Smulkioji architektūra kryžiai
5 (100%) 1 vote

Smulkioji architektūra kryžiai

SMULKIOJI ARCHITEKTŪRA:

KRYŽIAI

Kryžių statymo paprotys labai senas ir išlikęs iki šių dienų. Šiandien dauguma gėrisi kryžių ornamentų gražumu, jų pačių formų įvairove, bet nemato gilesnės prasmės. Nes žiūri į kryžių kaip į religinį simbolį, bet ne kaip į meno kūrinį. Tad pabandysiu pažvelgti į kryžių kaip į lietuvių liaudies meno kūrinį, kuris turi savo kilmę, papročius, tradicijas, istoriją.

Ši tema svarbi ir įdomi, nes pažinus arčiau kryžius, ištyrus jų formas, bei simboliką – gali pamatyti paprasto kaimo žmogaus sielos gyvenimą. Kryžiuose atsispindi lietuvio sielos meninė prigimtis, kūrybingumas.

Tai sužavėjo ir sudomino svetimšalius, kurie aprašinėjo, piešė, fotografavo kryžius, tyrė jų statymo papročius, rinko padavimus.Taip norėdami palikti meno kūrinius ateities kartomsIr apsaugoti juos nuo visiško išnykimo.

Iškyla begalė klausimų: iš kur ir kada atsirado kryžių statymo paprotys? Kodėl atsirado? Kokia jo prasmė? Kaip jis kito? Kokia simbolikos reikšmė? Kuom kryžiai skiriasi ir kodėl?

Kryžiai yra senosios lietuvių kultūros padarinys. Daktaras J. Basanavičius, remdamasis tų laikų archealoginiais tyimais, teigė, kad kryžių statymo paprotys kilęs iš senovės lietuvių nekrokulto ir su juo susijusio papročio statyti antkapinius stulpus – kapų ženklus. Juos statydavo prie kapo, mirusiojo kojūgalyje. Krikštai gali būti ta vieta, kur vėlės, išklajojusios joms skirtą laiką, galėjusios nutūpti pailsėti. Kad jos ramiai ilsėtųsi stulpuose, taip pat ir medžiuose iškaldavo kiaurymes, kurios apsaugodavo vėles nuo vėjų ir lietaus. Taip paprastas antkapio stulpas pamažu keitėsi ir tobulėjo. Iš medinių antkapinių stulpų išsivystė įvairios stogastulpių kryžių formos.

Stogastulpiniai kryžiai, kilę iš lietuvių nekrokulto, krikščioniškųjų kryžių pobūdį įgijo17a. gale arba 18 a. pradžioje. Iki tol jie išlaikė pagoniško stulpo formą. Tačiau pamažu įsigalint krikščionybei stulpų forma ėmė kisti. Stulpams artimi stogastupiai, turėję greičiausiai tokią pat prasmę, kaip ir stulpai. Jie simbolizavo susijungimą žemės su dangumi ir požemiu, amžiną visatos gyvenimą, gyvybės žemėje nebaigiamumą.

Stogastulpinių kryžių senovės kilmę liudija, jų pagažinimo elementai bei ornamentas. Čia stabmeldystės tradicijos susipynė su krikščionybės tradicijomis kryžių ornamentuose, ir tie simboliai nesikerta su krikščionybe.

Stogastulpiuose buvo išdrožinėjami augalai, gyvūnai, ypač žalčiai paukščiai, dangaus kūnai, geometrinės figūros, žyminčios įvairius simbolius. Visa tai išreiškia senovės žmogaus pasaulėjautą. Stogastulpiai dažnai būdavo dviejų ar trijų aukštų, simbolizuojantys dvi ar tris visatos zonas.

V. Šukevičius ir d-ras J.Basanavičius ornamentų elementus padalijo į dvi grupes:

1. Kilusius iš lietuvių senovėje vartotų įvairių raštų.

2. Iš krikščioniškos simbolikos religinio pobūdžio.

Pirmos grupės ormamentas išaugo iš pačios tautos ir čia matoma daug didesnį motyvų įvairumą. O antros grupės – krikščionybės atneštas ir mūsų liaudies priimtas kaip tam tikras kompromisas.

Motyvai daugiausiai paimti iš artimiausios aplinkos, iš gamtos, bet yra ir tokių ornamentų, kurie kilę dar priešistoriniais laikais ir primena žalvario dirbinius. Tai būtų: eglutės, kriputės, dantukai, langučiai, rateliai, pusračiai, lankeliai, riestainiai, virvutės, pynutės. Vartojamas ir augalų ornamentas: rozečių, papartis, rūta, lelija; gyvių- žalčio; paukščio: pelikano, gaidžio; dangaus kūnų: saulės, mėnulio, žvaigždžių; reiškinių: ugnis, žaibas.

Krikščioniškos kilmės ornamentai: spinduliai,nimbos, Dievo Apvaizdos akis, Kristaus kankinimo įrankiai, Angelų galvutės, pelikanas.

Kaimo dailininkas, niekieno nevaržomas galėjo ieškoti įvairių kryžių formų, jis vadovavosi vaizduote, ir ornamentuose jis įkūnydavo viską ką jautė, ką pamilo, ką jam iš senų laikų tradicija paliko.

Gausūs geometriniai, augaliniai, dangaus kūnų ir kt. motyvai, paprastai jungiami su krikščioniškais simboliais. Visi gyvūnai, daiktai, taip pat garso, ugnies, žaibo, saulės, vandens simboliai buvo vaizduojami kaip ginklai nukreipti prieš blogį. Gyvatės ir žalčio simbolika – tikėta, kad šiuose ropliuose yra įsikūnijusi nesibaigianti saulės ir žemės gyvybės jėga, nuolatinis gamtos atsinaujinimas. Jie gyvybės vandens saugotojai, buvo pradėti laikyti gyvybingumo, nesibaigiančios išminties, o kai kada ir saulės simboliais.

Spinduliai ir aureolės bei nimbai nėra grynai krikščioniški simboliai. Tai yra saulės simbolis, lietuviams žinomas nuo senų laikų. Tik krikščionybei giliai įleidus į lietuvių liaudies sielą šaknis, vėliausiuose kryžių pavyzdžiuose žuvo visa senovės lietuvių simbolika ir tuo kryžius tapo krikščionybės, tiek amžių po jos priėmimo Lietuvoje dar stipriai tvyrojusios stabmeldystės dvasios, pergalės simboliu.

Stogastulpinių ir koplytinių bei kryžmiškų kryžių yra įvairiausių formų. Jau tai leidžia manyti, kad tie pagražinimo elementai nėra tik “sausi” nekrokulto ženklai, bet juose spindi gilus liaudies grožio pajautimas.

Kryžių tyrinėtojai pripažįsta, jog kryžių statymo gausumu, jų puošybos originalumu Lietuva skiriasi nuo Lenkijos ir nuo
Baltarusijos. Ir Lietuvoje tie patys kryžiai skiriasi. Nors kryžiai yra statomi visoje etnografinėje Lietuvoje, tačiau imant tik pagrindinės konstrukcinės formos atžvilgiu, pastebima, kad ne visoje Lietuvoje jie yra vienodi.Vienokie yra aukštaičiuose, kitokie yra žemaičiuose, ir visiškai kitokie Vilniaus krašte, nes kiekviena apskritis, parapija turi pamėgimą prie tam tikros formos, didumo, pagražinimų. Taip pat kryžių įvairumą padidina ir kryždirbių individualus skonis bei jų nemėgimas to paties kartoti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 943 žodžiai iš 1876 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.