“ŠALTOJO KARO“ PRADŽIA
Iš V. Čerčiliaus kalbos, pasakytos Fultone
1946m. kovo 5d.Pasibaigus kariu, sąjungininkų santykiai su
Sovietų Sąjunga ėmė blogėti. Rytų Europoje, Sovietų
Sąjungos įtakos sferoje, buvo kuriami totalitariniai
režimai. 1946 m. kovo mėn. V. Čerčilis pasakė kalbą,
kurioje nurodė, kad Rytų Europą atskyrė „geležinė
uždanga“, ir ragino ginti demokratyją ir priešintis
komunizmui. Dauguma istorikų šią kalbą laiko „šaltojo
karo“ pradžia.Didžiąją šio pusšimčio dalį pasaulio politikos pobūdį diktavo šaltasis
karas. Šis karas buvo itin brangiai kainuojantis ir destruktyvus
konfliktas, nepaisant to, kad nusinešė palyginti nedaug gyvybių. Tai buvo
panašių jėgų kova tarp vienas kitu nepasitikinčių varžovų, be to, apnuodytų
idealoginių įpročių, tačiau ši kova turėjo du išskirtinius giliai
klaidinančius bruožus. Varžovai, kuriems pavadinti buvo sugalvota nauja
supervalstybių kategorija, nesirungė kaip išskirtinės autokratijos – tai
nebuvo dviejų imperijų, tokių, kaip Kinijos, Romos ar Mangolų, dvikova. Tai
nebuvo ir nepastovus keliata valstybių žvaigždynas, kaip Europos valstybių
sistema, kuri jas pakeitė. Buvo dvi supervalstybės ir, kaip manyta, maždaug
lygios. Tačiau ištiesų jos niekada nebuvo lygios. JAV lenkė SSSR
meterialiniais ištekliais, išsimokslinimu ir išradimais, valdymo įgudžiais
ir principingumu; šis skirtingumas pasidarė akivaizdus, kai šaltasis karas
sugriovė sovietų komunistinę ekonomiką, bet nepadarė tokiu pat nuostolių
kapitalizmui.Antrasis būdingas šaltojo karo bruožas – branduoliniai ginklai. Buvo
manoma, kad jie būdingi super valstybėms – yra jų simbolis ir bjaurus
karštojo karo pranašas. Galiausiai šie ginklai paplito ir kitose valstybėse
įvairiose valstybės vietose, taigi amžiaus pabaigoje atrodė ne tokie
pavojingi supervalstybių rankose kaip regioniniuose konfliktuose. Nors
galėjo tapti naikinančiais, bet buvo neveiksmingas karo ginklas, tiesą
sakant, greičiau politinis ginklas, kurio panaudojimas vargiai tikėtinas, o
po Antrojo pasalinio karo ir tikrai nenaudotas. Šie ginklai padarė karą
visiškai neprotingu, suteikia daugiau galių fanatikams nei blaiviai
mąstantiems valstybės veikėjams, nukreipė dėmesį nuo nesiliaujančių
incidentų ir vis didesnių nebranduolinių karų nuostolių.Dviejų pokario supervalstybių šaltasis karas nebuvo panašus į kitus
šių laikų karus. „Šaltojo karo“ terminas buvo vartojamas tarptautyniams
santykiams apybūdinti. Svarbiausi tokių tarptautynių santykių elementai
buvo abipusis priešiškumas ir baimė prarasti svarbiausią vaidmenį. Šio
požiūrio ištakas glūdėjo istorinėse ir politiniuose valstybių skirtumuose,
beto, ji palakė ir mitai, kurie priešiškmą neretai paversdavo neapykanta.
Šaltasis karas ilgiau nei ištisą kartą buvo svarbiausias tarptautinių
santykių klausymas.Prezidentas D. Franklinas Rooseveltas tikėjo, o gal tik vylėsi,
kad gali įtikinti Staliną, užuot kūrus atskyrą sovietų įtakos zoną Rytų
Europoje, kartu su JAV kurti pasaulio ekonomiką, pagrįstą laisvąja prekyba
ir visų dalyvaujančių valstybių, iskaitant SSSR, nauda, karo meto
lendlizas, suteiktas SSSR, buvo pirminis žingsnis šio tikslo link;
pokarinis Maršallo planas buvo tarsi šio beviltiško reikalo paskutinė
viltis. Tačiau netgi po Roosevelto mirties 1945 metų balandį Vašingtone
buvo tokių, kurie pasisakė už Vakarų Europos politiką be karinės
konfrontacijos su SSSR. Vis dėlto daugelis amerikiečių manė, kad SSSR siekė
pati sau bei komunizmui užkariautiEuropą ir visą pasaulį. Be to, amerikiečiai tikėjo, kad SSSR yra pajegi ar
bent jau gali pradėti įgyvendinti šį tikslą savo karinėmis pajegomis. Šiuo
požiūriu JAV kartu su Europos valstybėmis ir kitais sąjungininkais į tokius
galimus SSSR veiksmus turėjo būti pasiruošusios atsakyti karinėmis
priemonėmis, remdamosi priemonėmis, jog sovietų priešiškumas neišvengiamas
ar bent jau tikrai ne laikinas reiškinys.Šaltojo karo metu svarbiausias Vokietijos klausimas, kuris ypač
griežtai keliamas 1948 – 1949 m., nesutariant dėl Berlyno. Vėliau šie
nesutarimai vos nevirto karinė konflikto pradžia, bet pasibaigė vakarų
pergalė be karinių priemonių. Šis kontroliuojamas galios išbandymas
stabilizavo padėtį Europoje, kur kelis dešimtmečius buvo ramiausia pasaulio
vieta, tačiau priešiškumas beveik tuo pačiu metu įsiliepsnojo Azijoje. Ši
konfrontacija prasidėjo komunizmo triumfų Kinijoje ir Korėjos karu.
Pastarieji įvykiai savo ruoštu paspartino Vakarų Vakietijos atstatymą bei
perginklavimą naujojo europiečių – amerikiečių aljanso ribose ir konfliktų
Azijoje plėtimąsi, iš kurių Vietnamo karas tapo labiausiais niokojančiu.
Nei vienu atveju priešininkai nebuvo
tiesiogiai įtraukti į konfliktą,
tačiau abi pusės ieškojo būdų, kaip išplėsti įtakos zonas, tirėti
teritorinį pranašumą gretimose pasaulio vietose, pvz.: Artimuosiuose
Rytuose ir po dekolonizacijos – Afrikoje. Ne vienas iš šių ekskursų
neturėjo lemiamos reikšmės ir beveik pusę amžiaus svarbiausia regima
šaltojo karoišraiška buvo ne puolimas ir atsitraukimas, o priemonių,
kuriomis šalys norėjo įbauginti viena kitą, kaupimas ir tobulinimas: kitaip
tariant ginklavimosi išvaidos ir laipsniškas mitų, kuriais rėmėsi šaltasis
karas, sklaidymasis.Karinė ekonomika sukuria patogiu nišų dešimtims
tūkstančių biurokratų su kariškių uniformomis ir be
jų, kurie kasdien skuba į savo įstaigas kurti
branduolinių ginklų ar planuoti branduolinį karą,
milijonams darbininkų, kurių darbo vietos priklauso
nuo branduolinio terorizmo sistemos, mokslininkams ir
inžinieriams, samdomiems ieškoti to galutinio „
technologinio persilaužimo“, kuris garantuotų visišką
saugumą, rangovams, nenorimtiems atsisakyti lengvo
pelno, karingiems intelektualams, kurie pardavimėja
grasinimus ir šlovina karus.Richard Barnet
(1981)1945 metų vasarą Vašingtone ir Maskvoje buvo žinoma, kad Japonija yra
pasirengusi pripažinti savo pralaimėjima ir daugiau nebekariauti karo, kurį
pradėjo 1941 metais užpuldama Perl Harborą. Birželį amerikiečiai pirmą
kartą žmonijos istorijoje atliko branduolinio ginklo bandymus, o rugpjučio
mėnesį numetė dvi atomines bombas virš Hirosimos ir Nagasakio. Japonija
nedelsdama pasidavė, ir po šios grėsmingos amerikiečių pergalės rusams
teko tik nežymus vaidmuo sprendžiant Tolimųjų Rytų klausimus.Kurį laiką Europoje konfliktas buvo dangstomas. Karo metu bendradarbiavimo
organai ir principai turėjo būti ne panaikinti, o pritaikyti taikos
problemas spręsti. Rusų puolimas 1944 metų pavasarį prilygonebent
Aleksandro I įžengimui į Paryžių 1814 metais ir garantavo karinį ir
politinį SSSRvyravimąplanuojant nugalėtojamsbendrai valdytiir palaikyti
tvarką Europoje.Dvidešimtojo amžiaus viduryje supervalstybių įtaka pasauliui buvo
diskutuotinas klausimas: kiek galingiausios valstybės tvarkys pasaulį kartu
ir kiek kiekviena atskyrai gali vyrauti savo sektoriuje. Rusai ir Britai,
nenoriai pritariant prezidentui Franklinui D. Rooseveltui (ir visiškai
prieštaraujant JAV valstybės sekretoriui Kordellui Hului), tarėsi dėl
neatideliotino įtakos zonų nustatymo, o 1944 metų spalio mėnsį, Maskvos
susitikimo metu, kur dėl prasidejusios rinktinės kompanijos JAV prezidentas
nedalyvavo, šie kitinimai buvo išdėstyti skaičiais daugelyje konkrečių
susitarimų.
JAV ir Sovietų Sąjunga 1945-1948 m.
„Jei rusai neis kartu su mumis, tai tegul
eina jie tada
po velnių.“
Haris S. Trumenas, 1945 m. Balandžio mėn.Nuo 1945 m. tarp JAV ir Sovietų Sąjungos išaugo nepasitikėjimas ir įtampa,
o nuo 1947 m. Šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio
politikoje. Įtempti santykiai tęsėsi iki pat 1989m. Ir vadinosi šaltuoju
karu.Šios dvi šalys turėjo ekonominių ir politinių prieštaravimų. Jav
viekė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir
kapitalistinė rinkos ekonomika. Sovietų Sąjunga buvo komunistinė
vienpartinė diktatūra su valstybės reguliuojama planime ekonomika.Jeigu santykiai tarp JAV ir SSSR buvo išbandomas per tarpininkus. Tai
buvo karai, kai JAV ir SSSR aprūpindavo savo ginklais ir patarėjais
kariaujančias šalis arba kai viena didžioji valstybė pati kariavo, o kita
rėmė priešininką politiškai ir ekonomiškai. Pvz.: Korėjos, Vietnamo ir
Afganistano karai.
Prielaidos ir varomosios jėgos
Viena šaltojo karo priežasčių – susidariusi jėgų tuštuma, kurią paliko
Vokietija ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo. Į šaltąjį karą galima
žiųrėti, kaip į bandymą užpildyti tą susidariusią jėgų tuštumą.
Koks buvo jėgų santykis tarp JAV ir SSSR 1945 m. ?
JAV teritorijoje beveik nevyko jokių karo veiksmų, patirti palyginti
nedideli nuostoliai. 1945 m. Šalis gamino pusę bendrosios pasaulio
produkcijos ir teikė tiek pat paslaugų. Pagaliau JAV turėjo atominės bombos
monopolį ir buvo labai pralenkusi SSSR technologijos ir materialinio
pragyvenimo lygiu.SSSR buvo taip išsekinta po karo, kad Stalinas laikė paslaptyje
žuvusiųjų skaičių ir nuniokojimo apimtį. Per karą žuvo nuo 20 iki 30 mln.
SSSR gyventojų, o gamyninis aparatas buvo nusidėvėjęs ir sugriautas. Tačiau
SSSR turėjo svarbų kozirį: Raudonoji armija pasiliko Rytų Europoje, o joje
buvo daug daugiau kareivių negu Vakarų
valstybėse. SSSR buvo išsikovojusi
didesnį prestižą Vakaruose, kadangi daugelis žavėjosi šios valstybės
indeliu kovoje su nacizmu.
Kokios šaltojo karo varomosios jėgos?
Nepasitikėjimo tarp SSSR ir JAV šaknų galima ieškoti 1917 m. Rusijos
revoliucijose. Naujoji Rusijos valstybė buvo baisiausia, apie ką tik galėjo
pagalvoti JAV: sistema, kuri sukilo prieš kapitalizmą bei demokratiją ir
skelbė pasaulinę revoliuciją. JAV nepripažino SSSR kaip valstybės iki 1933
m.Sovietų lyderiai taip pat neužmiršo, kad amerikiečių kariniai
daliniai dalyvavo bandymuose nuslopinti revoliuciją. Sovietų požiūriu, visa
istorija nuo pat 1917 m. yra Vakarų bandymas izoliuoti SSSR politiškai ir
ekonomiškai. Stalinas keletą kartų karo metu pabrėžė, kad jis užsitikrins
teritorijas, korios turėjo lemiamą reikšmę SSSR saugumui. Baltijos
valstybės, dalis Suomijos, Lenkija ir Rumunija buvo tie kraštai, kurių
stalinas nenorėjo išleisti iš nagų. Jis taip pat norėjo daryti lemiamą
įtaką Vokietijos vystymuisi.Tačiau tie saugumo politikos principai ėjo koja kojon su jėgos politikos ir
ekonominiais bei politiniais motyvais. Naujų teritorijų kontroliavimas
leido Stalinui jas išnaudoti ekonomiškai bei plėsti komunistinę sistemą.● Sąvoka „šaltasis karas“ nusako, kad tarp Sovietų Sąjungos ir JAV
niekada nevyko „karštojo“, t.y. tikrojo karo. Vyko propogandinis, politinis
ir ekonominis karas, buvo varžomasi dėl įtakos sferų atskirose pasaulio
dalyse.
Skirtingi požiūriai į šaltąjį karą
Tarp istorikų vyrauja trys pagrindiniai požiūriai į šaltojo karo priežastis
ir jo varomąsias jėgas.Tradicionistai žiūri į JAV kaip į pasyvų dalyvį, kuris atsakė į agresyvius
priešininko veiksmus. Jie pažymi, kad šaltasis karas buvo idealoginis
vertybių konfliktas tarp dviejų skirtingų visuomeninių sistemų. JAV gynė