Vengrija1
5 (100%) 1 vote

Vengrija1

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 3

ISTORINĖ PRAEITIS 4

GEOGRAFINĖ PADĖTIS 4

Landšaftas 4

Naudingos iškasenos 5

Klimatas 5

Vidaus vandenys 6

Dirvožemiai, augalija, gyvūnija 6

GYVENTOJAI 7

PRAMONĖ IR ŽEMĖS ŪKIS 8

ŠVIETIMAS 12

RELIGIJOS 12

BUDAPEŠTAS 13

TURIZMAS IR PRAMOGOS 14

VALSTYBĖS INSTITUTAS 15

LIETUVOS RESPUBLIKOS (LR) RYŠIAI SU VENGRIJOS RESPUBLIKA (VR) 16

Diplomatinis atstovavimas: 16

Vizitai, susitikimai (chronologine tvarka): 17

Svarbiausios sutartys ir susitarimai: 17

Dvišalis bendradarbiavimas: 18

Dvišaliai ekonominiai santykiai: 18

IŠVADOS 19

LITERATŪRA 20

ĮVADAS

Bendra charakteristika: Vengrijos valstybės vėliava:

Sostinė: Budapeštas

Santvarka: respublika

Gyventojų skaičius: 10 mln.

Plotas: 93032 km2

Valstybinė kalba: vengrų

ES narė nuo: 2004 m.

Valiuta: forintas

Vengrija – valstybė pačiame Europos centre. Tai lygumų šalis. Sena ir

permaininga šalies istorija paliko gausybę paminklų, kurių daugiausia –

sostinėje Budapešte: Budos pilis, Karalių rūmai, Šv. Trejybės aikštė,

Matijašo bažnyčia, Žvejų bastiono bokšteliai. Miestas susideda iš dviejų

pagrindinių dalių: dešiniajame, aukštesniajame krante yra Buda, o

kairiajame, žemesniajame – Peštas. Miestui priklauso ir kelios Dunojaus

salos: Santendrės, Margaritos su puikiai įrengtu parku ir pramoninė

Čepelio. Tiesiog traukte traukia pasivaikščioti po Budapešto senamiestį,

pereiti Pešto gražiausiomis vietomis: Vaci gatve, Dunojaus krantine,

Didvyrių aikšte, aplankyti Parlamento rūmus. Daugelis Budos pastatų yra iš

viduramžių. Čia dar išlikusios romėnų stovyklos Akvinko tvirtovės liekanos,

gotikinė Dievo Motinos bažnyčia, Karalių rūmai.

Višegrada – senoji Vengrijos sostinė – su išlikusiomis pilies

liekanomis ir atsiveriančia įspūdinga Dunojaus vingio panorama. Senosios

architektūros viduramžių miestelis Santendre, kur gausu vyno degustacijos

rūsių, pirmasis Europoje Marcipanų muziejus, ištisos vyndarių bei saldumynų

parduotuvėlių gatvelės. Vienas gražiausių Vengrijos barokinių miestų –

Egeris, kurį išgarsino nuostabi architektūra, tvirtovės gynėjų

patriotizmas, vyno gamybos ir pirčių tradicijos. Viena garsiausių ir

labiausiai vengrų mėgiamų poilsio vietų – 78 km ilgio, 12 km pločio

Balatono ežeras, kurio vidutinis gylis tik 3 m.

Pietryčių Vengrijoje, stepėje, įkurtas Kiskunsag nacionalinis parkas,

kuriame galima plačiau susipažinti su vengrų tautine kultūra, liaudies

muzika ir buitimi, pamatyti gyvulius, auginamus tik Vengrijos teritorijoje,

paragauti įvairių tautinių patiekalų.

[pic] [pic]

pav. 1 Vengrijos architektūra pav. 2

Vengrijos kultūra

ISTORINĖ PRAEITIS

Vengrų kalba visai nesuprantama jų kaimynams. Vengrų protėviai

devintame amžiuje į šias stepes atkeliavo iš Prieuralės – nuo Volgos ir

Kamos. Todėl jų kalba panaši į chantų, mansių, be to, estų, suomių. Mat

visos tos kalbos priklauso tai pačiai finougrų kalbų grupei. Senąja vengrų

kalba žodis “vengras” (Magyar, Magyar) reiškia žmogų.

Maždaug prieš 1000 metų, Stepono (Ištvarono) I valdymo metu, susikūrė

Vengrijos karalystė. 14 a., klestėjimo laikais, vengrai tris kartus puolė

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o 15-16 a. Jogailaičiai apie 34 metus

valdė Vengriją. Vėliau Vengriją užkariavo turkai, kurių priespauda truko

apie 150 metų. Nuo 1867 03 15 daugiau kaip 160 metų Vengrija išbuvo

Austrijos imperijos valdžioje. Vengrijai priklausė Kroatija, Transilvanija,

Slovakija. Vengrų mėginimus 1848-1949 m. išsivaduoti padėjo nuslopinti

Rusija, ir Austrijos – Vengrijos imperija išsilaikė iki 1918 m. lapkričio

mėn. 1919 m. Vengrijoje 133 dienas valdžią turėjo komunistai. Vėliau, 1920-

1944 m. šalį valdė M. Hortis, kuris po truputį suartėjo su Vokietijos ir

Italijos fašistais ir jų pusėje dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Po

karo, 1947 m. Maskvos pastangomis buvo nušalinta rinkimus laimėjusi

Nepriklausomoji smulkiųjų savininkų partija, ir į valdžią atėjo komunistai.

Vengrų viltis pradėt savarankiškai tvarkytis 1956 m. sužlugdė Sovietų

armijos kruvina intervencija. Tik 1989 m., kartu su visa Rytų Europa ir

Baltijos šalimis, Vengrijai pavyko iškovoti tikrą nepriklausomybę. Tuo

svarbiu laikotarpiu Lietuva ir Vengrija palaikė gana glaudžius ryšius.

GEOGRAFINĖ PADĖTIS

Landšaftas. Vengrija – valstybė centrinėje Europoje. Dominuoja

lygumos, tik šalies šiaurėje yra neaukšti kalnai. Didžiausia upė ir šalies

transporto arterija – Dunojus, tekantis iš šiaurės į pietus. Teritorija

pakankamai kompaktiška, krituliai negausūs, todėl klimatas vienodas visoje

šalyje. Pagrindiniai mineraliniai ištekliai – boksitai, anglis, nafta ir

gamtinės dujos. Šalies rytuose plytinčios derlingos lygumos sąlygoja žemės

ūkio vystymąsi.

Vengrija yra lygumų kraštas, nes 2/3 jos ploto
užima 100-200 metrų

aukščio lygumos. Daugiau kaip 4/5 jos teritorijos užima žemumos ir kalvotos

lygumos. Vengrijai tenka didžioji dalis Dunojaus Vidurupio lyguma, kurią

Dunojus skiria į dvi dalis: vakarinę, daugiausia kalvotą, ir rytinę –

didžiulę lėkštą žemumą, kurią iš šiaurės apriboja Karpatų kalnai. Juose yra

aukščiausia Vengrijos vieta, pakylanti 1015 m. Tai didžiausia Vengrijos

žemuma, vadinama Didžiąja Vengrijos žemuma, arba Alfoidu, kuri užima

didesnę šalies teritorijos dalį. Ji susidarė tektoninėje įduboje,

susikaupus nuosėdoms čia buvusios Panonijos jūros vietoje Žemiausioje jos

dalyje telkšo vienas didžiausių Vidurio Europos ežerų – Balatonas. Jo

pakrantėse gausu karštųjų mineralinių versmių, čia pagrindinis vengrų

poilsio ir turizmo centras. Kita žymi žemuma – Mažoji Vengrijos žemuma yra

šiaurės vakarinėje šalies dalyje ir nusitęsia į Slovakiją ir Austriją.

Abidvi žemumos yra pagrindiniai Vengrijos žemės ūkio rajonai.

Vakarinėje Dunojaus Vidurupio lygumos dalyje reljefas yra labiau

kalvotas. Jas supa jauni alpinės kalnodaros kalnai. Čia iškyla Vidurio

Vengrijos kalnai su izoliuotais kalnų masyvais. Jų tarpe pietuose

išsiskiria Mečeko masyvas. Kalnai užima mažiau kaip 1/5 Vengrijos

teritorijos. Apskritai, Vengrijos reljefas palankus ūkinei veiklai: tiek

žemės ūkiui, tiek ir transporto kelių tiesimui.

Naudingos iškasenos. Geologinė sankloda nėra palanki naudingosioms

iškasenoms susidaryti. Vengrija turi kai kurių naudingųjų iškasenų, kurios

daugiausia telkiasi šalies šiaurės ir vakarų kalnų rajonuose, ypač Vidurio

Vengrijos kalnų rajone ir Pakarpatėje. Vengrija yra neturtinga kuro –

energetiniais resursais. Nedidelės akmens anglies atsargos yra

pietvakariuose, Mečeko kalnuose Pečo miesto rajone. Šių kalnų srityje yra

aptikta ir urano. Šalyje yra naftos ir gamtinių dujų, kurių svarbiausi

telkiniai yra Vengrijos pietvakariuose, Nadjkanižos miesto rajone. Nafta ir

dujos aptiktos taip pat ir Alfoide. Geležies rūdomis Vengrija neturtinga.

Vienintelis šalyje geležies rūdos telkinys išsidėstęs Karpatų kalnuose

Rudabanjos miesto rajone. Šalyje yra nedideli polimetalinių rūdų, mangano

rūdos klodai.

Naudingųjų iškasenų tarpe ypatingai didelę reikšmę turi boksitai.

Stambūs šios vertingos aliuminio žaliavos ištekliai, užimantieji vieną iš

pirmųjų vietų pasaulyje, yra Vakarų Vengrijoje, Vidurio Vengrijos kalnų ir

Mečeko masyvo rajonuose. Vengrijos boksitai pasižymi aukšta kokybe, o dėl

patogių susiklostymo sąlygų gali būti eksploatuojami atviru būdu. Vengrijos

boksitai turi tarptautinę reikšmę.

Daugelyje šalies rajonų yra statybinių medžiagų, bet apskritai

Vengrija nepakankamai aprūpinta koksuojama anglimi, neturi kai kurių metalų

rūdų, neturtinga chemine žaliava, jai neužtenka savos geležies rūdos.

Klimatas. Vengrija, būdama žemuma toli nuo jūros ir apsupta kalnų,

turi vidutinių platumų žemyninį klimatą su gana ilga ir šilta vasara.

Vengrija yra trijų skirtingų Europos klimatinių sričių riboje: iš vakarų į

jos teritoriją įsiskverbia drėgnos oro masės nuo Atlanto, iš pietų- šiltas

tropikinis oras nuo Viduržemio jūros ir, pagaliau, iš rytų ir šiaurės –

šaltas kontinentinis oras. Supantieji kalnai sumažina šių oro masių įtaką.

Dėl to žiema yra švelni, o vasara yra šilta. Žiemą Karpatai sulaiko šaltą

orą iš šiaurės, todėl dažniau atslenka vakarų pernašos, ir temperatūros čia

kur kas aukštesnės nei Rytų Europoje. Vidutinė sausio temperatūra – -2 –

-40C. Vasaros ilgos, saulėtos ir karštos. Liepos vidutinė temperatūra yra

20 –230C.

Per metus vidutiniškai iškrenta 500-700 mm kritulių. Po teritoriją jie

pasiskirsto nevienodai. Vakarinėje teritorijoje per metus iškrinta apie 900

mm kritulių, o į rytus sumažėja iki 450 mm. Pietryčiuose kadaise buvo

stepė, vengriškai vadinama puša, bet ji dabar suarta. Daugiausia kritukių

iškrinta birželio ir spalio mėn. Tačiau kas trečią ketvirtą vasarą būna

didelės sausros; tada laukus būtina drėkinti.

Vidaus vandenys. Visos Vengrijos upės priklauso Dunojaus baseinui.

Dunojus, kertantis Vengriją savo vidurupiu iš šiaurės į pietus, yra

ilgiausia Vakarų Europos upė. Dunojus apie 140 km šiaurėje teka pasieniu su

Slovakija, po to pasuka į pietus ir apie 270km Vengrijos teritorija teka

iki Jugoslavijos sienos. Jo plotis čia 40-550 m, visa atkarpa laivuojama.

Potvynius pavasarį sukelia tirpstantis sniegas, vasaros pradžioje – lietūs.

Ypač pavojingi pavasario potvyniai, seniau užtvindydavę Budapeštą. Dabar

upių vandens režimas reguliuojamas kanalais ir apsaugai įrengtais apie 4000

km ilgio pylimais. Dunojus turi didelę transportinę reikšmę. Svarbesni

Dunojaus intakai Vengrijos teritorijoje – Tisa ir Drava. Tisa – kairysis

Dunojaus intakas – antroji pagal dydį Vengrijos upė.

Dėl žemyninio ir sausringo klimato vasarą upės nusenka. Upių tankumas

šalyje palyginti nedidelis. Kai kurie rajonai, kenčiantys nuo sausrų,

beveik visai neturi paviršinių vandenų.
Visos Vengrijos upės yra tipingos

lygumų upės, turinčios labai nepastovų vandens režimą.

Didžiausias Vengrijos vandens baseinas – didžiausias Vengrijos ežeras

– Balatonas (596 km2), vadinamas Vengrijos jūra. Jis telkšo vakarinėje

šalies dalyje. Tai didžiausias Centrinės Europos ežeras. Vidutinis ežero

gylis tik 3 m, bet jis tolydžio gilėja, ir jo pakrantėse yra tinkamų vietų

paplūdimiams. Ypač vaizdingas šiaurinis krantas.

Vengrijoje yra daugiau kaip 500 karštųjų mineralinių versmių, prie

kurių įrengti gydomieji kurortai.

Dirvožemiai, augalija, gyvūnija. Didesnėje Vengrijos žemumų dalyje

paplitę derlingi juodžemiai, kurie čia sudaro vieną didžiausių juodžemio

juostų užsienio Europoje. Dunojaus ir Tisos slėniuose paplitę sąnašiniai

(aliuviniai) dirvožemiai. Kai kur pasitaiko ir smėlynų, ypač Dunojaus ir

Tisos tarpupyje. Žymi jų dalis apželdinta akacijomis, vynuogėmis.

Aukštesnėse vietose žymiai paplitę gana derlingieji rusvieji miškų

dirvožemiai, o atskirose vietose – sūrožemiai. Beveik visa Vengrijos

teritorija yra stepių zonoje. Didžioji stepių dalis išarta. Tik atskirose

vietose yra išlikę nedideli stepių plotai su natūralia žoline augalija.

Beveik visas kraštovaizdis yra sukultūrintas. Lygumose vyrauja

juodžemiai, susikaupę ant liosinių priemolių. Kalvotose vietose paplitę

rudieji miškų ir velėniniai karbonatiniai, o pietryčių stepių

kraštovaizdyje – nederlingi įdruskėję dirvožemiai.

Miškais Vengrija neturtinga. Tik kalvotose vietose likę miškų, kurie

užima14% krašto ploto. Juose vyrauja ąžuolai ir bukai, o pietryčiuose

daugiausia auga iš Amerikos įvežtų akacijų. 9/10 šalies miškų fondo sudaro

menkaverčių lapuočių veislių medžiai.

Gyvūnija panaši į gretimų kraštų: kiškiai, ežiai, laukų pelės, stepių

paukščiai – varnėnai, vieversiai. Kalnų miškuose yra lapių, lūšių, voverių,

stirnų. Ežerų ir upių pakrantėse gyvena vandenų paukščiai, iš kurių

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1756 žodžiai iš 5829 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.