Pedagokikos konspektai
5 (100%) 1 vote

Pedagokikos konspektai

UGDYMO SAMPRATA

Ugdymą galima paaiškinti dviem aspektais: kaip individualų ir kaip institucinį. Institucinio ugdymo paskirtis – sudaryti sąlygas individui mokytis visą gyvenimą, kad pritaptų prie nuolat kintančio visuomenini gyvenimo, įsisavintų naujas žinias ir technologijas. Individualaus ugdymo paskirtis – skatinti mokytis ir tobulėti kaip asmenybė. Žmogus keičiasi visą savo gyvenimą: auga, bręsta, sensta, t.y. kinta jo fizinė struktūra, psichika, požiūris į save ir į pasaulį. Kiekybinius ir kokybinius pokyčius, vykstančius žmoguje vadiname vystymusi. Ugdymas, suprantamas kaip asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Ugdymas laikomas bendriausia pedagogikos kategorija. Ugdymo rezultatai priklauso nuo ugdytojų veiklos, ugdytinių pastangų ir aplinkos įtakos. Sudėtinės ugdymo dalys: ugdytinio veiklos plotmėje – saviugda; ugdytojo veiklos plotmėje – auginimas, švietimas, mokymas ir mokslinimas, lavinimas, auklėjimas taip pat formavimas. Šios sąvokos dar vadinamos ugdymo funkcijomis. Ugdymą reiktų traktuoti kaip asmenybę kuriantį bendravimą su aplinka, žmonija ir žmonijos sukurtomis kultūros vertybėmis. Tokia samprata reikštų, kad ugdymas atsirado kartu su sąmoningo žmogaus atsiradimu. Ugdymo raida ir kokybinė kaita vyko žmogui sąmonėjant per visą ligą žmonijos istorijos procesą. Šiandien nepaisant įvairių filosofinių sampratų, civilizuotuose kraštuose vis labiau keliami humaniško ugdymo idealai – pagarba žmogui, dora, teisingumas, asmenybės dorybingumas. Bėgant amžiams ugdymo reikšmė buvo vertinama įvairiai. Kol žmogus ir ugdymas nebuvo nuodugniai ištirti buvo neabejojama, kad žmogus išauga toks, kokiu būti jam lėmė dievas. XVI – XVIII a. labai išaukštinama ugdymo svarba. XIX a. atsiranda kitas požiūris – manoma, kad žmogaus tapsmui didelį poveikį daro įgimti ir paveldėti veiksniai (vidiniai). XX a. prie vidinių veiksnių priskiriamas ir akcentuojamas paties žmogaus aktyvumas – jo pastangos.

EDUKOLOGIJA – ŽMOGAUS UGDYMO MOKSLAS

Ugdymo mokslas prasidėjo nuo pedagogikos. Ilgą laiką pedagogika buvo suprantama kaip vaikų, jaunosios kartos mokymo menas. Didėjant ugdymo reikšmei, plėtėsi ir pedagogikos mokslo sampratos ribos. Ugdymo mokslo raidos pirmasis etapas – tai mokslinis disciplinos brendimas, kurį galima pavadinti “mokytojavimo tyrimais”, nes jiems būdingas taikomasis pobūdis (kaupiant mokytojų rengimui reikalingas žinias). Pirmajam ugdymo mokslinės disciplinos etapui būdinga ir tai, kad tada ugdymą tyrinėjo įvairių sričių mokslininkai – filosofai, psichologai, istorikai ir kt., t.y. žmonės neturėję formalaus pedagoginio išsilavinimo, tačiau dažniausiai dirbę ugdymo praktinį darbą. Šio etapo antroje pusėje pedagogikos tyrimų objektas tampa platesnis: tyrinėjamas ne tik ugdymo procesas, bet ir ugdymo turinys. Jis tęsėsi nuo XIX a. pabaigos –XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Antrasis etapas prasidėjo tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kadangi kokybinius ugdymo mokslo pokyčius lėmė išorinės sąlygos. Tyrinėjamas ne tik ugdymo procesas, bet ir mokykla, jos ryšiai su visuomene. Ugdymo mokslo ribos išsiplėtė, jam apibūdinti vis dažniau imtas vartoti angliškas terminas “educational science”. Lietuvos mokslininkai, šias idėjas perėmė tik po 1990 metų, kai edukacijos mokslas buvo pasiekęs ypač didelį integralumo laipsnį. Lietuvoje prigijo L. Jovaišos pasiūlytas terminas “edukologija”. Trečiasis ugdymo mokslo raidos etapas prasidėjęs paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, buvo sukeltas kokybinių visuomenės raidos pokyčių. Svarbiausias šio etapo kriterijus – žinių visuomenės formavimas. Išryškėja mokymosi visą gyvenimą reikalingumas, todėl švietimo sistema turi būti aukšto organizavimo lygio atvira sistema, užtikrinanti tęstinį ir grįžtamąjį ugdymą, taip pat – demokratinės visuomenės idėjų realizavimą. Edukologijos mokslų branduoliu pelnytai laikoma pedagogika, iš kurios išsirutuliojo edukacinių mokslų šeima.

PEDAGOGIKA – UGDYMO MOKSLAS IR UGDYMO MENAS

Antikoje ugdymas buvo vadinamas menu. Taip vadinti galima ir šiandien, kadangi ugdymas iš esmės yra bendravimas. Ugdant bendravimas turi savą specifiką: toną tam duoda ugdytojas. Jis privalo taktiškai elgtis, kad pasiektų ugdytinio protą ir širdį, o tam reikia sugebėjimų ir atitinkamų asmens savybių. Taigi bendravimo prasme ugdymas yra menas, labai svarbus šiandieninėje visuomenėje. Atsirado net specialus terminas – bendravimo pedagogika. Pedagoginis bendravimas ypatingas tuo, kad bendraudamas ugdytojas siekia tam tikrų tikslų: išmokyti ugdytinį, skatinti jo požiūrių, vertinimų, elgsenos formavimąsi norima linkme. Šiandien beveik visos svarbesnės žmonių veiklos sritys yra pagrįstos mokslinėmis teorijomis, o jei to nėra – stengiamasi sukurti teorinius pagrindus, nes be šito nė vienoje veiklos srityje tikėtis didesnės sėkmės negalima. Todėl ypač pabrėžiama pedagoginio išsimokslinimo svarba: ne tik dirbantiems mokykloje, bet ir visiems vienaip ar kitaip susijusiems su žmogaus ugdymu. Mokėti praktiškai taikyti pedagogikos žinias – taip pat menas. Taigi ugdymas yra menas pedagoginės veiklos prasme ir mokslas ugdymo teorijos atžvilgiu. Pedagogika – žmogaus ugdymo mokslas. Žmogų tyrinėja
įvairūs mokslai, todėl pedagogika negali vystytis nuo jų atitrūkusi. Glaudūs ryšiai sieja su filosofijos mokslu iš kurio ji ir išsirutuliojo. Kiekvienas filosofinis mokymas savaip nusako žmogaus gyvenimo tikslą, pasaulio, kartu ir ugdymo proceso pažinimą. Pedagogika susijusi su politika. Kiekvienos visuomenės vadovaujančios jėgos – valdžia remiasi viena ar kita filosofine samprata, kurią įprasmina savo praktinėje veikloje – politikoje. Norint kryptingai veikti žmogaus fizinį, psichinį ir socialinį vystymąsi, reikia žinoti vystymosi prielaidas. Todėl pedagogika remiasi kitais mokslais, tyrinėjančiais žmogų fiziniu, psichiniu ir visuomeniniu aspektais. Norint ugdyti, būtina pažinti žmogaus anatomiją ir fiziologiją, todėl edukologija naudojasi žmogaus anatomijos ir fiziologijos mokslų išvadomis. Pedagogika naudojasi sociologijos ir socialinės psichologijos duomenimis, kurie padeda pažinti ugdomąjį asmenį kaip visuomenės narį. Glaudžiai susijusi su psichologija, logika: siekiama lavinti žmogaus protą, todėl reikia suprasti mąstymo dėsningumus. Be to pedagogikos mokslas siejasi su kibernetika, antropologija, informacija bei vadybos mokslu.

UGDYMO PROCESAS

Ugdymas yra sistemingas, organizuotas, nuoseklus ir Lietuvoje iki šešiolikos metų privalomas. Nesistemingai, nenuosekliai ugdoma per žiniasklaidos priemones, kultūros įstaigų, bažnyčios ir kt. institucijų, kurioms ugdymas nėra veiklos pagrindas. Ugdymo procesas augančios kartos ugdymo institucijose vadinamas pedagoginiu procesu. Ugdymo proceso turinyje skirtinos dvi pusės komunikacija (keitimasis žiniomis) ir sąveika (tarpusavio poveikis). Komunikacija – tai ugdytojo ir ugdytinių veikla, kur kiekviena pusė atlieka tam tikras funkcijas. Komunikaciją lemia: a) ugdytojo ir ugdytinių informaciniai lygiai; b) teikiamos informacijos ir jos įsisavinimas. Mokymo sėkmė priklauso ne tik nuo ugdytojo sugebėjimo organizuoti mokymosi procesą, bet ir nuo pačių ugdytinių, jų pastangų, amžiaus, individualių ypatybių ir pan. Mokymosi procesą sudaro dvipusė ugdytojų ir ugdytinių veikla. Ugdytojo ir ugdytinių funkcijos tarpusavyje glaudžiai susijusios ir viena nuo kitos priklauso. Svarbiausia viso mokymosi proceso funkcija yra mokymas. Mokymasis priklauso nuo daugelio veiksnių – vieni jų sunkai valdomi, kiti yra valdomi lengviau. Auklėjimosi procese taip pat, kaip ir mokymosi vyksta ugdytinių judėjimas pirmyn – formuojama asmenybės pozicija. Auklėjimosi procesas vyksta ne vakuume, o konkrečioje socialinėje aplinkoje, kuri vienaip ar kitaip tą procesą veikia (stiprina ar silpnina). Ugdytojo auklėjamosios veikos esmę sudaro auklėjamosios situacijos tarp dviejų korekcijų. Auklėjamųjų ugdytinių veiklos esmę sudaro dalyvavimas auklėjamosiose situacijose ir auklėjamosios informacijos internalizavimas. Auklėjimosi procese žmogus – tai ne tik pasyvus auklėjamųjų veiksmų objektas, bet ir aktyvus auklėjimosi proceso veikėjas: priima arba atmeta auklėjamąją informaciją. Saviauklą galima skirti į dvi pagrindines rūšis: neįsisąmonintą ir įsisąmonintą.

UGDYMO PROCESO DALYVIAI

Ugdytinis yra ugdymo proceso subjektas, aktyviai veikiantis ugdymo proceso metu. Ugdytojui jis yra ugdymo objektas. Objekto ir subjekto pedagoginė t. y. turinti tikslą sąveika, kaip žinome ir apibrėžia ugdymo sąvoką. Ugdytojui svarbu pažinti žmogaus fizinį, psichinį, socialinį įvairiapusiškumą. Ugdytojai esti prigimtiniai ir priskirtiniai. Prigimtiniai ugdytojai tėvai. Priskirtiniai ugdytojai – įvairių ugdymo institucijų darbuotojai: lopšelių ir darželių auklėtojai, mokytojai, kultūros, žiniasklaidos atstovai, kunigai ir kt. Šeimos gyvenimo organizatoriai ir ugdytojai yra tėvai. Ugdymo šeimoje pagrindas – tėvų autoritetas, kuris priklauso nuo pačių tėvų. Išskiriami trys pedagogo veiklos bruožai – konstruktyvistinė, organizacinė ir komunikatyvinė. Konstruktyvinė veikla – tai ugdymo planų (tolimųjų ir artimųjų) sudarymas. Organizacinė veikla – tai pedagoginės dienos organizavimas. Komunikatyvinė veiklą – organizacinės veiklos šerdis. Pedagoginio darbo tikslas – tobulinti žmogų, asmenybę, augančią kartą padaryti kultūros paveldėtoja ir įgalinti ją kurti kultūrą – materialines ir dvasines vertybes. Be ugdomojo ir ugdytojo, ugdymo procese dalyvauja ugdymo institucijos. Šeima – pirmoji žmogaus ugdymo institucija. Be to kiekvienas žmogus paprastai priklauso kelioms grupėms. Švietimo sistema jungia visas lavinimo ir auklėjimo institucijas. Akivaizdų ugdomąjį poveikį žmogui daro kultūros įstaigos. Ugdomoji bažnyčios įtaka apima žmogaus socialinę sąmonę ir elgseną: čia žmogus mokslinamas (aiškinam pasaulio, dorovės samprata), atitinkamai formuojam jo socialinė sąmonė ir elgsena. Žiniasklaidos ugdomasis poveikis yra trejopas: šviečiamasis, lavinamasis ir auklėjamasis. Žiniasklaidos šviečiamieji, lavinamieji ir auklėjamieji aspektai yra persipynę: akivaizdesni šviečiamieji, bet daugiau ar mažiau auklėjama, o lavinamasis pobūdis priklauso nuo informacijos rengėjo.

UGDYTINIŲ PAŽINIMAS – SVARBI UGDYMO SĄLYGA

Mokinio individualybės pažinimas – sudėtingas procesas, susidedantis iš dviejų pagrindinių viena kitą sąlygojančių aplinkybių. Pirma, siekimas pažinti mokinio fizines ir psichines savybes tokias, kokios jos yra šiuo
Antra, siekimas sužinoti, kaip jos išsivystė ir kaip toliau vystosi, tai yra koks lygis ir kokios vystymosi tendencijos. Norėdamas gerai ir visapusiškai pažinti ugdytinį, organizuoti pilnavertį ugdymo procesą, pedagogas turi gebėti tinkamai panaudoti įvairius mokinių pažinimo būdus ir metodus. Bene svarbiausia sąlyga – kuo geriau pažinti mokinius: reikia žinoti jų amžiaus tarpsnio, taip pat ir individualias savybes. Tik tokiu atveju bus galima mokymo metu sudaryti sąlygas kiekvienos asmenybės saviraiškos plėtrai, galimybes mokytis iš visų jėgų. Suprantama, pažinti mokinį ir visą jų grupę nuolatinės kaitos sąlygomis – sudėtingas uždavinys. Tačiau norėdami visapusiškai pažinti, padėti sėkmingai kiekvieno mokinio raidai, turime žinoti ne tik jų gebėjimus ir interesus, bet turime žinoti ir daugelio psichinių savybių, tokių kaip dėmesio, atminties, vaizduotės, mąstymo ypatumų, darbingumo, mokslumo, požiūrio į mokymąsi ir t.t. lygį. Mokinio darbingumas, mokslumas, interesai daug kuo siejasi su charakteriu, t.y. su mokinio santykiais su gyvenimo tikrove, su jo reagavimo pobūdžiu į gyvenimo bei visuomenės poveikius. Reikšminga mokytojui yra informacija ir apie mokinių fizinio išsivystymo lygį, sveikatos būklę. Ne pro šalį žinoti vaiko materialinę, socialinę, kultūrinę bei pedagoginę aplinką. Pedagogas siekdamas visapusiškai pažinti mokinį privalo gerai pažinti jo šeimą, todėl svarbu lankytis mokinio šeimoje, susipažinti su tėvais. Pedagogo praktikoje mokinio pažinimui taikomi įvairūs būdai ir metodai, kuriuos naudojant lengviau pažinti mokinius Gausiausią metodų grupę sudaro empyriniai tyrimo metodai, kurie ir naudojami mokyklos darbe. Į šią grupę įeina stebėjimas ir savistaba, eksperimentas, pokalbis, veiklos procesų ir rezultatų analizė, autobiografinis metodas, anketa, testai. Stebėjimas – tai universaliausias duomenų rinkimo metodas. Mokytojas gali stebėti ugdymą natūraliomis sąlygomis: ugdytinių

Siekiant pažinti ugdytinio asmenybę, reikia vadovautis atitinkamais principais. Objektyvumo principas – reikalauja, kad visi duomenys apie ugdytinio asmenybę būtų surinkti natūraliomis jo veiklos ir gyvenimo sąlygomis. Ugdytinio kaip besivystančios asmenybės tyrimo principas reikalauja prisiminti, kad ugdytinio fizinis, intelektualinis, jausmų ir valios išsivystymas jau yra pasiekęs tam tikrą, jo amžių atitinkantį lygį, tačiau kai kurios psichinės savybės dar nėra galutinai susiformavusios, Veikiančios ugdomosios asmenybės tyrimo principas reikalauja ne vien tik nurodyti vienas ar kitas psichines ugdytinio ypatybes, bet ir atskleisti tipiškas asmenybės savybes, pasireiškiančias būdingoje jo veikloje. Aktyvaus poveikio, tiriant ugdytinio asmenybę, principas reikalauja iš tiriančiojo ne tik konstatuoti atitinkamas psichines ugdytinio ypatybes, išryškėjančias jo veiksmuose, poelgiuose, atsiskleidžiančias jo veiklos ir kūrybos produktuose, bet ir pagal galimybes veikti šias savybes, numatyti ir parinkti reikiamą metodiką. Tolesnio ugdytinio asmenybės raidos prognozavimo principas siejasi su tuo, kad ugdytinio asmenybės pažinimas nėra pats sau tikslas, o tik priemonė, atsižvelgiant į besiformuojančias ypatybes parinkti tinkamus pedagoginio poveikio būdus, skatinančius jo saviraišką.

LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMA. STRUKTŪRA

Lietuvos švietimo sistema grindžiama šiais principais: humaniškumo, demokratiškumo, nacionalumo ir paslankumo (kaitos) arba atvirumo Švietimo struktūra apima formalųjį ir neformalųjį valstybinį ir nevalstybinį švietimą. Formalųjį švietimą sudaro: nuosekliojo švietimo sistema ir suaugusiųjų formalaus švietimo sistema.Pagrindinė nuoseklaus švietimo sistemos grandis – bendrasis vaikų ir jaunimo ugdymas, apimantis ikimokyklinį ir mokyklinį ugdymą. Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, lopšeliuose ir darželiuose. Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Vaikams nelankiusiems darželio organizuojamas priešmokyklinis rengimas.Priešmokyklinis ugdymas – vaiko ikimokyklinio ugdymo tąsa. Priešmokyklinio ugdymo tikslas – padėti vaiko socializacijos, demokratinio bendravimo pamatus bei brandinti vaiką mokyklai ir palengvinti jo perėjimą nuo ugdymosi šeimoje ar darželyje prie sistemingo ugdymo(si) mokykloje. Bendrojo mokyklinio ugdymo struktūros yra šios: pradinė mokykla, vidurinė mokykla (5-12 kl.), kurios žemesnioji pakopa (5-10 kl.) paprastai jungiamos su pradine mokykla ir vadinama dešimtmete.Pradinė mokykla tai pirmoji vaiko bendrojo lavinimo mokykloje pakopa, pirmasis ugdymo turinio koncentras. Vidurinėje mokykloje atsižvelgiant į moksleivių mokymosi poreikių bei socialinių interesų raidą, skiriami adaptavimosi, žvalgomasis, orientavimosi ir apsisprendimo tarpsniai. Vidurinė mokykla baigiama valstybiniais abitūros egzaminais. Vaikai su fiziniais ar psichiniais trūkumais gali būti mokomi kartu su sveikais vaikais, gaudami jiems reikalingą papildomą pagalbą. Jeigu bendrasis mokymasis dėl negalios nėra įmanomas, steigiamos specialiosios mokyklos. Lietuvoje veikia tautinių mažumų ikimokyklinio ugdymo institucijos ir visų pakopų bendrojo lavinimo mokyklos, kuriose ugdymas realizuojamas pagal Lietuvos švietimo koncepciją. Jaunimo profesinio ugdymo sistema apima profesines ir aukštesniąsias
mokyklas (kolegijas). Profesinės mokyklos rengia kvalifikuotus darbininkus bei aptarnavimo, verslo sričių darbuotojus Aukštesniosiose mokyklose rengiami specialistai, tarnautojai su aukštesniuoju išsilavinimu įvairioms gamybos, aptarnavimo ir kultūros sritims. Lietuvoje veikia įvairaus akademinio statuso aukštosios mokyklos. Aukštosiose mokyklose gali vykti 1, 2 ar 3 pakopų studijos, kurias sėkmingai baigus suteikiamas atitinkamai bakalauro, magistro ar daktaro akademiniai laipsniai. Suaugusiųjų švietimas yra didžiausia švietimo sistemos dalis, apimanti asmenis, paprastai vyresnius nei aštuoniolika metų ir nesimokančius nuoseklaus švietimo mokyklų sistemoje.

MOKYTOJAS – UGDYTOJAS, JO PROFESIJOS YPATUMAI

Šiandien mokytojui keliamas uždavinys, kad jis ne tik mokslo pagrindus ir naujienas, bet sugebėtų numatyti ir mokslo vystymosi perspektyvas. Tikras mokytojas gerbia vaiko asmenybę, moka priimti vaiką tokį, koks jis yra, padeda jam pažinti ir ugdyti savo gerąsias savybes. Jis vadovaujasi humanistinėmis vertybėmis ir padeda jas įsisavinti savo mokiniams. Nuolat mokosi pats ir padeda moksleiviams atrasi prasmingo mokymosi būdus. Mokymasis mokyti yra visą gyvenimą trunkantis procesas, o ne laiko tarpas nuo pirmosios pamokos apie metodus iki leidimo mokytojauti įgijimo datos. Išskiriamos keturios būtinos sąlygas mokytojo profesijai: žinių pagrindai apie mokymą ir mokymąsi; geriausių mokymo būdų repertuaras; supratimas, kad mokyti mokomasi visą gyvenimą; nusiteikimas ir sugebėjimas laikytis refleksyvaus, kolegiško ir orientuoto problemų sprendimo požiūrio į savo veiklą. Mokytojo – ugdytojo paskirtis – pažinti vaiką ir gebėti rasti ryšį su juo siekiant padėti jam įveikti sutinkamus sunkumus. Mokytojas turi padėti vaikui išmokti vertinti ir įsivertinti save, prognozuoti rezultatus, subtiliai kontroliuoti vaiko elgesį, pozityviai keisti jį. Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės konferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą. Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokymosi procesui organizuoti mokytojui reikės bendravimo įgūdžių. Skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo metodų nepakaks – reikės gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes visos naujos mokymosi formos bus tiesiogiai su jomis susijusios. Svarbiausia – mokytojas privalės pasirengti nuolatiniams pokyčiams. Tai bus esminis gero mokytojo požymis. Gebantis lanksčiai planuoti, savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai vertinti ugdymo turinį, jį atnaujinti bei keisti mokytojas bus visur laukiamas.

UGDYMO TIKSLAI

Filosofija tikslą apibūdina kaip mąstymu suformuluotą idealą, kurio siekdami žmonės atlieka tam tikrus veiksmus, organizuoja savo ir kitų žmonių veiklą. Ugdymo tikslų žinojimas ugdytojui nurodo kryptis, kurlink orientuoti ugdymo turinį, metodus ir formas, taip pat patį ugdytinį, kad jis galėtų geriausiai realizuoti savo įgimtas potencijas. Ugdymo proceso centre – žmogus, veikiamas artimos ir tolimos informacijos, visos esamybės. Pirmoji ugdymo tikslo problema – žmogus, jo prigimtis. Sudaryti sąlygas atsiskleisti specifinėms, žmogiškoms fizinėms ir dvasinėms plėtotės užuomazgoms yra tiesioginis amžinasis ugdymo tikslas. Kita ugdymo tikslo problema – žmogaus saviraiškos sąveika su realiomis ir empirinėmis (žinios kompetencija, darbas ir praktinė ekonomija, santarvė ir demokratija, mokslas, filosofija, menas, technika, papročiai ir moralė) aplinkos vertybėmis. Trečia ugdymo tikslo problema – žmogaus sąveika su idealiomis ir dvasinėmis vertybėmis (būties supratimo, tautinės sąmonės ir elgesio, asmenybės). Pedagoginėje veikloje itin svarbu tinkamai siekti galutinio ir dalinių ugdymo tikslų. Dalinis tikslas yra tik priemonė aukštesniam pedagoginiam tikslui siekti. Todėl pedagogas turi žinoti ne tik ugdymo tikslų visumą, bet ir jų tarpusavio priklausomybę, hierarchiją. Bendrasis, galutinis tikslas konkretinimas šiais aspektais: Konkretinimas pagal amžiaus ypatybes. Konkretinimas pagal socialines sąlygas. Konkretinimas pagal realizuotus tikslus. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos tikslus lemia dabarties žmogui kylantys vis sudėtingėjančio gyvenimo uždaviniai, šiandieninė Lietuvos visuomenės būklė, pagrindiniai jos raidos siekiai, Europos bei pasaulio gyvenimo tendencijos. Lietuvos siekis – savaranki, kūrybinga, atsakingai bendradarbiauti gebanti pasaulio tautų bendrijoje tauta.

UGDYMO TURINYS

Ugdymo turinį galime apibūdinti iš dviejų pusių – kaip valstybės teikiamą ir reglamentuojamą bei kaip mokyklos kuriamą. Ugdymo turinys yra vienas iš pedagoginio proceso komponentų. Jį įtakoja daugelis veiksnių, svarbiausi kurių yra ugdymo tikslai ir uždaviniai, ugdymo paskirtis, būdai, metodai, pilietinė ir profesinė mokytojų
vadovavimas švietimui. Ugdymo turinį įtakoja ir susiklosčiusi ugdymo filosofija, kurioje pagrindą sudaro asmuo ir visuomenė, jos galių, gebėjimų plėtotė. Ugdymo turinio kūrimą lemia ir kiti veiksniai: pedagoginiai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai ir prigimtiniai. Ugdymo turinys turi bendruosius ir specifinius ugdymo tikslus, kuriuos apsprendžia visi minėti veiksniai, o taip pat dėstomas dalykas. Bendrieji ugdymo tikslai orientuoti į asmens galių plėtotę, vertybinių nuostatų formavimą. Specifiniai ugdymo tikslai nukreipti į dalyko pagrindų atskleidimą ir tų asmens savybių, kurios palankios formuoti dėstant įvairius dalykus. Svarbiausieji ugdymo turinio individualizavimo principai :Ugdymo turinio atranka mokyklos ir klasės lygmeniu Ugdymo turinio adaptavimas pagal šiuos aspektus: tikslus, turinio atranką, turinio organizavimą, turimą mokymosi patirtį, materialinius išteklius Ugdymo turinio integracija Ugdymo tikslo papildymas ir praturtinimas Bendrojo lavinimo mokykloje skiriamos dvi ugdymo turinio struktūrinės dalys: privalomas ugdymo branduolys ir pasirenkamieji dalykai. Taigi, tikrasis turinys yra kompleksiškas ir sudėtingas reiškinys, virstantis realybe tik klasėje, bendraujant mokytojui su mokiniais konkrečiame mokyklos kontekste. Valstybinio ugdymo turinio kūrėjai kuria tik proceso nuorodas, o tiesiogiai procesą valdo ir įgyvendina kiti. Realiai turinį apibrėžia ne vadovėliai, bet mokytojai, ne mokymo planas (centralizuotai parengtas), bet žmonės tūkstančiuose mokyklų.

MOKYMO PROFILIAVIMAS LIETUVOS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOSE

Profilis – mokymo kryptis, sudaranti sąlygas moksleiviams įgyti gilesnes, platesnes, kryptingesnes žinias ir gebėjimus, tikslingai orientuotus į numatomą rinktis profesinės veiklos ar tolesnių studijų sritį. Profilis aprėpia grupę, srautą moksleivių, kuriuos sieja specifiniai polinkiai, interesai, pasirenkama tolesnių studijų ar profesinės veiklos sritis, gebėjimai. Pagrindiniai mokymo profiliavimo tikslai yra padėti moksleiviams:rinktis tinkamiausią, savo polinkius, interesus ir gabumus atliepiantį mokymosi kelią;stiprinti mokymosi motyvaciją, išvengti galimų mokymosi nesėkmių;įgyti papildomų žinių ir gebėjimų, išplečiančių atitinkamai veiklos sričiai reikalingą teorinį akiratį ir praktinę patirtį;tinkamai pasiruošti tolesnėms studijoms; mažiau laiko ir pastangų skirti tiems dalykams, kuriems jie neturi polinkio ar gabumų. Lietuvos pradinėje mokykloje mokymas nėra profiliuotas, išskyrus meninio profilio gimnazijas, kur nuo pirmos klasės mokymas turi ryškiai išreikštą profilinį pobūdį. Mokymo profiliavimas Lietuvos bendrojo lavinimo sistemoje prasideda po aštuonių klasių: čia moksleiviai renkasi atitinkamo profilio gimnaziją arba tęsia mokslą pagrindinėje (vidurinėje) mokykloje, kurios IX – X klasėse realizuojamas negilus mokymo profiliavimas, o XI – XII – giliau profiliuotas mokymas.Lietuvos bendrojo lavinimo sistemoje moksleivis gali rinktis vieną iš šių profilių: humanitarinį realinįtechnologinį (įgyvendinamas profesinėse mokyklose ir technologinėse gimnazijose)meninį (įgyvendinamas, menų gimnazijose, nacionalinėje menų mokykloje, konservatorijose).Kiekviename profilyje gali būti siauresnės pakraipos. Vidurinės mokyklos XI XII klasėse privalomojo branduolio dalykams skiriami du trečdaliai viso mokymosi laiko. Privalomą humanitarinio ir realinio profilių ugdymo turinį reglamentuoja švietimo ir mokslo ministerija. Pasirenkamieji dalykai skirstomi į privalomai pasirenkamus ir laisvai pasirenkamus dalykus. Profilio požiūriu privalomai pasirenkamus dalykus skirsto į dvi dalis: pagrindinius ir nepagrindinius. Pagrindiniai dalykai papildo ir plečia žinias bei gebėjimus, moksleivių įgyjamus per profilinių branduolio dalykų pamokas. Nepagrindiniai – sudaro sąlygas įgyti papildomos patirties ir žinių, susijusių su atitinkama profesinės veiklos sritimi. Pagrindinius dalykus mokykla privalo pasiūlyti moksleiviams, o nepagrindinius – gali siūlyti.

DIDAKTIKA

Didaktika –mokymo teorija, kuri apibūdinama ir kaip bendrasis mokymo mokslas, ir kaip mokymo bei mokymosi mokslas, ir kaip visuotinė mokymo ir mokymosi teorija ir t.t.Didaktika sudaro ugdymo turinį, kuris priklauso nuo daugelio išorinių aplinkybių: visuomenės struktūros, tradicijų, konkrečios švietimo sistemos, istorinio bei pedagoginio vystymosi. Didaktikos apibrėžimas priklauso ir nuo filosofinio požiūrio. Didaktikos prasmė ir tikslas yra visų pirma parodyti, kaip organizuoti mokymą, kad mokiai įgytų nuodugnių ir tvirtų žinių, atitinkančių šiuolaikinį visuomenės raidos lygį. Didaktikos turinio blokai: Mokymo tikslas, jo esmė Mokymo (didaktiniai) principai Mokymo turinys Mokymo organizavimas Šiuolaikinį ugdymo turinio pobūdį, siekiamus ugdymo tikslus bei uždavinius turi atitikti mokymosi organizavimas, mokytojo naudojami ugdymo metodai. Siekdamas bendrųjų ugdymo tikslų, mokytojas renkasi ir modeliuoja tinkamus ugdymo metodus arba jų derinius. Laisvė rinktis metodus pirmiausiai įpareigoja juos žinoti ir naudojant juos laikytis pagrindinių didaktikos principų. Ugdymo būdai arba metodai – tai mokytojo veiksmų modeliai. Kartu ugdymo metodai – tai ir ugdymo stiliai, nusakantys mokytojo ir mokinių bendro darbo pobūdį, jų sąveikos savitumus. Metodai gali būti skirstomi
įvairiais pagrindais. Kiekvienoje epochoje veikia įprastieji, tradiciniai ir naujoviški, modernūs metodai. XX a. viduryje ugdymo metodai dažniausiai skiriami į dvi grupes: orientuotus į mokytoją ir orientuotus į vaiką. Bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosiose programose pažymima, kad metodus įtakoja skirtingas požiūris į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje. Išskirtos šios nuostatos: reprodukcinė ir interpretacinė, kurios įtakoja ir metodus.Šiuolaikinėje didaktikoje pabrėžiama:vaikui kaip subjektui siūloma visa, kas ugdytų jo dalykinę ir visuomeninę kompetenciją bei individualias nuostatas, gebėjimą veikti;mokymo turinys pateikiamas taip, kad būtų sudaromos situacijos ieškoti, tyrinėti, atrasti;mokyti ir mokytis – reiškia kartu, sutartinai veikti planuojant, apmąstant ir įgyvendinant; orientuojamasi į projektus, problemas, veiklą.

MOKYMO SVARBA IR ESMĖ

Mokymasis – tai svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis, kurios metu asmenybė sparčiai ir įvairiapusiškai vystosi. Tai tikslinga, organizuota, planinga, daugelį metų trunkanti pedagogo vadovaujama mokyklinio amžiaus vaikų, paauglių ir jaunuolių veikla. Veiksmingo mokymo sąlygos:1. Norint sėkmingai organizuoti mokymą, reikalingas visapusiškas mokinio pažinimas. Pažinti mokinį visų pirma reikia tam, kad būtų galima skatinti kiekvieno ir visų norą mokytis, jų aktyvumą, plėtoti savarankiškumą. 2. Siekiant stiprinti mokymo įtaką asmenybės raidai, skatinant mokinių teigiamą mokymosi motyvaciją, svarbu lengvinti mokymą, siekti juo kuo labiau sudominti. Todėl vienas iš svarbiausių mokytojo uždavinių – sukurti tinkamą mokymuisi aplinką. 3. Siekiant sėkmingo mokymo svarbu paties mokinio aktyvumo. Šis aktyvumas priklauso ir nuo pačios asmenybės, jos poreikių ir interesų, temperamento, o taip pat ir nuo mokytojo gebėjimo mokymo procese mokinių aktyvumą skatinti, palaikyti ir juo remtis. 4.Svarbi sąlyga, siekiant mokymo rezultatyvumo – paties mokinio siekimas tobulėti. 5. Būtina remtis tuo, ką jau mokiniai žino, plėsti anksčiau išmoktus dalykus. Taigi, mokant reikia eiti nuo artimo prie tolimo, nuo žinomo prie nežinomo, nuo paprasto prie sudėtingo ir pan. Mokymo procese siekiama įvairių tikslų. Todėl labai svarbu išsiaiškinti mokymo proceso struktūrą, jo sudedamąsias dalis – mokymo etapus arba grandis. Dabartinėje literatūroje galime rasti tokią mokymo grandžių traktuotę: parengimas, suvokimas, supratimas, įtvirtinimas, pritaikymas.Parengimo esmė – siekti sužadinti mokinių dėmesį ir domėjimąsi nauja medžiaga, t. y. parengti dirvą naujoms žinioms, būsimai veiklai. įvairių šaltinių, iš patirties.Suvokimas – supratimo pradžia, objekto visumos vaizdas, kuris atsiranda, kai žmogaus jutimo organus veikia daiktai ar reiškiniai.Supratimas – mąstymo procesas ir rezultatas. Suvokimo metu mokiniai savarankiškai dirbdami nagrinėja naują medžiagą, tokiu būdu formuojasi supratimą apie daiktus ir reiškinius – daro apibendrinimus, formuluoja sąvokas, suvokia dėsningumus.

Įtvirtinimas – tai žinių tobulinimas, mokėjimų ir įgūdžių sudarymas.

DIDAKTINIAI TEORIJOS PRINCIPAI IR TAISYKLĖS

Norint kad mokymasis būtų veiksmingas, t.y suprastas ir įsisavintas, pritaikytas praktikoje, mokytojas turi laikytis principų, kurie užtikrina sėkmingo mokymosi sąlygas. Vienas iš populiariausių ir seniausių principų – vaizdumo principas, kuris taikomas skirtingais amžiaus tarpsniais skirtingomis formomis. Kitas principas – sąmoningumo ir aktyvumo, jis reikalauja, kad mokymas ir išmokimas nebūtų mechaniškas, kad besimokantysis visada galėtų atsakyti į klausimą – kodėl? Prieinamumo principas – reikalauja, kad ugdymo turinys, mokomoji medžiaga būtų priderinta prie vaiko galių, jo gebėjimų, būtų suprantamas arba mokytojui padedant galėtų suprasti. Sistemingumo ir nuoseklumo principas, kuriuo reikalaujama, kad mokiniams būtų perteikiama mokslo pagrindų sistema, kad mokiniai žinias mokėjimus ir įgūdžius įvaldytų nuosekliai. Žinių tvirtumo principu reikalaujama mokyti taip, kad mokiniai neužmirštų to, ką išmoko.Teorijos ir praktikos ryšio principas reikalauja skatinti ir mokyti besimokančiuosius įgytas žinias taikyti praktiškai, naudoti jas tolesniam tikrovės pažinimui ir jos pertvarkymui.

UGDYMO METODAI, JŲ KLASIFIKACIJOS PROBLEMA

Ugdymo būdai arba metodai – tai mokytojo veiksmų modeliai. Jie turi atitikti siekiamus ugdymo tikslus bei uždavinius, ugdymo turinio pobūdį. Ugdymo metodai pasirenkami ir vartojami racionaliai ir sistemingai. Pedagogo darbe stengiamasi remtis suderintais jų komplektais. Sykiu ugdymo metodai – tai ir ugdymo stiliai, nusakantys mokytojo ir mokinių bendro darbo pobūdį, jų sąveikos savitumus. Pačią metodo sąvoką lemia Stasio Šalkauskio įvestas ir šiandien visuotinai įteisintas ugdymo terminas. Kai kalbame apie ugdymo metodus, mąstome vienu kartu apie mokymo – mokymosi, auklėjimo – auklėjimosi (saviauklos) metodus, kitaip sakant, apie ugdymosi – savikūros metodus. Kalbant apie dalyko metodikas nesitenkinama vien mokymo – mokymosi metodų sistema, bet ji įtraukiama į platesnę ugdymo – ugdymosi metodų sistemą.Sąlygiškai vienus ugdymo metodus galima sieti su bendraisiais asmens ugdymo tikslais, kitus – su dalyko mokymu. Bet visi ugdymo metodai turi būti suderinti
bendraisiais ugdymo siekiais. Dalyko metodai negali šiems siekiams prieštarauti ar su jais .Siekdamas bendrųjų ugdymo tikslų, mokytojas turi visišką laisvę pasirinkti tinkamus ugdymo metodus ar susidaryti jų derinius, kurtis autentišką darbo stilių. Tai daroma atsižvelgiant į realią situaciją: mokinių poreikius ir galimybes, paties mokytojo gebėjimus ir savybes, kintantį sociokultūrinį kontekstą.Dėl ugdymo metodų daug diskutuojama, net nėra visuotinai priimtų nusistovėjusių, vienodų mokymo metodų terminų. Mokslininkai ir pedagogai praktikai skirtingai vadina tuos pačius metodus ir skirtingai juos klasifikuoja. Vieni jų siūlo metodus skirstyti pagal mokinių aktyvumą: mokytojo dėstymą ir savarankišką mokinių darbą. Kiti klasifikuoja pagal pažinimo savarankiškumą:aiškinamasis – iliustracinis;reprodukcinis,probleminio dėstymo;euristinis (paieškų);tiriamasis.Dar mokymo metodai klasifikuojami pagal žinių šaltinį – žodį, vaizdą ir praktinę veiklą. Žodiniai metodai: dėstymas (pasakojimas, aiškinimas, paskaita), pokalbis, naudojimasis spausdintais šaltiniais. Vaizdiniams metodams priskiriami demonstravimas, ekskursija, savarankiškas stebėjimas. Praktinių metodų grupei priskiriami šie metodai: pratimai žodžiu ir raštu, pratimai naudojant įvairias technines priemones, grafiniai ir laboratoriniai darbai.

UGDYMO ORGANIZAVIMO FORMOS. PAMOKA

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4641 žodžiai iš 8892 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.