Pedagokikos konspektai
5 (100%) 1 vote

Pedagokikos konspektai

UGDYMO SAMPRATA

Ugdymą galima paaiškinti dviem aspektais: kaip individualų ir kaip institucinį. Institucinio ugdymo paskirtis – sudaryti sąlygas individui mokytis visą gyvenimą, kad pritaptų prie nuolat kintančio visuomenini gyvenimo, įsisavintų naujas žinias ir technologijas. Individualaus ugdymo paskirtis – skatinti mokytis ir tobulėti kaip asmenybė. Žmogus keičiasi visą savo gyvenimą: auga, bręsta, sensta, t.y. kinta jo fizinė struktūra, psichika, požiūris į save ir į pasaulį. Kiekybinius ir kokybinius pokyčius, vykstančius žmoguje vadiname vystymusi. Ugdymas, suprantamas kaip asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Ugdymas laikomas bendriausia pedagogikos kategorija. Ugdymo rezultatai priklauso nuo ugdytojų veiklos, ugdytinių pastangų ir aplinkos įtakos. Sudėtinės ugdymo dalys: ugdytinio veiklos plotmėje – saviugda; ugdytojo veiklos plotmėje – auginimas, švietimas, mokymas ir mokslinimas, lavinimas, auklėjimas taip pat formavimas. Šios sąvokos dar vadinamos ugdymo funkcijomis. Ugdymą reiktų traktuoti kaip asmenybę kuriantį bendravimą su aplinka, žmonija ir žmonijos sukurtomis kultūros vertybėmis. Tokia samprata reikštų, kad ugdymas atsirado kartu su sąmoningo žmogaus atsiradimu. Ugdymo raida ir kokybinė kaita vyko žmogui sąmonėjant per visą ligą žmonijos istorijos procesą. Šiandien nepaisant įvairių filosofinių sampratų, civilizuotuose kraštuose vis labiau keliami humaniško ugdymo idealai – pagarba žmogui, dora, teisingumas, asmenybės dorybingumas. Bėgant amžiams ugdymo reikšmė buvo vertinama įvairiai. Kol žmogus ir ugdymas nebuvo nuodugniai ištirti buvo neabejojama, kad žmogus išauga toks, kokiu būti jam lėmė dievas. XVI – XVIII a. labai išaukštinama ugdymo svarba. XIX a. atsiranda kitas požiūris – manoma, kad žmogaus tapsmui didelį poveikį daro įgimti ir paveldėti veiksniai (vidiniai). XX a. prie vidinių veiksnių priskiriamas ir akcentuojamas paties žmogaus aktyvumas – jo pastangos.

EDUKOLOGIJA – ŽMOGAUS UGDYMO MOKSLAS

Ugdymo mokslas prasidėjo nuo pedagogikos. Ilgą laiką pedagogika buvo suprantama kaip vaikų, jaunosios kartos mokymo menas. Didėjant ugdymo reikšmei, plėtėsi ir pedagogikos mokslo sampratos ribos. Ugdymo mokslo raidos pirmasis etapas – tai mokslinis disciplinos brendimas, kurį galima pavadinti “mokytojavimo tyrimais”, nes jiems būdingas taikomasis pobūdis (kaupiant mokytojų rengimui reikalingas žinias). Pirmajam ugdymo mokslinės disciplinos etapui būdinga ir tai, kad tada ugdymą tyrinėjo įvairių sričių mokslininkai – filosofai, psichologai, istorikai ir kt., t.y. žmonės neturėję formalaus pedagoginio išsilavinimo, tačiau dažniausiai dirbę ugdymo praktinį darbą. Šio etapo antroje pusėje pedagogikos tyrimų objektas tampa platesnis: tyrinėjamas ne tik ugdymo procesas, bet ir ugdymo turinys. Jis tęsėsi nuo XIX a. pabaigos –XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Antrasis etapas prasidėjo tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kadangi kokybinius ugdymo mokslo pokyčius lėmė išorinės sąlygos. Tyrinėjamas ne tik ugdymo procesas, bet ir mokykla, jos ryšiai su visuomene. Ugdymo mokslo ribos išsiplėtė, jam apibūdinti vis dažniau imtas vartoti angliškas terminas “educational science”. Lietuvos mokslininkai, šias idėjas perėmė tik po 1990 metų, kai edukacijos mokslas buvo pasiekęs ypač didelį integralumo laipsnį. Lietuvoje prigijo L. Jovaišos pasiūlytas terminas “edukologija”. Trečiasis ugdymo mokslo raidos etapas prasidėjęs paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, buvo sukeltas kokybinių visuomenės raidos pokyčių. Svarbiausias šio etapo kriterijus – žinių visuomenės formavimas. Išryškėja mokymosi visą gyvenimą reikalingumas, todėl švietimo sistema turi būti aukšto organizavimo lygio atvira sistema, užtikrinanti tęstinį ir grįžtamąjį ugdymą, taip pat – demokratinės visuomenės idėjų realizavimą. Edukologijos mokslų branduoliu pelnytai laikoma pedagogika, iš kurios išsirutuliojo edukacinių mokslų šeima.

PEDAGOGIKA – UGDYMO MOKSLAS IR UGDYMO MENAS

Antikoje ugdymas buvo vadinamas menu. Taip vadinti galima ir šiandien, kadangi ugdymas iš esmės yra bendravimas. Ugdant bendravimas turi savą specifiką: toną tam duoda ugdytojas. Jis privalo taktiškai elgtis, kad pasiektų ugdytinio protą ir širdį, o tam reikia sugebėjimų ir atitinkamų asmens savybių. Taigi bendravimo prasme ugdymas yra menas, labai svarbus šiandieninėje visuomenėje. Atsirado net specialus terminas – bendravimo pedagogika. Pedagoginis bendravimas ypatingas tuo, kad bendraudamas ugdytojas siekia tam tikrų tikslų: išmokyti ugdytinį, skatinti jo požiūrių, vertinimų, elgsenos formavimąsi norima linkme. Šiandien beveik visos svarbesnės žmonių veiklos sritys yra pagrįstos mokslinėmis teorijomis, o jei to nėra – stengiamasi sukurti teorinius pagrindus, nes be šito nė vienoje veiklos srityje tikėtis didesnės sėkmės negalima. Todėl ypač pabrėžiama pedagoginio išsimokslinimo svarba: ne tik dirbantiems mokykloje, bet ir visiems vienaip ar kitaip susijusiems su žmogaus ugdymu. Mokėti praktiškai taikyti pedagogikos žinias – taip pat menas. Taigi ugdymas yra menas pedagoginės veiklos prasme ir mokslas ugdymo teorijos atžvilgiu. Pedagogika – žmogaus ugdymo mokslas. Žmogų tyrinėja
įvairūs mokslai, todėl pedagogika negali vystytis nuo jų atitrūkusi. Glaudūs ryšiai sieja su filosofijos mokslu iš kurio ji ir išsirutuliojo. Kiekvienas filosofinis mokymas savaip nusako žmogaus gyvenimo tikslą, pasaulio, kartu ir ugdymo proceso pažinimą. Pedagogika susijusi su politika. Kiekvienos visuomenės vadovaujančios jėgos – valdžia remiasi viena ar kita filosofine samprata, kurią įprasmina savo praktinėje veikloje – politikoje. Norint kryptingai veikti žmogaus fizinį, psichinį ir socialinį vystymąsi, reikia žinoti vystymosi prielaidas. Todėl pedagogika remiasi kitais mokslais, tyrinėjančiais žmogų fiziniu, psichiniu ir visuomeniniu aspektais. Norint ugdyti, būtina pažinti žmogaus anatomiją ir fiziologiją, todėl edukologija naudojasi žmogaus anatomijos ir fiziologijos mokslų išvadomis. Pedagogika naudojasi sociologijos ir socialinės psichologijos duomenimis, kurie padeda pažinti ugdomąjį asmenį kaip visuomenės narį. Glaudžiai susijusi su psichologija, logika: siekiama lavinti žmogaus protą, todėl reikia suprasti mąstymo dėsningumus. Be to pedagogikos mokslas siejasi su kibernetika, antropologija, informacija bei vadybos mokslu.

UGDYMO PROCESAS

Ugdymas yra sistemingas, organizuotas, nuoseklus ir Lietuvoje iki šešiolikos metų privalomas. Nesistemingai, nenuosekliai ugdoma per žiniasklaidos priemones, kultūros įstaigų, bažnyčios ir kt. institucijų, kurioms ugdymas nėra veiklos pagrindas. Ugdymo procesas augančios kartos ugdymo institucijose vadinamas pedagoginiu procesu. Ugdymo proceso turinyje skirtinos dvi pusės komunikacija (keitimasis žiniomis) ir sąveika (tarpusavio poveikis). Komunikacija – tai ugdytojo ir ugdytinių veikla, kur kiekviena pusė atlieka tam tikras funkcijas. Komunikaciją lemia: a) ugdytojo ir ugdytinių informaciniai lygiai; b) teikiamos informacijos ir jos įsisavinimas. Mokymo sėkmė priklauso ne tik nuo ugdytojo sugebėjimo organizuoti mokymosi procesą, bet ir nuo pačių ugdytinių, jų pastangų, amžiaus, individualių ypatybių ir pan. Mokymosi procesą sudaro dvipusė ugdytojų ir ugdytinių veikla. Ugdytojo ir ugdytinių funkcijos tarpusavyje glaudžiai susijusios ir viena nuo kitos priklauso. Svarbiausia viso mokymosi proceso funkcija yra mokymas. Mokymasis priklauso nuo daugelio veiksnių – vieni jų sunkai valdomi, kiti yra valdomi lengviau. Auklėjimosi procese taip pat, kaip ir mokymosi vyksta ugdytinių judėjimas pirmyn – formuojama asmenybės pozicija. Auklėjimosi procesas vyksta ne vakuume, o konkrečioje socialinėje aplinkoje, kuri vienaip ar kitaip tą procesą veikia (stiprina ar silpnina). Ugdytojo auklėjamosios veikos esmę sudaro auklėjamosios situacijos tarp dviejų korekcijų. Auklėjamųjų ugdytinių veiklos esmę sudaro dalyvavimas auklėjamosiose situacijose ir auklėjamosios informacijos internalizavimas. Auklėjimosi procese žmogus – tai ne tik pasyvus auklėjamųjų veiksmų objektas, bet ir aktyvus auklėjimosi proceso veikėjas: priima arba atmeta auklėjamąją informaciją. Saviauklą galima skirti į dvi pagrindines rūšis: neįsisąmonintą ir įsisąmonintą.

UGDYMO PROCESO DALYVIAI

Ugdytinis yra ugdymo proceso subjektas, aktyviai veikiantis ugdymo proceso metu. Ugdytojui jis yra ugdymo objektas. Objekto ir subjekto pedagoginė t. y. turinti tikslą sąveika, kaip žinome ir apibrėžia ugdymo sąvoką. Ugdytojui svarbu pažinti žmogaus fizinį, psichinį, socialinį įvairiapusiškumą. Ugdytojai esti prigimtiniai ir priskirtiniai. Prigimtiniai ugdytojai tėvai. Priskirtiniai ugdytojai – įvairių ugdymo institucijų darbuotojai: lopšelių ir darželių auklėtojai, mokytojai, kultūros, žiniasklaidos atstovai, kunigai ir kt. Šeimos gyvenimo organizatoriai ir ugdytojai yra tėvai. Ugdymo šeimoje pagrindas – tėvų autoritetas, kuris priklauso nuo pačių tėvų. Išskiriami trys pedagogo veiklos bruožai – konstruktyvistinė, organizacinė ir komunikatyvinė. Konstruktyvinė veikla – tai ugdymo planų (tolimųjų ir artimųjų) sudarymas. Organizacinė veikla – tai pedagoginės dienos organizavimas. Komunikatyvinė veiklą – organizacinės veiklos šerdis. Pedagoginio darbo tikslas – tobulinti žmogų, asmenybę, augančią kartą padaryti kultūros paveldėtoja ir įgalinti ją kurti kultūrą – materialines ir dvasines vertybes. Be ugdomojo ir ugdytojo, ugdymo procese dalyvauja ugdymo institucijos. Šeima – pirmoji žmogaus ugdymo institucija. Be to kiekvienas žmogus paprastai priklauso kelioms grupėms. Švietimo sistema jungia visas lavinimo ir auklėjimo institucijas. Akivaizdų ugdomąjį poveikį žmogui daro kultūros įstaigos. Ugdomoji bažnyčios įtaka apima žmogaus socialinę sąmonę ir elgseną: čia žmogus mokslinamas (aiškinam pasaulio, dorovės samprata), atitinkamai formuojam jo socialinė sąmonė ir elgsena. Žiniasklaidos ugdomasis poveikis yra trejopas: šviečiamasis, lavinamasis ir auklėjamasis. Žiniasklaidos šviečiamieji, lavinamieji ir auklėjamieji aspektai yra persipynę: akivaizdesni šviečiamieji, bet daugiau ar mažiau auklėjama, o lavinamasis pobūdis priklauso nuo informacijos rengėjo.

UGDYTINIŲ PAŽINIMAS – SVARBI UGDYMO SĄLYGA

Mokinio individualybės pažinimas – sudėtingas procesas, susidedantis iš dviejų pagrindinių viena kitą sąlygojančių aplinkybių. Pirma, siekimas pažinti mokinio fizines ir psichines savybes tokias, kokios jos yra šiuo
Antra, siekimas sužinoti, kaip jos išsivystė ir kaip toliau vystosi, tai yra koks lygis ir kokios vystymosi tendencijos. Norėdamas gerai ir visapusiškai pažinti ugdytinį, organizuoti pilnavertį ugdymo procesą, pedagogas turi gebėti tinkamai panaudoti įvairius mokinių pažinimo būdus ir metodus. Bene svarbiausia sąlyga – kuo geriau pažinti mokinius: reikia žinoti jų amžiaus tarpsnio, taip pat ir individualias savybes. Tik tokiu atveju bus galima mokymo metu sudaryti sąlygas kiekvienos asmenybės saviraiškos plėtrai, galimybes mokytis iš visų jėgų. Suprantama, pažinti mokinį ir visą jų grupę nuolatinės kaitos sąlygomis – sudėtingas uždavinys. Tačiau norėdami visapusiškai pažinti, padėti sėkmingai kiekvieno mokinio raidai, turime žinoti ne tik jų gebėjimus ir interesus, bet turime žinoti ir daugelio psichinių savybių, tokių kaip dėmesio, atminties, vaizduotės, mąstymo ypatumų, darbingumo, mokslumo, požiūrio į mokymąsi ir t.t. lygį. Mokinio darbingumas, mokslumas, interesai daug kuo siejasi su charakteriu, t.y. su mokinio santykiais su gyvenimo tikrove, su jo reagavimo pobūdžiu į gyvenimo bei visuomenės poveikius. Reikšminga mokytojui yra informacija ir apie mokinių fizinio išsivystymo lygį, sveikatos būklę. Ne pro šalį žinoti vaiko materialinę, socialinę, kultūrinę bei pedagoginę aplinką. Pedagogas siekdamas visapusiškai pažinti mokinį privalo gerai pažinti jo šeimą, todėl svarbu lankytis mokinio šeimoje, susipažinti su tėvais. Pedagogo praktikoje mokinio pažinimui taikomi įvairūs būdai ir metodai, kuriuos naudojant lengviau pažinti mokinius Gausiausią metodų grupę sudaro empyriniai tyrimo metodai, kurie ir naudojami mokyklos darbe. Į šią grupę įeina stebėjimas ir savistaba, eksperimentas, pokalbis, veiklos procesų ir rezultatų analizė, autobiografinis metodas, anketa, testai. Stebėjimas – tai universaliausias duomenų rinkimo metodas. Mokytojas gali stebėti ugdymą natūraliomis sąlygomis: ugdytinių

Siekiant pažinti ugdytinio asmenybę, reikia vadovautis atitinkamais principais. Objektyvumo principas – reikalauja, kad visi duomenys apie ugdytinio asmenybę būtų surinkti natūraliomis jo veiklos ir gyvenimo sąlygomis. Ugdytinio kaip besivystančios asmenybės tyrimo principas reikalauja prisiminti, kad ugdytinio fizinis, intelektualinis, jausmų ir valios išsivystymas jau yra pasiekęs tam tikrą, jo amžių atitinkantį lygį, tačiau kai kurios psichinės savybės dar nėra galutinai susiformavusios, Veikiančios ugdomosios asmenybės tyrimo principas reikalauja ne vien tik nurodyti vienas ar kitas psichines ugdytinio ypatybes, bet ir atskleisti tipiškas asmenybės savybes, pasireiškiančias būdingoje jo veikloje. Aktyvaus poveikio, tiriant ugdytinio asmenybę, principas reikalauja iš tiriančiojo ne tik konstatuoti atitinkamas psichines ugdytinio ypatybes, išryškėjančias jo veiksmuose, poelgiuose, atsiskleidžiančias jo veiklos ir kūrybos produktuose, bet ir pagal galimybes veikti šias savybes, numatyti ir parinkti reikiamą metodiką. Tolesnio ugdytinio asmenybės raidos prognozavimo principas siejasi su tuo, kad ugdytinio asmenybės pažinimas nėra pats sau tikslas, o tik priemonė, atsižvelgiant į besiformuojančias ypatybes parinkti tinkamus pedagoginio poveikio būdus, skatinančius jo saviraišką.

LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMA. STRUKTŪRA

Lietuvos švietimo sistema grindžiama šiais principais: humaniškumo, demokratiškumo, nacionalumo ir paslankumo (kaitos) arba atvirumo Švietimo struktūra apima formalųjį ir neformalųjį valstybinį ir nevalstybinį švietimą. Formalųjį švietimą sudaro: nuosekliojo švietimo sistema ir suaugusiųjų formalaus švietimo sistema.Pagrindinė nuoseklaus švietimo sistemos grandis – bendrasis vaikų ir jaunimo ugdymas, apimantis ikimokyklinį ir mokyklinį ugdymą. Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, lopšeliuose ir darželiuose. Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Vaikams nelankiusiems darželio organizuojamas priešmokyklinis rengimas.Priešmokyklinis ugdymas – vaiko ikimokyklinio ugdymo tąsa. Priešmokyklinio ugdymo tikslas – padėti vaiko socializacijos, demokratinio bendravimo pamatus bei brandinti vaiką mokyklai ir palengvinti jo perėjimą nuo ugdymosi šeimoje ar darželyje prie sistemingo ugdymo(si) mokykloje. Bendrojo mokyklinio ugdymo struktūros yra šios: pradinė mokykla, vidurinė mokykla (5-12 kl.), kurios žemesnioji pakopa (5-10 kl.) paprastai jungiamos su pradine mokykla ir vadinama dešimtmete.Pradinė mokykla tai pirmoji vaiko bendrojo lavinimo mokykloje pakopa, pirmasis ugdymo turinio koncentras. Vidurinėje mokykloje atsižvelgiant į moksleivių mokymosi poreikių bei socialinių interesų raidą, skiriami adaptavimosi, žvalgomasis, orientavimosi ir apsisprendimo tarpsniai. Vidurinė mokykla baigiama valstybiniais abitūros egzaminais. Vaikai su fiziniais ar psichiniais trūkumais gali būti mokomi kartu su sveikais vaikais, gaudami jiems reikalingą papildomą pagalbą. Jeigu bendrasis mokymasis dėl negalios nėra įmanomas, steigiamos specialiosios mokyklos. Lietuvoje veikia tautinių mažumų ikimokyklinio ugdymo institucijos ir visų pakopų bendrojo lavinimo mokyklos, kuriose ugdymas realizuojamas pagal Lietuvos švietimo koncepciją. Jaunimo profesinio ugdymo sistema apima profesines ir aukštesniąsias
mokyklas (kolegijas). Profesinės mokyklos rengia kvalifikuotus darbininkus bei aptarnavimo, verslo sričių darbuotojus Aukštesniosiose mokyklose rengiami specialistai, tarnautojai su aukštesniuoju išsilavinimu įvairioms gamybos, aptarnavimo ir kultūros sritims. Lietuvoje veikia įvairaus akademinio statuso aukštosios mokyklos. Aukštosiose mokyklose gali vykti 1, 2 ar 3 pakopų studijos, kurias sėkmingai baigus suteikiamas atitinkamai bakalauro, magistro ar daktaro akademiniai laipsniai. Suaugusiųjų švietimas yra didžiausia švietimo sistemos dalis, apimanti asmenis, paprastai vyresnius nei aštuoniolika metų ir nesimokančius nuoseklaus švietimo mokyklų sistemoje.

MOKYTOJAS – UGDYTOJAS, JO PROFESIJOS YPATUMAI

Šiandien mokytojui keliamas uždavinys, kad jis ne tik mokslo pagrindus ir naujienas, bet sugebėtų numatyti ir mokslo vystymosi perspektyvas. Tikras mokytojas gerbia vaiko asmenybę, moka priimti vaiką tokį, koks jis yra, padeda jam pažinti ir ugdyti savo gerąsias savybes. Jis vadovaujasi humanistinėmis vertybėmis ir padeda jas įsisavinti savo mokiniams. Nuolat mokosi pats ir padeda moksleiviams atrasi prasmingo mokymosi būdus. Mokymasis mokyti yra visą gyvenimą trunkantis procesas, o ne laiko tarpas nuo pirmosios pamokos apie metodus iki leidimo mokytojauti įgijimo datos. Išskiriamos keturios būtinos sąlygas mokytojo profesijai: žinių pagrindai apie mokymą ir mokymąsi; geriausių mokymo būdų repertuaras; supratimas, kad mokyti mokomasi visą gyvenimą; nusiteikimas ir sugebėjimas laikytis refleksyvaus, kolegiško ir orientuoto problemų sprendimo požiūrio į savo veiklą. Mokytojo – ugdytojo paskirtis – pažinti vaiką ir gebėti rasti ryšį su juo siekiant padėti jam įveikti sutinkamus sunkumus. Mokytojas turi padėti vaikui išmokti vertinti ir įsivertinti save, prognozuoti rezultatus, subtiliai kontroliuoti vaiko elgesį, pozityviai keisti jį. Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės konferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą. Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokymosi procesui organizuoti mokytojui reikės bendravimo įgūdžių. Skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo metodų nepakaks – reikės gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes visos naujos mokymosi formos bus tiesiogiai su jomis susijusios. Svarbiausia – mokytojas privalės pasirengti nuolatiniams pokyčiams. Tai bus esminis gero mokytojo požymis. Gebantis lanksčiai planuoti, savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai vertinti ugdymo turinį, jį atnaujinti bei keisti mokytojas bus visur laukiamas.

UGDYMO TIKSLAI

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2696 žodžiai iš 8892 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.