TURINYS
TURINYS 2
ĮVADAS 3
ISTORINĖ PRAEITIS 4
GEOGRAFINĖ PADĖTIS 4
Landšaftas 4
Naudingos iškasenos 5
Klimatas 5
Vidaus vandenys 6
Dirvožemiai, augalija, gyvūnija 6
GYVENTOJAI 7
PRAMONĖ IR ŽEMĖS ŪKIS 8
ŠVIETIMAS 12
RELIGIJOS 12
BUDAPEŠTAS 13
TURIZMAS IR PRAMOGOS 14
VALSTYBĖS INSTITUTAS 15
LIETUVOS RESPUBLIKOS (LR) RYŠIAI SU VENGRIJOS RESPUBLIKA (VR) 16
Diplomatinis atstovavimas: 16
Vizitai, susitikimai (chronologine tvarka): 17
Svarbiausios sutartys ir susitarimai: 17
Dvišalis bendradarbiavimas: 18
Dvišaliai ekonominiai santykiai: 18
IŠVADOS 19
LITERATŪRA 20
ĮVADAS
Bendra charakteristika: Vengrijos valstybės vėliava:
Sostinė: Budapeštas
Santvarka: respublika
Gyventojų skaičius: 10 mln.
Plotas: 93032 km2
Valstybinė kalba: vengrų
ES narė nuo: 2004 m.
Valiuta: forintas
Vengrija – valstybė pačiame Europos centre. Tai lygumų šalis. Sena ir
permaininga šalies istorija paliko gausybę paminklų, kurių daugiausia –
sostinėje Budapešte: Budos pilis, Karalių rūmai, Šv. Trejybės aikštė,
Matijašo bažnyčia, Žvejų bastiono bokšteliai. Miestas susideda iš dviejų
pagrindinių dalių: dešiniajame, aukštesniajame krante yra Buda, o
kairiajame, žemesniajame – Peštas. Miestui priklauso ir kelios Dunojaus
salos: Santendrės, Margaritos su puikiai įrengtu parku ir pramoninė
Čepelio. Tiesiog traukte traukia pasivaikščioti po Budapešto senamiestį,
pereiti Pešto gražiausiomis vietomis: Vaci gatve, Dunojaus krantine,
Didvyrių aikšte, aplankyti Parlamento rūmus. Daugelis Budos pastatų yra iš
viduramžių. Čia dar išlikusios romėnų stovyklos Akvinko tvirtovės liekanos,
gotikinė Dievo Motinos bažnyčia, Karalių rūmai.
Višegrada – senoji Vengrijos sostinė – su išlikusiomis pilies
liekanomis ir atsiveriančia įspūdinga Dunojaus vingio panorama. Senosios
architektūros viduramžių miestelis Santendre, kur gausu vyno degustacijos
rūsių, pirmasis Europoje Marcipanų muziejus, ištisos vyndarių bei saldumynų
parduotuvėlių gatvelės. Vienas gražiausių Vengrijos barokinių miestų –
Egeris, kurį išgarsino nuostabi architektūra, tvirtovės gynėjų
patriotizmas, vyno gamybos ir pirčių tradicijos. Viena garsiausių ir
labiausiai vengrų mėgiamų poilsio vietų – 78 km ilgio, 12 km pločio
Balatono ežeras, kurio vidutinis gylis tik 3 m.
Pietryčių Vengrijoje, stepėje, įkurtas Kiskunsag nacionalinis parkas,
kuriame galima plačiau susipažinti su vengrų tautine kultūra, liaudies
muzika ir buitimi, pamatyti gyvulius, auginamus tik Vengrijos teritorijoje,
paragauti įvairių tautinių patiekalų.
[pic] [pic]
pav. 1 Vengrijos architektūra pav. 2
Vengrijos kultūra
ISTORINĖ PRAEITIS
Vengrų kalba visai nesuprantama jų kaimynams. Vengrų protėviai
devintame amžiuje į šias stepes atkeliavo iš Prieuralės – nuo Volgos ir
Kamos. Todėl jų kalba panaši į chantų, mansių, be to, estų, suomių. Mat
visos tos kalbos priklauso tai pačiai finougrų kalbų grupei. Senąja vengrų
kalba žodis “vengras” (Magyar, Magyar) reiškia žmogų.
Maždaug prieš 1000 metų, Stepono (Ištvarono) I valdymo metu, susikūrė
Vengrijos karalystė. 14 a., klestėjimo laikais, vengrai tris kartus puolė
Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o 15-16 a. Jogailaičiai apie 34 metus
valdė Vengriją. Vėliau Vengriją užkariavo turkai, kurių priespauda truko
apie 150 metų. Nuo 1867 03 15 daugiau kaip 160 metų Vengrija išbuvo
Austrijos imperijos valdžioje. Vengrijai priklausė Kroatija, Transilvanija,
Slovakija. Vengrų mėginimus 1848-1949 m. išsivaduoti padėjo nuslopinti
Rusija, ir Austrijos – Vengrijos imperija išsilaikė iki 1918 m. lapkričio
mėn. 1919 m. Vengrijoje 133 dienas valdžią turėjo komunistai. Vėliau, 1920-
1944 m. šalį valdė M. Hortis, kuris po truputį suartėjo su Vokietijos ir
Italijos fašistais ir jų pusėje dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Po
karo, 1947 m. Maskvos pastangomis buvo nušalinta rinkimus laimėjusi
Nepriklausomoji smulkiųjų savininkų partija, ir į valdžią atėjo komunistai.
Vengrų viltis pradėt savarankiškai tvarkytis 1956 m. sužlugdė Sovietų
armijos kruvina intervencija. Tik 1989 m., kartu su visa Rytų Europa ir
Baltijos šalimis, Vengrijai pavyko iškovoti tikrą nepriklausomybę. Tuo
svarbiu laikotarpiu Lietuva ir Vengrija palaikė gana glaudžius ryšius.
GEOGRAFINĖ PADĖTIS
Landšaftas. Vengrija – valstybė centrinėje Europoje. Dominuoja
lygumos, tik šalies šiaurėje yra neaukšti kalnai. Didžiausia upė ir šalies
transporto arterija – Dunojus, tekantis iš šiaurės į pietus. Teritorija
pakankamai kompaktiška, krituliai negausūs, todėl klimatas vienodas visoje
šalyje. Pagrindiniai mineraliniai ištekliai – boksitai, anglis, nafta ir
gamtinės dujos. Šalies rytuose plytinčios derlingos lygumos sąlygoja žemės
ūkio vystymąsi.
Vengrija yra lygumų kraštas, nes 2/3 jos ploto
užima 100-200 metrų
aukščio lygumos. Daugiau kaip 4/5 jos teritorijos užima žemumos ir kalvotos
lygumos. Vengrijai tenka didžioji dalis Dunojaus Vidurupio lyguma, kurią
Dunojus skiria į dvi dalis: vakarinę, daugiausia kalvotą, ir rytinę –
didžiulę lėkštą žemumą, kurią iš šiaurės apriboja Karpatų kalnai. Juose yra
aukščiausia Vengrijos vieta, pakylanti 1015 m. Tai didžiausia Vengrijos
žemuma, vadinama Didžiąja Vengrijos žemuma, arba Alfoidu, kuri užima
didesnę šalies teritorijos dalį. Ji susidarė tektoninėje įduboje,
susikaupus nuosėdoms čia buvusios Panonijos jūros vietoje Žemiausioje jos
dalyje telkšo vienas didžiausių Vidurio Europos ežerų – Balatonas. Jo
pakrantėse gausu karštųjų mineralinių versmių, čia pagrindinis vengrų
poilsio ir turizmo centras. Kita žymi žemuma – Mažoji Vengrijos žemuma yra
šiaurės vakarinėje šalies dalyje ir nusitęsia į Slovakiją ir Austriją.
Abidvi žemumos yra pagrindiniai Vengrijos žemės ūkio rajonai.
Vakarinėje Dunojaus Vidurupio lygumos dalyje reljefas yra labiau
kalvotas. Jas supa jauni alpinės kalnodaros kalnai. Čia iškyla Vidurio
Vengrijos kalnai su izoliuotais kalnų masyvais. Jų tarpe pietuose
išsiskiria Mečeko masyvas. Kalnai užima mažiau kaip 1/5 Vengrijos
teritorijos. Apskritai, Vengrijos reljefas palankus ūkinei veiklai: tiek
žemės ūkiui, tiek ir transporto kelių tiesimui.
Naudingos iškasenos. Geologinė sankloda nėra palanki naudingosioms
iškasenoms susidaryti. Vengrija turi kai kurių naudingųjų iškasenų, kurios
daugiausia telkiasi šalies šiaurės ir vakarų kalnų rajonuose, ypač Vidurio
Vengrijos kalnų rajone ir Pakarpatėje. Vengrija yra neturtinga kuro –
energetiniais resursais. Nedidelės akmens anglies atsargos yra
pietvakariuose, Mečeko kalnuose Pečo miesto rajone. Šių kalnų srityje yra
aptikta ir urano. Šalyje yra naftos ir gamtinių dujų, kurių svarbiausi
telkiniai yra Vengrijos pietvakariuose, Nadjkanižos miesto rajone. Nafta ir
dujos aptiktos taip pat ir Alfoide. Geležies rūdomis Vengrija neturtinga.
Vienintelis šalyje geležies rūdos telkinys išsidėstęs Karpatų kalnuose
Rudabanjos miesto rajone. Šalyje yra nedideli polimetalinių rūdų, mangano
rūdos klodai.
Naudingųjų iškasenų tarpe ypatingai didelę reikšmę turi boksitai.
Stambūs šios vertingos aliuminio žaliavos ištekliai, užimantieji vieną iš
pirmųjų vietų pasaulyje, yra Vakarų Vengrijoje, Vidurio Vengrijos kalnų ir
Mečeko masyvo rajonuose. Vengrijos boksitai pasižymi aukšta kokybe, o dėl
patogių susiklostymo sąlygų gali būti eksploatuojami atviru būdu. Vengrijos
boksitai turi tarptautinę reikšmę.
Daugelyje šalies rajonų yra statybinių medžiagų, bet apskritai
Vengrija nepakankamai aprūpinta koksuojama anglimi, neturi kai kurių metalų
rūdų, neturtinga chemine žaliava, jai neužtenka savos geležies rūdos.
Klimatas. Vengrija, būdama žemuma toli nuo jūros ir apsupta kalnų,
turi vidutinių platumų žemyninį klimatą su gana ilga ir šilta vasara.
Vengrija yra trijų skirtingų Europos klimatinių sričių riboje: iš vakarų į
jos teritoriją įsiskverbia drėgnos oro masės nuo Atlanto, iš pietų- šiltas
tropikinis oras nuo Viduržemio jūros ir, pagaliau, iš rytų ir šiaurės –
šaltas kontinentinis oras. Supantieji kalnai sumažina šių oro masių įtaką.
Dėl to žiema yra švelni, o vasara yra šilta. Žiemą Karpatai sulaiko šaltą
orą iš šiaurės, todėl dažniau atslenka vakarų pernašos, ir temperatūros čia
kur kas aukštesnės nei Rytų Europoje. Vidutinė sausio temperatūra – -2 –
-40C. Vasaros ilgos, saulėtos ir karštos. Liepos vidutinė temperatūra yra
20 –230C.
Per metus vidutiniškai iškrenta 500-700 mm kritulių. Po teritoriją jie
pasiskirsto nevienodai. Vakarinėje teritorijoje per metus iškrinta apie 900
mm kritulių, o į rytus sumažėja iki 450 mm. Pietryčiuose kadaise buvo
stepė, vengriškai vadinama puša, bet ji dabar suarta. Daugiausia kritukių
iškrinta birželio ir spalio mėn. Tačiau kas trečią ketvirtą vasarą būna
didelės sausros; tada laukus būtina drėkinti.
Vidaus vandenys. Visos Vengrijos upės priklauso Dunojaus baseinui.
Dunojus, kertantis Vengriją savo vidurupiu iš šiaurės į pietus, yra
ilgiausia Vakarų Europos upė. Dunojus apie 140 km šiaurėje teka pasieniu su
Slovakija, po to pasuka į pietus ir apie 270km Vengrijos teritorija teka
iki Jugoslavijos sienos. Jo plotis čia 40-550 m, visa atkarpa laivuojama.
Potvynius pavasarį sukelia tirpstantis sniegas, vasaros pradžioje – lietūs.
Ypač pavojingi pavasario potvyniai, seniau užtvindydavę Budapeštą. Dabar
upių vandens režimas reguliuojamas kanalais ir apsaugai įrengtais apie 4000
km ilgio pylimais. Dunojus turi didelę transportinę reikšmę. Svarbesni
Dunojaus intakai Vengrijos teritorijoje – Tisa ir Drava. Tisa – kairysis
Dunojaus intakas – antroji pagal dydį Vengrijos upė.
Dėl žemyninio ir sausringo klimato vasarą upės nusenka. Upių tankumas
šalyje palyginti nedidelis. Kai kurie rajonai, kenčiantys nuo sausrų,
beveik visai neturi paviršinių vandenų.
Visos Vengrijos upės yra tipingos
lygumų upės, turinčios labai nepastovų vandens režimą.
Didžiausias Vengrijos vandens baseinas – didžiausias Vengrijos ežeras
– Balatonas (596 km2), vadinamas Vengrijos jūra. Jis telkšo vakarinėje
šalies dalyje. Tai didžiausias Centrinės Europos ežeras. Vidutinis ežero
gylis tik 3 m, bet jis tolydžio gilėja, ir jo pakrantėse yra tinkamų vietų
paplūdimiams. Ypač vaizdingas šiaurinis krantas.
Vengrijoje yra daugiau kaip 500 karštųjų mineralinių versmių, prie
kurių įrengti gydomieji kurortai.
Dirvožemiai, augalija, gyvūnija. Didesnėje Vengrijos žemumų dalyje
paplitę derlingi juodžemiai, kurie čia sudaro vieną didžiausių juodžemio
juostų užsienio Europoje. Dunojaus ir Tisos slėniuose paplitę sąnašiniai
(aliuviniai) dirvožemiai. Kai kur pasitaiko ir smėlynų, ypač Dunojaus ir
Tisos tarpupyje. Žymi jų dalis apželdinta akacijomis, vynuogėmis.
Aukštesnėse vietose žymiai paplitę gana derlingieji rusvieji miškų
dirvožemiai, o atskirose vietose – sūrožemiai. Beveik visa Vengrijos
teritorija yra stepių zonoje. Didžioji stepių dalis išarta. Tik atskirose
vietose yra išlikę nedideli stepių plotai su natūralia žoline augalija.
Beveik visas kraštovaizdis yra sukultūrintas. Lygumose vyrauja
juodžemiai, susikaupę ant liosinių priemolių. Kalvotose vietose paplitę
rudieji miškų ir velėniniai karbonatiniai, o pietryčių stepių
kraštovaizdyje – nederlingi įdruskėję dirvožemiai.
Miškais Vengrija neturtinga. Tik kalvotose vietose likę miškų, kurie
užima14% krašto ploto. Juose vyrauja ąžuolai ir bukai, o pietryčiuose
daugiausia auga iš Amerikos įvežtų akacijų. 9/10 šalies miškų fondo sudaro
menkaverčių lapuočių veislių medžiai.
Gyvūnija panaši į gretimų kraštų: kiškiai, ežiai, laukų pelės, stepių
paukščiai – varnėnai, vieversiai. Kalnų miškuose yra lapių, lūšių, voverių,
stirnų. Ežerų ir upių pakrantėse gyvena vandenų paukščiai, iš kurių