Prekių apskaita
5 (100%) 1 vote

Prekių apskaita

TURINYS

ĮVADAS 3

1. PREKIŲ APSKAITA 5

1.1. bendros žinios apie prekių apskaitą 5

1.2. pirkimų ir pardavimų fiksavimas apskaitos dokumentuose 6

1.3. prekių pardavimo kainas koreguojantys įrašai 7

1.4. prekių pirkimo kainas koreguojantys įrašai 7

2. PARDUOTŲ PREKIŲ SAVIKAINA 9

3. PREKIŲ APSKAITOJE NAUDOJAMI ATSARGŲ ĮVERTINIMO METODAI 11

3.1. konkrečių kainų metodas 11

3.2. vidutinių kainų metodas 11

3.3. FIFO metodas 12

3.4. LIFO metodas 12

4. PREKIŲ APSKAITOJE NAUDOJAMI ATSARGŲ BŪDAI 14

4.1. Nuolat apskaitomų atsargų būdas 14

4.2. periodiškai apskaitomų atsargų būdas 14

5. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS 16

6. INVENTORIZACIJA 17

7. PREKIŲ APSKAITA UAB „NORDIKA“ 18

7.1. prekių apskaitos dokumentai 18

7.2. pardavimų apskaitos dokumentai 20

IŠVADOS 22

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 23

ĮVADAS

Tiek didmeninės, tiek mažmeninės prekybos įmonės daugiausia pajamų gauna realizuodamos prekes. Kiekvienos įmonės uždavinys- parduoti kiek galima brangiau tai, kas yra pirkta ir taip uždirbti pajamų ir pelno, didinančio nuosavybę bei įmonės savininkų turtą. Svarbią tokių įmonių turto dalį sudaro prekių atsargos.

Gamybos įmonėse yra trejopos atsargos: žaliavos, reikalingos gamybai, pusfabrikačiai ir gatava produkcija. Prekių atsargas sudaro prekės, skirtos realizuoti, ir prekės, jau esančios kelyje. Kadangi prekės yra likviaciniai aktyvai ir paprastai paverčiamos į grynus pinigus per metus, jos vadinamos apyvartinėmis lėšomis ir parodomos balanse.

Svarbiausias prekių apskaitos tikslas- nustatyti įmonės pajamas lyginant gautas įplaukas su išlaidomis. To esmė: kuo tiksliau nustatyti pajamas, o ne įvertinti turimas prekes. Labai dažnai tai yra nesuderinami dalykai. Todėl svarbu įsigijus prekių tiksliai nustatyti pardavimo kainą, kad būtų padengtos pirkimo išlaidos, darbo sąnaudos ir kt. išlaidos, susijusios su prekių atsivežimu ir jų paruošimu pardavimui. Norint tiksliai žinoti prekių kiekių judėjimą, svarbu parinkti tinkamus jų apskaitos modelius, kad būtų teisingai apskaičiuoti prekių likučiai. Teisingai vedant apskaitą matoma įmonėje vykstanti prekių apyvarta, iš to nustatomas gautas pelnas. Klaidos, padarytos įvertinant atsargas, turi labai didelį ir ilagalaikį poveikį. Klaidų ilgalaikį poveikį lemia tai, kad atsargų likutis laikotarpio pabaigoje savaime tampa ir likučiu kito laikotarpio pradžioje, o balanse bus netiksliai parodytas turtas ir nuosavybė. Todėl, netiksliai įvertinus turimas prekių atsargas, bus netiksliai apskaičiuotos ir gautos pajamos, netiksliai apskaičiuoti ir valstybei mokami mokesčiai, neišvengiamai įmonė bus priversta mokėti baudas.

Nekreipiant dėmesio į mokesčių įtaką, galima būtų teigti: kiek padidinamos prekių atsargos, tiek sumažėja bendros pajamos, ir atvirkščiai.

Prekės, išsiūstos pirkėjams, vadinamos prekėmis kelyje ir apskaitomos atskirai.

Be to, įmonėse gali būti produkcijos, nelaikomos atsargomis. Tai gali būti laikomi saugoti priimtos prekės ir pan.

Prekių kainos per metus gali labai pasikeisti. Net ir tos pačios prekės ilgainiui gali būti parduodamos įvairiomis kainomis. Kadangi yra perkamos ir parduodamos tos pačios prekės, labai svarbu nustatyti, kurios iš jų yra parduotos, o kurios- ne. Todėl reikia nuspręsti, kokiu būdu tas prekes realizuoti. Kadangi nustatytas jų realizavimo būdas ne visada sutampa su naudojamu, tai vartojama sąvoka „kainų pasikeitimas“, o ne „prekių atsargų pasikeitimai“.

„Prekių atsargų pasikeitimas“ atspindi faktinių prekių judėjimą įmonės veiklos procese, o „kainų pasikeitimas“- tai tariamas jų judėjimas įmonės veiklos procese. Šie pasikeitimai nebūtinai būna vienodi. Tai natūralus dalykas. Remiantis bendraisiais apskaitos principais, galima apskaičiuoti keletą kainų pokyčių. Šį terminą geriau vartoti, nes jis tiksliau atspindi pajamas, o tai ir yra pagrindinis prekių įvertinimo tikslas.

TIKSLAS- gebėti įvertinti prekių apskaitos esmę, jos tinkamų metodų parinkimo svarbą įmonių veikloje. Mokėti užpildyti įmonės prekių apskaitos dokumentus, kuriuose fiksuojamas prekių judėjimas.

UŽDAVINIAI- išanalizuoti: 1) kokiais būdais ir metodais apskaitomos prekės įmonėje ir kokie kiekvieno iš jų privalumai ir trūkumai;

2) kaip nustatoma prekių savikaina;

3) pasinaudojant konkrečios įmonės duomenimis išanalizuoti ir aprašyti, kaip vyksta prekių judėjimas, kaip tai fiksuojama apskaitoje.

METODAI- kursinis darbas rašomas remiantis mokslinės literatūros analize ir įmonės prekių apskaitos duomenimis.

1. PREKIŲ APSKAITA

1.1 Bendros žinios apie prekių apskaitąFinansinėje apskaitoje prekėmis laikoma visa tai, ką pardavusi įmonė uždirba pajamų. Žodis „prekės“ suprantama ne tik kaip prekės siaurąja prasme (t.y. anksčiau iš kitų įmonių nupirktos perparduoti skirtos vertybės), bet taip pat ir kaip klientams suteiktos paslaugos ir įmonėje pagaminta produkcija, skirta parduoti (ar jau parduota) tretiesiems asmenims. (Kalčinskas G., 2001).

1. pav. Prekių rūšys

Prekės

Parduoti skirta produkcija Paslaugos Perparduoti skirtos prekės

Įmonė pirmiausia perka jos veiklai reikalingų prekių, kurias numato vėliau
parduoti už didesnę kainą jų pirkėjams. Joms pirkti išleidžiami pinigai arba kitas įmonės turtas, t.y. daromos išlaidos, kurios visos arba jų dalis, tenkanti per ataskaitinį laikotarpį parduotoms prekėms, tampa sąnaudomis. Jei už prekes apmokama ne iš karto, tokiu atveju prekes pirkusi įmonė kurį laiką disponuoja ne tik savo, bet ir prekių pardavėjo turtu, nes atsiranda jos įsiskolinimas prekių tiekėjui. Apskaitoje šio tipo operacijos vadinamos pirkimų išlaidomis arba tiesiog pirkimais. (Kalčinskas G., 2001). Jas apskaitoje registruosime (įmonė- PVM mokėtoja ): pirkus prekių, kai atsiskaitome iš karto iš kasos: D- 2014, D- 2431, K- 272; įsigijus prekių skolon: D- 2014, D- 2431, K- 443.

Tik pardavus prekes galima tikėtis, kad padidės įmonės turtas, bus gauta pinigų arba susidarys pirkėjų įsiskolinimas, kurį vėliau jie turės padengti. Išimtis- tik išankstiniai pirkėjų apmokėjimai, kai pardavėjas gauna pinigus ne už prekes, o už įsipareigojimą jas pateikti. (Kalčinskas G., 2001). Apskaitininkas privalo nuolat kontroliuoti pirkėjų atsiskaitymus su įmone ir įmonės atsiskaitymus su tiekėjais. Kiekvienas pirkėjas stengiasi kuo ilgiau disponuoti pinigais, todėl neretai pasitaiko, kad už pirktas prekes atsiskaitoma pavėluotai. Savo ruožtu tiekėjai stengiasi kuo greičiau gauti uždirbtus pinigus iš pirkėjų. Vienintelis būdas, leidžiantis neprievartiniu būdu paspartinti pirkėjų atsiskaitymą su tiekėjais, yra specialios nuolaidos- diskontai- tiems pirkėjams, kurie atsiskaito už prekes anksčiau nustatyto apmokėjimo laiko. (Kalčinskas G., 2001). Pardavimo diskontą apskaitysime 609-oje sąskaitoje, pirkimo -509 sąskaitoje.

Kartais pasitaiko, kad dalį ar net visas pirktas prekes pirkėjas grąžina pardavėjui. Tai gali atsitikti dėl daugelio priežasčių: dėl prekių broko, transportavimo defektų, jeigu prekės sugadinamos tada, kai pagal sutartį už prekių gabenimą atsako pardavėjas. Prekės gali būti grąžinamos ir dėl pardavėjo klaidos, kai išsiunčiamos ne tos prekės, kurios užsakytos, ir pan. (Kalčinskas G., 2001). Jei prekes grąžina įmonė, ji turi išrašyti dokumentą, kuriame nurodo grąžinamų prekių kiekius, kainas, sumas ir išskiria PVM. Įmonė-PVM mokėtoja įsigyjusi skolon prekes, jas užpajamavusi apskaitoje daro įrašą: D- 2014 (nuolat), 6002 (periodiškai), D- 2431, K- 443. Dalį prekių dėl blogos kokybės grąžinus atgal tiekėjui: D- 443, K- 2014 (6002), K- 2431. Jei grąžinamos prekės, už kurias buvo sumokėta iš anksto: D- 2434, K- 2014, K- 2431.

Kai kurie pardavėjai iš anksto suteikia teisę pirkėjams savo nuožiūra nukainoti prekes. Tokios nuolaidos dažniausiai taikomos greitai gendantiems, kelyje nubyrantiems ar dūžtantiems produktams. Kartais pardavėjas su pirkėju susitaria taikyti apyvartos nuolaidas, kai nuo tam tikros nupirktų prekių sumos pirkėjui prekės pradedamos pardavinėti pigiau nei kitiems. (Kalčinskas G., 2001).

1.2 Pirkimų ir pardavimų fiksavimas apskaitos dokumentuose

Atsiskaitymo tarp pirkėjo ir pardavėjo sumų nukrypimus grąžinant ir nukainojant prekes reikėtų fiksuoti atitinkamais dokumentais- pažymomis. Todėl pirkėjas, nukainodamas gautas prekes, išrašo pirkėjo debetinę pažymą ir vieną jos egzempliorių išsiunčia pardavėjui. Pardavėjas, gavęs ir pripažinęs pirkėjo debetinę pažymą, parengia pardavėjo vidinį buhalterijos dokumentą- pardavėjo kreditinę pažymą. Būna atvejų, kai pardavėjas išrašo kreditinę pažymą. Taip nutinka tuomet, kai pardavėjas suklysta ir dokumentuose nurodo per mažą prekių kainą, nei yra iš tiesų. Jei pirkėjas sąžiningas, jis apie tai būtinai informuos pardavėją. (Kalčinskas G., 2001).

Visas operacijas- prekių pirkimą, pardavimą, nukainojimą, nuolaidas būtina užfiksuoti apskaitos dokumentuose tiksliai pagal visus nustatytus valdžios normatyvus (turi būti užpildyti visi privalomi ir papildomi rekvizitai). Iš dokumentų matoma, kokia prekių apyvarta, uždirbtos pajamos iš kurių yra išskiriamas pelnas, kuris yra apmokęstinamas.

Pagrindiniai pardavimus įforminantys dokumentai- Sąskaitos faktūros (įmonei PVM mokėtojai- PVM sąskaitos faktūros) yra specialiosios apskaitos dokumentai. Pinigų perdavimas iš pirkėjo pardavėjui tvirtinamas specialaus apskaitos dokumento Kasos pajamų orderio nuplėšiama dalimi- kvitu, kurį gauna pirkėjas. Prekes iš tiekėjo paima įgalioti asmenys, kurie atsiimdami prekes su asmens dokumentu pateikia įgaliojimą. Draudimo kompanijos pardavimus įformina draudimo liudijimais; už telekomunikacijos paslaugas išrašomi laisvos formos dokumentai; dar kitaip paslaugų suteikimo faktus dokumentuoja advokatų kontoros ir t.t. (Kalčinskas G., 2001).

1.3 Prekių pardavimo kainas koreguojantys veiksniai

Pardavimas suteikiant prekybines nuolaidas taikomas siekiant pritraukti kuo daugiau pirkėjų ir skatinti esamus naudotis to paties pardavėjo paslaugomis arba pirkti iš jo prekes didesniais kiekiais. Šių nuolaidų esmė ta, kad pirkėjui, perkančiam daugiau prekių ar nuolat perkančiam jas iš to paties pardavėjo, suteikiama nuolaida, išreiškiama procentais nuo parduotų prekių kainos. Nuolaidų sumos atspindimos 5092 sąskaitoje(-). (Valužis K., 1998).

Taikomas diskontas mažina pardavimų pajamas, tačiau pardavėjas anksčiau gauna pinigus iš pirkėjo. Jam tai dviguba nauda,
pinigai dėl infliacijos būna „brangesni“; arba pardavėjas šiuos pinigus gali racionaliai panaudoti savo veikloje. (Valužis K., 1998).

Informacijai kaupti apie prekių grąžinimą bei nukainojimą, kokie pirkėjai tai daro dažniausiai ir kiek pajamų netenka įmonė naudojamos sąskaitos 5093- parduotų prekių grąžinimas(-) ir 5094-parduotų prekių nukainojimas. Šios operacijos apskaitoje turi būti dokumentuotos: prekėms nukainoti- patikslinanti sąskaita faktūra, prekėms grąžinti- grąžinimo sąskaita faktūra. (Kalčinskas G., 2001).

Valiutų kurso pasikeitimo įtaka ypač aktuali įmonėms, prekiaujančioms su užsienio šalių įmonėmis. Teigiamas valiutos kurso pasikeitimas parduodant prekes laikomas finansinės veiklos pajamomis, o neigiamas- finansinės veiklos sąnaudomis. (Kalčinskas G., 2001). Valiuta registruojama 2711 sąskaitoje, gautos pajamos iš valiutos kurso pasikeitimo 536- oje, sąnaudos- 636- oje sąskaitoje.

1.4 Prekių pirkimo kainas koreguojantys įrašai

Pirkimų apimčiai įtakos turi natūralioji netektis,- kai kurios materialinės vertybės nubyra, nudžiūsta, nugaruoja, nudulka ir t.t. Tokiu atveju būtina sumažinti tokių vertybių sumą turtinėse antrosios klasės sąskaitose jas kredituojant tomis pačiomis sumomis užregistruojant sąnaudų padidėjimą. (Kalčinskas G., 2001).

Finansiškai stiprios įmonės, turinčios pakankamai pinigų tam, kad galėtų iš karto apmokėti už perkamas prekes, naudojasi pardavėjų teikiamais diskontais, jei joms tai yra tikslinga( tam palyginamas diskonto procentas su banko palūkanų norma). (Kalčinskas G., 2001).

Tiek pirktų prekių grąžinimas, tiek nukainojimas apskaitoje traktuojamas ir apskaitomas vienodai. Perkant prekes susitariama dėl blogos kokybės prekių nukainojimo ar grąžinimo. Tai įforminama pirkimo- pardavimo sutartyje. Pirktų prekių grąžinimai ir nukainojimai apskaitomi sąskaitos 6002 Pirkimai kontrarinėse sąskaitose Nr. 6093 Pirktų prekių grąžinimas (-) ir Pirktų prekių nukainojimas (-).

Tiek perkant, tiek parduodant prekes už valiutą, logika koresponduojant sąskaitas yra tokia pati( žr. valiutų kurso pasikeitimo įtaka pardavimams). (Kalčinskas G., 2001).

2. PARDUOTŲ PREKIŲ SAVIKAINA

Su savikainos nagrinėjimo problema yra susieta įvairios mokslo šakos: valdymas, statistika, analizė. Visos šios mokslo šakos įvairiapusiškai nagrinėdamos verslo sėkmę, pirmiausia turi išnagrinėti, kas gamonama ir kiek tai kainuoja. (Valužis K., 2000).

Norint apskaičiuti per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikainą, susiduriama su sudėtingu uždaviniu, nes parduoti skirtos prekės- tai ne tik per ataskaitinį laikotarpį pirktos prekės, bet ir per ankstesnįjį ataskaitinį laikotarpį neparduotų prekių likutis, likęs įmonėje. (Valužis K., 1999).

Šis atsargų kiekis kartais vadinamas pereinamuoju likučiu. Todėl parduotų prekių savikaina apskaičiuojama prie prekių likučio laikotarpio pradžioje pridedant pirktas per laikotarpį prekes ir atimant prekių likutį laikotarpio pabaigoje. (Kalčinskas G., 2001).

PARDUOTI SKIRTŲ PREKIŲ LIK. LAIKOTARPIO PRADŽIOJE

GRYNIEJI PIRKIMAI

PARDUOTI SKIRTOS PREKĖS

PARDUOTI SKIRTŲ PREKIŲ LIK. LAIKOTARPIO PABAIGOJE

PARDUOTŲ PREKIŲ SAVUKAINA

Parduotų prekių savikainos apskaičiavimo metodika priklauso nuo pasirinkto atsargų apskaitos būdo. Nesvarbu kaip- periodiškai ar nuolat apskaitomos atsargos, kiekvienu atveju rezultatas vienodas. Svarbu yra tai, kad apskaitininkas, rinkdamasis metodą, turi apsvarstyti visus galimus veiksnius, pvz.: vagysčių riziką ir pan. (Valužis K., 1999). Vertinant atsargas padaryta klaida gali turėti nepageidaujamos įtakos ir šių, ir ateinančių metų grynijo bei apmokęstinamojo pelno dydžiui. (Kalčinskas G., 2001).

Atsargos finansinėje atskaitomybėje parodomos įvertinus jas faktine savikaina, į kurią įskaičiuojama: prekių pirkimo- pardavimo sutartimi numatyta kaina, sumažinta įmonės pasinaudotais pirkimo diskontais ir pardavėjo suteiktomis nuolaidomis; pirktų atsargų įsivežimo, paruošimo naudoti išlaidos; su atsargų pirkimu susiję mokesčiai. Jei atsargų transportavimo išlaidos nėra reikšmingos, jos priskiriamos ne atsargų įsigijimo savikainai, bet to laikotarpio sąnaudoms. (Kalčinskas G., 2001).

Bėgant laikui prekių kainos nuolat keičiasi. Čia svarbiausias uždavinys- kuo tiksliau nustatyti parduotų prekių savikainą ir sandėlyje likusių prekių vertę, kas dažniausiai yra neįmanoma arba tiesiog per brangu. Paprastai atsargos įvertinamos vienu iš labiausiai paplitusių keturių metodų, kurių kiekvienas pagrystas skirtinga sutartine kainos ir judėjimo nuostata:

• konkrečių kainų metodas;

• FIFO;

• LIFO;

• vidutinių kainų metodas. (Kalčinskas G.,2001).

3. PREKIŲ APSKAITOJE NAUDOJAMI METODAI

Prekių įvertinimo problema yra viena iš daugiausiai ginčų keliančių problemų apskaitos teorijoje ir praktikoje. Tai matuojama tuo, kad prekių atsargų vertė turi įtakos bendrųjų pajamų apskaičiavimui. Vadinasi, ji lemia ir pelno mokesčių, privalomų mokėti valstybei, dydį. Todėl valstybinės mokesčių inspekcijos taip pat yra suinteresuotos tiksliai pasirinkti atsargų įvertinimo metodą. O firmų
buhalteriai dažnai turi spręsti dvi priešingas problemas: tiksliai apskaičiuoti pajamas ir kartu mažinti pelno mokesčius. (Mackevičius J., 1994).

3.1 Konkrečių kainų metodas

Tai yra vienas iš atsargų įkainojimo metodų. Šiuo atveju kiekvienas produkcijos vienetas identifikuojamas ir apskaitomas atskirai nuo kitų. Konkrečių kainų metodas taikomas gaminant ar perparduodant vidutinę smulkiaserijinę ar labai brangią produkciją ar prekes. Kitais atvejais jis reikalautų per daug darbo. Tačiau taikant šį metodą galima manipuliuoti pelnu pirmiausiai parduodant pigiausiai įsigytas prekes( norint padidinti pelną), ar brangiausias prekes( norint sumažinti ataskaitinio laikotarpio pelną).

3.2 Vidutinių kainų metodas

Vidutinės kainos metodas patogus tais atvejais, kai firma turi vienodo asortimento prekes. Šiuo metodu skaičiuojant kainas, nesimato prekių kainų didėjimo ar mažėjimo įtakos. (. Mackevičius J, 1994).

Šis metodas taikomas įkainojant atsargas, kurių sunaudojimo ar pardavimo eiliškumo neįmanoma nustatyti. Šiuo atveju atsargos nurašomos jų vidutine kaina. Jei įmonė taiko periodiškai apskaitomų atsargų būdą, tai prekių likutis laikotarpio pabaigoje įkainojamas pagal vidutinę kainą, kuri apskaičiuojama:

pradinis likutis( įsigijimo) vertė

pradinis likutis( įsigijimo) kiekis

Šis metodas geras tuo, kad nereikia stebėti, kaip nuosekliai pirktos prekės parduodamos. Tačiau šis metodas netiksliausias ir neįmanoma įvertinti pardavimų rezultatyvumo.

3.3 FIFO metodas

Tai atsargų įvertinimo metodas pagal paskutiniųjų pirkimų kainas. Jis taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės buvo sunaudotos anksčiau, o kurios- vėliau. Šis metodas tinka kiekvienoje veikloje, nes pagrįstas ne prekių pokyčiais, o jų kainų pasikeitimais. Metodą tikslinga taikyti konvejeriniu būdu gaminamai ir parduodamai produkcijai, maisto prekėms bei kitoms atsargoms, turinčioms ribotą galiojimo laikotarpį. Šį metodą lengva taikyti, nes jis gana paprastas. Sudėtingiau jį taikyti tuomet, kai yra daug mažų pirkimų įvairiomis kainomis. Šis metodas neefektyvus, jeigu kainos staigiai keičiasi. (Mackevičius J., 1994).

FIFO metodas remiasi standartine nuostata, kad anksčiausiai pirktų atsargų kainos priskiriamos pirmiausiai sunaudotų atsargų vertei.

Šio metodo privalumas- tikrovėje parduotų prekių įsigijimo savikaina jis susieja su pajamomis, gautomis pardavus šias prekes. FIFO metodu atspindėjus atsargas išvedamas optimistiškas veiklos rezultatas, tačiau nuo didelio pelno priskaičiuojami ir didesni mokesčiai, ką ir galime vadinti šio metodo trūkumu.

3.4 LIFO metodas

Taikant šį metodą atsargos įvertinamos pagal pirmųjų pirkimų kainas. Metodas remiasi nuostata, kad parduotų prekių savikainai priskiriamos vėliausiai pirktų prekių kainos, o anksčiausiai pirktų prekių kaina priskiriama atsargų likučio savikainai.

Šį metodą galima naudoti kasimo būdu išgaunamoms ir panašiai sandėliuojamoms atsargoms. Privalumas tas, kad rodomas skirtumas tarp pardavimo pajamų ir parduotos produkcijos savikainos, įvertintos atskaitomybės laikotarpio rnkos kainomis.Metodo trūkumas tas, kad atsargų suma balanse dažniausiai visiškai neatitinka realių tų atsargų rinkos kainų, nes nuolat nurašant vėliausiai gautas atsargas, likučiai būna įkainoti pačių pirmųjų, gal net prieš keletą dešimtmečių atliktų, pirkimų kainomis. (Kalčinskas G., 2001).

Be pagrindinių keturių atsargų įvertinimo metodų, yra ir kiti metodai, pvz., HIFO, LOFO, GIFO, GILO ir kt.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2777 žodžiai iš 5544 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.