TURINYS
Pratarmė 3
1. Įmonių statistikos teoriniai pagrindai ir metodiniai principai 4
1. Mikroekonominė ir įmonių statistika 4
2. Įmonių statistikos metodai 4
3. Įmonė ir statistiniai skaičiavimai 5
2. Įmonių statistikos organizavimas 8
1. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių statistinės ataskaitos
8
2. Įmonių registras 10
3. Įmonių skirstymas 10
4. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) 12
3. Įmonių išteklių valdymo statistika 14
1. Ilgalaikis turtas, jo sudėties ir techninės būklės statistika 15
2. Ilgalaikio materialaus turto naudojimo statistika 15
3. Gamybinių įrengimų statistika 16
4. Atsargų statistika 18
5. Darbuotojų skaičiaus ir kaitos statistika 19
6. Darbo laiko naudojimo statistika 22
7. Darbo apmokėjimo statistika 22
8. Darbo produktyvumo statistika 24
4. Įmonių pramoninės veiklos statistika 28
1. Pramonės produkcijos sąvoka 29
2. Parduota produkcija (Pardavimai ir paslaugos) 29
3. Bendroji produkcija (Gamybos mastas) 30
4. Pramonės produkcijos indeksai 31
5. Pagrindinių finansinių rodiklių statistika 32
1. Gamybos išlaidos. Išlaidų vienam pardavimų litui apskaičiavimas 32
2. Veiklos sąnaudos. Sąnaudos vienam pajamų litui 35
3. Savikainos indeksai 35
4. Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F -01 36
5. Pelnas įmonės veiklos rezultatas 37
6. Pelno apskaičiavimas 38
7. Pelningumo rodikliai ir jų apskaičiavimas 38
6. Įmonių veiklos efektyvumas 39
LITERATŪRA 41
PratarmėĮmonėse nebuvo, o ir nėra specialios statistinės tarnybos, kuri
kauptų statistines žinias, vykdytų statistinius tyrimus, rūpintųsi išorine
atsakomybe ir daugeliu kitų dalykų, sudarančių statistinių skaičiavimų
įmonėse turinį, talkinančių įmonės verslui, ekonomikai ir valdymui.
Įmonėse statistines ir finansines ataskaitas sudaro finansininkas
(buhalteris). Todėl buhalterinės apskaitos specialistai turi išmanyti
statistinių tyrimų metodus, mikroekonominius rodiklius ir jų skaičiavimo
principus, priežastinių ryšių ir dinamikos modeliavimo metodikos turinį,
indeksinių skaičiavimų ir jų algoritmų pobūdį bei efektyvumą tiriant įmonės
verslo ir ekonomikos ypatumus.
Ši mokomoji knyga parengta pagal Vilniaus kolegijos Ekonomikos
fakulteto Buhalterinės apskaitos studijų programos Įmonių statistikos kurso
programą, tačiau ja galės naudotis ir kitų specialybių studentai,
besimokantys ūkio statistikos.
Čia pateiktos visos šio kurso temos, stengtasi susieti jas su
praktine įmonių veikla. Medžiaga dėstoma glaustai, naudojant statistines
atskaitas ir kitą norminę medžiagą.
Praktinis pateiktos medžiagos taikymas paliekamas praktikumams.
Rinkos ekonomikos sąlygomis ūkio ekonominė ir finansinė veikla
nuolat keičiasi, todėl studentams privalu patiems sekti ekonominę ir
statistinę spaudą.
1. ĮMONIŲ STATISTIKOS TEORINIAI
PAGRINDAI IR METODINIAI PRINCIPAI
1.1. Mikroekonominė ir įmonių statistika
Statistika tiria metodus, kuriais apibūdinama ekonominė ar kita
informacija, aptaria metodus statistiniams dėsningumams nustatyti ir
išvadoms gauti, mikroekonominė statistika šių jos dalių turinį perkelia į
mikroekonominius reiškinius ir procesus, atsižvelgdama į komercinės ūkinės
veiklos ypatumus. Nesunku pastebėti mikroekonominės statistikos ryšį su
kitais mokslais. Ji glaudžiai siejasi su mikroekonomine teorija; ji gali
būti traktuojama kaip pastarosios taikomoji dalis. Pagrindinės
makroekonominės statistikos nagrinėjimų sritys – pragyvenimo lygio
statistinė analizė, įmonės konjunktūros ir paklausos tyrimas, gamybos
veiksnių produktyvumo analizė įmonėje, statistinės informacijos rinkimas ir
statistinių tyrimų atlikimas.
Įmonių statistika identifikuoja įmonių verslo ir ekonomikos
valdymo ypatumus, veiklos rezultatus ir racionalumą, nusako duomenų rinkimo
ir eksperimento, jų apibendrinimo ir išvadų gavimo, variacinių skaičiavimų,
priežastinių ryšių ir dinamikos modeliavimo metodikos turinį įmonėse,
indeksinių skaičiavimų ir jų algoritmų pobūdį bei efektyvumą tiriant įmonių
verslo ir ekonomikos ypatumus.
Įmonių statistikos tyrinėjimo objektu yra ekonominiai ir
socialiniai procesai, kurie vyksta įmonėse. Įmonių statistika tiria įmonių
išteklių valdymą; įmonių gamybinę ir finansinę veiklą, įmonių veiklos
efektyvumą.
Įmonių statistika susipina su įvairiais verslo ekonomikos,
vadybos, marketingo, finansų, apskaitos kursais, tačiau ji jų nekartoja.
Savo metodais ji giliausiai įsiskverbia į kiekvienos įmonės ūkio gyvenimo
praktiką, sukuria sintetinį ir analitinį jos vaizdą.
1.2. Įmonių statistikos metodai
Įmonių statistika savo problemoms spręsti plačiai naudoja
statistikos teorijoje nagrinėtus metodus: vidurkius,
indeksus, koreliaciją,
regresiją, variacinius skaičiavimus ir kt. Be bendrų statistikos metodų,
įmonių statistikoje naudojami ir kiti, dažniausiai tik jai būdingi metodai:
1. Statistinis identifikavimas.
2. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas.
3. Faktorinė indeksinė analizė.
4. Įvairių formų statistinis balansavimas ir sintetiniai ekonominiai
skaičiavimai.
5. Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas.
6. Stebėjimas ir eksperimentas.
1. Statistinis identifikavimas – tai suformulavimas tokių
statistinių apibrėžimų, kurie leidžia nustatyti tiriamą reiškinį. Kai
tirdama ūkinius reiškinius, įmonių statistika vartoja makroekonominės
teorijos, vadybos, marketingo, finansų, apskaitos mokslų sąvokas. Tiesa,
įmonių statistika tas sąvokas sukonkretina, detalizuoja, pritaiko
konkretiems reiškiniams empiriškai aprašyti ir nagrinėti. Identifikuotos
teorinės sąvokos virsta rodikliais.
2. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas – tai tiriamos ūkinės
visumos elementų skirstymas į grupes. Statistinis klasifikavimas ir
grupavimas. skirtas konkrečiai proceso struktūrai tirti. Norint atlikti
tarptautinius ūkinius palyginimus, tenka plačiau naudoti Jungtinių tautų ir
Europos sąjungos bei kitų tarptautinių statistikos žinybų sudarytas
įvairiais klasifikacijas.
3. Faktorinė indeksinė analizė – rezultatinių rodiklių pokyčių
tyrimas, nustatantis konkrečių veiksnių įtaką nagrinėjamam rodikliui, pvz.
kokį lyginamąjį svorį įmonės produkcijos apimties pasikeitime turi
darbuotojų skaičiaus ir darbo produktyvumo augimas. Atliekant kompleksinę
ekonominių rodiklių (pelno, produkcijos apimties, gamybos išlaidų ir pan.)
analizę, tikslinga faktorinę indeksinę analizę integruoti su regresine-
koreliacine analize, ekonometriniais skaičiavimais.
4. Sudarant statistinius balansus, nustatomi ekonominio proceso
susiformavimo šaltiniai ir gautų rezultatų panaudojimas ir pasiskirtymas.
Ūkinės veiklos pokyčiams (plėtrai, pakilimui, gamybos mažinimui,
nuosmukiui) tirti, firmų ūkio konjuktūrai nagrinėti reikia atlikti
sintetinius skaičiavimus.
Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas apima sistemų
metodus ir skaičiavimus, orientuotus į ilgalaikę retrospektyvinę ūkinių
reiškinių analizę ir prognozavimą. Įmonių statistiką domina trumpalaikių
prognozių gavimo metodikos. Kompleksiniai trumpalaikių prognozių
skaičiavimai atliekami mikro lygmeniu.
5.Stebėjimas ir eksperimentas įmonėje – statistinių skaičiavimų
atspirties taškas.
Išorinės ir vidinės atskaitomybės organizaciniai bei techniniai
dalykai, specialių tyrimų vieta, vaidmuo, metodinio aprūpinimo ir
realizavimo dalykai, eksperimento ir jo rezultatų vertinimų tvarka
numatant, tarkime, etaloninius, laukiamus ar „normalius“ ekonominių
statistinių matų dydžius, komercinės ūkinės veiklos prioritetus, ir panašūs
dalykai svarbūs kiekvienai įmonei, nepriklausomai nuo to, kokia ji yra.
1.3. Įmonė ir statistiniai skaičiavimai
Įmonė – ataskaitinis vienetas įmonių statistikoje. Įmonė – tai
užsiimanti grynai ūkine veikla organizacija, kuri vykdo vieną ar kelias
specifines funkcijas, gamindama ir paskirstydama įvairias prekes bei
paslaugas.
Pagrindiniai jos bruožai:
• organizavinė vienybė, nes įmonė tam tikru būdu – organizuotas
kolektyvas, turintis vidinę struktūrą ir valdymo tvarką;
( tam tikras gamybos priemonių kompleksas – įmonėje sujungiami
įvairūs ištekliai gaminant prekes ar paslaugas, siekiant didinti pelną;
( atskiras turtas – įmonė turi nuosavą turtą, kurį savarankiškai
naudoja tam tikriems tikslams;
( turtinė atsakomybė – įmonė visiškai atsako visu savo turtu už
įvairius įsipareigojimus;
( įmonė turi savo pavadinimą;
( operatyvinis-ūkinis ir ekonominis savarankiškumas – įmonė pati
vykdo įvairius sandorius ir operacijas, pati prisiima riziką, pati gauna
pelną (ar patiria nuostolių), naudodama pelną siekia palaikyti stabilią
finansinę būklę ir toliau tobulinti, plėsti gamybą.
Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas
įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonę
sudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių
ir pareigų kompleksas. Įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali
turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.
Ekonominis-analitinis darbas įmonėje yra sudėtingas, nes
pagrindinis tikslas – talkinti įmonei, kaip rinkos ekonomikos subjektui,
racionaliai, naudingai panaudoti turimus išteklius ir pasiekti maksimalų
ūkinės veiklos galutinį rezultatą – pelną. Ekonominio-analitinio darbo
sudėtinė dalis yra statistiniai skaičiavimai. Statistiniai skaičiavimai
įmonėje yra darbai arba procedūros, kurių nuoseklumas yra toks:
InIiirhjthghj
Išskirtos darbų nuoseklumo dalys, nepaisant jų skirtumų
susijusios, nes statistinis tyrimas įmonėje susideda iš trijų
etapų: duomenų rinkimo arba statistinio stebėjimo, duomenų apdorojimo bei
duomenų statistinės analizės. Tarp šių darbų itin išskirtinas einamasis bei
perspektyvinis prognozavimas, išvadų komercinės ūkinės veiklos ypatumai.
Komercinės ūkinės veiklos ypatumus formuoja daug veiksnių, tarp jų
ir tai, ar čia gamybinė, prekybos, žemės ūkio, finansinio tarpininkavimo,
statybos, ar kokia kita įmonė. Verslo pobūdis turi nemažą įtaką statistinių
skaičiavimų kryptims ir jų turiniui. Gamybinio pobūdžio įmonėse statistinių
skaičiavimų kryptis galima apibendrinti taip:
Išskirtos statistinių skaičiavimų kryptys tėra apibendrinantis jų
vaizdas, ir jo pakanka požiūriui apie statistikos metodų vietą ir vaidmenį
įmonėje susidaryti.
2. ĮMONIŲ STATISTIKOS ORGANIZAVIMAS
2.1. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių statistinės ataskaitosJuridinio asmens teises turinčios įmonės labai įvairios, be to,
skirtingų tikslų turi ir daugelis įmonės apskaitos bei ataskaitų duomenų
vartotojų. Kaip kiekvieną sudėtingą reiškinį, taip ir atskaitomybę,
išsamiausiai galima apibūdinti aptariant jos klasifikaciją, kurioje ši
atskaitomybė gali būti pagal įvairius požymius (žr. 1 pav.).
Pagal paskirtį visa atskaitomybė gali būti suskirstyta į
finansinę, valdymo, mokestinę, statistinę ir kitą (specialios paskirties).
Statistikos įstatymas numato, kad privaloma informacija
dažniausiai yra administracine tvarka nustatyta įmonėms, bendrovėms,
organizacijoms, t.y. juridiniams asmenims, o rečiau – gyventojams. Viena iš
svarbiausių privalomos informacijos rinkimo sferų yra įmonių, bendrovių
ūkinė, finansinė veikla bei aplinkos apsauga, o taip pat dažnai apimami
pinigais neišmatuojami dalykai, tokie kaip darbuotojų skaičius, jų
kvalifikacija ir pan.
Įmonėse statistines ataskaitas sudaro finansininkas (buhalteris)
arba konkretus skyriaus darbuotojas įmonės vadovo pavedimu.
Pagrindinės įmonių statistines ataskaitos, atspindinčios įmonės
ūkinę veiklą, yra šios:
( Įmonės pramoninės veiklos metinė ataskaita P-01;
( Įmonės pramoninės veiklos ataskaita P-11 (mėnesinė);
( Įmonės pramoninių prekių gamybos ataskaita P-02 (metinė);
( Įmonės pramoninių prekių gamybos ataskaita P-12 (mėnesinė);
·Darbo apmokėjimo ataskaita DA-01K, DA-03 ir kiti;
·Pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F-01 (ketvirtinė,
metinė).
2.2. Įmonių registras
Kiekviena įmonė, prieš pradėdama ūkinę veiklą, privaloma tvarka
įregistruojama.
Įmonių registro vyriausiasis tvarkytojas – Valstybės įmonės
Registrų centras. Šį registrą taip pat tvarko ir vietos savivaldos
vykdomosios institucijos.
Valstybės įmonių Registrų centras registruoja tik iš valstybės
lėšų steigiamas įmones, į kurias investuotas užsienio kilmės kapitalas,
draudimo veiklą vykdančios įmonės, užsienio įmonių atstovybės, komercinius
bankus ir jų padalinius (filialus, skyrius), kitas kredito įstaigas, jų
statutus.
Valstybės įmonės Registrų centras kaupia, tvarko ir atnaujina visų
Lietuvos Respublikoje įregistruotų įmonių duomenis, metodiškai vadovauja
registravimą atliekantiems registro tvarkytojams.
Įregistravus įmonę vietos savivaldos vykdomojoje institucijoje
registravimo duomenys turi būti per 5 dienas pateikti vyriausiajam registro
tvarkytojui.
Valstybės įmonės Registrų centras turi per 3 dienas perduoti
savivaldybei, kurios teritorijoje yra įmonės buveinė.
Apie pasikeitusius registravimo duomenis įmonės privalo pranešti
registro tvarkytojui per 15 dienų.
Įmonėms, neapmokėjus įstatinio kapitalo per įstatymo nustatytą
laiką ir nepateikusioms mokesčių ataskaitų valstybinėms mokesčių
inspekcijoms, socialinio draudimo įstaigoms bei statistikos ataskaitų –
Oficialiąją statistiką tvarkančioms institucijoms, taip pat nesumokėjusioms
mokesčių valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir socialinio draudimo
įstaigoms, prevencine tvarka taikomi komercinės-ūkinės veiklos apribojimai.
2.3.Įmonių skirtymas
Norint įvertinti šalies ūkinę veiklą bei palyginti atskirų šalių
įmones, panašias įmones reikia skirstyti į grupes. Veiklos panašumas
nustatomas pagal veiklos paskirtį ir naudojamus išteklius. Veiklos
paskirtis gali būti tokia:
• gaminti produkciją ir teikti patarnavimus (ištekliai –
pardavimai ir paslaugos), pvz., įmonės, bendrijos, bendrovės,
prekybos bei paslaugų įmonės;
• teikti ne prekių pavidalo paslaugas (ištekliai – savanoriški
namų ūkio įnašai ir aptarnavimai), pvz., įvairios privačios
įmonės, teikiančios ne produktus ir ne paslaugas, labdaringos
organizacijos, arba pelno nesiekiančios organizacijos;
• paskirstyti pajamas (ištekliai – tiesioginiai ir netiesioginiai
mokesčiai), pvz., valstybės administracijos centriniai organai –
ministerijos, departamentai, savivaldybės, socialinio draudimo
įstaigos;
• finansuoti (ištekliai – lėšos, gaunamos pagal sutartis su
investitoriais ir už atliekamas finansines operacijas), pvz.,
bankai;
• apdrausti, tai yra garantuoti apmokėjimą, kilus rizikai, pvz.,
įvairios draudimo bendrovės;
• vartoti (ištekliai – atlyginimas ir įplaukos, gaunamos iš kitų
sektorių, pajamos už savo gamybos produktus ar patarnavimus),
pvz., namų ūkiai (ir individualiosios įmonės).
Statistikos departamentas pagal šiuos ir kitus kriterijus nuo 1993
m. sausio 1d. visą Respublikos ūkį skirsto pagal Europos sąjungos
ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (EVRK) į tokius pagrindinius
skyrius:
A. Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė
B. Žuvininkystė
C. Kasyba ir karjerų eksploatavimas
D. Apdirbamoji pramonė
E. Elektros, dujų ir vandens tiekimas
F. Statyba
G. Didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių
remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas
H. Viešbučiai ir restoranai
I. Transportas, sandėliavimas ir nuolatiniai ryšiai
(telekomunikacija)
J. Finansinis tarpininkavimas
K. Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla
L. Viešasis valdymas ir gynimas, privalomasis socialinis draudimas
M. Švietimas
N. Sveikatos priežiūra ie socialinis darbas
O. Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla
P. Privačių namų ūkių, turinčių samdininkų, veikla
Q. Tarptautinių organizacijų ir jų padalinių veikla
Jeigu įmonė gamina vienos rūšies prekes ir paslaugas, tai reiškia,
kad įmonė turi tik vieną veiklą, nežiūrint į tai, kad galutinės prekės ir
paslaugos gamyba gali susidėti iš kelių, susietų tarpusavyje gamybinių
procesų.
Jeigu įmonė gamina įvairių rūšių produktus arba teikia įvairių
rūšių paslaugas ir jų gamybos procesai tarpusavyje nesusiję (kiekvienos
rūšies prekes ir paslaugas gaminamos skirtingais įrengimais, atskirose
patalpose, skirtingais darbuotojais) tai reiškia, kad įmonė turi kelias
veiklas.
Jeigu tie patys darbuotojai gamina kelių rūšių prekes ir
paslaugas, visos pajamos ir visi darbuotojai priskiriami pagrindinei
veiklai.
Įmonės pagrindinė veikla – tai tokia veikla, kuri sukuria
didžiausią dalį produkcijos ir kurioje užimta daugiausia darbuotojų. Kitos
veiklos yra antrinės (papildomos).
Papildoma veikla – tai bet kokia kita veikla, kurios tikslas
parduoti prekes ar paslaugas tretiems asmenims. Jos pagaminta produkcija
yra mažesnė už pagrindinės veiklos produkciją.
Veiklos pavadinimas ir kodas pateikiamas pagal valstybinį
„Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių“, kuris buvo patvirtintas 1995 m.
gegužės 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 696.
2.4. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius
Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) sudarytas pagal
Europos statistikos tarnybos (EUROSTAT) paruoštą klasifikatorių
„Nomenklatures des Activities de Communite Europeene-NACE rev. 1“ (Europos
Sąjungos ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius – NACE 1-oji red.),
rekomenduojamą visoms Europos Sąjungos šalims-narėms.
NACE 1-osios redakcijos Klasifikatorius nustato atskirų kategorijų
veiklos sritis, kodus, pavadinimus, t.y. sekcijas ir posekcijas, skyrius,
grupes, klases visoms Europos Sąjungos šalims-narėms. Siekiant patenkinti
atskirų šalių nacionalinės statistikos poreikius, sudaryta galimybė
papildyti klasifikatorių žemiausiu lygiu – poklasiais. EVRK papildytas 660
poklasių.
Ekonominės veiklos klasifikavimo vienetas yra veiklos rūšis. EVRK
skirtas gyventojų, produkcijos, užimtumo, žemės ūkio, pajamų ir kitiems
duomenims klasifikuoti pagal ekonominės veiklos rūšis. Jo naudojimas sudaro
sąlygas nacionaliniams ir tarpvalstybiniams statistikos duomenims
palyginti.
NACE 1-oji redakcija parengta nenukrypstant nuo ISIC 3-osios
redakcijos struktūros (ISIC, 3-ioji redakcija – „Visų ekonominės veiklos
rūšių tarptautinis standartinis gamybinis klasifikatorius“).
Kodavimo sistemos atskirti EVRK ir NACE 1-osios redakcijos kode