Šaltasis karas
Šaltasis karas – tai po II Pasaulinio karo kilusi įtampa tarp dviejų supervalstybių – SSRS ir JAV, tarp demokratinio ir socialistinio pasaulio. Šaltojo karo bruožai – ideologinė ir propagandinė kova, ekonominis bei karinis rungtyniavimas tarp Rytų ir Vakarų, karinių ir politinių blokų kūrimas. Šaltasis karas neperaugo į tikrą karą, tačiau vyko lokaliniai karai Korėjoje, Vietname, Afganistane, kuriuose JAV ir SSRS paremdavo priešiškas puses. „Šaltojo karo“ termino kūrėju laikomas JAV politinis veikėjas Bernardas Baruchas, tačiau jo numatytojas – Vinstonas Čerčilis.
Šaltojo karo pradžia – 5 dešimtmečio antroji pusė. 1949 m. Vakarų valstybės susibūrė į karinį NATO bloką. Tais pačiais metais SSRS įkūrė Ekonominę savitarpio pagalbos draugiją, jungusią socialistines Europos šalis. Vokietija buvo padalinta į dvi valstybes – Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) ir Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR). 6 dešimtmetis – šaltojo karo tąsa. 1955 m. SSRS įkūrė socialistinių valstybių karinį bloką – Varšuvos paktą. Įtampos tarp SSRS ir JAV kulminacija – 1962 m. Karibų krizė – privertė susimąstyti apie branduolinio karo grėsmę. Tuo laikotarpiu JAV, SSRS ir Didžioji Britanija pasirašė susitarimą dėl branduolinio ginklo bandymų uždraudimo atmosferoje ir po vandeniu. SSRS ir JAV – dėl branduolinės ginkluotės apribojimo. 7–8 dešimtmečiai vadinami „įtempimo mažėjimu“. Europoje įvyko keletas konferencijų dėl saugumo ir bendradarbiavimo, kurios pasibaigė Helsinkio susitarimu. Pagerėjusius JAV ir SSRS santykius atšaldė Afganistano karas bei Solidarumo įsikūrimas Lenkijoje. 9 dešimtmetyje ginklavimosi varžybos dar labiau paspartėjo.
1985 m. į valdžią atėjęs SSRS vadovas M. Gorbačiovas pradėjo pertvarkos politiką, liberalias reformas. „Geležinė uždanga“, skyrusi Rytų ir Vakarų pasaulius, buvo nugriauta. Šaltojo karo pabaiga laikomi 1989 metai, kai buvo nugriauta Berlyno siena.
Karinių blokų įkūrimas
Šaltojo karo metu į du blokus susiskaldžiusios pasaulio valstybės ėmėsi kurti ir karinius blokus.
1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone Šiaurės Atlanto (Vašingtono) sutartimi įsteigta Šiaurės Atlanto sąjunga (NATO) – demokratinių šalių karinis blokas. Šalys narės įsipareigojo tarptautinius ginčus spręsti taikiomis priemonėmis, o karinio užpuolimo atveju gintis bendromis pajėgomis. Ginkluotas vienos NATO narės užpuolimas laikomas visų užpuolimu. Į NATO įėjo Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Italija, JAV, Kanada, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija. 1952 m. NATO narėmis tapo Graikija ir Turkija,1955 m. – VFR.
Iš pradžių NATO buvo daugiau politinė deklaracija, turinti pristabdyti SSRS siekius plėsti savo įtaką Europoje. Tačiau 1950 m. prasidėjęs Korėjos karas pakeitė sąjungininkų nuomonę. Nutarta kurti integruotas karines pajėgas. Paryžiuje įsteigta Vyriausioji jungtinių pajėgų Europoje vadavietė, kurios pirmuoju vadovu tapo D. Eizenhaueris.
1966 m. Prancūzija pasitraukė iš Atlanto sąjungos. NATO vadavietė buvo perkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Po 1968 m. Čekoslovakijos revoliucijos Prancūzija vėl grįžo į NATO. 1982 m. šešioliktąja NATO nare tapo Ispanija. 1999 m. į NATO priimtos pirmosios buvusios Varšuvos pakto narės – Lenkija, Čekija ir Vengrija.
1955 m. kovo 14 d. SSRS sukūrė savo karinį bloką – Varšuvos sutarties organizaciją (VSO). Ji tapo atsvara NATO blokui. VSO priklausė Albanija, Bulgarija, Čekoslovakija, Lenkija, Rumunija, SSRS, Vengrija, VDR. Įkūrus VSO, Europoje nusistovėjo jėgų pusiausvyra. VSO paleista 1991 metų pabaigoje, subyrėjus SSRS.
JAV po II Pasaulinio karo
Po II Pasaulinio karo JAV ir SSRS imta vadinti supervalstybėmis. JAV liko vienintelė ekonominė supervalstybė. Su ja negalėjo varžytis karo nualintos Europos šalys. JAV ne tik nenukentėjo nuo karo, bet ir padidino ginklų bei vartojimo reikmenų gamybą ir eksportą, turėjo daugiau aukso atsargų, nei kitos Vakarų šalys kartu. Niujorkas tapo finansinio pasaulio centru, doleris – tarptautinio atsiskaitymo priemone. JAV pranoko kitas šalis technikos vystymusi – čia anksčiausiai sukurti atominė bomba, kompiuteris. JAV turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją ir jūrų laivyną.
SSRS įtakos plitimas vertė amerikiečius susirūpinti pasaulinių problemų sprendimu. 1947 m. paskelbta Trumeno doktrina – remti su komunizmu kovojančias jėgas. 1947 m. birželio 5 d. paskelbtas Maršalo planas. JAV valstybės sekretorius Džordžas K. Maršalas išdėstė pagrindinius JAV užsienio politikos tikslus – pasiūlyti karo nualintai Europai ekonominę paramą, sustiprinant savo ir sumažinant komunistų įtaką. Nuo siūlomos paramos atsisakė SSRS ir jos įtakoje buvusios šalys. 1945–1964 m. JAV suteikė 97 mlrd. dolerių finansinę paramą visam pasauliui.
1965 m. prezidentas L. B. Džonsonas paskelbė doktriną, jog JAV turi teisę kištis į kitų šalių vidaus reikalus, jei jas reikia gelbėti nuo komunizmo. Tuo tikslu JAV rėmė Lotynų Amerikos diktatūras, dalyvavo Vietnamo kare. Siekdama sustiprinti savo įtaką pasaulyje JAV paskelbė, kad Artimieji Rytai, Afrika, Indijos vandenynas yra jos gyvybinių interesų zona.