetinę kompetenciją, padėti įsitraukti į kultūrinį bendruomenės gyvenimą;

5. Ugdyti moksleivių gebėjimą kritiškai mąstyti, spręsti problemas;

6. Ugdyti moksleivių pasitikėjimą savo jėgomis, iniciatyvumą, savarankiškumą, nusiteikimą imtis atsakomybės, nuostatą ir gebėjimą mokytis visą gyvenimą, tobulėti.

Viso bendrojo ugdymo prasmę siejant su moksleivio asmenybės brendimu, jo poreikiais ir gebėjimais, jo ir visuomenės lūkesčiais, iškyla ypatinga kalbinio bei literatūrinio ugdymo svarba. Itin svarbu suvokti kalbą kaip mąstymo išraišką, elgesio ir veiklos sąlygą, lemiančią kiekvieno kalbančiojo, klausančiojo, skaitančiojo, rašančiojo pažinimo galimybes, bendravimą, saviraišką ir gyvenseną apskritai.

II. GIMTOJI (LIETUVIŲ) KALBA. BENDROJI PROGRAMA

Į gimtųjų kalbų sritį įeina lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių kalbų programos. Jos parengtos remiantis tais pačiais principais, kurie aptariami lietuvių kalbos bendrojoje programoje (žr. sk. „Tikslas“, „Uždaviniai“, „Ugdytinos vertybinės nuostatos“, „Didaktinės nuostatos“. Kiekvienos kalbos programoje atskirai (sk. „Metodinės nuorodos“) įvardijami tik svarbiausi dalyko aspektai.

Gimtųjų kalbų ugdymo turinį sudaro kalbinis ir literatūrinis ugdymas. Ugdymo procese siektina šias sritis integruoti, daugiausia dėmesio skiriant kalbinei veiklai (kalbėjimui ir klausymui, skaitymui ir rašymui).

1. Tikslas

Bendriausia gimtosios kalbos kaip dalyko paskirtis – išugdyti asmens komunikacinę kompetenciją. Komunikacija suprantama kaip gebėjimas reikšti, suvokti ir interpretuoti mintis, jausmus, faktus žodžiu ir raštu įvairiuose socialiniuose kontekstuose. Komunikacinė kompetencija sudaro prielaidas kiekvieno moksleivio visaverčiam asmeniniam gyvenimui, sėkmingam mokymuisi, profesinei bei visuomeninei
veiklai. Siekiama išugdyti asmenį, gebantį gimtąja kalba perimti praeities (tautos ir pasaulio) kultūros paveldą, susivokiantį dabarties gyvenime, gebantį aktyviai, atsakingai dalyvauti kuriant kultūros vertybes. Kalbos ugdymas yra glaudžiai susijęs ne tik su asmenybės formavimusi, bet ir su tautinio tapatumo raida. Per gimtosios kalbos pamokas mokytojas ugdo pagarbą gimtajam žodžiui, tautos literatūrai ir kultūrai, padeda moksleiviui suvokti save kaip tautos kultūros tęsėją ir puoselėtoją.

2. Uždaviniai

Moksleiviai turėtų:

1. Pažinti ir suprasti gimtąją kalbą ir literatūrą kaip tautos kultūros dalį, suvokti kultūros tradicijas ir gebėti jas kūrybingai plėtoti;

2. Išsiugdyti gebėjimus vartoti įvairias rašytinės ir sakytinės kalbos formas, atsižvelgdami į kalbėjimo ir rašymo situaciją, tikslus ir adresatą;

3. Suvokti kalbos sistemos pagrindus, išsiugdyti poreikį nuolat tobulinti savo kalbą, rūpintis ja;

4. Skaitydami grožinius tekstus, patirti ir išgyventi esminių vertybių prasmę ir siekti jomis grįsti savo gyvenimą;

5. Suprasti literatūros kaip meno savitumą ir vertę, plėsti savo estetinę patirtį;

6. Išsiugdyti poreikį skaityti, susidaryti skaitymo kultūros pagrindus;

7. Aktyviai domėtis šiuolaikiniu literatūriniu ir kultūriniu gyvenimu (įvairiais renginiais, teatru, kinu, spauda, televizija ir pan.);

8. Gebėti kritiškai vertinti įvairias kultūrinio gyvenimo formas;

9. Išmokti tikslingai taikyti įvairias teksto suvokimo ir kūrimo strategijas.

10. Gebėti remtis savo lingvistine ir literatūrine kompetencija mokydamiesi kitų dalykų.

3. UGDYTINOS VERTYBINĖS NUOSTATOS

Asmens dvasinės ir dorovinės brandos siekimas. Kurdamas, skaitydamas, interpretuodamas bei vertindamas įvairaus pobūdžio tekstus, diskutuodamas bei dalydamasis išgyvenimais, moksleivis pažįsta bei apmąsto savo ir kitų dvasinę patirtį, pasitikrina, keičia, kuria savąsias vertybes; skaitydamas grožinius kūrinius, įgyja estetinės patirties. Nuolat gilinamas kalbos pažinimas, plėtojami kalbiniai gebėjimai tampa savižinos, saviugdos, saviraiškos priemone.

Asmens socialinės brandos siekimas. Kurdamas įvairios paskirties sakytinės ir rašytinės kalbos tekstus, mokydamasis pasirinkti kalbėjimo tikslą, adresatą ir paskirtį atitinkančias kalbinės raiškos priemones, skaitydamas ir aptardamas įvairių istorinių periodų ir skirtingų kultūrų tekstus, moksleivis pažįsta individo ir visuomenės ryšių įvairovę. Jis mokosi išklausyti kitą, gerbti jo nuomonę, apginti savo požiūrį, nepažeisdamas kitų ir savo paties orumo. Bendraudamas su kitais, vertina juos ir mokosi iš jų: ugdosi kalbą, turtina savo literatūrinę patirtį ir suvokia, kad ir kiti mokosi iš jo, todėl jaučia atsakomybę už savo minčių ir pasakymų tikrumą, tikslumą.

Asmens kultūrinės brandos siekimas. Skaitydamas, interpretuodamas bei vertindamas savo tautos ir kitų kultūrų literatūrinį palikimą, pažindamas kalbą kaip socialinį kultūrinį reiškinį, moksleivis suvokia istorinės atminties, tradicijų, gimtosios kalbos vertę, asmeninio dalyvavimo kultūros kūrime prasmę, supranta, kad kiekviena kultūra yra savita ir unikali. Visa tai sudaro prielaidas ugdytis dialogu, atsakomybe, kūrybiškumu grįstą santykį su savosios kultūros tradicija, toleranciją kitoms kalboms ir kultūroms, kritišką požiūrį į įvairias kultūros apraiškas, atsparumą destruktyviems kultūros reiškiniams.

4. DIDAKTINĖS NUOSTATOS

Kalbos ugdymo ir literatūrinio lavinimo metodai priklauso nuo ugdymo tikslo, temos ir turinio, moksleivių amžiaus ir sugebėjimų, mokytojo asmenybės. Mokytojas turėtų suprasti mokymo metodo reikšmę, mąstyti kritiškai ir rinktis tokius metodus, kurie padėtų susidaryti vertybines nuostatas, skatintų moksleivio savarankiškumą, kritinį mąstymą ir gebėjimą įgytą informaciją lanksčiai ir kūrybiškai taikyti kalbinėje veikloje. Mokytojas visada turėtų būti atviras naujoms idėjoms ir ugdymo kaitai.

Interpretacijos nuostata. Ir mokytojas, ir moksleivis šiandieniūnėje mokykloje yra savarankiškos, kūrybiškos asmenybės, gebančios savaip prasmingai remtis įvairiais ugdymo turinio šaltiniais. Siūloma rinktis aktyvius ugdymo būdus, padedančius moksleiviams savarankiškai aiškintis, atrasti, vertinti ir kurti, diskutuoti ginant savąjį požiūrį.

Komunikacijos nuostata. Komunikacija priklauso nuo kalbėjimo ar rašymo tikslo, intencijų, adresato ir adresanto, bendravimo būdo ir pranešimo turinio. Todėl svarbu, kad moksleiviui būtų aiškūs iškelti tikslai ir uždaviniai, kad jie atspindėtų komunikacinius moksleivio poreikius, gerintų mokymosi motyvaciją, o kalbinė veikla būtų siejama su kuo realesnėmis situacijomis bendraujant ir bendradarbiaujant.

Sistemiškumo nuostata. Gilinant moksleivių kalbos pažinimą, nuolat pabrėžiama, kad kalba egzistuoja kaip ženklų sistema, pabrėžiamas kalbos ir mąstymo ryšys. Siekiama atskleisti sisteminį kalbos vienetų vientisumą, mokomasi remtis sisteminėmis kalbos sandaros žiniomis, savarankiškai suvokiant ir kuriant įvairius tekstus. Kalbos sistemos pažinimas turėtų padėti moksleiviui aprėpti raiškos priemonių įvairovę ir kūrybiškai rinktis tinkamas.

Integracijos
Humanistinėmis vertybėmis pagrįstas kalbos ugdymo turinys, tinkamai organizuotas ugdymo procesas brandina moksleivio asmenybę, kita vertus, ir moksleivis, kaip visateisis ugdymo proceso dalyvis, daro įtaką ir kalbos ugdymo turiniui, ir pačiam ugdymo(si) procesui.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4164 žodžiai iš 8308 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.