Naujausi informacijos kaupikliai
5 (100%) 1 vote

Naujausi informacijos kaupikliai

Vytauto Didžiojo Universitetas

Informatikos fakultetas

Referatas

„Dinaminiai internetinių puslapių

konstravimo principai“

Darbą atliko: Andrius Kalesnikas

IF040116

Kaunas

2006

Turinys

TURINYS 2

ĮVADAS 3

HTML 3

HTML KŪRIMO BŪDAI 4

XML 5

XML KODO PAVYZDYS 5

DINAMINIS HTML 6

DINAMINIŲ PUSLAPIŲ KŪRIMAS 7

DHTML IR JAVASCRIPT PAVYZDYS 8

JAVASCRIPT KALBA 8

PAGRINDINIAI JAVASCRIPT ELEMENTAI 9

BAZINIAI ŽODŽIAI IR SIMBOLIAI 9

PHP 10

PHP KODO PAVYZDYS 11

ASP 11

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 13

Įvadas

Bendrąja prasme internetas (iš anglų Interconnected Networks, sutr. Internet) – tai kompiuterinis tinklas, jungiantis kelis tinklus, tačiau dabar internetas, visų pirma, suprantamas kaip tarptautinė, viešai prieinama tarpusavyje sujungtų kompiuterių visuma, naudojanti TCP/IP protokolą.

Žiniatinklio (Worl Wide Web) pasaulis per pastaruosius 10 metų kardinaliai pakeitė mūsų pasaulį. Tai pripažino netgi garsioji Didžiosios Britanijos ekspremjere Margaret Thatcher savo knygoje „Statecraft: Strategies for a changing world“.

Internetas yra viena populiariausių ir sparčiausiai plėtojamų praktinio kompiuterių panaudojimo sričių, kuri atveria neribotas informacijos paieškos, savišvietos, bendravimo, ir naujų veiklos rūšių paieškos galimybes. Elektroninis paštas, pokalbiai internete, informacijos paieška, elektroninės bankininkystės, internetinių žaidimų ir kitos per internetą teikiamos paslaugos jau seniai tapo daugelio mūsų kasdieninės veiklos neatskiriama dalis ir dažnas nelabai beįsivaizduoja savo gyvenimo be jų. Tačiau šiandien tokių paslaugų daugumai interneto vartotojų nebepakanka. Pageidaujama ne tiktai naudotis internete esančiais duomenimis, bet ir patiems pateikti savo turimą informaciją, panaudoti interneto paslaugas savo versle.

WWW dokumentas – tai specializuota kalba parašytas tekstinis dokumentas. Informacija internete tvarkoma panaudojant kliento – serverio principą. Jame specia¬liomis instrukcijomis nurodoma, kokį tekstą spausdinti ekrane, kur įterpti grafinį vaizdą, nurodomi failų su grafine bei kita informacija vardai, pažymimos kitų informacijos šaltinių kompiuterių tinkle nuo¬rodos. WWW kliento programinė įranga, gavusi iš serverio WWW dokumentą, dešifruoja tuos nurodymus ir suformuoja vartotojo ekrane atitinkama vaizdą.

Internetinio tinklalapio tekstas primena progra¬mavimo kalba užrašytą tekstą. Panašiai kaip ir rašant programas, pir¬miausia reikia pagal išdėstytus reikalavimus sukurti būsimo tinklala¬pio projektą. Po to paruošiamas darbo eskizas, kuris realizuojamas konkrečia kalba.

Puslapių kūrimas prasidėjo nuo HTML (Hypertext Markup Language) kalbos realizavimo. Tačiau laikui bėgant nebeužteko vartotojams statinių HTML kūrybos puslapių, tad buvo pradėti konstruoti dinaminiai internetiniai puslapiai. Taip atsirado JAVASCRIPT, ASP, PHP (Personal Home Page) ir kitos internetinių puslapių konstravimo kalbos.

HTML

HTML (Hyper Text Markup Language) – tai statinė WWW puslapių aprašymo kalba, kuria „kalba“ pasaulinio tinklo WWW serveriai ir kurią „supranta“ tinklo naršyklės.

HTML – tai vienas iš SGLM (Structured Generalized Markup Language) kalbos variantų. Pastarasis dokumentų struktūros aprašymo būdas buvo sukurtas dar 1980-1984 metais ir patvirtintas ISO 8779 standartu. SGLM kalba vartojama pav. siekiant standartizuoti didelių tarptautinių organizacijų raštvedybą ir tarpusavio susirašinėjimą.

HTML galima palyginti su šachmatais – lengva išmokti, bet sunku įvaldyti. Bet kuris dizaineris gali sukurti svetainę. Tačiau visai kas kita yra profesionaliai sukurti puslapį, kuris puikiai atrodo ir veikia. Kaip ir Šachmatuose, yra tiek daug taisyklių (gairių), kurias dizaineriui reikia žinoti HTML kode. O tai, kaip tos taisyklės yra pritaikomos, atskiria pradedantįjį dizainerį nuo patyrusio.

Internetinio puslapio standartu tapusi HTML – tai ne programavimo kalba ir ne griežtas dokumento formatas. HTML visų pirma aprašo loginę WWW puslapių struktūrą: dokumentų bei juos sudarančių skyrių ir skirsnių antraštes, pastraipas, iliustracijas, lenteles, nuorodas į kitus dokumentus ar kitokius duomenis ir t.t.

HTML buvo sumanyta kaip grynai loginės struktūros aprašymo kalba, bet greitai paaiškėjo, jog WWW puslapių kūrėjams bei skaitytojams to nepakankama. Dėl to HTML be loginių gali aprašyti ir fizines dokumento savybes kaip antai vartojamo šrifto parametrus, lentelių, iliustracijų bei kitų elementų dydžius ir pan.

HTML kūrimo būdai

Pirmieji WWW puslapiai buvo rašomi paprasčiausiais teksto redaktoriais, bet veikiai atsirado ir specializuotų programų – HTML redaktorių, kurie pastaraisiais metais tobulėjo labai sparčiai.

Šiuolaikines WWW puslapių kūrimui skirtas priemones galima suskirstyti į dvi grupes: tekstines, skirtas tiesioginiam HTML kodo rašymui, bei vizualines, panašias į leidybos ir maketavimo programas. Pastarosios dažnai vadinamos WYSIWYG programomis, kadangi ir redagavimo metu puslapis būna maksimaliai panašus į tą, kurį tinklo naršyklės ekrane matys tinklalapio lankytojai.

HTML rašymo būdai apsprendžia dvi pagrindines HTML redaktorių rūšis: tekstinius bei vizualinius (WYSIWYG).

Tekstiniai redaktoriai
pažįsta daugelį standartinių HTML komandų (tags) ir automatiškai įterpia jas nurodytoje HTML teksto vietoje. Rezultatą galima pamatyti, išsikvietus įprastą tinklo naršyklę. Šiuo atveju iš pat pradžių reikia žinoti HTML kalbą ir turėti pakankamai lakią vaizduotę

Naujosios WWW puslapių kūrimo programos stengiasi išvengti minėtų trūkumų: WYSIWYG redaktoriai siekia suteikti autoriams vis daugiau lankstumo ir kūrybinės laisvės o tekstiniai redaktoriai įgyja daugiau darbą palengvinančių ir automatizuojančių funkcijų. Kai kurių HTML redaktorių nebegalima vienareikšmiškai priskirti nei prie vienos, nei prie kitos kategorijos, nes jie turi ir vizualinių, ir tekstinių HTML rašymo priemonių.

Kiekviename HTML parašytame dokumente privalomos šios žymės:

– visą dokumentą aprėpianti žymė

– meta informaciją (pavadinimą, koduotę ir pan.) gaubiantis elementas

Rašomas referatas

Daugelis HTML gairių yra porinės, t. y. susideda iš dviejų dalių, nurodančių gairių galiojimo sritį. Pavyzdžiui, gairės ir naršyklei nurodo, kad visas tarp jų esantis tekstas yra dokumento turinys. Gairės ir nurodo, kad visas turinys, esantis tarp jų, yra informacija apie patį dokumentą. Gairė su pasvyruoju brūkšniu / – tai uždarančioji, gairė, po kurios baigiasi pirmosios jos porininkės galiojimas.

HTML gaires galima rašyti tiek viršutiniu, tiek apatiniu registru. Pavyzdžiui, nėra skirtumo, ar gairės rašomos štai taip: … , ar taip: … . Abi šios gairės bus traktuojamos vienodai. Dar vienas labai svarbus dalykas tas, kad HTML tekste yra ignoruojami papildomi tarpai, tabuliacijos simboliai ir perkėlimas į naują eilutę. Šios taisyklės išimtis – kai vartojamos specialios ir gairės.

Daugelis profesionalių WWW dizainerių iki šiol rašo HTML kodą ir vartoja tekstinius redaktorius, kadangi dažnai tik toks puslapių kūrimo būdas leidžia iki galo išreikšti savo kaip kūrėjo mintį. Daugeliui jų nebeužteko HTML kodo teikiamų galimybių, tad buvo pradėtos kurti dinaminiai principai, bei platesnės kalbos, kuriomis buvo pradėti kurti dinaminiai internetiniai puslapiai.

XML

Siekiant įvesti griežtesnę internete naudojamų priemonių kontrolę ir išspręsti įvairias problemas, internato standartus rengiantis W3C (World Wide Web Consortium) komitetas parengė naują internete pateikiamų duomenų aprašymo kalbą XML (Extensible Markup Language). Šioje kalboje, kuri, kaip ir HTML, sukurta SGML (Standard General Markup Language) standarto pagrindu, numatyta, kokiomis priemonėmis turi būti aprašytos visos internetu persiunčiamos arba interneto programų apdorojamos duomenų struktūros. Tai siaurai specializuota kalba, kurioje pateikti tiktai duomenų struktūrų aprašymo principai ir šiam tikslui naudojamos priemonės, tačiau nėra jokių duomenų apdorojimą arba interpretavimą aprašančių priemonių. Konkretiems duomenų tvarkymo poreikiams šios kalbos pagrindu kuriamos įvairios jos realizacijos, kuriose apibrėžiami XML kalbos struktūrų interpretavimo būdai.

XML duomenų struktūros, kaip ir HTML kalboje, sudaromos iš konteinerių, kurie gali gaubti vienas kitą. Tačiau šie konteineriai nėra apibrėžti, jų pavadinimai ir interpretavimas apibrėžiami taikomosiose realizacijose. Kaip šie elementai bus interpretuojami ir kokie veiksmai su jais bus atliekami, turi numatyti speciali XML realizacija.

XML kodo pavyzdys

Jonas

Jonaitis

Andrius

Kalesnikas

XHTML

XHTML – EXtensible HyperText Markup Language – praplėsta hypertexto sužymėjimo kalba, kurios tikslas yra visiškai pakeisti HTML. Pats XHTML yra labai panašus į HTML 4.01, bet XHTML standartai yra griežtesni, o kodas – švaresnis. Dar 2000-aisiais metais ši kalba buvo oficialiai rekomenduota W3C kaip tinkamas standartas.

Kadangi HTML sintaksė nėra tokia griežta, internete atsirado labai daug puslapių, kurių kodas buvo netvarkingas, nepalaikantis jokių standartų, tačiau su populiariausiomis naršyklėmis matomi. Netvarkingo HTML teisingai neapdoroja paprastesnes programos (pvz. mobilaus telefone esanti naršyklė). Kad išvengti viso šito ir buvo pereita prie HTML griežtesnės standartizacijos – XHTML.

Papildomi reikalavimai, kurių reikia laikytis aprašant tinklalapius

document.getElementById(‘essay_title’).innerHTML = ‘Naujausi informacijos kaupikliai (Darbą įkėlė Svečias)’;

Įvadas

Šiame referate ,, Naujausi informacijos kaupikliai” aprašyta kietųjų diskų kūrimo, vystymo ir tobulinimo tendencijos nuo šeštojo dešimtmečio. Pateikiama nuosekli chronologinė seka kurinat IBM kietuosius diskus, bei kitus naujausius informacijos kaupimo įrenginius. Aprašyti techniniai duomenys informacijos kaupimo įrenginių. Aprašyti neišmontuojamieji diskai, išoriniai kaupikliai (Backing Storage) ir kiti įvairūs informacijos kaupimo irenginiai.

Kietojo disko evoliucija

Kietojo disko vystymasis prasidėjo šeštojo dešimtmečio pradžioje. Nuo tada inžinieriai tobulino šį prietaisą įspūdingais tempais. Paveiksle matome IBM kietojo disko vystymąsi per pastaruosius 15 metų:

Kaip matome, 2006 metais prognozuojama kietųjų diskų talpa viršys 1 terabaitą.

Kietojo disko istoriją sudaro eilė technologinių atradimų. Šiame referate pateikiama chronologinė šių įvykių seka. Pažymėtina, jog beveik visada turėdavo praeiti tam tikras laiko tarpas tarp išradimo ir jo pritaikymo masinėje gamyboje.

• Pirmasis kietasis diskas (1956): IBM sukūrė RAMAC. Jo talpa siekė 5MB, jį sudarė 50 24” pločio plokštelių. Jo tankumas sudarė 2000 bitų kvadratiniame colyje, o duomenų pralaidumas 8800b/s.

• Pirmosios ore išliekančios (air bearing) galvutės (1962): IBM modelis 1301 nuleidžia galvučių skraidymo aukštį iki 250 mikrocolių. Jis yra 28MB talpos ir yra greitesnis ir tankesnis už RAMAC beveik 1000%.

• Pirmas atjungiamas (removable) kietasis diskas (1965): IBM modelis 2310 yra pirmasis atjungiamas kietasis diskas. 1960-aisias tai buvo santykinai populiarus gaminys.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1568 žodžiai iš 3118 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.