Projektas
Rūkymas ir jo žala
Rūkymas – įprastų žmogaus veiksmų sistema, rodanti liguistą tabake
esančios narkotinės medžiagos – nikotino pomėgį.
Tabakas ir jo paplitimo istorija
Tabakas (lotyniškas pavadinimas Nicotiana tabakum) – bulvinių
šeimos daugiametis žolinis augalas, paprastai auginamas kaip vienmetis.
Tabako tėvynė – tropinė Amerika. Tabako vaisius – dėžutė, pilna labai
smulkių pilkšvai rudų sėklų. Auginamas daigais, derlius – lapai,
nuskabomi per kelis kartus. Paskui tie lapai ruošiami, vytinami,
fermentuojami, džiovinami ir siunčiami į tabako fabrikus, kur juos
atitinkamai susmulkina ir gamina cigaretes, papirosus ir t.t.
Europos tabakas pasidarė žinomas po to, kai 1496 metais grįžę
antrosios Kolumbo ekspedicijos dalyviai parvežė jų sėklų. Tabako plitimas
labai paspartėjo tada, kai jį pakartotinai atvežė į Europą – iš
Brazilijos į Prancūziją. Tada ir pradėjo vis plačiau naudoti.
Tabako rūkymas europiečiams buvo naujas paprotys, ir Kolumbo
ekspedicijos dalyviai su nuostaba žiūrėjo, kaip indėnai kažkokio augalo
lapus susuka, uždega ir įkvepia dūmus.
Rūkymo žalą kai kurie europiečiai suvokė iškarto. Tačiau nežiūrint
to, Europoje tabakas labai greitai pradėtas vartoti kaip vaistas. Taip
atsitiko, nes tuometinė medicina labai mažai teturėjo gydymo priemonių,
žmonės vylėsi aptikti kokį nors vaistą, nes tuo metu siautė ir maras, ir
sifilis… XIX a. pabaigoje manyta, kad rūkimas kenkia tik labai
nervingiems, išsekusiems, nusilpusiems žmonėms. Medicinos vadovėlį,
išleistame Bazelyje 1625 metais, apie tabaką rašyta šitaip: „ Šita
gyduolė apvalo gomurį ir praskaidrina galvą, malšina skausmą ir nugina
nuovargį; slopina dantų sopėjimą; saugo žmones nuo maro; išvalo utėles;
gydo rožę, pūlinius, įsisenėjusias žaizdas…”
Po kiek laiko tabakas pasidarė madingas – iš pradžių kaip
uostomieji milteliai, paskui kaip rūkalai.
Konservatyvesnėje Anglijoje valdžios atstovai tabaką už karto
pasmerkė – gal todėl, kad pirmieji atsivežė tuometiniai mirtini Anglijos
priešai – ispanai ir platino ilgamečiai varžovai Europoje – prancūzai.
Tabako rūkymą pradėjo smerkti ir katalikų bažnyčia, tačiau tabako
draudimas gyvavo neilgai.
Tabaku prekiauti pasidarė gana pelninga, ir jo pasėliai vis
plėtėsi, užimdami vis naujus plotus. Kartu augo ir tabako vartojimo „
kultūra “: pasidarė madingos elegantiškos uostomojo tabako dėžutės,
išrastos pypkės, tabokinės ir t.t.
Galų gale tabakas pasidarė tradicine žemės ūkio kultūra, kur jo
pasėliams skiriamos vienos geriausių dirvų, o tabako gaminiai tvirtai
įėjo į daugelio žmonių buitį.
Faktai apie tabaką
Nikotinas – tai natūralus tabako augalo skystis. Randamas
cigaretėse, pypkių ir kramtomajame tabake.
Kai žmogus rūko, su dūmais įtraukia ir nikotiną. Per kvėpavimo
takų gleivinę , šis greitai patenka į kraują ir į smegenis. Rūkydamas
žmogus, nikotinas verčia širdį plakti greičiau. Jos apkrova padidėja, jai
reikia daugiau deguonies. Tuo tarpu anglies monoksido dujos, dėl rūkymo
susidarančiuose plaučiuose, mažina deguonies kiekį. Žodžiu, kai
organizmui reikia daugiau deguonies, jis gauna jo mažiau. Be to,
susiaurindamos kraujo indus ir pagreitindamos širdies plakimą, rūkymas
laikinai padidina kraujospūdį.
Tikimybė gauti širdies smūgį, dvigubai didesnė tiems žmonėms,
kurie per dieną surūko pakelį cigarečių, negu tiems, kurie visai nerūko.
Kuo ankščiau žmogus pradeda rūkyti, tuo didesnis širdies smūgio pavojus.
Cigaretėse esama lipnios medžiagos, vadinama derva. Ji limpa prie
plaučių, nuo jos atsiranda dėmės ant dantų ir pirštų. Filtras nepajėgia
sulaikyti visos dervos. Cigaretės su filtru neapsaugo ir nuo širdies
smūgio.neretai žmonės, rūkantis cigaretes su filtru, giliau įtraukia
dūmus, tuo tik labiau pakenkdami savo plaučiams.
Cigaretės dūmuose esama maždaug 4000 cheminių medžiagų. Dauguma jų
nuodingos. Daugiau kaip 40 cheminių medžiagų sukelia vėžį. Tikimybė
rūkančiam žmogui susirgti plaučių vėžiu 10 kartų didesnė negu
nerūkančiajam.
Rūkymas neatskiriamas nuo emfizemos ir chroniško bronchito.
Rūkantis žmogus dažnai kosti, taip organizmas mėgina atsikratyti dūmų ir
cheminių medžiagų.
Cigaretės dūmai kenksmingi visiems, kas juos įkvėpia, taigi ir
nerūkantiems, jeigu aplink juos sklando dūmų kamuoliai.
Rūkymo psichologija
Apsinuodijęs nikotinu, žmogus būna: nesamus, apkvaitęs,
prislopintas, labai išblyškęs, jam dreba rankos ir kojos, pila šaltas
prakaitas, spengia ausyse, krenta kraujospūdis. Tokioje būklėje, dėl
kvėpavimo paralyžiaus, žmogus gali ir numirti.jei viskas baigiasi gerai,
paprastai apima miegas, keletą dienų po apsinuodijimo, žmogus jaučia
bendrą išglebimą, galvos skausmus ir pasišlykštėjimą tabaku. Tiesa,
pavojingas apsinuodijimas pasitaiko dažniausiai tik tada, kai
rūkantieji
ima lenktyniauti, kas surūkys daugiau cigarečių ar papirosų. O
dažniausiai, ypač po pirmos pažinties su tabaku, viskas baigiasi
apsinuodijimo simptomais, irgi gana nemaloniais, arba mažesniais
negalavimais – pykinimu, galvos svaigimu ir skausmu, pagreitėjusiu
širdies plakimu.
Pakartotinai imantis cigaretės, nikotino toksinis veiksmas pamažu
mažėja ir į pirmą vietą iškyla malonus, jaudinantis tabako poveikis.
Rūkimas žmogui pasidaro malonus. Kaip tik šitoje, antroje rūkymo pomėgio
vystymosi fazėje, tabako dūmai pasidaro malonūs. Nuo tol jau rūkantieji
trokšta anojo tvaiko, dvokiančios bjaurasties, paskanauti ir su
netikėliais. Įvyksta visoms narkomanijoms būdingas reiškinys: įvairūs
nemalonūs su narkotiko vartojimu susiję dalykai, kaip būsimos euforijos
signalai, pasidaro geidžiami. Šioje fazėje tabako vartojimas, pats
pasidaro įprastas, trokštamas ir būtinas. Žmogaus gyvenimo būdą, elgesį,
mąstymą užvaldo įsakmus poreikis, dar ir dar kartą gauti narkotiką.
Trečioje tabako vartojimo fazėje, žmogus pamažu ima suvokti, kad
dėl šio užsiėmimo jis patiria ne tik malonumą, bet ir žalą bei didelių
nepatogumų. Žmogui reikia atlikti darbą, o nerūkydamas žmogus negali
susikaupti. Pats rūkymas nuo darbo atitraukia, nekalbant apie tai, kad
dėl rūkymo sumažėja, gal 5-7%, sugebėjimas lengvai ką nors išmokti, viską
atsiminti, tiksliai apskaičiuoti. Ir negalėdamas ilgai išbūti susikaupęs,
žmogus dar ir dar kartą užsirūko. Stimuliuojantį poveikį jam daro ir pats
užsirūkymo momentas. Galų gale ant stalo priešais tokį žmogų išauga
nuorūkų krūva, o kambarys paskęsta dūmų debesyse.
Patalpoje vis mažiau belieka deguonies, todėl ima skaudėti galvą,
apima protinis nuovargis, kurį rūkorius stengiasi įveikti užsitraukdamas
vis naują dūmą, o tai dar labiau pablogina jo padėtį.
Ilgoje kelionėje, kai rūkyti draudžiama, rūkoriui atsiranda
nesulaikomas ir vis didėjantis noras užsirūkyti, ir jis pradeda galvoti
ne apie reikalą, o apie rūkymą.
Rūkorius pripranta prie kurios nors vienos rūšies tabako gaminių