Apie Tiesą – „APIE MOKYTOJĄ“
šv. Tomas Akvinietis
1 Skirsnis
Pirmiausia klausiama AR ŽMOGUS GALI MOKYTI IR VADINTIS MOKYTOJU, AR TIK DIEVAS.
ATRODO, KAD TIK DIEVAS MOKO IR TIK JĮ REIKIA VADINTI MOKYTOJU.
1. Evangelijos pagal Matą žodžius: Jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją(Mt 23,8), Glosa [tarp eilučių] aiškina šitaip: Negarbinkite žmonių kaip Dievo, ir to, kas priklauso vien Dievui nesisavinkite. Todėl atrodo, kad būti mokytoju ir mokyti gali tik Dievas.
2. Be to, jeigu moko žmogus, tai moko pasitelkęs tam tikrus ženklus, nes jeigu mokytų pasitelkęs ir daiktus, pavyzdžiui, paklaustas, kas yra vaikščiojimas, jis pradėtų vaikščioti, tai mokymui to nepakaktų, o reikėtų dar ir tam tikrus ženklus panaudoti. Dialoge Apie mokytoją apie tai kalba Augustinas ir ženklų vartojimo būtinumą įrodo pasiremdamas tuo, kad daikte yra daugybė dalykų, todėl be ženklų nebūtų galima žinoti, kas turima omeny, kai tas daiktas rodomas, ar substancija, ar kuri nors atsitiktinybė. Bet nuo ženklų pažinimo negalima pereiti prie daiktų pažinimo, nes daiktų pažinimas yra galingesnis už ženklų pažinimą, nes ženklų pažinimo tikslas yra daiktų pažinimas, o padarinys nėra galingesnis už priežastį. Todėl joks žmogus negali perduoti kitam žinių apie jokį daiktą, taigi, negali mokyti.
3. Be to, jeigu žmogus pateikia kitam žmogui kokius nors daiktų ženklus, tai pastarasis arba pažįsta tuos daiktus, kurių ženklai pateikiami, arba nepažįsta. Jeigu pažįsta, tai ženklai apie juos nieko neišmoko. O jeigu nepažįsta, tai nepažindamas daiktų, žmogus negali žinoti, ką jie žymi, nes tas, kuris nepažįsta to daikto, kuris yra akmuo, negali žinoti ką žymi tas žodis akmuo. Nežinodami ženklų reikšmės, per ženklus nieko negalime išmokti. Todėl, jei norėdamas mokyti žmogus negali nieko pasiūlyti, išskyrus ženklus, atrodo, kad žmogus žmogaus negali mokyti.
4. Be to, mokyti yra ne kas kita, kaip būti mokslo kitame priežastimi. Mokslo subjektas yra intelektas, tačiau juntami ženklai, kuriais vieninteliais žmogus gali būti mokomas, niekada nepatenka į intelektinę sielos dalį, bet visada pasilieka jutimo galioje. Todėl žmogus žmogaus negali mokyti.
5. Be to, jeigu vienas žmogus yra mokslo kitame žmoguje priežastis, tai mokslas jau buvo mokinyje arba nebuvo. Jeigu nebuvo ir kitas žmogus buvo mokslo jame priežastis, tai tas kitas žmogus yra mokslo jame priežastis, bet tai neįmanoma. O jeigu buvo, tai buvo arba kaip visiška aktualybė ir šiuo atveju kitas žmogus negali būti jo priežastis, nes tai, kas yra neatsiranda; arba buvo kaip proto sėklos, o proto sėklas išvesti į aktą gali ne kuri nors sukurta galia, bet prigimtyje jas sėja vien Dievas, kaip paraidiniame Pradžios knygos komentare teigia Augustinas. Vadinasi, jokiu būdu vienas žmogus negali mokyti kito.
6. Be to, mokslas yra tam tikra atsitiktinybė. O atsitiktinybė nepereina iš vieno subjekto į kitą. Taigi, jei atrodo, kad mokymas yra ne kas kita, kaip mokslo perpylimas iš mokytojo į mokinį, tai vienas žmogus negali mokyti kito.
7. Be to, Laiško romiečiams žodžius tikėjimas iš klausymo (Rom 10,17) [tarplinijinė] Glosa aiškina šitaip: Nors Dievas moko viduje, šauklys skelbia išorėje. Tačiau mokslas padaromas viduje, prote, o ne išorėje, juslėse. Vadinasi, žmogų moko vien Dievas, o ne kitas žmogus.
8. Be to knygoje Apie mokytoją Augustinas sako: Vien Dievas danguje turi katedrą, kurioje moko tiesos, o žmogus su ta katedra yra taip susijęs, kaip žemdirbys su medžiu. Tačiau žemdirbys medį ne daro, bet augina. Todėl ir žmogus negali būti vadinamas mokslo davėju, bet gali būti vadinamas mokslo tvarkytoju.
9. Be to, jeigu žmogus yra tikras mokytojas, tai privalo mokyti tiesos. O tas, kuris moko tiesos, apšviečia protingąją sielos dalį (mens), nes tiesa yra protingosios sielos šviesa. Vadinasi, žmogus, jeigu moko, tai apšviečia protingąją sielos dalį. Bet tai melas, Dievas yra tas, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį (Jn 1,9). Vadinasi, žmogus negali tikrai mokyti kito žmogaus.
10. Be to, jeigu vienas žmogus mokytų kitą, tai pastarąjį iš galinčio žinoti darytų aktualiai žinančiu. Taigi jo žinojimą iš galimybės privalėtų išvesti į aktualybę. Bet tas, kuris išvedamas iš galimybės į aktualybę, būtinai keičiamas. Vadinasi, mokslas arba išmintis kistų, o tai prieštarautų Augustinui, kuris knygoje Aštuoniasdešimt trys klausimai sako: kai išmintis ateina pas žmogų, pati nepakinta, bet pakeičia žmogų.
11. Be to, mokslas yra ne kas kita, kaip daiktų aprašymas sieloje, nes sakoma, kad mokslas yra pažįstančiojo supanašėjimas su pažintu. Tačiau vienas žmogus negali kito žmogaus sieloje aprašyti daiktų panašumų, nes turėtų veikti jo viduje, o tai daryti gali tik Dievas. Vadinasi, vienas žmogus negali mokyti kito.
12. Be to, knygoje Filosofijos paguoda (V,5) Boetijus sako, jog mokymas protingąją žmogaus sielos dalį tik skatina pažinti. O tai, kas skatina intelektą pažinti, nedaro jo žinančiu, kaip tai, kas skatina žmogų matyti kūniškai, nedaro matančiu. Todėl vienas žmogus nedaro kito žinančiu, vadinasi, negalima sakyti, kad iš tiesų jį moko.
13. Be to, mokslui reikia, kad
pažinimas būtų tikras, kitaip, pasak Augustino knygos Apie mokytoją, jis yra ne mokslas, o nuomonė arba tikėjimas. Tačiau vienas žmogus negali kitam suteikti tikrumo tais juntamais ženklais, kuriuos pateikia, nes tai, kas yra juslėse, yra labiau kreiva, nei tai, kas yra intelekte, bet tikrumas visada atsiranda per tą, kuris yra tiesesnis. Vadinasi, vienas žmogus negali mokyti kito.
14. Be to, mokslui reikia tik suprantamumo šviesos ir rūšių. Bet nė vieno iš jų žmoguje priežastimi negali būti kitas žmogus, nes išeitų, kad žmogus ką nors kuria, nes atrodo, kad tas paprastas formas galima padaryti tik sukuriant. Todėl vienas žmogus negali būti mokslo kitame priežastis, vadinasi, negali mokyti.
15. Be to, [knygoje Apie laisvą apsisprendimą, 17 sk.] Augustinas sako, kad niekas, išskyrus Dievą, negali formuoti protingos žmogaus sielos dalies. O mokslas yra tam tikra protingos sielos forma. Vadinasi, vien Dievas yra mokslo žmogaus sieloje priežastis. 16. Be to, kaip protingoje sieloje yra kaltė, taip yra ir nemokšiškumas. Tačiau vien Dievas išvalo protingą sielą nuo kaltės, nes Izajo knygoje parašyta: Aš, aš – tas, kuris dėlei savęs naikina tavo nusižengimus (Iz 43,25). Vadinasi, vien Dievas išvalo protingą sielą nuo nemokšiškumo, taigi, vien Dievas moko. 17. Be to, kadangi mokslas yra pažinimo tikrumas, todėl žmogus mokslą gauna iš to, kuris savo kalba įtikina. Tačiau žmogaus neįtikina tai, ką sako kitas žmogus, kitaip reikėtų pripažinti, kad viską, ką vienas žmogus sako, kitas priima už tikrą. Žmogus įsitikina tik tada, kai girdi savo viduje kalbant tiesą, su kuria, siekdamas tikrumo, lygina tai, ką girdi iš kito žmogaus. Vadinasi, moko ne kitas žmogus, o žmogaus viduje kalbanti tiesa, kuri yra Dievas. 18. Be to, joks žmogus iš kito neišmoksta to, apie ką paklaustas gali atsakyti dar prieš prabylant mokytojui. O mokinys, paklaustas apie tuos dalykus, apie kuriuos ruošiasi kalbėti mokytojas, gali atsakyti, nes mokinys iš mokytojo kalbos nieko neišmoktų, jeigu nežinotų, kad yra taip, kaip mokytojas sako. Vadinasi, vienas žmogus nieko neišmoksta iš kito žmogaus kalbos.
BET PRIEŠINGAI,
1. Rašoma Antrajame laiške Timotiejui: Aš esu jai paskirtas šaukliu, pranašu ir mokytoju (2 Tim 1,11). Vadinasi, žmogus gali būti mokytojas ir gali būti vadinamas mokytoju.