Naujausi informacijos kaupikliai
5 (100%) 1 vote

Naujausi informacijos kaupikliai

Vytauto Didžiojo Universitetas

Informatikos fakultetas

Referatas

„Dinaminiai internetinių puslapių

konstravimo principai“

Darbą atliko: Andrius Kalesnikas

IF040116

Kaunas

2006

Turinys

TURINYS 2

ĮVADAS 3

HTML 3

HTML KŪRIMO BŪDAI 4

XML 5

XML KODO PAVYZDYS 5

DINAMINIS HTML 6

DINAMINIŲ PUSLAPIŲ KŪRIMAS 7

DHTML IR JAVASCRIPT PAVYZDYS 8

JAVASCRIPT KALBA 8

PAGRINDINIAI JAVASCRIPT ELEMENTAI 9

BAZINIAI ŽODŽIAI IR SIMBOLIAI 9

PHP 10

PHP KODO PAVYZDYS 11

ASP 11

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 13

Įvadas

Bendrąja prasme internetas (iš anglų Interconnected Networks, sutr. Internet) – tai kompiuterinis tinklas, jungiantis kelis tinklus, tačiau dabar internetas, visų pirma, suprantamas kaip tarptautinė, viešai prieinama tarpusavyje sujungtų kompiuterių visuma, naudojanti TCP/IP protokolą.

Žiniatinklio (Worl Wide Web) pasaulis per pastaruosius 10 metų kardinaliai pakeitė mūsų pasaulį. Tai pripažino netgi garsioji Didžiosios Britanijos ekspremjere Margaret Thatcher savo knygoje „Statecraft: Strategies for a changing world“.

Internetas yra viena populiariausių ir sparčiausiai plėtojamų praktinio kompiuterių panaudojimo sričių, kuri atveria neribotas informacijos paieškos, savišvietos, bendravimo, ir naujų veiklos rūšių paieškos galimybes. Elektroninis paštas, pokalbiai internete, informacijos paieška, elektroninės bankininkystės, internetinių žaidimų ir kitos per internetą teikiamos paslaugos jau seniai tapo daugelio mūsų kasdieninės veiklos neatskiriama dalis ir dažnas nelabai beįsivaizduoja savo gyvenimo be jų. Tačiau šiandien tokių paslaugų daugumai interneto vartotojų nebepakanka. Pageidaujama ne tiktai naudotis internete esančiais duomenimis, bet ir patiems pateikti savo turimą informaciją, panaudoti interneto paslaugas savo versle.

WWW dokumentas – tai specializuota kalba parašytas tekstinis dokumentas. Informacija internete tvarkoma panaudojant kliento – serverio principą. Jame specia¬liomis instrukcijomis nurodoma, kokį tekstą spausdinti ekrane, kur įterpti grafinį vaizdą, nurodomi failų su grafine bei kita informacija vardai, pažymimos kitų informacijos šaltinių kompiuterių tinkle nuo¬rodos. WWW kliento programinė įranga, gavusi iš serverio WWW dokumentą, dešifruoja tuos nurodymus ir suformuoja vartotojo ekrane atitinkama vaizdą.

Internetinio tinklalapio tekstas primena progra¬mavimo kalba užrašytą tekstą. Panašiai kaip ir rašant programas, pir¬miausia reikia pagal išdėstytus reikalavimus sukurti būsimo tinklala¬pio projektą. Po to paruošiamas darbo eskizas, kuris realizuojamas konkrečia kalba.

Puslapių kūrimas prasidėjo nuo HTML (Hypertext Markup Language) kalbos realizavimo. Tačiau laikui bėgant nebeužteko vartotojams statinių HTML kūrybos puslapių, tad buvo pradėti konstruoti dinaminiai internetiniai puslapiai. Taip atsirado JAVASCRIPT, ASP, PHP (Personal Home Page) ir kitos internetinių puslapių konstravimo kalbos.

HTML

HTML (Hyper Text Markup Language) – tai statinė WWW puslapių aprašymo kalba, kuria „kalba“ pasaulinio tinklo WWW serveriai ir kurią „supranta“ tinklo naršyklės.

HTML – tai vienas iš SGLM (Structured Generalized Markup Language) kalbos variantų. Pastarasis dokumentų struktūros aprašymo būdas buvo sukurtas dar 1980-1984 metais ir patvirtintas ISO 8779 standartu. SGLM kalba vartojama pav. siekiant standartizuoti didelių tarptautinių organizacijų raštvedybą ir tarpusavio susirašinėjimą.

HTML galima palyginti su šachmatais – lengva išmokti, bet sunku įvaldyti. Bet kuris dizaineris gali sukurti svetainę. Tačiau visai kas kita yra profesionaliai sukurti puslapį, kuris puikiai atrodo ir veikia. Kaip ir Šachmatuose, yra tiek daug taisyklių (gairių), kurias dizaineriui reikia žinoti HTML kode. O tai, kaip tos taisyklės yra pritaikomos, atskiria pradedantįjį dizainerį nuo patyrusio.

Internetinio puslapio standartu tapusi HTML – tai ne programavimo kalba ir ne griežtas dokumento formatas. HTML visų pirma aprašo loginę WWW puslapių struktūrą: dokumentų bei juos sudarančių skyrių ir skirsnių antraštes, pastraipas, iliustracijas, lenteles, nuorodas į kitus dokumentus ar kitokius duomenis ir t.t.

HTML buvo sumanyta kaip grynai loginės struktūros aprašymo kalba, bet greitai paaiškėjo, jog WWW puslapių kūrėjams bei skaitytojams to nepakankama. Dėl to HTML be loginių gali aprašyti ir fizines dokumento savybes kaip antai vartojamo šrifto parametrus, lentelių, iliustracijų bei kitų elementų dydžius ir pan.

HTML kūrimo būdai

Pirmieji WWW puslapiai buvo rašomi paprasčiausiais teksto redaktoriais, bet veikiai atsirado ir specializuotų programų – HTML redaktorių, kurie pastaraisiais metais tobulėjo labai sparčiai.

Šiuolaikines WWW puslapių kūrimui skirtas priemones galima suskirstyti į dvi grupes: tekstines, skirtas tiesioginiam HTML kodo rašymui, bei vizualines, panašias į leidybos ir maketavimo programas. Pastarosios dažnai vadinamos WYSIWYG programomis, kadangi ir redagavimo metu puslapis būna maksimaliai panašus į tą, kurį tinklo naršyklės ekrane matys tinklalapio lankytojai.

HTML rašymo būdai apsprendžia dvi pagrindines HTML redaktorių rūšis: tekstinius bei vizualinius (WYSIWYG).

Tekstiniai redaktoriai
pažįsta daugelį standartinių HTML komandų (tags) ir automatiškai įterpia jas nurodytoje HTML teksto vietoje. Rezultatą galima pamatyti, išsikvietus įprastą tinklo naršyklę. Šiuo atveju iš pat pradžių reikia žinoti HTML kalbą ir turėti pakankamai lakią vaizduotę

Naujosios WWW puslapių kūrimo programos stengiasi išvengti minėtų trūkumų: WYSIWYG redaktoriai siekia suteikti autoriams vis daugiau lankstumo ir kūrybinės laisvės o tekstiniai redaktoriai įgyja daugiau darbą palengvinančių ir automatizuojančių funkcijų. Kai kurių HTML redaktorių nebegalima vienareikšmiškai priskirti nei prie vienos, nei prie kitos kategorijos, nes jie turi ir vizualinių, ir tekstinių HTML rašymo priemonių.

Kiekviename HTML parašytame dokumente privalomos šios žymės:

– visą dokumentą aprėpianti žymė

– meta informaciją (pavadinimą, koduotę ir pan.) gaubiantis elementas

Rašomas referatas

Daugelis HTML gairių yra porinės, t. y. susideda iš dviejų dalių, nurodančių gairių galiojimo sritį. Pavyzdžiui, gairės ir naršyklei nurodo, kad visas tarp jų esantis tekstas yra dokumento turinys. Gairės ir nurodo, kad visas turinys, esantis tarp jų, yra informacija apie patį dokumentą. Gairė su pasvyruoju brūkšniu / – tai uždarančioji, gairė, po kurios baigiasi pirmosios jos porininkės galiojimas.

HTML gaires galima rašyti tiek viršutiniu, tiek apatiniu registru. Pavyzdžiui, nėra skirtumo, ar gairės rašomos štai taip: … , ar taip: … . Abi šios gairės bus traktuojamos vienodai. Dar vienas labai svarbus dalykas tas, kad HTML tekste yra ignoruojami papildomi tarpai, tabuliacijos simboliai ir perkėlimas į naują eilutę. Šios taisyklės išimtis – kai vartojamos specialios ir gairės.

Daugelis profesionalių WWW dizainerių iki šiol rašo HTML kodą ir vartoja tekstinius redaktorius, kadangi dažnai tik toks puslapių kūrimo būdas leidžia iki galo išreikšti savo kaip kūrėjo mintį. Daugeliui jų nebeužteko HTML kodo teikiamų galimybių, tad buvo pradėtos kurti dinaminiai principai, bei platesnės kalbos, kuriomis buvo pradėti kurti dinaminiai internetiniai puslapiai.

XML

Siekiant įvesti griežtesnę internete naudojamų priemonių kontrolę ir išspręsti įvairias problemas, internato standartus rengiantis W3C (World Wide Web Consortium) komitetas parengė naują internete pateikiamų duomenų aprašymo kalbą XML (Extensible Markup Language). Šioje kalboje, kuri, kaip ir HTML, sukurta SGML (Standard General Markup Language) standarto pagrindu, numatyta, kokiomis priemonėmis turi būti aprašytos visos internetu persiunčiamos arba interneto programų apdorojamos duomenų struktūros. Tai siaurai specializuota kalba, kurioje pateikti tiktai duomenų struktūrų aprašymo principai ir šiam tikslui naudojamos priemonės, tačiau nėra jokių duomenų apdorojimą arba interpretavimą aprašančių priemonių. Konkretiems duomenų tvarkymo poreikiams šios kalbos pagrindu kuriamos įvairios jos realizacijos, kuriose apibrėžiami XML kalbos struktūrų interpretavimo būdai.

XML duomenų struktūros, kaip ir HTML kalboje, sudaromos iš konteinerių, kurie gali gaubti vienas kitą. Tačiau šie konteineriai nėra apibrėžti, jų pavadinimai ir interpretavimas apibrėžiami taikomosiose realizacijose. Kaip šie elementai bus interpretuojami ir kokie veiksmai su jais bus atliekami, turi numatyti speciali XML realizacija.

XML kodo pavyzdys

Jonas

Jonaitis

Andrius

Kalesnikas

XHTML

XHTML – EXtensible HyperText Markup Language – praplėsta hypertexto sužymėjimo kalba, kurios tikslas yra visiškai pakeisti HTML. Pats XHTML yra labai panašus į HTML 4.01, bet XHTML standartai yra griežtesni, o kodas – švaresnis. Dar 2000-aisiais metais ši kalba buvo oficialiai rekomenduota W3C kaip tinkamas standartas.

Kadangi HTML sintaksė nėra tokia griežta, internete atsirado labai daug puslapių, kurių kodas buvo netvarkingas, nepalaikantis jokių standartų, tačiau su populiariausiomis naršyklėmis matomi. Netvarkingo HTML teisingai neapdoroja paprastesnes programos (pvz. mobilaus telefone esanti naršyklė). Kad išvengti viso šito ir buvo pereita prie HTML griežtesnės standartizacijos – XHTML.

Papildomi reikalavimai, kurių reikia laikytis aprašant tinklalapius

document.getElementById(‘essay_title’).innerHTML = ‘Naujausi informacijos kaupikliai (Darbą įkėlė Svečias)’;

Įvadas

Šiame referate ,, Naujausi informacijos kaupikliai” aprašyta kietųjų diskų kūrimo, vystymo ir tobulinimo tendencijos nuo šeštojo dešimtmečio. Pateikiama nuosekli chronologinė seka kurinat IBM kietuosius diskus, bei kitus naujausius informacijos kaupimo įrenginius. Aprašyti techniniai duomenys informacijos kaupimo įrenginių. Aprašyti neišmontuojamieji diskai, išoriniai kaupikliai (Backing Storage) ir kiti įvairūs informacijos kaupimo irenginiai.

Kietojo disko evoliucija

Kietojo disko vystymasis prasidėjo šeštojo dešimtmečio pradžioje. Nuo tada inžinieriai tobulino šį prietaisą įspūdingais tempais. Paveiksle matome IBM kietojo disko vystymąsi per pastaruosius 15 metų:

Kaip matome, 2006 metais prognozuojama kietųjų diskų talpa viršys 1 terabaitą.

Kietojo disko istoriją sudaro eilė technologinių atradimų. Šiame referate pateikiama chronologinė šių įvykių seka. Pažymėtina, jog beveik visada turėdavo praeiti tam tikras laiko tarpas tarp išradimo ir jo pritaikymo masinėje gamyboje.

• Pirmasis kietasis diskas (1956): IBM sukūrė RAMAC. Jo talpa siekė 5MB, jį sudarė 50 24” pločio plokštelių. Jo tankumas sudarė 2000 bitų kvadratiniame colyje, o duomenų pralaidumas 8800b/s.

• Pirmosios ore išliekančios (air bearing) galvutės (1962): IBM modelis 1301 nuleidžia galvučių skraidymo aukštį iki 250 mikrocolių. Jis yra 28MB talpos ir yra greitesnis ir tankesnis už RAMAC beveik 1000%.

• Pirmas atjungiamas (removable) kietasis diskas (1965): IBM modelis 2310 yra pirmasis atjungiamas kietasis diskas. 1960-aisias tai buvo santykinai populiarus gaminys.

• Pirmosios feritinės galvutės (1966): IBM modelis 2314 buvo pirmasis diskas su feritinėmis galvutėmis.

• Pirmasis modernaus dizaino kietasis diskas (1973): sukuriamas IBM modelis 3340, dar vadinamas “Winchester”. Jis buvo 60MB talpos.

• Pirmosios plonos galvutės (1979): IBM modelis 3370 jau turėjo plonas galvutes, daugelį metų nuo tol tapusias standartu.

• Pirmasis aštuonių colių kietasis diskas (1979): IBM modelis 3310 yra pirmasis diskas su 8” skersmens plokštelėmis, tapusiomis standartu beveik dešimtmečiui.

• Pirmasis 5.25 colių skersmens kietasis diskas (1980): Seagate ST-506 yra pirmasis 5.25” kietasis diskas.

• Pirmasis 3.5” formos diskas (1983): RODIME pristatė RO352, naudojusį 3.5” skersmens plokšteles. Tai vienas svarbiausių kietųjų diskų standartų.

• Pirmasis išplėstinės plokštės (Expansion card) kietasis diskas (1985): Quantum pristato HARDCARD, 10,5 MB kietasis diskas, jungiamas į ISA lizdą, skirtas kompiuteriams, neturėjusiems kietojo disko jungties.

• Pirmasis “Low-Profile” 3.5” kietasis diskas (1988): Conner Peripherals pristato CP3022, kuris buvo pirmasis 3.5” diskas su 1” aukščiu.

• Pirmasis 2.5” kietasis diskas (1988): PrairieTek pristato kietąjį diską su 2.5” plokštelėmis. Šis standartas prigijo nešiojamų kompiuterių rinkoje.

• Pirmasis diskas su magneto-atspariomis galvutėmis ir PRML duomenų kodavimu (1990): IBM modelis 681 buvo 857MB talpos ir pirmasis naudojo MR galvutes ir PRML.

• Pirmasis 1.8 colių skersmens kietasis diskas (1991): Integral Peripherals 1820 yra pirmasis 5.25” kietasis diskas.

• Pirmasis 1.3 colių skersmens kietasis diskas (1980): Hewlett Packard’s C3013A yra pirmasis 5.25” kietasis diskas.

Dešimtajame dešimtmetyje kietieji diskai pradėjo vystytis milžiniškais šuoliais, o revoliucinių technologinių pokyčių sulaukė praktiškai visi kietojo disko komponentai.

Kietųjų diskų vystymosi tendencijos

Kai kurie kietųjų diskų technologijos aspektai nesikeičia. Pavyzdžiui, dabartinių kietųjų diskų išorinis dizainas nedaug kuo skiriasi nuo 1980-ųjų metų 10MB talpos diskų. Kita vertus, kietojo disko talpa, patikimumas ir kitos charakteristikos nuo tada smarkiai patobulėjo. Apžvelkime keletą kietųjų diskų vystymosi tendencijų.

• Tankumas: Kietojo disko paviršiaus tankumas ir toliau auga neįtikėtinu mastu, pralenkdamas net optimistiškiausias prognozes.Laboratorijose jau pasiekiamas 35 Gbitų kvadratiniame colyje tankumas, o dabartiniai diskai sutalpina 20GB vienoje 3.5” plokštelėje.

Sekančiame grafike parodytas kietųjų diskų tankumo vystymasis nuo 1956 metų:



• Talpa: Kietųjų diskų talpa auga vis didėjančiais tempais. Jei 1981 metais kietasis diskas buvo 10MB talpos, tai 2000 metais kietieji diskai viršijo 10GB ribą, o netrukus vartotojams bus siūlomi 100GB talpos diskai.

• Sukimosi greitis: Kietojo disko sukimosi greitis yra svarbi savybė, nes ji turi didelės įtakos bendram sistemos veikimo greičiui. Be abejo, kietieji diskai vis greitėja. Dabartinis standartas yra 7200 RPM, tačiau dar 2000 Seagate pristatė 15000 RPM SCSI kietąjį diską.

• Forma: Kietųjų diskų forma turi mažėjimo tendenciją. PC tipo kompiuteriai ir serveriai naudoja 3.5” skersmens diskus, o nešiojamieji kompiuteriai – 2.5”. Per sekančius kelis metus asmeniniai kompiuteriai ir tarnybinės stotys tikriausiai taipogi pereis prie 2.5” formos. Esminės kietųjų diskų mažėjimo priežastys yra didsenis mažesnių plokštelių standumas, didesnis sukimosi greitis ir patikimumas.

• Patikimumas: Kietųjų diskų patikimumas gerėja kur kas lėčiau už aukščiau minėtas savybes. Kaip pagrindinė to priežastis pažymima sparti technologijų
kaita, nes kur kas sunkiau tirti greitai besivystančio produkto patikimumą. Be to, konkurencinėje kovoje svarbiau tobulinti tokias savybes kaip disko talpa ar greitis.

• RAID: Kažkada egzistavęs tik tarnybinėse stotyse, kelių diskų masyvo naudojimas vis dažniau naudojamas asmeniniuose kompiuteriuose. Tikėtina, jog per kelis sekančius metus RAID taps asmeninių kompiuterių standartu.

• Sąsajos: Nors asmeninių kompiuterių rinkai buvo pasiūlyti tokie standartai kaip IEEE 1394 arba USB, dažniausiai pasitaikančiomis kietųjų diskų sąsajomis ir toliau išlieka IDE ir SCSI. Šios sąsajos nuo pat 1990-ųjų tobulėjo ir visą laiką atitiko ir realizavo gerėjančias pačių kietųjų diskų savybes.

• Išoriniai kaupikliai(Backing Storage) yra:

• magnetinių diskų įrenginiai;

• optinių diskų įrenginiai;

• magnetinių juostų įrenginiai;

• magnetinių kasečių įrenginiai;

• kieto kūno įrenginiai;

• masinės informacijos įrenginai;

• Keičiamasis magnetinių diskų įrenginys sudarytas iš diskų paketo, kuris patalpintas į įrenginį ir sujungtas su diskų pavaros mechanizmu. Paketai skiriasi diskų diametru ir skaičiumi. Minikompiuteriuose ir didžiuosiuose kompiuteriuose paplitę 11 – 10 colių diametro diskų paketas. Vieno disko paketas būna vadinamas disk catridge, kurio disko diametras būna iki 5 colių. Jis naudojamas mikrokompiuteriuose. Dirbant įrenginiui, skaitymo -rašymo mechanizmas save pozicionuoja ant kiekvieno paviršiaus pirmo takelio. Šį mechanizmą sudaro rankelių su skaitymo – rašymo galvutėmis kiekvienam paviršiaus rinkinys. Visos rankelės yra užfiksuotos tarpusavyje ir juda kartu. Diskui sukantis kelių tūkstančių apsisukimų per minutę greičiu per galvutes vyksta priėjimas prie jo paviršių.

• Takeliai vertikaliai virš vienas kito sudaro cilindrą. Vienas sektorius 8 – 128 takeliai

• Kiekvieno disko paviršius sudarytas iš magnetinės medžiagos. 6 diskų pakete yra 10 įrašymo paviršių, o 11 diskų pakete – 20 įrašymo paviršių. Kiekvienas paviršius padalijamas į koncentriškus takelius (=200) ir sukomponuojamas į cilindrus, kiekvienas takelis padalijamas į sektorius (8 – 128). Diskai pekete nėra atskiriami. Todėl 6 ar 11 diskų visada laikomi vienu vienetu.Tokių diskų paketo talpa – virš 1 Gbaito.

• Neišmontuojamieji diskai

• Būna viename neišardomame korpuse. Dauguma jų – tai Winehesterio tipo diskai, kurie naudojami mažose kompiuterinėse sistemose ir asmeniniuose kompiuteriuose. Jie yra mažesnio diametro – 3,5,8 colių. Juos pradėjo gaminti IBM, o dabar gamina daugelis. Tai hermetiniame korpuse įmontuoti standžios konstrukcijos kompaktiškai supakuoti diskų paketai. Galvutės guli ant diskų paviršių diskui sustojus! Gali dirbti drėgnoje ir agresyvioje patalpoje, yra didelės talpos.

• Magnetinių diskų įrenginiai yra vienos pavaros, sukantys vieną diskelį įrenginiai. Jų sukimosi greitis yra 360 aps/min ir yra bent 10 kartų mažesnis negu Winchesterio. Mikrodiskeliai (microfloppy) yra 3.5 colio. Įmontuoti į kietą plastmasinį apvalkalą. Apvalkale yra griovelis, kuris automatiškai atidengiamas įterpus diskelį į kišenę, pastument spyruokliuojantį dvipusį dangtelį ir atidengiant diskelio paviršių. Diskelio talpa – 1.4 Mbaito. Naudojama kaip: mikrokompiuterio programinės įrangos nešėjai, duomenų kaupikliai iš vieno įrenginio juos pernešant įkitą, kaip mažų kietų diskų informacijos kopijų laikymo priemonės.

Kiti įvairūs įrenginiai

• Optinių diskų įrenginiai naudoja lazerius duomenims įrašyti ir skaityti.

CD – ROM(Compakt Disk Read-only Memory) įtaisai nuskaito duomenis iš optinių infomacijos kaupiklių – kompaktinių diskų fiksuodami atsispindinčios nuo diskų paviršiaus šviesos intensivumą diskui sukantis. Konstruojami taippat kaip audijo CD, sukaupia iki 55 Mbaito informacijos. Priėjimo(access) sparta mažesnė ir prie magnetinių diskų. Naudojami kuriant darbus, katalogus, enciklopedijas, programinę įrangą, grafinius vaizdus, garsus.

WORM(Write Ones Read many)panašus į fiksuotų magnetinių diskų įrenginį , čia duomenys į diską rašomi jų šabloną įdedant į diską didelio tikslumo lazerinio spinduliu. Duomenų skaitymas atliekamas taip pat kaip ir CD atveju. WORM diskai yra keičiami. Jie atrodo kaip ir CD diskai, turi 40 000 takelių, kurie dalijami į 25 sektorius, yra iki 1 Gbaito talpos. Naudojami sistemose su dideliais priimamos informacijos srautais, norint ją panaudoti kitais kartais.

EO(Erasble Optical) įrenginys į diską įkaitina dėmes ant disko paviršiaus, kuris yra padarytas iš specialaus lydinio. Magnetinei molekulei lydinio paviršiuje magnetinio lauko yra išrikiuojamos, kai jas įšildo lazerio spindulys, bet ataušusios palieka įmagnetinta pusiau pralaidų šabloną, kuris yra panašus į magnetiniame diske esantį. Čia duomenis gali būti perrašomi, tačiau rašymo ir skaitymo greičiai yra daug lėtesni negu WORM.

Magnetinių juostų įrenginiai kaupia informaciją į magnetinį juostą. Juostos būna 1/2, 1/4 colio, 8 mm pločio. Juostiniuose įrenginiuose su tiekiančiąja ir imančiąja rėtėmis naudojama 1/2 colio pločio ir 2400 pėdų bėgio magnetinė juosta, praeinanti pro rašymo ir skaitymo galvutes bei vakuuminius stovus, apsaugančius nuo staigių sustojimų ir startų, jėgų poveikio. Saugo iki 40MB informacijos. Duomenys kaupiami 7 – 9 takeliuose. Rašymas vyksta po bloką, praleidus įrenginį, įrašius ir vėl sustabdžius. Rašymas nevyksta greitėjimo ir stabdymo metu, eikvojant 3/4 colio joustas. Panašiai per skaitymo galvutę vyksta ir skaitymas. Informacijos pateikimo greitis čia gali būti iki 1.25 * 106 baitų per sekundę. Praktinė magnetinė talpa~20MB (dėl pauzių juostoje)

Magnetiniai juostlaikiai (cartidges) yra panašūs į kasetes įtaisai, kuriuose juosta daug tiksliau fiksuota. 1/2 colio juostlaikiuose būna 600 pėdų juostos, galinčios sukaupti 60 – 1500 MB informacijos. Duomenų skaitymo ir rašymo greitis 2.5 MB/sec ¼ colio juostolaikiai tūri 1000 pėdų juostos, galinčios kaupti 250MB informacijos. O 8 mm juostlaikiai talpina iki 10 GB informacijos.

• Kieto kūno kaupimo įrenginiai(solid state storage) yra stacionarūs (be judesio) kaupikliai. Jų informacijos pasiekimo sparta yra mežesnė nei RAM ir ROM ir todėl jie netinka pagreitinei atminčiai. Jie brangūs. Šiuo metu kaip išoriniai kaupikliai naudojamos magnetinių burbuliukų (bubble) atmintys ir CCD (Charged Coupled Devices) – krūvių porų įrenginiai, pagaminti pagal MOP technologiją. CCD yra spartesni už burbuliukų atmintis, bet jie yra ištrinamų išjungus maitinimą atminčių tipas, o burbuliukų – neištrinamo tipo atmintys.

Masinės informacijos kaupimo įrenginiai – tai automotizuotos diskų ir juostlaikių tipo bibliotekos. Jų talpos – šimtai ir tūkstančiai Gbaitų.

• Fiziniai ypatumai: Voliumas(volume) – fizinė kaupimo terpė, kuri gali būti informacija įrašoma ar nuskaitoma.(pvz.:fiksuoti kieti diskai, diskų paketai, lankstus diskai, CD-ROM, disklaikiai (disk catridge), juostlaikiai (tape catridge)). Inicializacija – į disko volumą visų takelių duomenų baitus nulių įrašymas. Perinicializavimas ištrina visus duomenis. Formatavimas – pastovaus šablono tuščių sektorių įrašymas ant takelių. Diskelių formatavimo programa atlieka ir inicializaciją. Magnetinių juostų atveju formatas apsprendžiamas, kai juosta uždedama ant ritės. Duomenų blokai formatuojami, kai jie įrašomi į juostą. Pvz.: dvipusis lankstus su 80 takelių kiekvienoje pusėje, 9 sektoriais takelyje, 512 duomenų baitų sektoriuje yra 720 KB talpos (9 * 80 * 2 * 512). Pasikeičiant duomenimis skirtinguose kompiuteriuose turi sutapti ne tik volumai bet ir form