Rizikos grupes vaikai
5 (100%) 1 vote

Rizikos grupes vaikai

Turinys

Įvadas 2

I. Rizikos grupės vaikų samprata 3

II. Rizikos grupės vaikams būdingi bruožai 4

III. Rizikos grupių vaikų įvairovė 5

3.1. Gatvės (beglobiai) vaikai 6

3.2. Asocialių šeimų vaikai 7

3.3. Nedarnių (nepilnų) šeimų vaikai 9

3.4. Prievartą patyrę (patiriantys) vaikai 9

3.5. Agresyvūs vaikai 11

3.6. Bendraamžių atstumti vaikai 12

3.7. Delinkventai 12

3.8. Suicidai 14

3.9. Emigrantų tėvų vaikai 15

3.10. Jaunieji psichotropinių medžiagų vartotojai 16

III. Rizikos grupių vaikų elgesį lemiantys veiksniai 17

IV. Pagalbos būdai ir rekomendacijos 19

Literatūros sąrašas 23

Įvadas

Vis dažniau visuomenėje girdimos sąvokos: socialinė rizikos grupė, rizikos grupės vaikai. Šie terminai dažniausiai asocijuojasi su socialinės atskirties grupėmis, asocialiais asmenimis, narkomanais, nusikaltėliais, alkoholikais. Tačiau iš tikro ši samprata nėra visiškai teisinga. Į rizikos vaikų grupę įtraukiami vaikai, kurie turi padidintą riziką tapti socialinės atskirties dalyviais ar asocialais, tačiau dar tokie nėra. Ši procesas siekia užkirsti tam kelią, todėl numato rizikos veiksnius, kurie gali sutrikdyti visuomenei priimtiną vaikų raidą.

Todėl šio referato tikslas yra išsiaiškinti, remiantis moksline literatūra, kas yra tie rizikos grupės vaikai.

Pagrindiniai uždaviniai:

1. Apibrėžti rizikos grupės vaikų sampratą;

2. Apibendrinti rizikos grupės vaikams būdingus bruožus;

3. Išskirti pagrindines vaikų rizikos grupės;

4. Numatyti veiksnius, nulemiančius vienos ar kitos rizikos grupės išskyrimo būtinumą;

5. Apibendrinti, kokie yra rizikos vaikų elgesį lemiantys veiksniai;

6. Pateikti išvadas ir rekomendacijas darbui su rizikos grupės vaikais.

Referate atlikta literatūrinių šaltinių analizė, apibendrinti atlikti moksliniai tyrimai, perteikta asmeninė pozicija vienais ar kitais klausimais. Apimtis – 20 lapų, naudotos literatūros šaltinių skaičius – 24.

I. Rizikos grupės vaikų samprata

Rizikos grupės vaikams priskiriami beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, taip pat agresyvūs ir bendraamžių atstumti vaikai, bei vaikai, kurie yra padarę smulkių prasižengimų ar nusikaltimų (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

Į šią grupę taip pat įtraukiami vaikai, dėl įvairių priežasčių pažeidžiantys įstatymus, valkataujantys, elgetaujantys, nelankantys mokyklos, patyrę fizinį ar psichinį smurtą, turintys pedagoginių ar psichologinių problemų, gyvenantys ypač sunkiomis materialinėmis sąlygomis. Rizikos grupės vaikų aplinka, su kuria jie bendrauja, neretai taip pat yra turėjusi reikalų su policija. (Vileikienė, 2002).

L. Taroza skiria socialines rizikos grupes, kurias sudaro vaikai, nelankantys mokyklos, bėgantys iš namų ir sunkiai auklėjami. Kitą rizikos grupę sudaro vaikai, visiškai „nusiteikę“ prieš suaugusiuosius, dažniausiai prieš artimuosius. Tai – „protestuojantys“ paaugliai. Šis protestas labai dažnai pereina į atvirą kovą prieš namiškius, tėvus. Atsiranda vaikai – bėgliai. Svarbiausia tokio elgesio priežastis – noras atkreipti artimųjų dėmesį į save, arba jį susigražinti (Taroza, 1998).

Tačiau mano manymu, šią grupę jau dabar reikėtų gerokai praplėsti. Į rizikos grupę reikėtų įtraukti emigrantų tėvų vaikus, kurie išvažiuoja dirbti į užsienio šalis ir palieka vaikus senelių ar giminių priežiūroje, taip pat vaikus, linkusius į saviagresiją ar savižudybę, vaikus, turinčius valgymo sutrikimų ir t.t., nes kol kas vaikai daugiau įtraukiami į rizikos grupes dėl to, kaip gyvena jų šeima (asocialių šeimų vaikai, nepilnų šeimų vaikai ir pan.,), o jų asmenybei skiriamas menkas dėmesys, nebent jie būtų agresyvūs ar linkę nusikalsti.

Vaikų, kuriems gresia didelė elgesio sutrikimų rizika ir kurie realūs pretendentai į rizikos gupių sąrašus, šeimoms būdingi tam tikri bruožai, kurie nulemia ir pačių vaikų psichosocialinę raidą:

 Girtaujantys tėvai, kurie nesugeba pasirūpinti savo vaikais, dažnai juos terorizuoja, muša (ypač tėvas, terorizuojantis ir motiną), namuose nuolat renkasi kompanijos, nuolat girtaujama. Visa tai vaikus stumia į gatvę.

 Šeimos, kurios neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio (abu tėvai niekur nedirba), neturi kur gyventi, nuolat keliasi iš vienos vietos į kitą, gyvena netinkamuose gyventi būstuose, namuose trūksta maisto ir kitų būtiniausių dalykų. Vaikai tėvų verčiami arba patys išeina elgetauti, vėliau įtraukiami į nusikalstamų grupuočių veiklą, prostituciją.

 Vienišos motinos šeima, kurioje motina dažnai kaltina vaikus dėl nenusisekusio gyvenimo, įkyriai pamokslauja ir priekaištauja. Padėtis dar pablogėja, jeigu vieniša motina verčiasi prostitucija, girtauja, valkatauja. Šeimoje nuolatos trūksta pinigų, vaikas jaučiasi nemylimas, nuolat kuo nors kaltinamas, ypač tokiomis ydomis, kurias turėjo ir jo tėvas.

 Vienišo tėvo šeima (motina mirusi arba palikusi šeimą, patekusi į įkalinimo įstaigą ir pan.), kurioje tėvas nesugeba suteikti vaikams reikiamos priežiūros, garantuoti saugumo bei emocinio palaikymo, mažai dėmesio skiria bendravimui su vaikais.

 Netikęs tėvų pavyzdys
vaikams. Šeimose, kuriose tėvai užsiima nusikalstama veikla arba yra nesąžiningi su kitais žmonėmis, vaikai mato nederamo elgesio pavyzdžius, dažnai yra tėvų paliekami likimo valiai. Tokių šeimų vaikai pradeda vagiliauti, norėdami atkeršyti tėvams (dažnai vagia iš namų), arba tiesiog pateisina savo elgesį tuo, kad ir jų tėvai elgiasi panašiai. Šiuo atveju šeimos narių elgesys nulemia vaiko polinkį nusikastamai veiklai.

 Nepakankamas dėmesys vaikui. Vaikai iš šeimų, kuriose tėvai jais visai nesidomi, neskiria jiems laiko, nesidomi jų interesais, veikla, nebendrauja su jais, gali susirasti draugų, kurie užsiima nusikalstama veikla, uosto klijus, vartoja narkotikus, ir taip pat įsitraukti į šią veiklą, norėdami prie jų pritapti.

Dažniausiai visi šie socialinės aplinkos aspektai tarpusavyje yra susipynę: skurdas, nedarbas vedą šeimą prie alkoholizmo ir narkotikų vartojimo, prie gyvenamosios vietos netekimo ir nesugebėjimo reikiamai pasirūpinti savo vaikais (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

II. Rizikos grupės vaikams būdingi bruožai

Daugelis jaunimo auklėjimo uždavinių yra susiję su ekonominiais, socialiniais veiksniais, kurių tėvai negali kontroliuoti, tačiau jie savo rankose turi daug priemonių, kuriomis gali pakreipti didelę jaunimo dalį moralinio ir religinio jautrumo išugdymo linkme. Kodėl kai kurie pasirenka ne savęs ugdymo, bet nuodijimo, svaiginimo ir naikinimo kelius? Kodėl jaunimas taip veržiasi prie alkoholio, rūkymo ir net narkotikų, linksta į seksualinius nukrypimus? Kodėl taip daug jaunuolių bėga iš tėvų namų, kur, atrodo, jiems beveik nieko netrūksta? Atsakymą į šį klausimą ir daugelį kitų duoda tam tikri aplinkos veiksniai (Jenkins, 1997).

 Šie vaikai dažniausiai būna nedrausmingi, nemandagūs, įžūlūs su suaugusiais, nes namuose nėra išmokę deramai elgtis.

 Vaikams būdingas nepasitikėjimas savimi, dėl to jie labai greitai įsižeidžia, reaguoja į kiekvieną suaugusiųjų (tėvų, mokytojų) ar bendraamžių pastabą keiksmažodžiais, muštynėmis, įvairiais užgauliojimais arba tiesiog pabėgimu iš klasės.

 Šie vaikai dažniausiai jaučia baimę, nerimą, yra nervingi. Tai verčia juos ieškoti stiprių draugų, lyderių, kurie gali juos apginti nuo įvairių pavojų.

 Vaikų kalba dažniausiai primityvi, žodynas skurdus, kalboje jie vartoja daug keiksmažodžių, dažnai grasina savo bendraamžiams, erzina ir pravardžiuoja vieni kitus.

 Šie vaikai turi įvairų mokymosi sunkumų, sunkiai sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl suformuoja neigiamą mokymosi motyvaciją, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja lankyti mokyklą.

 Šie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išsisuktų nuo bausmės arba sukeltų gailestį ir užuojautą, gautų vienokios ar kitokios naudos. Jie gali meluoti , norėdami nuslėpti šeimos problemas, pateisinti savo tėvų netikusį elgesį, norėdami patys išsisukti nuo bausmės ir pan.

 Jie gana gerai orientuojasi įvairiose socialinėse situacijose, yra apsukrūs, aktyvūs, sugeba numatyti, kaip galima sukelti suaugusiųjų gailestį ir užuojautą, išprašyti pinigų ar gauti kokios nors naudos.

 Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime, jų požiūriu, yra pinigai, todėl visos jų pastangos ir mintys nukreiptos į tai, kaip ir iš kur jų gauti. Gatvės vaikai gerbia ir vertina vienas kitą tik pagal tai, kiek kuris gali elgetaudamas ar kokiais būdais įsigyti pinigų. Tai stumia vaikus į nusikalstamą veiklą.

 Jie nepasitiki suaugusiais, labai įtarūs, greitai pastebi tikrąsias suaugusiųjų nuostatas, negerbia ir niekina pedagogus, jaučiančius tik gailestį ar panieką tokiems vaikams.

 Vaikai yra nestabilios psichikos, nesugeba valdyti savo emocijų, greitai supyksta ir dėl to gali būti labai agresyvūs, visada pasiruošę pulti arba gintis nuo užpuolėjo Norint keisti netikusį vaiko elgesį, labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Kad darbas būtų efektyvus, reikia sukaupti kuo daugiau informacijos apie tokių vaikų gyvenimo sąlygas ir šeimos gyvenimo aplinkybes (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

 Rizikos grupės vaikai pasižymi maištingu elgesiu: net 8 iš 10 bėga iš pamokų, du trečdaliai rūko, pusė vartoja alkoholį, penktadalis lošia iš pinigų, dešimtadalis paslapčia ima iš tėvų pinigus, bėga iš namų (Vileikienė, 2002).

 Vaikai vartoja psichotropines medžiagas. Rūkančių ir vartojančių alkoholį rizikos vaikų dalis proporcingai auga su amžiumi: jei tarp 10-13 metų vaikų rūko ir vartoja alkoholį tik trečdalis, tai 17-19 metų amžiaus grupėje tokių yra septyni iš dešimties(Vileikienė, 2002).

III. Rizikos grupių vaikų įvairovė

Nėra oficialaus rizikos grupių vaikų skirstymo – vienuose literatūros šaltiniuose jų išskiriama daugiau, kituose – mažiau, todėl šiame darbe bus aptartos pačios pagrindinės rizikos vaikų grupės.

3.1. Gatvės (beglobiai) vaikai

Gatvės vaikai gali būti laikomi tie, kurie praleidžia didžiąją savo laiko dalį gatvėje, įvairiai uždarbiaudami. Įvairiausiose pasaulio šalyse šiai vaikų grupei priskiriami gana skirtingi vaikai. Gatvės vaikams gali būti priskiriami tie vaikai, kurie neturi
apleisti vaikai, tie, kurie yra patyrę prievartą, arba tie, kurių ryšiai su šeima nėra tvirti (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

Benamis jaunimas – jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių – šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemtų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamumo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis pradeda teikti seksualines paslaugas tam, kad uždirbtų maistui, drabužiams, pastogei. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą. Bandymai juos įkurdinti prieglaudose dažniausiai baigiasi nesėkmingai, nes vaikams priprasti prie kokių taisyklių yra sunku (Čepulkauskaitė, 1998).

Mes gatvės vaikais linkę laikyti 3 skirtingas vaikų grupes:

1. “vaikai gatvėje” – tie vaikai, kurie gyvena gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima;

2. “vaikai iš gatvės” – tie vaikai, kurie gyvena ir dirba gatvėje; Jei ryšiai su šeima egzistuoja, vaikai juos vertina negatyviai ir kontaktą su šeima paliko nereguliariai.

3. apleisti ir patyrę prievartą, smurtą vaikai. Jie nepalaiko jokių ryšių su savo tėvais, gyvena visiškai savarankiškai (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

Šie vaikai patiria negatyvių užterštos aplinkos poveikį, žiaurumą, dažnai serga infekcinėmis ligomis (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999). Jų galimybės gauti norimą išsilavinimą bei pakeisti savo gyvenimo būdą yra labai ribotos (Čepulkauskaitė, 1998).

Daug nerimo kelia gatvės vaikai – ir jų daugėjimas, ir jų bėdos, kurios tuo sudėtingesnės, kuo miestas didesnis ar skurdesnis (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999). Sukaupta nemažai įrodymų, kad gatvės vaikai – tai ypač daug smurto patyrusi ir tebepatirianti socialinė grupė. Tokie vaikai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, vartoja narkotikus, praktikuoja rizikingą lytinį elgesį ir yra vertinami kaip nusikalstamumo bei pavojingų ligų plitimo bendruomenėje židinys (Didžiokienė, Žemaitienė, 2005).

3.2. Asocialių šeimų vaikai

Asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistojusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai yra agresyvumas, nesąžiningumas ir amoralumas. Vaikui būdingas nesugebėjimas savęs atskleisti ir panaudoti savo galimybių visuomenei priimtinais būdais, nepakankamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, menkavertiškumo jausmas, menki socialiniai interesai, nesugebėjimas ir nenoras bendrauti su kitais žmonėmis. Vaikų pasižyminčių asocialiu elgesiu yra gana daug, apie 5-7 % pradinėje mokykloje ir apie 10-16 % vidurinėje mokykloje (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

Beveik visi autoriai pažimi, kad asocialus elgesys glaudžiausiai susijęs su alkoholio vartojimu. Be jokios abejonės, yra daugybę vaikų, kurių gyvenimą veikia tėvai alkoholikai. Tuos vaikus sunku atpažinti dėl kelių priežasčių; jie varžosi, nesupranta, jog alkoholizmas yra liga, nemoka įvertinti nemalonios tikrovės nei apsisaugoti nuo jos (Woititz, 1999). Tačiau asocialumas, mano nuomone, yra ne tik svaiginimasis alkoholiu, tačiau ir amoralus gyvenimo būdas, į kurį įeina palaidas lytinis gyvenimas, prostitucija, visiška savęs nepriežiūra ir pan.

Visi alkoholikų vaikai auga panašioje aplinkoje. Niekada neastlūgsta vidinė įtampa ir nerimas. Vienur ar kitur gal nutinka skirtingų dalykų, bet juos neišvengiamai lydi sielvartas ir atgaila (Woititz, 1999).

Jei alkoholikas yra tėvas, kartais jis gali būti mielas ir geras, bet dažniausia būna priešingai. Grįžęs tėvas pradeda baisius barnius su motina, netgi užsipuola vaiką nejuokais jį išgąsdindamas. Vaikas niekada nežino, kas dar gali nutikti, visuomet yra apimtas nevilties. Jeigu alkoholikė mama, galimas daiktas tėvas jau yra metęs šeimą arba labai ilgai nepareina iš darbo. Vaikas imasi visų tų darbų, kuriuos paprastai atlieka motina taip prarasdamas vaikystę. Jei abu tėvai alkoholikai, gyvenimas dar labiau nenuspėjamas. Namuose yra tikras pragaras. Įtampa tokia, atmosfera pritvinkusi pykčio ir nervingumo. Vaikas kuria planus, kaip palikti namus, pabėgti. Gyvena viltimi, nenorėdami tikėti tuo, kas dedasi. Visus išgyvenimus užgniaužia savyje. Vaikas atsiduria spąstuose – fiziniuose ir emociniuose (Woititz, 1999).

Visiems alkoholikų vaikamsm kurie dėl savo tėvų kaltės patenka į rizikos vaikų grupę, būdingi tam tikri bruožai:

 Suaugę alkoholikų vaikai gerai nežino, kas yra “normalu”. Kadangi kitokios šeimyninės aplinkos nepažino, jiems įprasta tai, kas kitiems atrodytų beprotiška
galo keista.

 Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku atlikti kokį nors darbą nuo pradžios iki galo. Tipinėse alkoholikų šeimose nestinga pažadų: “aš padarysiu tą. Aš padarysiu aną”. Bet nepadaroma nei tas, nei anas. Šitokioje aplinkoje užaugo vaikas.

 Suaugę alkoholikų vaikai meluoja netgi tada, kai būtų paprasčiau sakyti teisybę. Alkoholiko šeimoje melavimas yra pagrindas. Nealkoholikas šeimos narys dangsto alkoholiką.

 Suaugę alkoholikų vaikai yra sau negailestingi. Vaikystėje jiems buvo nuolatos priekaištaujama. Kad ir ką vaikai darydavo vaikystėje, vis vien nebuvo geri.

 Suaugę alkoholikų vaikai nemoka linksmintis. Jiems nelinksma, nes jie negirdėjo savo tėvų juokiantis, pokštaujant, kvailiojant. Gyvenimas buvo itin rimtas ir piktas.

 Suaugusių alkoholikų vaikų požiūris į save pernelyg rimtas. Jei sunku linksmintis, tikriausiai jie pernelyg rimtai į save žiūri.

 Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku bendrauti. Jie labai trokšta sveikų artimų santykių, bet jiems sunku juos išlaikyti dėl to, kad jie neįsivaizduoja, kokie būna sveiki artimi santykiai, kadangi niekada tokių nepažino jie nepasitiki savimi ir netiki, kad kas nors gali juos mylėti.

 Suaugę alkoholikų vaikai perdėtai, jautriai reaguoja į permainas, kurioms neturi jokios įtakos.

 Suaugusių alkoholikų vaikai nuolat laukia pritarimo ir pripažinimo.

 Suaugusių alkoholikų vaikai jaučiasi kitokie negu visi žmonės.

 Suaugusių alkoholikų vaikai yra arba pernelyg pareigingi, arba pernelyg nepareigingi.

 Suaugę alkoholikų vaikai nepaprastai atsidavę, net jei akivaizdu, kad kiti to prieraišumo neverti.

 Suaugę alkoholikų vaikai impulsyvūs. Įsikarščiavę jie nesusimąsto nei apie galimas pasekmes, nei apie kitokį elgesį. Tokį impulsyvumą lydi vidinė maišatis, baisėjimasis savimi ir bejėgiškumas prieš aplinkinius. Be to, jie išeikvoja daug jėgų, kol išsrėbia prisivertą košę (Woititz, 1999).

Nors alkoholikų vaikų kančia pasireiškia įvairiu elgesiu, visiems alkoholikų vaikams vienodai būdingas savęs nuvertinimas ir amžius tam neturi reikšmės. Nesvarbu, ką kiti matė ar sakė, viena aišku – alkoholiko vaikas niekada nebuvo tikras vaikas (Woititz, 1999).

Tačiau tokiems vaikams galima padėti. Nuo jų nereikia slėpti šeimos rūpesčių, meluoti, reikia priimti aplinkinių pagalbą, taip patr ir specialistų. Reikia laikytis vieno auklėjimo stiliaus, ir skirtis su vyru ar žmona, jei kitos išeities nėra. Tokį vaiką reikia mylėti ir rūpintis juo, paaiškinti, kad jis neklatas dėl to, kaip elgiasi jo tėvai ir bet kuriuo atveju pasiūlyti kvalifikuotą pagalbą.

3.3. Nedarnių (nepilnų) šeimų vaikai

Skyrybos, šeimos iširimas turi gilias bei tolimą ateitį siekiančias psichologines ir socialines pasekmes visiems šeimos nariams ir visuomenei. Sutinkama, kad skyrybos yra vienas pagrindinių psichologinių stresorių, paveikiančių tiek besiskiriančius tėvus, tiek ir vaikus. Skyrybos gali sukelti eilę psichologinių ir psichinių sutrikimų (Maslauskaitė, 2004).

Vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tarp iširusių namų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Tyrimai rodo, kad 30 % nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 % nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 % visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Sheldon ir Glueck (1968) nustatė, kad nepilnamečių nusikaltėlių buvo žymiai mažiau pilnose šeimose, palyginti su iširusiomis, nepilnomis šeimomis. Reikia pažymėti, kad dauguma vaikų, kurie vėliau tapo nepilnamečiais nusikaltėliais, dar neturėjo 5-erių metų, kai iširo jų šeimos (Sniečkutė, 2000).

Vaikai iš nepilnų šeimų netenka saugios ir harmoningos asmenybės vystymąsi užtikrinančios aplinkos, sutrinka socializacinių modelių perdavimas. Gausūs šios problematikos užsienio šalių tyrimai rodo, kad vaikai iš nepilnų šeimų linkę prasčiau mokosi, linkę anksčiau kurti santuokas ir gimdyti vaikus, susilaukti nesantuokinių vaikų, gyventi kartu nesusituokus. Nepilnų šeimų vaikai renkasi elgesio modelius, kurie neparemia poros abipusių intymių ryšių kūrimo . O visa tai turi savas pasekmes, primenančias “uždarą ratą”: kaip jau minėta, turintys gyvenimo nesusituokę patirtį vėlesnėse santuokose dažniau skiriasi (Maslauskaitė, 2004).

Nepilnose šeimose augantys vaikai turi daugiau psichikos problemų, linkę piktnaudžiauti alkoholiu ir dažniau žudytis negu pilnų šeimų vaikai. (Vieno iš tėvų auginami vaikai dažniau linkę žudytis, 2003)

Be to, išsiskyrusiose šeimose dažniau vyrauja skurdas, kuris sąlygoja socialinę nelygybę.

Dėl skurdo vaikai iš nepilnų šeimų dažnai yra priversti ne įgyti išsimokslinimą aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose, bet įsijungti į nekvalifikuotą ar mažiau kvalifikuotą darbo rinką (Maslauskaitė, 2004). Be to, nepilnoje šeimoje augantiems vaikams gresia daugiau įvairių sveikatos sutrikimų. Jie dažniau linkę žudytis (Vieno iš tėvų auginami vaikai dažniau linkę žudytis, 2003)

3.4. Prievartą patyrę (patiriantys) vaikai

Galima išskirti keturis smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. (Sniečkutė, 2000).

Nacionalinio vaiko prievartos ir apleistumo
centro statistikos duomenimis, apie 23 iš 1000 vaikų iki 18 m. amžiaus JAV yra tapę prievartos aukomis. Lietuvoje turima medžiaga labai įvairi ir netiksli, nėra atliktų mokslinių tyrimų, kurie padėtų įvertinti prievartos prieš vaikus mąstą Lietuvoje. Emocinės prievartos paplitimas Lietuvoje iš viso nėra registruojamas (Sruoga, Jakubkaitė, 2002).

Dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą, yra gydytojai. 1994 m. Lietuvos gydymo įstaigose gydytas 141 vaikas, patyręs smurtą. Iš jų – 111 patyrę fizinį smurtą, 11 – seksualinę prievartą ir 14 – psichologinę prievartą; 15 vaikų mirė. Tačiau šie skaičiai neabejotinai yra žymiai mažesni už realią situaciją. Artimieji tokio pobūdžio informaciją slepia, tai yra sunkiai įrodoma. (Sniečkutė, 2000).

Manoma, kad vaikai dažniausiai patiria smurtą ir prievartą šeimoje ar jiems artimoje aplinkoje, ir tik vienu atveju iš dešimties jie smurtautojo nepažįsta (Sruoga, Jakubkaitė, 2002).

Nedarniose šeimose augantiems vaikams kiekvienoje visuomenėje reikia didelio dėmesio bei rūpesčio.Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad smurtą patiriantys vaikai pasižymi didesne psichologinių ir elgesio sunkumų rizika (Didžiokienė, Žemaitienė, 2005). Depresija, nerimo sutrikimai, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nesaugi lytinė elgsena smurtą patiriantiems vaikams nustatoma dažniau negu kitiems jų bendraamžiams. Be to, šių vaikų pažintinė branda taip pat dažniau atsilieka nuo bendraamžių. Jie sunkiau suvokia kitų žmonių emocinius išgyvenimus, agresyviai elgiasi su bendraamžiais, jiems būdinga silpna savikontrolė bei neigiami emociniai išgyvenimai (Valickas, 1997). Nuolat emociškai terorizuojamas vaikas netenka pasitikėjimo savimi, ryžtingumą, tampa bailus, pasyvus, laukiantis kitų nurodymų ir pritarimo. Lengvai pasijunta kaltas ir menkavertis. Jį lydi įtampa, nepasitikėjimas savimi, vengimas bendrauti, nesaugumo, bejėgiškumo, pasimetimo, vienišumo ir apleistumo jausmai, uždarumas, nesugebėjimas rasti ir ieškoti pagalbos, prislėgta nuotaika ir save žalojantis elgesys. Prievartą vaikystėje patyrę žmonės nesugeba tinkamai patenkinti savo globos ir artumo poreikio. Jie menkai suokia savo vertę, turi iškreiptą vertybių sistemą, o neretai ir patys naudoja prievartą kaip santykių palaikymo būdą (Sruoga, Jakubkaitė, 2002).

Būtina pabrėžti, kad nėra kokios nors vienos universalios prievartą šeimoje lemiančios priežasties. Tai tragedija, kurią lemia įvairių veiksnių rinkinys: tėvų patirtis ir asmenybė, socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaka, menkos pajamos, išsilavinimas, alkoholio ir narkotikų vartojimas. Kuo daugiau tokių rizikos faktorių galima rasti kokioje nors konkrečioje šeimoje, tuo didesnė tikimybė, kad toje šeimoje gyvenantis vaikas patirs fizinę arba emocinę prievartą (Trečiokaitė, 2000).

Tačiau tuo pačiu man kyla klausimas – kur ta riba, kur vaiko auklėjimas perauga į smurtą prieš vaikus? Juk beveik nei vienas neužaugome be rykštės ar diržo, tačiau dabar nesiskundžiame, kad tėvai buvo smurtautojai. O pagal naujausius mokslininkų pasisakymus, fizinės bausmės yra neigiamas ir vengtinas dalykas. Ši mintis buvo labai populiaru, tačiau pamažu ima rastis oponentų, kurie teigia, kad nedidelės fizinės bausmės, ypač mažiems vaikams, kurie dar nesuvokia žodžių prasmės, tai yra gera auklėjimo priemonė. Žinoma, pritariu, kad smurtas, ypač emocinis, seksualinis ir vaikų nepriežiūra yra visuomenės yda, tačiau dėl fizinio smurto galima būtų ginčytis. Todėl labai svarbu nustatyti ribas, kur jis prasideda.

3.5. Agresyvūs vaikai

Žodis „agresija“ kilęs iš lotyniško aggredere, ir reiškia prie ko nors artėti, žingsniuoti, taigi, aktyviai veikti. Kasdienėje kalboje agresija dažniausiai siejama su prievarta, griovimu, brutalumu bei sužalojimu, todėl kelia baimę (Herm, 2004).

Pasak Winnicott (2000), agresija turi dvi prasmes – ji reiškia tiesioginę arba netiesioginę reakciją į frustraciją arba yra vienas iš dviejų pagrindinių individo energijos šaltinių (Winnicott, 2000). Agresyvios reakcijos dažniau kyla tokiomis situacijomis, kai patirtis mus yra išmokiusi, kad agresyviai elgtis yra naudinga. Agresyvūs vaikai, kuriems pasiseka įbauginti kitus vaikus, gali tapti dar agresyvesni. Jei smurtaudamas žmogus užsitarnauja trokštamą dėmesį, smurtas gali kartotis (Myers, 2000).

Agresyvaus elgesio galima išmokyti tiesiogiai jį pastiprinant. Vaikai, kurie augdami stebi agresyvius pavyzdžius, dažnai imituoja tą elgesį, kurį mato. Neretai nusikaltimą padariusius jaunuolius tėvai auklėjo diržu ir antausiais. Taip modeliuojamas agresijos, kaip būdo įveikti problemą, panaudojimas. Kartą įtvirtintą agresyvaus elgesio modelį sunku pakeisti (Myers, 2000).

Dauguma nusikalsti linkusių vaikų dažniausiai yra iš tų šeimų, kurios patiria stiprų stresą ir yra nestabilios. Skurdas, tėvų psichopatologija ar kriminalinis elgesys, skyrybos, tarpusavio konfliktai – visa tai yra šeimos veiksniai, susiję su vaikų elgesio sutrikimais. Nestabiliose, stresą patiriančiose šeimose pasireiškus tokiai vaiko savybei kaip impulsyvumas, sutrinka vaiko ir tėvų bendravimas (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

Truputis agresijos yra sveika, ir tai gali būti vienas iš
jėgų gyvenime. Tereikia tik išmokyti, kur ir kaip ją nukreipti, kad ji pasireikštu socialiai priimtinu būdu. Žinoma, šiandieniniame pasaulyje agresijos yra aiškiai per daug, nes ji skatinama žiniasklaidoje, namuose ir kitur, o mažas vaikas dar nesugeba atsirinkti, kas yra gerai ir kas blogai. Todėl pirmiausia agresyvaus vaiko elgesio priežasčių reikėtų ieškoti jo ugdyme.

Ir man labai patiko mintis, kurią išsakė S. Herm (2004): „reikėtų atidžiau stebėti tuos vaikus, kurie palankiai vertinami kaip paklusnūs, ramūs, neišpuikę, nuolankūs kaip avinėliai, ir patyrinėti jų gyvenimus, nes toks elgesys taip pat neatitinka normų ir yra išskirtinis“.

3.6. Bendraamžių atstumti vaikai

Dienraštyje „Klaipėda“ rašoma, kad santykiai su bendraamžiais yra svarbūs vaikų vystymuisi, tačiau apie dešimt procentų mokyklinio amžiaus vaikų savo klasėje neturi draugų ir jų nemėgsta didžioji bendraklasių dalis. Bendraamžių atstūmimas vaikystėje dažnai sukelia rimtus emocinius sunkumus ir lemia vėlesnio gyvenimo problemas: mokyklos metimą, paauglių nusikalstamumą ir psichinės sveikatos problemas.

Psichologiniai tyrimai parodė, kad svarbiausi bruožai, skiriantys populiarius vaikus nuo nepopuliarių, yra ne intelektas ir kūrybiniai sugebėjimai, ne komunikabilumas ir netgi ne organizatoriaus talentas, o pirmiausiai tos savybės, kurias priimta vadinti moralinėmis: gerumas, jautrumas, noras padėti, sugebėjimas nusileisti, geranoriškumas (Vaikų nepopuliarumo priežastys, 2006).

Atstumti vaikai dažnai yra nepatenkinti savimi ir savo santykiais su kitais vaikais. Daugelis šių vaikų išgyvena stiprius vienatvės ir socialinio nepasitenkinimo jausmus. Atstumti vaikai taip pat turi mažiau savigarbos ir gali būti labiau prislėgti nei kiti vaikai. Jeigu bendraamžių atstūmimas tęsiasi keletą metų, padėtis dar labiau blogėja, nes bendraamžiai ima žiūrėti į tokius vaikus kaip į turinčius atstumtųjų statusą. Savo ruožtu rizikos grupės vaikai ima vis labiau nepasitikėti savo bendraamžiais ir reaguoti į juos dar agresyviau. Šie vaikai gauna mažiau paramos iš savo mokytojo, negu kiti tos klasės vaikai (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

Vaikų atstūmimo priežastimi gali būti ir agresyvus bei destruktyvus vaikų elgesys. Bendraamžių atstumti vaikai jų atžvilgiu jaučiasi atitolę. Jiems svarbiausia – arba įrodyti savo pranašumą, arba izoliuoti savąjį Aš nuo aplinkinių. Tokia gynyba gali pasireikšti įvairiomis formomis: nuo ryškaus agresyvumo ir priešiškumo iki visiško nugrimzdimo į save (Vaikų nepopuliarumo priežastys, 2006).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4283 žodžiai iš 8555 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.