Pagrindiniai indoeuropiečių kilmės dievai velnias
5 (100%) 1 vote

Pagrindiniai indoeuropiečių kilmės dievai velnias

Vilniaus Žemynos gimnazija

NERINGOS MACIULYTĖS

Pagrindiniai indoeuropiečių kilmės dievai

lietuvių mitologijoje

VELNIAS

Referatas

Darbo vadovė

vyr. mokytoja Babiedienė

Vilnius 2002

Turinys

• Įvadas 3

• Bendroji velnio vaizdinio charakteristika 5

• Vardai 5

• Išvaizda 10

• Atsiradimas 13

• Velnio veiksmo vieta ir laikas 14

• Išvados 18

• Priedai 19

• Naudota literatūra 19

Įvadas

Senovės lietuvių religija ir mitologija pastaraisiais metais intensyviau tyrinėjima, nes pradėta suvokti jų reikšmė visai lyginamajai indoeuropiečių mitologijai. Tačiau lietuvių ir kitų baltų mitologija kol kas tiriama gana vienpusiškai – daugiau aprašinėjami ir analizuojami mitinio dangaus dievai ir retai kada užsimenama apie chtoniškąjį (žemės ir požemio) pasaulį. Tokia tradicija iš dalies susidarė todėl, kad senuosiuose istoriniuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose, kalbant apie pagrindines dievybes, dažniausiai dangiškosios ir teminimos. Baltų mitologijos šaltiniai yra fragmentiški, o lietuvių folkloras mitologijos problemoms spręsti dar menkai tepanaudojamas. Norint susidaryti teisingą lietuvių mitologijos vaizdą, būtina ištirti chtoniškąjį lietuvių mitologijos pasaulį ir ypač svarbiausią jo atstovą – velnią.

Religijos ir mitologijos tyrinėjimai nėra savitiksliai. Jie padeda geriau suvokti senąją visuomenės pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Religija bei mitologija ankstyvaisiais istorijos laikotarpiais sudarė žmonijos pažiūrų į pasaulį branduolį. Tirdami religiją bei mitologiją, fantastikos labirintais mes galime nusigauti į visuomenės istorijos priešaušrį, geriau pažinti jos gyvenimo būdą, bent apytiksliai numatyti gamtines ir visuomenines gyvenimo sąlygas.

Tirti chtoniškąjį lietuvių mitologijos pasaulį ir svarbiausią jo atstovą – velnią skatina ir aktualūs lietuvių tautosakoje ir profesionaliosios kūrybos uždaviniai. Velnias yra vienas iš populiariausių lietuvių mitinių vaizdinių, ypač dažnas tautosakoje, liaudies mene, minimas papročiuose, tikėjimuose, kasdieninėje žmonių kalboje, neretai pasitaikantis ir profesionalioje kūryboje (literatūroje, dailėje, kino mene). Jo vardu Lietuvoje, įvedus krikščionybę, buvo pavadinta piktoji dvasia – dievo antipodas.

Velnias vaizduojamas įvairių lietuvių tautosakos žanrų kūriniuose – etiologinėse ir mitologinėse sakmėse, padavimuose, stebuklinėse, buitinėse pasakose, pasakose apie kvailą velnią, mįslėse ir priežodžiuose.

Mitologinių sakmių apie velnią Lietuvoje yra užrašyta daug daugiau negu apie kitas mitines būtybes. Ne mažiau yra ir pasakų. Vien pasakų apie kvailą velnią užrašyta apie 2000. Užfiksuota keli tūkstančiai lietuvių liaudies tikėjimų apie velnią, daugiau kaip 1000 patarlių ir priežodžių, mįslių. Žodis velnias gyvas ir šnekamojoje kalboje. Velnias dažnai minimas keikiantis, jis vartojamas išreikšti džiaugsmui ir nuoskaudai, jo vardu vadinamos atskiros landšafto dalys, augalai ir gyvūnai, įvairūs gamtos reiškiniai ir darbo įrankiai; iš daiktavardžio velnias padaryta aibė vaizdingųjų veiksmažodžių, būdvardžių, prieveiksmių. Iš viso su velnio vardu Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje (esančioje Lietuvių kalbos ir literatūros institute) yra užfiksuota apie 2000 posakių, o instituto Vietovardžių kartotekoje – daugiau kaip 400 vietovardžių.

Velnio populiarumas lietuvių tautosakoje skatina šį vaizdinį tirti įvairiais aspektais. Galima būtų nuodugniau nagrinėti jo vaizdinį atskirų tautosakos žanrų kūriniuose (mitologinėse arba etiologinėse sakmėse, padavimuose, pasakose apie kvailą velnią ir kt.), stengiantis išryškinti tų žanrų ribose susiformavusius jo bruožus. Darbe siekiama nustatyti, kokia yra bendriausia jo mitinė prasmė, kokia buvo jo vieta senovės lietuvių religijoje ir mitologijoje, dėl kokių priežasčių jis atsirado žmonių sąmonėje, kaip jis ilgainiui keitėsi, koks jo santykis su kitais lietuvių ir nelietuvių mitiniais vaizdiniais ir krikščionių piktąją dvasia.

Analizuojant mitinį velnio vaizdinį, pagrindinė medžiaga yra lietuvių tautosakos kūriniai: sakmės, padavimai, pasakos, patarlės ir priežodžiai, mįslės ir kt. Gausiai naudojama etnografinė ir kalbinė medžiaga (tikėjimai, papročiai, vietovardžiai, įvairūs velnio pavadinimai, su juo susiję šnekamosios kalbos posakiai). Nustatant velnio vietą senovės lietuvių religijoje ir mitologijoje, pravertė istoriniai baltų mitologijos šaltiniai, o aiškinant krikščioniškuosius jo bruožus – ir senieji lietuvių pasaulietinio bei religinio turinio raštai.

Visapusiška populiariausio lietuvių folklorinio velnio vaizdinė analizė, jau iškeltų jį liečiančių problemų gvildenimas ir naujų iškėlimas turėtų praplėsti lietuvių mitologijos sampratą, padėti geriau suprasti senąją lietuvių kultūrą ir pasaulėžiūrą. Ištyrus velnio vaizdinį, aiškesnė darosi daugelio lietuvių tautosakos kūrinių, kuriuose jis veikia, prasmė ir istorija.

Bendroji velnio vaizdinio charakteristika

Velnias – spalvingiausia lietuvių tautosakos mitinė būtybė, turinti nepaprastai daug vardų ir įvairią išvaizdą. Velnio, kaip ir kiekvienos
kitos mitinės būtybės, vardų, išvaizdos, pasirodymo vietos ir laiko analizė padeda nustatyti jo prigimtį, priklausymą vienai ar kitai mitinių vaizdinių klasei, leidžia iškelti ir pradėti spręsti daugelį svarbių paties vaizdinio kilmės ir raidos problemų.

Bendroji velnio charakteristika sudaryta daugiau remiantis tikėjimais, mitologinėmis ir etiologinėmis sakmėmis, padavimais – kūriniais, kuriuose vaizduojamo velnio tikrumu buvo tikima. Remiamasi taip pat tomis pasakomis, kuriose velnias vadinamas savo tikruoju vardu arba kurio tapatumui nustatyti nereikia papildomų studijų.

Vardai

Velnias lietuvių tautosakoje, o ypač šnekamojoje kalboje yra vadinamas daugeliu vardų.Tautosakoje ir šnekamojoje kalboje pasitaikantys velnių vardai yra nevienodo populiarumo, senumo ir tikrumo. Vieni iš jų jau nuo seno ir nuolat vartojami šiai mitinei būtybei pavadinti, kiti įsigalėjo įvedus krikščionybę Lietuvoje, dar kiti yra atsitiktiniai, neturintys pastovesnės tradicijos.

Žodžio velnias populiarumą rodo visoje Lietuvoje žinomi iš jo padaryti vietovardžiai, kurių surinkta apie 400. Daugiausia tai balų, raistų (apie 40 procentų), taip pat daubų, pievų, ganyklų, upelių, ežerų, kalnų ir kitokių vietų pavadinimai. Daugelis šių vietovardžių iki paskutinių dešimtmečių buvo siejami su mitiniais vaizdiniais. Pasakojama, kad tose vietose gyveno arba pasirodydavo velniai.

Velnio vardai lietuvių mitologinėse sakmėse

Eil. Nr. Vardas Sakmių sk. Eil. Nr. Vardas Sakmių sk.

1 Velnias (velniukas) 1032 16 Naktinis 2

2 Pikta dvasia (piktasis) 40 17 Prakeiktasis 2

3 Kipšas (kipšiukas) 28 18 Bukis 2

4 Šėtonas 21 19 Damavykas 2

5 Biesas (biesiukas) 20 20 Dvasia 2

6 Nelabasis (nelabukas) 19 21 Balinis 1

7 Nečysta dvasia (nečystasis) 11 22 brantas 1

8 Ledokas 9 23 Nakabis 1

9 Negera dvasia (negerasis) 9 24 Nešvari vėlė 1

10 Vokietis (vokietukas) 6 25 Paibelis 1

11 Pinčiukas 5 26 Piktpūkis 1

12 Spirukas 4 27 Raudonjekskis 1

13 Juodasis (juodasis ponaitis) 3 28 Ponaitis 1

14 Šilovelnis (šilo velnias) 3 Iš viso: 1230

15 Kelmas 2



Velnio arba iš jo sudarytais vardais šnekamojoje kalboje retkarčiais vadinamos atskiros landšafto dalys (bendrine prasme) (pvz., velnynė „klampi pieva, raistynė“), augalai ir gyvūnai (pvz., velniaropės „pupalaiškių rūšis“, velnio arkliukas „skėrys“), gamtos reiškiniai (pvz., velniavėjis „uraganas“), net konkretūs daiktai ar įrankiai (pvz., velnio ragai „reketis kūliams daryti“). Gana dažnas velnias frazeologizmuose (pvz., velnių pridaryti „nusikalsti“), vaizdinguose pasakymuose (pvz., velniškas „bjaurus“). Kartais velnio gėrimu, velnio lašais vadinama degtinė arba kiti svaigieji gėrimai, o velnio augalu – tabakas.

Velnio vardai šnekamojoje kalboje

Eil. Nr. Vardas Eil. Nr. Vardas Eil. Nr. Vardas

1 Aičiukas 38 Kelmas 75 Pinčiukas

2 Aitvaras 39 Keptas 76 Pindukas

3 Anas 40 Kipšas (kipšis) 77 Ponaitis

4 Balinis 41 Kipšiukas (kipšukas) 78 Pragarinis

5 Balos žaliaragis 42 Ledokas 79 Pragaris

6 Baubas 43 Licipierius (liucipierius) 80 Pragaro dvasia

7 Bėdelis 44 Naginis 81 Prakeiktasis

8 Bekulnis 45 Nakabis 82 Prakeiktasis (angelas)

9 Biesas 46 Nakabisėlis 83 Prūsas

10 Biesukas (biesiukas) 47 Nakamėza 84 Ragius

11 Bigis 48 Naktinis 85 Raguotasis

12 Biznius 49 Nakšis 86 Raguotis

13 Bildukas 50 Napšis 87 Rainasis

14 Blogasis 51 Nečysta dvasia 88 Raistas

15 Bloga dvasia 52 Nečystasis 89 Raistinis

16 Bloznystė 53 Nedoras 90 Raišis

17 Brantas 54 Negera dvasia 91 Raudondantis

18 Bukis 55 Negeras (negerasis) 92 Skeltanagis

19 Būkas 56 Negeras dūkas 93 Smailiakulnis

20 Budelis 57 Nelabas (nelabasis) 94 Smakas

21 Čemerys 58 Nelabšis 95 Smala

22 Čiortas (čiartas) 59 Nelabošius 96 Smalinis

23 Damavykas 60 Nelabukas 97 Striukis

24 Degutis 61 Nelaikas (nelaikis) 98 Šėtonas

25 Diablas 62 Paibelis 99 Šilinis

26 Dvasia 63 Peibelis 100 Šlubis

27 Drignius 64 Paralius 101 Špėriukas (špėrukas)

28 Gabikis 65 Patempionas 102 Trimpa

29 Galas 66 Pygmė 103 Uodeguotasis

30 Jaujinis 67 Pikta (-oji) dvasia 104 Velnias

31 Judošius 68 Piktas (piktasis) 105 Velniukas

32 Juodasis 69 Piktadvasiukas 106 Vels

33 Juodukas 70 Pikčius 107 Vienšniurkšlis

34 Ilgauodegis 71 Piktybė 108 Vilnonis

35 Kaukas 72 Piktis 109 Vokietis

36 Kablys 73 Pikis 110 Žaliaragis

37 Keblys 74 Pikulas 111 Žaltys

Vietovardžių Lietuvoje, be velnio, daugiau yra padarytų tik iš piktasis arba jam giminingų žodžių (užfiksuota daugiau kaip 100, nors kai kurie iš jų, kad ir turėdami šaknį pikt-, galbūt nesisieja su mitine būtybe). Labiausiai jie paplitę Žemaitijoje, iš dalies vidurio ir rytų Lietuvoje. Užfiksuota apie 20 vietovardžių, padarytų iš žodžio kipšas. Jie paplitę tik Žemaitijoje. Vietovardžių, padarytų iš kitų velnio vardų, retai tepasitaiko.

Didesnė velnio vardų dalis yra lietuviškos kilmės, tačiau pasitaiko ir skolinių iš slavų (biesas, čiartas, ledokas, paibelis, smakas), vokiečių (bėdelis, pikis, raudonjekskis), latvių (piktpūkis), žydų (šėtonas), graikų (per slavus) (diablas) kalbų. Dalis iš tų skolinių į lietuvių kalbą atėjo bendraujant lietuviams su artimiausiais kaimynais. Jie nepaplito visoje Lietuvoje, o yra vartojami tik pasienio srityse, pvz., damavykas – Baltarusijos, raudonjekskis, bėdelis
buvusioje Vokietijos (dab. Kaliningrado sr.). kiti skoliniai (kaip šėtonas, nečystasis su visais savo giminaičiais, biesas) išplito kartu su krikščionybe per religinio turinio raštus ir todėl žinomi beveik visoje Lietuvoje.

Vieni lietuviškos kilmės velnio vardai daugiau ar mažiau žinomi visoje Lietuvoje, pvz.: piktasis, nelabasis, negerasis, kipšas, kiti užfiksuoti tik atskirose etnografinėse srityse. Turimais duomenimis, kelmas, nakabis, nakabisėlis, nakšis, napšis, nelabasis, nelabšis, nelabošius, piktybė – labiau paplitę Žemaitijoje, bukis – Suvalkijoje, gabikis, drignius – Žemaitijoje ir Suvalkijoje, aičiukas – Dzūkijoje, naktinis – rytų Lietuvoje, negeroji, pinčiukas, pindukas, raistinis – rytų Lietuvoje ir Dzūkijoje.

Dauguma velnio vardų pasako arba jo būdą – dažniausiai blogumą, piktumą (negerasis su visais jo giminaičiais, nelabasis, piktasis, kipšas, pygmė…), arba išorės ypatybes (bekulnis, bukas, juodasis, ponaitis, raguotasis, skeltanagis), arba gyvenamąją vietą (balinis, pragarinis, raistinis, šilinis). Ko gero, šiuos vardus imta vartoti, nenorint paminėti tikrojo velnio vardo. Tai ne kartą yra pažymėję ir patys velnio vardų pateikėjai bei užrašytojai. Pvz., prie vardo negerovė nurodoma: „Seni žmonės taip velnią vadina, nenorėdami pavartoti jo tikro vardo“, prie nelabšis – „Davatkų kalboj, nes velnio ar šėtono nenor ištarti, todėl sako nelabšis“ prie raistinis – „Dzūkai nemini velnio, vadina kitaip: raistinis, tas, anas, jis“. Nors, antra vertus, galima ir kita prielaida: galbūt velnias jau iš seno buvo vadinamas šiais vardais, žiūrint kur ir kokiu pavidalu pasirodydavo, su kokiais gamtos ir visuomenės reiškiniais buvo siejamas. Galbūt jam iš seno buvo būdinga vardų, išvaizdos ir funkcijų įvairovė? Atsakyti į šį klausimą turėtų padėti tolesnė vaizdinio analizė.

Retkarčiais velniai lietuvių tautosakoje turi ir tikrinius vardus. Liaudies pasakose, sakmėse (ypač etiologinėse) ir tikėjimuose dažniausiai minimas Liucipierius. Šiuo vardu vadinamas ypatingasis velnias – velnių vyresnysis, velnių karalius. Kadangi lietuviams šis vardas neįprastas, todėl tardami jį įvairiausiai iškraipo, sako: Licipieras, Liciperis, Licipierius, Liucipierius ir t.t. dar vartojami vardai: Licas, Liucius, Liucips, Belzebubas ( Belzabubas, Belzebubas, Balzabubas), Velzebubas, Antikristas ir kt. Visi šie vardai Lietuvoje išplito kartu su krikščionybe. Religiniuose raštuose jais vadinamas visų piktųjų dvasių valdovas.

Be šių krikščionių piktosios dvasios vardų, velniai lietuvių tautosakoje kartais turi ir kitokius tikrinius vardus.

Tikriniai liaudiškieji velnių vardai lietuvių tautosakoje

Eil. Nr. Vardai Eil. Nr. Vardai Eil. Nr. Vardai

1 Baltramiejus 20 Ežeras 39 Liobinis

2 Baltrukas 21 Gabras 40 Loputis

3 Balvonas 22 Gotlibs 41 Martynukas

4 Bauba 23 Grigulis 42 Maura

5 Baubutis 24 Griška 43 Mykolas

6 Baugis 25 Jaučio kula 44 Obelis

7 Baukas 26 Jeskrienka 45 Obrelis

8 Baukė 27 Ješius 46 Pabaliukas

9 Baukis 28 Jokūbas 47 Petras

10 Baukus 29 Karnauka 48 Pilypas

11 Bėda 30 Kaulinis diedas 49 Pilypas Pabalinis

12 Bukas 31 Kilbukas 50 Rainys

13 Būkas 32 Klimukas 51 Raubis

14 Bukis 33 Kukas 52 Šaksej-Maksej

15 Čiukutis 34 Kukis 53 Šepškis

16 Deivas, Deivutis 35 Kunkulas 54 Šiošė

17 Dudukas 36 Labelis 55 Totorius

18 Dulius 37 Libukas 56 Traškutis

19 Dundulis 38 Lyšelis 57 Vaitiekus

Tikriniai liaudiškieji velnio vardai, kaip bendriniai, rodo jo gyvenamąją vietą (Labelis, Pabaliukas), išorės ypatybes ( Kaulinis Diedas, Šlubis), dar kiti galbūt specifinę kilmę (Bauba, Baukas, Bukas, Kukas, Šiošė) ar net dievišką prigimtį (Deivas, Deivutis). Kai kurie minėtieji tikriniai velnio vardai lietuvių tautosakoje vartojami kitoms mitinėms būtybėms ar sumitologintiems objektams pavadinti. Pvz., Baubu vadiname baidyklę, šmėklą, kuria gąsdina vaikus, Kuku – senovėje gyvenęs paukščių karalius, Šioše – gyvatė (žr. mįslę „Šioše šiluose, rojis laukuosi, stakanis vandeny, tisvilis dungu – gyvatė, vasarojus, žuvis, angelas), Dunduliu – Perkūnas. Dauguma tikrinių velnio vardų sutampa su žmonių vardais (Baltramiejus, Griška, Jokūbas, Mykolas, Petras ir kt.). tokiais tikriniais žmonių vardais velnias vadinamas neatsitiktinai. Pvz., Baltramiejumi, Baltruku, Gabrieliumi, Mykolu lietuvių tautosakoje vadinamas ne tik pats velnias, bet ir su juo siejami žvėrys: vilkas, meška, kiškis.

Lietuvių liaudies sakmėse ir pasakose kartais vaizduojami ir kiti velnio šeimos nariai – jo motina, žmona ir vaikai. Velnio žmona vadinama velniene, velnio boba, velnenka, o vaikai – mažybinėmis formomis (velniukas, velnuitis, velniūkštis…). Nors kur kas dažniau šitomis žodžių formomis vadinamas ir pats velnias.

Kaip matome, velnio vardai nevienodai populiarūs ir labai įvairūs pagal kilmę, sematiką, santykį su liaudies ir krikščionybės tradicijomis. Sprendžiant iš vardų, pats velnio vaizdinys turėtų būti sudėtingas, ilgaamžis, patyręs daug įtakų ir vidinių transformacijų. Jau vien vardai rodo, kad velnio vaizdinys turi du sluoksnius: liaudiškąjį ir krikščioniškąjį – be daugelio liaudiškų vardų, jis vadinamas ir tokiais, kuriais Lietuvoje buvo vadinama krikščionių piktoji dvasia. Vieni iš jų (pvz.: šėtonas, judošius, Antikristas ir kt.) į vartoseną pateko iš religinių
raštų. Tuo tarpu kitų (pvz., piktasis,negerasis, nelabasis ir kt.) kilmė sudėtingesnė. Nors lietuviškuose religiniuose raštuose jais irgi vadinama krikščionių piktoji dvasia, tačiau liaudyje jie galėjo būti žinomi jau ir prieš krikščionybę, nes panašioms į velnią kitų tautų mitinėms būtybėms (pvz., prūsų Putului, germanų Odinui) jau iš seno buvo būdingas piktumas. Ypač daug pasako populiariausias nagrinėjamos mitinės būtybės vardas velnias. Nors, įvedus krikščionybę Lietuvoje, jis tapo norminiu krikščionių piktosios dvasios pavadinimu, tačiau, kaip parodė kalbininkų tyrimai, tai yra senas lietuvių žodis, kurio šaknis sematiškai sietina su mirimu, ganymu, valdymu, įžvalgumu ir daugeliu kitų dalykų. Panašios reikšmės tikriausiai buvo suteikiamos ir šio vardo turėtojui. Dalis velnio vardų rodo jo keistą, deformuotą išvaizdą. Sprendžiant iš vardų (bekulnis, pindukas, uodeguotasis, juodasis, Šlubis ir kt.), velnias buvo įsivaizduojamas kreivas, šleivas, susisukęs, sudžiūvęs, apsileidęs, juodas ir t.t. šitaip įvairių tautų mitologijoje įsivaizduojamos chtoniškosios (žemės ir ypač požemio) mitinės būtybės, simbolizuojančios gaivališkas, sunkiai pažabojamas, neretai destruktyviąsias žemės ir požemio jėgas. Minėti velnio vardai leidžia padaryti prielaidą apie velnio priklausymą žemės ir požemio sferai. Kad velnias buvo įsivaizduojamas kaip žemės ir požemio būtybė, iš dalies rodo ir jo gyvenamoji vieta – balos, raistai, miškai. Velnio chtoniškumui paliudyti ypač reikšmingi vietovardžiai.

Sprendžiant iš vardų, velnias buvo įsivaizduojamas ne tik kaip pelkių, raistų, miškų, bet ir kaip žmogaus gyvenamųjų bei ūkinių pastatų būtybė (žr. vardus bildukas, jaujinis). Apskritai velnio vardai rodo, kad pats velnio vaizdinys yra tarsi prieštaringas, kad jame užfiksuotos kai kurios priešybės. Jis įsivaizduojamas ir pagyvenęs, ir jaunas (plg. vardus ponas – ponaitis, vokietis – vokietukas ir kt.), ir nepaslankus, ir labai greitas (plg. jo vardą kelmas ir posakius: „bėga kaip šimtas velnių“- labai greitai, „greitas kaip velnias“); jis ne tik juodas, bet kartais ir žalias, raudonas, net rainas (juodasis, juodukas – žaliaragis, raudondantis, rainasis); susijęs ne tik su požemio gyvūnais gyvate ir žalčiu, bet ir su žemės gyvuliais, o kartais net ir su kai kuriais paukščiais (plg. vardus Šiošė, žaltys ir skeltaragis). Tolimą, netiesioginį velnio ryšį su gyvuliais rodo ir tokie jo tikriniai vardai kaip Baltrukas, Martynukas, Mykolas. Šiais vardais vadinamiems šventiesiems neretai priskiriama gyvulių, ūkio globa. Velnias galėjo būti siejamas ir su mirusiaisiais (plg. vardus nelaikas, galas, paibelis)

Išvaizda

Apie velnio išvaizdą užsimenama daugiau kaip pusėje visų mitologinių sakmių apie velnius, daugelyje pasakų apie kvailą velnią ir kituose kūriniuose. Tačiau neretai sakoma, kad velnias į tą ar tą pasiverčia; vadinasi, tai yra tarsi antrinis jo pavidalas.

Velnias lietuvių mitologinėse sakmėse matomas įvairių pavidalų, tačiau dažniausiai pasirodo antropomorfinių (žmogaus) pavidalu. Mitologinėse sakmėse neretai nurodomi ir tokio žmogiško velnio išskirtiniai bruožai: amžius, luomas, profesija arba šie bruožai lengvai atsekami iš konteksto.

Velnias pasirodo arba kaip jaunas žmogus (jaunikaitis), arba kaip pagyvenęs, senas. Mitologinėse sakmėse ir pasakose apie kvailą velnią ši mitinė būtybė dažniau turi jauno žmogaus išvaizdą, o stebuklinėse pasakose – pagyvenusio, seno.

Lietuvių mitologinėse sakmėse ir pasakose apie kvailą velnią ypač mėgstama velnią vaizduoti kaip ponaitį. Kartais nusakomi ir tipiškiausi to ponaičio apdaro atributai: skrybėlė, batai, arba tiesiog sakoma, kad tai labai gražiai apsirengęs ponaitis. Ponaičio pavidalas velniui yra toks įprastas, kad kartais jis tiesiog vadinamas ponaičiu. Ir kai patarlėje sakoma: „Gražus kaip ponaitis iš pjaunių“, iš karto suprantame, kad turimas galvoje velnias. Kaip ponaitį liaudis velnią įsivaizduoja ir vadindama jį vokietuku, atseit kitaip negu lietuvių valstiečiai apsirengusiu žmogum. Kaip vokietukas velnias dažniau įsivaizduojamas Žemaitijoje ir Suvalkijoje užrašytose sakmėse. Apie šį velnio pavidalą užsimenama ir mūsų liaudies minklėse. Sakoma: Striukas bukas vokietukas. Atmink kas? – Velniukas.

Velnias ponaitis dažnai žmonėms pasirodo pėsčias, kartais – važiuotas arba raitas. Velnias važiuoja dvejetu, ketvertu ar net aštuonetu arklių.

Santykiaudamas su žmonėmis, velnias kartais pasirodo pasivertęs kunigu, medžiotoju, muzikantu, kalviu, batsiuviu.

Neretai velnias ponaitis, jaunikaitis ar šiaip velnias žmogus turi ir išskirtinių išorės ypatybių, kurios priartina jį prie gyvulių – turi ragus, ne žmogaus kojas ir nosį.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2903 žodžiai iš 5790 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.