Įvadas
XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse
ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas –
renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu
žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje
vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa
renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas
įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje.
Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos
techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas,
įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja
aiški erdvės struktūra.
Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau negu
Italijoje, bet nedaug atsiliko nuo Š. ir V. Europos, kadangi su kaikuriomis
Europos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai
ryšiai. Be to, XVI a. Lietuva dar buvo savarankiška valstybė, jos ekonomika
bei kultūra buvo tolygi pietinių šalių ekonomikai ir kultūrai.
Pirmiausia renesansas Lietuvoje ėmė plisti per turtingąjį sluoksnį:
didikus, kurie savo vaikus mokė Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo,
Vitenbergo universitetuose, kur šie susipažindavo su humanizmu ir renesanso
kultūra. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai,
vienas kitas turtingesnis miestietis kolekcionavo dailės kūrinius, meniškus
ginklus, komplektavo bibliotekas.
Renesanso stiliaus pamoka Lietuvoje buvo italų renesansas, įgijęs
manierizmo tendenciją, tačiau Lietuvos renesansas turėjo ir daug unikalių,
savitų bruožų, jam būdinga savo krašto tikrovės matymas ir perteikimas.
Dažniausiai didikų pilis, rezidentinius rūmus projektuodavo vietiniai
arba iš kitur atvykę architektai. Iš užsienio didikai kviesdavosi
architektus dar ir tam, kad pademonstruotų savo pranašumą prieš lenkų
feodalus.
Iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Abiejų stilių
elementai derinami tarpusavyje, tik vėliau pereinama prie renesansinių
konstrukcijų, formų, proporcijų. Didžioji dalis Lietuvoje išlikusių
renesansinių pastatų yra dviejų epochų kūriniai, o kartais net ir trijų –
gotikos, renesanso ir baroko. Daugiausiai išlikę renesanso laikotarpiu
statytų bažnyčių, gynybinių rezidentinių pilių, mažiau – gyvenamųjų namų.
Gynybinės rezidentinės pilys
Tai buvo privačios feodalų pilys, tinkamos nuolatiniam gyvenimui –
rezidentavimui ir gynybai, nes Kryno totorių puldinėjimai, karai su Švedija
bei Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Dažnai, šalia pilies buvo kuriami
sodai – parkai, tapę neatsiejama architektūros ansamblio dalimi.
Ankstyvesniu laikotarpiu statytoms pilims būdingi uždari kiemai,
įvairūs gynybiniai įtvirtinimai, vėlesnės jau atviro tipo, iš gynybinių
įtvirtinimų likę tik bokštai. Pastarosios vis labiau panašėjo į rūmus.
Viena anksčiausių ir žymiausių pirmojo tipo pilių buvo Vilniaus žemutinė
pilis, kurioje rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Žygimanto senojo
iniciatyva 1520 – 1530 metais pastatyta pagal renesanso stilių.
Rūmus sudarė keli korpusai, supę uždarą kiemą. Kiekviename aukšte buvo
vis skirtingo dydžio renesansiniai langai su nevienodais apvadais. Fasadai
buvo lygūs, be įmantresnių puošybinių elementų, bet sienas užbaigė puošnus
atikas. Priekinius rūmų fasadus į nelygias dalis skaidė keturkampiai
bokštai su šaudymo angomis. Nesimetriškai išdėstytos durų ir vartų angos
gausiai papuoštos orderiniais elementais. Sprendžiant pagal Smuglevičiaus
akvarelę, šiaurinis korpusas buvo dviejų aukštų, irgi su atiku.
Rezidentiniai kunigaikščių rūmai buvo vieni pirmųjų ir svarbiausių
renesanso architektūros statinių LDK. Labai gaila, bet 1655 m. gaisras
padarė rūmams labai daug žalos, po to jie palaipsniui sunyko ir XIX a.
pirmaisiais metais buvo nugriauti, dabar išlikusi tik rytinio korpuso
dalis.
Šitame architektūriniame ansamblyje, į rytus nuo kunigaikščio rūmų
stovėjo turtingų renesanso stiliaus formų Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia.
Žygimantas Augustas perstatė ją iš senesnės, gotikinės Šv. Onos bažnyčios.
Manoma, kad ją kūrė italų architektas D. Činis, tačiau po Žygimanto Augusto
mirties ji likusi neužbaigta. Tai buvo vienanavė, su pusapskritu
pagrindiniu fasadu bažnyčia, dengta nerviūriniu skliautu. 1666 m. Šv. Onos
– Šv. Barboros bažnyčia nugriauta ir dabar tik likę pamatai liudija apie
originalų renesansinį bažnyčios planą.
Dar vienas aukšto inžinerinio lygio ir savitas architektūros statinys
– Biržų pilis, pastatyta 1586 – 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno
iniciatyva. Pilis užėmė 9 ha. plotą, o stačiakampį kiemą juosė aukštutinis
pylimas, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas. Rezidentiniai rūmai buvo 3
– jų aukštų, o galinius fasadus
puošė frontonų dekoratyviniai stulpeliai ar
bokštai.
Pilis 2 kartus buvo nuniokota švedų, po ko jos atstatymo projektą
parengė architektas Teofilis Spinofskis. Įrengti tikslių geometrinių formų
pylimai ir gynybiniai grioviai. Rūmai, arsenalas, arklidės ir kiti pastatai
buvo vėlyvojo renesanso stiliaus, kai kurios architektūrinės dalys
pasižymėjo manieristiniu puošnumu. Pietinio rūmų fasado sienai gyvumo teikė
įvairios renesansinės detalės: kampų rustika, vis kitokios formos langai
bei karnizai.
XVI pab. – XVII pr. pradėtos statyti rezidentinės pilys pagal naujus
statybos principus. Dužiausiai tokios pilys sustiprintos tik gynybiniais
bokštais turi uždarus kiemus.
Turbūt pirmas tokią pilį XVII am. Pradžioje pasistatydino Benediktas
Sapiega Alšėnuose. Erdvų stačiakampį kiemą juosė dviejų aukštų rūmų
korpusai. Korpusų fasadai lygūs, monumentalūs, vyravo horizontalios linijos
ir plokštumos. Mūras – mišrios plytų ir akmenų konstrukcijos, rištas kalkių
skiediniu. Perdangos, kaip ir būdinga renesansui – sklaitinės, sienos
dekoruotos stiuko lipdiniais. Horizontalių korpusų ir vertikalių bokštų
tūrių kompozicija komplekso siluetui teikė dinamikos ir plastiškumo. Deja,
bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais, buvo gyvenami ir beveik jokios
gynybinės reikšmės neturėjo.
Alšėnų pilis artima kitų LDK pilių architektūrai, bet turėjo ir savitų
bruožų, kurie buvo būdingi Niderlandų renesansui, ypač dekoratyvinėse
formose ir puošyboje.
Jurbarko rajone, Nemuno žemupyje, raiškiai į kraštovaizdį įsijungusi
stovi Raudonės pilis. Pastatyta XVI amžiuje turtingo feodalo Krišpino
Kiršenšteino iniciatyva. Iš pradžių buvo pastatyti tik du korpusai, kurie
su aptvarinėmis sienomis formavo uždarą kiemą. Amžiaus pabaigoje buvo
pristatytas renesansinis korpusas ir bokštas, kurį užbaigė karnizai ir
kūginis stogas. Taip XVI – XVII a. riboje buvo sukurtas monumentalus
renesansinis ansamblis.
Korpuse ir bokštuose buvo daug įvairių formų šaudymo angų. Interjeras
buvo turtingai dekoruotas taikomosios dailės dirbiniais. Pirmo aukšto salę
dengė cilindrinis skliautas. Aplink rūmus 25 ha. plote plytėjo parkas
prisodintas įvairios augalijos.
Nepaisant to, kad XVIII a. vakarinė siena su vartų statiniu buvo
nugriauta, pilis išliko kaip vienas ryškiausių renesanso architektūros
pavyzdžių.
Renesanso formų išliko ir monumentalioje Panemunės (Gelgaudų) pilyje,
pradėtoje statyti 1604 m. ant dešiniojo Nemuno kranto. Manoma. Kad ją
statęs architektas P. Nonchartas. Trapecijos plano kiemą supo trys korpusai
bei gynybinė siena su šaudymo galerijomis. Korpusų fasadai tinkuoti pilku
tinku, karnizai ir langų kraštai baltinti. Langai dideli, renesansiniai, su
metalinėmis grotelėmis. Svarbiausi pilies architektūriniai akcentai – du
keturaukščiai cilindriniai bokštai. Skirtingų spalvų horizontalios juostos
dalino juos į tarpsnius. Kiemo fasadų vaizdą įvairino asimetriškai
įkomponuotos durų ir langų arkos.
Rūmus supo peizažinis parkas ir penki kastiniai tvenkiniai.
Vėlesnės rekonstrukcijos keitė pilies struktūrą, bet ji iki šiol liko
vienu įspūdingiausiu rezidencinių pilių pavyzdžiu.
Rūmai