Rizikos grupes vaikai
5 (100%) 1 vote

Rizikos grupes vaikai

Turinys

Įvadas 2

I. Rizikos grupės vaikų samprata 3

II. Rizikos grupės vaikams būdingi bruožai 4

III. Rizikos grupių vaikų įvairovė 5

3.1. Gatvės (beglobiai) vaikai 6

3.2. Asocialių šeimų vaikai 7

3.3. Nedarnių (nepilnų) šeimų vaikai 9

3.4. Prievartą patyrę (patiriantys) vaikai 9

3.5. Agresyvūs vaikai 11

3.6. Bendraamžių atstumti vaikai 12

3.7. Delinkventai 12

3.8. Suicidai 14

3.9. Emigrantų tėvų vaikai 15

3.10. Jaunieji psichotropinių medžiagų vartotojai 16

III. Rizikos grupių vaikų elgesį lemiantys veiksniai 17

IV. Pagalbos būdai ir rekomendacijos 19

Literatūros sąrašas 23

Įvadas

Vis dažniau visuomenėje girdimos sąvokos: socialinė rizikos grupė, rizikos grupės vaikai. Šie terminai dažniausiai asocijuojasi su socialinės atskirties grupėmis, asocialiais asmenimis, narkomanais, nusikaltėliais, alkoholikais. Tačiau iš tikro ši samprata nėra visiškai teisinga. Į rizikos vaikų grupę įtraukiami vaikai, kurie turi padidintą riziką tapti socialinės atskirties dalyviais ar asocialais, tačiau dar tokie nėra. Ši procesas siekia užkirsti tam kelią, todėl numato rizikos veiksnius, kurie gali sutrikdyti visuomenei priimtiną vaikų raidą.

Todėl šio referato tikslas yra išsiaiškinti, remiantis moksline literatūra, kas yra tie rizikos grupės vaikai.

Pagrindiniai uždaviniai:

1. Apibrėžti rizikos grupės vaikų sampratą;

2. Apibendrinti rizikos grupės vaikams būdingus bruožus;

3. Išskirti pagrindines vaikų rizikos grupės;

4. Numatyti veiksnius, nulemiančius vienos ar kitos rizikos grupės išskyrimo būtinumą;

5. Apibendrinti, kokie yra rizikos vaikų elgesį lemiantys veiksniai;

6. Pateikti išvadas ir rekomendacijas darbui su rizikos grupės vaikais.

Referate atlikta literatūrinių šaltinių analizė, apibendrinti atlikti moksliniai tyrimai, perteikta asmeninė pozicija vienais ar kitais klausimais. Apimtis – 20 lapų, naudotos literatūros šaltinių skaičius – 24.

I. Rizikos grupės vaikų samprata

Rizikos grupės vaikams priskiriami beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, taip pat agresyvūs ir bendraamžių atstumti vaikai, bei vaikai, kurie yra padarę smulkių prasižengimų ar nusikaltimų (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

Į šią grupę taip pat įtraukiami vaikai, dėl įvairių priežasčių pažeidžiantys įstatymus, valkataujantys, elgetaujantys, nelankantys mokyklos, patyrę fizinį ar psichinį smurtą, turintys pedagoginių ar psichologinių problemų, gyvenantys ypač sunkiomis materialinėmis sąlygomis. Rizikos grupės vaikų aplinka, su kuria jie bendrauja, neretai taip pat yra turėjusi reikalų su policija. (Vileikienė, 2002).

L. Taroza skiria socialines rizikos grupes, kurias sudaro vaikai, nelankantys mokyklos, bėgantys iš namų ir sunkiai auklėjami. Kitą rizikos grupę sudaro vaikai, visiškai „nusiteikę“ prieš suaugusiuosius, dažniausiai prieš artimuosius. Tai – „protestuojantys“ paaugliai. Šis protestas labai dažnai pereina į atvirą kovą prieš namiškius, tėvus. Atsiranda vaikai – bėgliai. Svarbiausia tokio elgesio priežastis – noras atkreipti artimųjų dėmesį į save, arba jį susigražinti (Taroza, 1998).

Tačiau mano manymu, šią grupę jau dabar reikėtų gerokai praplėsti. Į rizikos grupę reikėtų įtraukti emigrantų tėvų vaikus, kurie išvažiuoja dirbti į užsienio šalis ir palieka vaikus senelių ar giminių priežiūroje, taip pat vaikus, linkusius į saviagresiją ar savižudybę, vaikus, turinčius valgymo sutrikimų ir t.t., nes kol kas vaikai daugiau įtraukiami į rizikos grupes dėl to, kaip gyvena jų šeima (asocialių šeimų vaikai, nepilnų šeimų vaikai ir pan.,), o jų asmenybei skiriamas menkas dėmesys, nebent jie būtų agresyvūs ar linkę nusikalsti.

Vaikų, kuriems gresia didelė elgesio sutrikimų rizika ir kurie realūs pretendentai į rizikos gupių sąrašus, šeimoms būdingi tam tikri bruožai, kurie nulemia ir pačių vaikų psichosocialinę raidą:

 Girtaujantys tėvai, kurie nesugeba pasirūpinti savo vaikais, dažnai juos terorizuoja, muša (ypač tėvas, terorizuojantis ir motiną), namuose nuolat renkasi kompanijos, nuolat girtaujama. Visa tai vaikus stumia į gatvę.

 Šeimos, kurios neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio (abu tėvai niekur nedirba), neturi kur gyventi, nuolat keliasi iš vienos vietos į kitą, gyvena netinkamuose gyventi būstuose, namuose trūksta maisto ir kitų būtiniausių dalykų. Vaikai tėvų verčiami arba patys išeina elgetauti, vėliau įtraukiami į nusikalstamų grupuočių veiklą, prostituciją.

 Vienišos motinos šeima, kurioje motina dažnai kaltina vaikus dėl nenusisekusio gyvenimo, įkyriai pamokslauja ir priekaištauja. Padėtis dar pablogėja, jeigu vieniša motina verčiasi prostitucija, girtauja, valkatauja. Šeimoje nuolatos trūksta pinigų, vaikas jaučiasi nemylimas, nuolat kuo nors kaltinamas, ypač tokiomis ydomis, kurias turėjo ir jo tėvas.

 Vienišo tėvo šeima (motina mirusi arba palikusi šeimą, patekusi į įkalinimo įstaigą ir pan.), kurioje tėvas nesugeba suteikti vaikams reikiamos priežiūros, garantuoti saugumo bei emocinio palaikymo, mažai dėmesio skiria bendravimui su vaikais.

 Netikęs tėvų pavyzdys
vaikams. Šeimose, kuriose tėvai užsiima nusikalstama veikla arba yra nesąžiningi su kitais žmonėmis, vaikai mato nederamo elgesio pavyzdžius, dažnai yra tėvų paliekami likimo valiai. Tokių šeimų vaikai pradeda vagiliauti, norėdami atkeršyti tėvams (dažnai vagia iš namų), arba tiesiog pateisina savo elgesį tuo, kad ir jų tėvai elgiasi panašiai. Šiuo atveju šeimos narių elgesys nulemia vaiko polinkį nusikastamai veiklai.

 Nepakankamas dėmesys vaikui. Vaikai iš šeimų, kuriose tėvai jais visai nesidomi, neskiria jiems laiko, nesidomi jų interesais, veikla, nebendrauja su jais, gali susirasti draugų, kurie užsiima nusikalstama veikla, uosto klijus, vartoja narkotikus, ir taip pat įsitraukti į šią veiklą, norėdami prie jų pritapti.

Dažniausiai visi šie socialinės aplinkos aspektai tarpusavyje yra susipynę: skurdas, nedarbas vedą šeimą prie alkoholizmo ir narkotikų vartojimo, prie gyvenamosios vietos netekimo ir nesugebėjimo reikiamai pasirūpinti savo vaikais (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

II. Rizikos grupės vaikams būdingi bruožai

Daugelis jaunimo auklėjimo uždavinių yra susiję su ekonominiais, socialiniais veiksniais, kurių tėvai negali kontroliuoti, tačiau jie savo rankose turi daug priemonių, kuriomis gali pakreipti didelę jaunimo dalį moralinio ir religinio jautrumo išugdymo linkme. Kodėl kai kurie pasirenka ne savęs ugdymo, bet nuodijimo, svaiginimo ir naikinimo kelius? Kodėl jaunimas taip veržiasi prie alkoholio, rūkymo ir net narkotikų, linksta į seksualinius nukrypimus? Kodėl taip daug jaunuolių bėga iš tėvų namų, kur, atrodo, jiems beveik nieko netrūksta? Atsakymą į šį klausimą ir daugelį kitų duoda tam tikri aplinkos veiksniai (Jenkins, 1997).

 Šie vaikai dažniausiai būna nedrausmingi, nemandagūs, įžūlūs su suaugusiais, nes namuose nėra išmokę deramai elgtis.

 Vaikams būdingas nepasitikėjimas savimi, dėl to jie labai greitai įsižeidžia, reaguoja į kiekvieną suaugusiųjų (tėvų, mokytojų) ar bendraamžių pastabą keiksmažodžiais, muštynėmis, įvairiais užgauliojimais arba tiesiog pabėgimu iš klasės.

 Šie vaikai dažniausiai jaučia baimę, nerimą, yra nervingi. Tai verčia juos ieškoti stiprių draugų, lyderių, kurie gali juos apginti nuo įvairių pavojų.

 Vaikų kalba dažniausiai primityvi, žodynas skurdus, kalboje jie vartoja daug keiksmažodžių, dažnai grasina savo bendraamžiams, erzina ir pravardžiuoja vieni kitus.

 Šie vaikai turi įvairų mokymosi sunkumų, sunkiai sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl suformuoja neigiamą mokymosi motyvaciją, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja lankyti mokyklą.

 Šie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išsisuktų nuo bausmės arba sukeltų gailestį ir užuojautą, gautų vienokios ar kitokios naudos. Jie gali meluoti , norėdami nuslėpti šeimos problemas, pateisinti savo tėvų netikusį elgesį, norėdami patys išsisukti nuo bausmės ir pan.

 Jie gana gerai orientuojasi įvairiose socialinėse situacijose, yra apsukrūs, aktyvūs, sugeba numatyti, kaip galima sukelti suaugusiųjų gailestį ir užuojautą, išprašyti pinigų ar gauti kokios nors naudos.

 Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime, jų požiūriu, yra pinigai, todėl visos jų pastangos ir mintys nukreiptos į tai, kaip ir iš kur jų gauti. Gatvės vaikai gerbia ir vertina vienas kitą tik pagal tai, kiek kuris gali elgetaudamas ar kokiais būdais įsigyti pinigų. Tai stumia vaikus į nusikalstamą veiklą.

 Jie nepasitiki suaugusiais, labai įtarūs, greitai pastebi tikrąsias suaugusiųjų nuostatas, negerbia ir niekina pedagogus, jaučiančius tik gailestį ar panieką tokiems vaikams.

 Vaikai yra nestabilios psichikos, nesugeba valdyti savo emocijų, greitai supyksta ir dėl to gali būti labai agresyvūs, visada pasiruošę pulti arba gintis nuo užpuolėjo Norint keisti netikusį vaiko elgesį, labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Kad darbas būtų efektyvus, reikia sukaupti kuo daugiau informacijos apie tokių vaikų gyvenimo sąlygas ir šeimos gyvenimo aplinkybes (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

 Rizikos grupės vaikai pasižymi maištingu elgesiu: net 8 iš 10 bėga iš pamokų, du trečdaliai rūko, pusė vartoja alkoholį, penktadalis lošia iš pinigų, dešimtadalis paslapčia ima iš tėvų pinigus, bėga iš namų (Vileikienė, 2002).

 Vaikai vartoja psichotropines medžiagas. Rūkančių ir vartojančių alkoholį rizikos vaikų dalis proporcingai auga su amžiumi: jei tarp 10-13 metų vaikų rūko ir vartoja alkoholį tik trečdalis, tai 17-19 metų amžiaus grupėje tokių yra septyni iš dešimties(Vileikienė, 2002).

III. Rizikos grupių vaikų įvairovė

Nėra oficialaus rizikos grupių vaikų skirstymo – vienuose literatūros šaltiniuose jų išskiriama daugiau, kituose – mažiau, todėl šiame darbe bus aptartos pačios pagrindinės rizikos vaikų grupės.

3.1. Gatvės (beglobiai) vaikai

Gatvės vaikai gali būti laikomi tie, kurie praleidžia didžiąją savo laiko dalį gatvėje, įvairiai uždarbiaudami. Įvairiausiose pasaulio šalyse šiai vaikų grupei priskiriami gana skirtingi vaikai. Gatvės vaikams gali būti priskiriami tie vaikai, kurie neturi
apleisti vaikai, tie, kurie yra patyrę prievartą, arba tie, kurių ryšiai su šeima nėra tvirti (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

Benamis jaunimas – jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių – šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemtų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamumo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis pradeda teikti seksualines paslaugas tam, kad uždirbtų maistui, drabužiams, pastogei. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą. Bandymai juos įkurdinti prieglaudose dažniausiai baigiasi nesėkmingai, nes vaikams priprasti prie kokių taisyklių yra sunku (Čepulkauskaitė, 1998).

Mes gatvės vaikais linkę laikyti 3 skirtingas vaikų grupes:

1. “vaikai gatvėje” – tie vaikai, kurie gyvena gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima;

2. “vaikai iš gatvės” – tie vaikai, kurie gyvena ir dirba gatvėje; Jei ryšiai su šeima egzistuoja, vaikai juos vertina negatyviai ir kontaktą su šeima paliko nereguliariai.

3. apleisti ir patyrę prievartą, smurtą vaikai. Jie nepalaiko jokių ryšių su savo tėvais, gyvena visiškai savarankiškai (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

Šie vaikai patiria negatyvių užterštos aplinkos poveikį, žiaurumą, dažnai serga infekcinėmis ligomis (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999). Jų galimybės gauti norimą išsilavinimą bei pakeisti savo gyvenimo būdą yra labai ribotos (Čepulkauskaitė, 1998).

Daug nerimo kelia gatvės vaikai – ir jų daugėjimas, ir jų bėdos, kurios tuo sudėtingesnės, kuo miestas didesnis ar skurdesnis (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999). Sukaupta nemažai įrodymų, kad gatvės vaikai – tai ypač daug smurto patyrusi ir tebepatirianti socialinė grupė. Tokie vaikai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, vartoja narkotikus, praktikuoja rizikingą lytinį elgesį ir yra vertinami kaip nusikalstamumo bei pavojingų ligų plitimo bendruomenėje židinys (Didžiokienė, Žemaitienė, 2005).

3.2. Asocialių šeimų vaikai

Asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistojusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai yra agresyvumas, nesąžiningumas ir amoralumas. Vaikui būdingas nesugebėjimas savęs atskleisti ir panaudoti savo galimybių visuomenei priimtinais būdais, nepakankamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, menkavertiškumo jausmas, menki socialiniai interesai, nesugebėjimas ir nenoras bendrauti su kitais žmonėmis. Vaikų pasižyminčių asocialiu elgesiu yra gana daug, apie 5-7 % pradinėje mokykloje ir apie 10-16 % vidurinėje mokykloje (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

Beveik visi autoriai pažimi, kad asocialus elgesys glaudžiausiai susijęs su alkoholio vartojimu. Be jokios abejonės, yra daugybę vaikų, kurių gyvenimą veikia tėvai alkoholikai. Tuos vaikus sunku atpažinti dėl kelių priežasčių; jie varžosi, nesupranta, jog alkoholizmas yra liga, nemoka įvertinti nemalonios tikrovės nei apsisaugoti nuo jos (Woititz, 1999). Tačiau asocialumas, mano nuomone, yra ne tik svaiginimasis alkoholiu, tačiau ir amoralus gyvenimo būdas, į kurį įeina palaidas lytinis gyvenimas, prostitucija, visiška savęs nepriežiūra ir pan.

Visi alkoholikų vaikai auga panašioje aplinkoje. Niekada neastlūgsta vidinė įtampa ir nerimas. Vienur ar kitur gal nutinka skirtingų dalykų, bet juos neišvengiamai lydi sielvartas ir atgaila (Woititz, 1999).

Jei alkoholikas yra tėvas, kartais jis gali būti mielas ir geras, bet dažniausia būna priešingai. Grįžęs tėvas pradeda baisius barnius su motina, netgi užsipuola vaiką nejuokais jį išgąsdindamas. Vaikas niekada nežino, kas dar gali nutikti, visuomet yra apimtas nevilties. Jeigu alkoholikė mama, galimas daiktas tėvas jau yra metęs šeimą arba labai ilgai nepareina iš darbo. Vaikas imasi visų tų darbų, kuriuos paprastai atlieka motina taip prarasdamas vaikystę. Jei abu tėvai alkoholikai, gyvenimas dar labiau nenuspėjamas. Namuose yra tikras pragaras. Įtampa tokia, atmosfera pritvinkusi pykčio ir nervingumo. Vaikas kuria planus, kaip palikti namus, pabėgti. Gyvena viltimi, nenorėdami tikėti tuo, kas dedasi. Visus išgyvenimus užgniaužia savyje. Vaikas atsiduria spąstuose – fiziniuose ir emociniuose (Woititz, 1999).

Visiems alkoholikų vaikamsm kurie dėl savo tėvų kaltės patenka į rizikos vaikų grupę, būdingi tam tikri bruožai:

 Suaugę alkoholikų vaikai gerai nežino, kas yra “normalu”. Kadangi kitokios šeimyninės aplinkos nepažino, jiems įprasta tai, kas kitiems atrodytų beprotiška
galo keista.

 Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku atlikti kokį nors darbą nuo pradžios iki galo. Tipinėse alkoholikų šeimose nestinga pažadų: “aš padarysiu tą. Aš padarysiu aną”. Bet nepadaroma nei tas, nei anas. Šitokioje aplinkoje užaugo vaikas.

 Suaugę alkoholikų vaikai meluoja netgi tada, kai būtų paprasčiau sakyti teisybę. Alkoholiko šeimoje melavimas yra pagrindas. Nealkoholikas šeimos narys dangsto alkoholiką.

 Suaugę alkoholikų vaikai yra sau negailestingi. Vaikystėje jiems buvo nuolatos priekaištaujama. Kad ir ką vaikai darydavo vaikystėje, vis vien nebuvo geri.

 Suaugę alkoholikų vaikai nemoka linksmintis. Jiems nelinksma, nes jie negirdėjo savo tėvų juokiantis, pokštaujant, kvailiojant. Gyvenimas buvo itin rimtas ir piktas.

 Suaugusių alkoholikų vaikų požiūris į save pernelyg rimtas. Jei sunku linksmintis, tikriausiai jie pernelyg rimtai į save žiūri.

 Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku bendrauti. Jie labai trokšta sveikų artimų santykių, bet jiems sunku juos išlaikyti dėl to, kad jie neįsivaizduoja, kokie būna sveiki artimi santykiai, kadangi niekada tokių nepažino jie nepasitiki savimi ir netiki, kad kas nors gali juos mylėti.

 Suaugę alkoholikų vaikai perdėtai, jautriai reaguoja į permainas, kurioms neturi jokios įtakos.

 Suaugusių alkoholikų vaikai nuolat laukia pritarimo ir pripažinimo.

 Suaugusių alkoholikų vaikai jaučiasi kitokie negu visi žmonės.

 Suaugusių alkoholikų vaikai yra arba pernelyg pareigingi, arba pernelyg nepareigingi.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2570 žodžiai iš 8555 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.