TURINYS
1. Turinys 1 psl.
2. Įvadas 2 psl.
3. Sielos samprata Antikos filosofijoje 2 psl.
4. Išvados 9 psl.
5. Literatūros sąrašas 10 psl.
Įvadas
Siela. Kas ji? Ar ji egzistuoja? Ar ji amžina, ar miršta kartu su mumis? Kaip ją pamatyti? Šie ir dar daug kitų klausimų, susijusių su mūsų siela, iškyla žmonėms nuo neatmenamų laikų. Žymiausi filosofai, aiškindamiesi įvairiausius žmogaus ir gamtos santykius, neužmiršo ir žmogaus vidaus, jo sielos. Nors prieštaravimų būta įvairių, bet viena nuomonė, kad siela egzistuoja, išliko nuo senų laikų. Dabar norėčiau apžvelgti sielos sampratas Antikos laikotarpiu. Kadangi filosofų pažiūros yra skirtingos, tai nuomonių bus įvairių. Mes galime sutikti, galime ir prieštarauti, bet reikia vertinti didžiųjų filosofų mintis ir pastangas kuo daugiau sužinoti apie sielą.
Sielos samprata Antikos filosofijoje
Pirmasis sielos sampratą bandė suformuluoti Talis (625-547 m.pr.K.). Jis manė, kad sielą turi ne tik gyvos būtybės, bet ir negyvi daiktai. “Siela yra kažkas judraus, vadinasi net ir magnetas turi sielą, nes jis judina geležį”. Talio nuomone, “visur pilna dievų, nes siela yra susimaišiusi su visa kuo”. Pagrindinė sielos savybė yra judrumas. Siela yra tai, kas judina. Šis filosofas nieko nėra pasakęs apie sielos kilmę, iš ko ji yra sudaryta.
Vėlesnis mąstytojas – Pitagoras (570 -500 m.pr.K.) – buvo įsitikinęs, kad siela po mirties gali persikūnyti. Ji gali persikūnyti ne tik į žmones, bet ir į augalus bei gyvūnus. Jo nuomone, siela po mirties patenka į pragarą (Hadą), kur kenčia už nuodėmes, padarytas žemėje. Pitagoras teigė, kad atsimena savo ankstesnius persikūnijimus, t.y. kuo jis buvo ankstesniuose gyvenimuose.
Apie sielos kilmę pirmasis prabilo Heraklitas iš Efezo (544 – 484 m.pr.K.). Jis susiejo sielą su vandeniu : “sieloms mirtis – tai jų virtimas vandeniu, o vandeniui mirtis kai jis tampa žeme. Bet iš žemės atsiranda vanduo, o iš vandens – siela”. Jis netgi manė, kad “sielos dėl drėgmės išgaruoja”. Drėgmė turi didelį poveikį sielai: “Prisigėręs vyras svirduliuoja ir yra vedamas nesubrendusio vaiko, jis nesuvokia, kur eina, nes turi drėgną sielą”, mastytojo nuomone, “sausa siela yra išmintingiausia ir geriausia”. Taip pat labai įdomiai jis galvoja apie tai, kas vyksta po mirties: “mirusių žmonių laukia tai, ko jie nesitiki ir apie ką negalvoja”. Heraklitas taip pat kaip ir ankstesni mąstytojai tvirtai tiki, kad žmogaus gyvenimas neapsiriboja žemiškuoju pavidalu ir nesibaigia kūno mirtimi.
Po Heraklito gyvenę filosofai toliau vysto materialistinę sielos sampratą : pvz. Zenonas (490 – 430 m.pr.K.) mano, kad žmonės yra kilę iš žemės, o siela yra anksčiau paminėtų: karšto ir šalto, sauso ir drėgno mišinys, kuriame nei vienas iš jų nevyrauja. Jo nuomone “siela neturi nieko individualaus, nes ji tėra įkaitęs dvelkimas, tam tikram atvejui sukonkretinta gamta, kuri po mirties vėl susilieja su visa gamta”. Savo pasisakymuose Zenonas nekalba apie sielos savybes.
Prie materialistinės sielos sąvokos plėtojimo labai daug prisidėjo Demokritas (460 – 370 m.pr.K . ), kurį galima būtų pavadinti materialistinės mokyklos sukūrėju. Šis mąstytojas bando paaiškinti sielos sudėtį, remdamasis atomų teorija: “siela susideda iš subtiliausių atomų, turinčių rutulio formą”. Tuo ji yra panaši į ugnį, todėl siela yra tam tikra ugnis ir šiluma. Demokritas tiki sielos nemirtingumu ir aiškina tai labai paprastai: “Mirtis – tai atomų išsisklaidymas. Po mirties jie niekur nedingsta – jie vėl jungiasi ir sudaro naują objektą arba įeina į kito objekto sudėtį”. Siela ir protas, Demokrito nuomone, yra tas pats. Siela sutampa su protu ir jie yra sudaryti iš rutulinės formos nedalomų dalelių, kadangi tos formos dalelės yra pačios judriausios, o ryškiausi gyvūnijos požymiai yra sugebėjimai judėti ir justi. Jie priklauso nuo sielos. “Siela visų pirma ir ypač yra tai, kas judina. Tai, kas nejuda, negali judinti ko nors kito, vadinasi siela yra tai, kas juda”. Demokrito nuomone, sielos atomai prasiskverbia į visą kūną ir, patys judėdami, judina visus kitus.
Būtent Demokrito sukurta sielos teorija vėliau vadovavosi daugelis materialistinės mokyklos atstovų, savaip vystydami ir interpretuodami jo sukurtą sielos sąvoką.
Sekantis filosofas, atstovaujantis jau kitą filosofijos kryptį, buvo Sokratas (469 – 399 m. pr. K.). Jis pabandė sukurti naują sielos sampratą, atsisakyti jos materialistinio supratimo, kuris jau buvo įsitvirtinęs Demokrito pagalba. Sokratas pratęsė sofistinį judėjimą, kuris nešė Antikoje kultūrinį atgimimą.
Sokratas skatino žmones pirmiausia rūpintis savo siela, moraliniu tyrumu, o ne materialinėmis gėrybėmis. Siela jam yra svarbiau už visa kita. Jo žodžiais tariant: “Juk aš nieko kito neveikiu, tik vaikščioju ir įrodinėju kiekvienam, jaunam ir senam, kad pirmiausia rūpintumėtės ne kūnu ir ne turtu, bet siela, kad ji taptų kuo geriausia; kalbu jums, kad ne iš pinigų dorybė atsiranda, o iš dorybės pinigai ir visi kiti žmonių turtai ir piliečių, ir valstybės”.
Nuteistas mirti, jis bando savo draugams įrodyti, kad mirtis yra gėris ir jos nereikia bijoti.
“Juk mirtis yra viena iš dviejų : arba visai nebūti ir numirus nieko nebejusti, arba, kaip sako, mirtis yra kažkoks sielos pasikeitimas, jos, sielos, persikėlimas iš čia į kokią kitą vietą“. Sokratas buvo įsitikinęs, kad sielos yra nemirtingos, jos išlieka ir po žmogaus kūno sunykimo. Siela, anot jo, – “tai būtis, vadinamoji ta, kuri yra, todėl ji negali išnykti po mirties. Siela ateina į kūną gimstant. Prieš ateidamos mūsų sielos buvo skyrium nuo kūno ir turėjo žinojimą“. Jo pasisakymuose yra minimas pomirtinis pasaulis. Sokrato nuomone, švari siela po mirties iškeliauja į lygiai kaip ji nematomą, dievišką, nemirtingą, išmintingą vietą ir, pasiekusi ją, įgyja palaimą, “išvaduota nuo klaidžiojimo, pamišimo, baimės, nuožmių aistrų ir kitų žmogiškų blogybių”. Jo įsivaizduojamas pomirtinis pasaulis atitinka rojų krikščionybėje. Čia jis kalba tik apie švarią sielą. Kas atsitinka su kitomis sielomis, lieka neaišku. Pomirtinio pasaulio egzistavimą jis pagrindžia, sakydamas : “Visa, kas gyva, atsiranda iš to, kas mirė. Jei mūsų siela jau ir anksčiau egzistavo, tai reikia pripažinti, kad ji, ateidama į pasaulį ir gimdama, gimsta ne iš ko kito, kaip iš mirties ir mirimo. Taigi, siela turi egzistuoti ir po mirties, nes jai reikia vėl gimti“. Sielas, Sokrato nuomone, turi ne tik žmonės, bet ir kitos gyvos būtybės. Jis neišskiria žmogaus sielos kaip geresnės ar pranašesnės: “Visų gyvųjų būtybių sielos vienodai geros, jei tik jos savo prigimtimi yra tuo, kuo jos yra, būtent, sielos”. Sokratas savo pasisakymais paneigė iki jo vyravusią materialistinę sielos sampratą.