Viešojo administravimo pagrindai
5 (100%) 1 vote

Viešojo administravimo pagrindai

Viešojo valdymo samprataNagrinėjant klausimą, kokios yra Prezidento funkcijos viešojo valdymo srityje, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas tai yra viešasis valdymas, nes daugumoje atvejų Prezidento funkcijos yra susijusios būtent su viešuoju valdymu.

Pačia plačiausia prasme valdymas reiškia kam nors vadovavimą. Valdyti – reiškia kažkam daryti įtaką, įpareigoti, pavesti vykdyti. „Apskritai sąvoka valdymas reiškia įvairaus pobūdžio veiklą. Yra mechaninis, arba techninis valdymas, biologinių procesų valdymas, taip pat socialinis valdymas“ . Pastarasis būna „privatus“ ir viešasis. Kalbant apie viešąjį valdymą vartojama labai nevienoda terminija: valstybinis valdymas, viešasis valdymas, viešasis administravimas, valstybinis administravimas, vykdomoji valdžia, administracinis reglamentavimas, administracinė valdžia, administracinė priežiūra ir kt. Pastaruoju metu teisės terminologijoje labiausiai paplitusi sąvoka yra viešasis administravimas. Taigi skirtingi autoriai viešąjį valdymą apibūdina skirtingai.

Doc. Egidijus Šileikis viešąjį valdymą vadina administravimu. Viešasis administravimas viešojo administravimo įstatyme yra apibrėžiamas taip: „įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti“ (VAĮ 3str. 1 d.). Taigi valdymas ir administravimas yra iš esmės tapačios sąvokos.

„Viešasis administravimas siejamas su vykdomąja veikla, t.y. praktiniu vykdomosios valdžios įgyvendinimu. Viešojo administravimo subjektai turi veikti pagal jiems priskirtą kompetenciją, kurią nustato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai“ .

Kadangi viešuoju valdymu sprendžiami pirmiausia valstybinio lygmens uždaviniai, kyla natūralus klausimas, kuri valstybės valdžia juos sprendžia. Čia susiduriama su valstybės vykdomosios valdžios problematika. Instituciniu požiūriu vykdomoji valdžia yra visuma tam tikrų valstybės institucijų ir jų pareigūnų, vykdančių viešąjį valdymą. Funkciniu požiūriu terminas vykdomoji valdžia reiškia ne ką kita, kaip viešojo valdymo (administravimo) veiklą. Kitaip tariant, vykdomosios valdžios įgyvendinimo santykiai – tai viešojo valdymo uždavinių sprendimas, atitinkamoms valstybės institucijoms naudojant įstatymo joms suteiktus valdingus įgaliojimus.

E. Šileikis sako, jog viešasis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybės valdžios funkcijų, kurią labiausiai įkūnija Vyriausybė (ir jos koordinuojmos ministerijos ir kitos Vyriausybės įstaigos), kai kuriuos įgaliojimus įgyvendindama kartu su Respublikos Prezidentu. Vėliau autorius šią mintį išplėtoja sakydamas, jog apskritai valdymo funkciją galima suprasti keliais požiūriais:

 siauruoju požiūriu – kaip išimtinai Vyriausybės nutarimų leidybą, kuri išreiškia įstatymų ar Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių Vyriausybės įgaliojimus, taikymą, remiantis arba „įstatyminiu pagrindu“, arba Vyriausybės konstitucine kompetencija ir iš jos logiškai ir sistemiškai kildintina politine diskrecija.

 platesniuoju požiūriu – kaip valstybės valdžią vykdančių ir todėl politinę diskreciją turinčių institucijų valdymo aktų (Seimo nutarimų, Respublikos Prezidento dekretų), taip pat savivaldybės vietos gyventojų tiesiogiai išrinktos (ir tam tikrą politinę ir dalykinę diskreciją turinčios) savivaldybės tarybos sprendimų leidybą.

 plačiausiuoju požiūriu – kaip politinės diskrecijos neturinčių „klasikinių“ valdymo institucijų (ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų, aukštesniųjų administracinų vienetų) aktų leidybą remiantis „įstatyminiu pagrindu“ (arba konstitucingu Vyriausybės įgaliojimu).

 visų plačiausiuoju požiūriu – kaip visų politinės diskrecijos neturinčių „neklasikinių“ valdymo, t.y. teisėsaugos ir kontrolės institucijų (pvz., Seimo kontrolierių įstaigos, Valstybės kontrolės, Lietuvos banko) ar valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymo aktų leidybą, remiantis tik „įstatyminiu pagrindu“.

„Kitaip tariant, valdymas – tai ne tik įstatymų detalizavimas, bet ir gana politiškai ir teisiškai savarankiška teisėkūra, susijusi su krašto reikalų tvarkymu (K 94 str. 1d., 1p.) ar vadovavimu pavestoms valdymo sritims (K 96 str. 2 d)“ .

Remiantis E. Šileikiu galima daryti išvadą, kad Prezidentas nėra pagrindinis subjektas, įgyvendinantis viešojo valdymo funkciją.

Doc. Arvydo Andruškevičiaus nuomone, didžiąją viešojo valdymo dalį sudaro valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimo santykiai., tačiau su viešuoju valdymu yra susijusi ne tiktai pati valstybės vykdomoji valdžia, bet ir teisėkūros bei teisėsaugos institucijos: pirmosios prisideda formuojant vykdomąją valdžią, antrosios šią valdžią „aptarnauja“, spręsdamos joje kylančius nesutarimus (konfliktus).

Viešojo valdymo formos

Šiuolaikinės teisės moksle nurodomos skirtingos valdymo veiklos rūšys. Daugelis autorių išskiria tokias valdymo formas:

 teisinės – tai norminių ir individualių valdymo aktų išleidimas bei kitokių veiksmų, kurie turi teisinę reikšmę, atlikimas,
pavyzdžiui, asmens dokumentų išdavimas.

 neteisinės – organizacinių priemonių vykdymas, tai yra pasitarimų, susirinkimų organizavimas, instruktavimas ir materialinės techninės operacijos – raštvedyba, apskaitos tvarkymas ir pan.

„Skiriant teisines ir neteisines viešojo valdymo formas remiamasi tuo, kad pirmosios sukelia teisinius padarinius, tai yra šiais veiksmais nustatomos, keičiamos ar panaikinamos teisės normos arba dėl šių veiksmų atsiranda teisiniai santykiai, tuo tarpu neteisinės valdymo formos yra pagalbinės, jos padeda atlikti juridiškai reikšmingus viešojo valdymo veiksmus“ .

Anksčiau paminėtoji viešojo valdymo formų klasifikacija yra tikslintina. „Pirma, materialinių techninių funkcijų vykdymas nėra tipinis viešojo valdymo veiksmas. Tai ne viešojo administravim teises turinčių subjektų, bet institucijose, įstaigose dirbančio pagalbinio personalo veikla“ .

Dar vienas minėtos klasifikacijos trūkumas yra neišsamus valdymo veiksmų, turinčių teisinę reikšmę, išdėstymas, o toks gana paviršutiniškas požiūris į viešojo valdymo teisines formas savo ruožtu lemia tam tikrą šių formų klasifikacijos nenuoseklumą.

Taigi reikia apibrėžti tipiškiausias valdymo veiksmų grupes, kurios kuo aiškiau ir visapusiškiau perteiktų viešojo valdymo veiklos turinį. Atsižvelgiant į tai, išskiriamos tokios viešojo valdymo subjektų administracinės veiklos formos:

1) rašytinių valdymo aktų leidyba;

2) kontrolė, administracinės priežiūros veikla, prevenciniai veiksmai;

3) sankcionavimo veiksmai – registravimas, licencijavimas, atestacija, patentavimas, sertifikavimas;

4) žodiniai paliepimai, konkliudentiniai valdymo veiksmai;

5) administracinis reagavimas į teisės pažeidimus viešojo valdymo srityje.

„Administracinės teisės požiūriu tai yra tipiškiausios viešojo valdymo formos. Išskyrus administracinį reagavimą į teisės pažeidimus, visos nurodytos valdymo veiksmų grupės atspindi viešojo valdymo tikslą, jį galima pavadinti valdymo tvarkos nustatymu ir palaikymu. Galima sakyti, kad šiais veiksmais bandoma sukurti ir išsaugoti tokią visuomeninių santykių būklę, kai derinami asmens, visuomenės ir valstybės interesai“ .

Dabartiniam šalies viešajam valdymui tenka ir tokios įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos pareigos – piliečių priėmimo vykdomosios valdžios įstaigose organizavimas, asmenų pasiūlymų ir pareiškimų priėmimas ir nagrinėjimas, informacijos teikimas apie priimtus administracinius sprendimus ir kitais asmeniui rūpimais klausimais, pažymų, kitokių dokumentų išdavimas, asmenų skundų dėl jų teisių pažeidimo viešojo valdymo srityje priėmimas ir nagrinėjimas ir pan.

Tačiau viešojo valdymo veikla apima ne tiktai viešojo administravimo (administracinio reglamentavimo, vidaus administravimo bei viešųjų paslaugų teikimo administravimo), bet ir tiesioginio administracinio poveiko (administracinio kišimosi) veiksmus. „Šie veiksmai yra įvairūs. Tai prevencinių ir kardomųjų priemonių naudojimas, administracinių nuobaudų skyrimas, įmonių, įstaigų, organizacijų finansinės ir ūkinės veiklos patikrinimas bei kitokie kontrolės ir priežiūros veiksmai. Antai Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra įtvirtintos pažeidėjo pristatymo, administracinio sulaikymo, asmens apžiūros ir daiktų patikrinimo, daiktų ir dokumentų paėmimo ir kitokio administracinio poveikio sąlygos“ .

„Visi minėti santykiai neabejotinai yra administraciniai, nes juose demonstruojama atitinkamiems viešojo valdymo subjektams įstatymų suteikta administracinė valdžia“ .

Viešojo valdymo turinys

„Galima pastebėti, kad viešojo administravimo veiklos pagrindą sudaro valdymo teisinių aktų leidyba, vadinama administraciniu reglamentavimu. Vidaus administravimas yra pagalbinė veikla, skirta užtikrinti viešosios institucijos ar įstaigos tinkamą veiklą. Pagaliau viešųjų paslaugų teikimo administravimas yra viešoji veikla, kuri apima nors ir labai svarbią, bet ribotą socialinių santykių sritį – viešąsias švietimo, kultūros sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas“ .

Paprastai viešojo valdymo turinį lemia jam keliami uždaviniai: valdymo aktais apibrėžti teisės subjektų elgesio ribas; valdomose sferose palaikyti atitinkamą tvarką; šalinti viešojo valdymo santykių pažeidimo pasekmes. Tokiu būdu siekiama įgyvendinti įstatymų nustatytus valstybės uždavinius vidaus reikalų, sveikatos priežiūros, švietimo, ūkio, aplinkosaugos ir kitose valstybinio reguliavimo srityse.

„Vadinasi, valdymo socialinį reiškinį administracinės teisės objekto požiūriu galima apibrėžti kaip procesą, kuriame:

 vykdant įstatymus, priimami valdymo sprendimai ir leidžiami norminiai bei individualūs valdymo aktai;

 vyksta institucijų, įstaigų vidaus valdymas;

 administruojamos viešosios paslaugos;

 atliekami administracinės valdžios veiksmai – kontrolė, priežiūra, registravimas, prevencinis darbas, reaguojama į teisės pažeidimus viešajame valdyme“ .

Viešojo valdymo požymiai

Kaip minėta, socialinis valdymas būna „privatus“ ir viešasis. Kiekvienas iš jų turi jam būdingus požymius, kuriais remiantis „privatus“ ir viešasis valdymai yra atskiriami vienas nuo kito. Viešąjį valdymą apibūdina tokie požymiai:

 tai valstybinio
lygmens veikla;

 šia veikla siekiama įgyvendinti įstatymus ir kitus teisės aktus visoje valstybėje (politinėje, socialinėje, ūkio valdymo srityse) arba valdymo uždaviniai sprendžiami didelėje valstybės teritorijos dalyje, pvz., apskrityje;

 viešąjį valdymą atlieka daugiausia specialiai šiam tikslui sudarytos valstybinės ir savivaldybių institucijos, turinčios įstatymų suteiktus atitinkamus įgaliojimus bei teisės nustatytus įpareigojimus;

 šioje veikloje valdomieji asmenys organizacine prasme dažnai būna nesusiję su valdančiuoju subjektu;

 siekiant valdymo tikslo gali būti taikomos administracinės valstybinio poveikio priemonės, net ir tiesioginė (fizinė) prievarta.

„Taigi šiuolaikinis viešasis valdymas nėra vien visuma paliepimų ar represinių veiksmų. Dabartinio Lietuvos konstitucinio reguliavimo kontekste viešojo valdymo institucijos ir įstaigos kartu yra ir asmens konstitucinių teisių įgyvendintojos, savitos administracinių paslaugų teikėjos“ .

LR Prezidentas – valstybės vadovas

Valstybės vadovo samprata

Lietuvių kalbos žodis „prezidentas“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „praesidens“ (sėdintis priešakyje). Tarptautinių žodžių žodynas nurodo, jog prezidentas – tai renkamas respublikinės valdymo formos valstybės vadovas.

Valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo formose. Monarchijoje valstybės vadovo funkcijas vykdo monarchas (imperatorius, karalius, didysis hercogas, šeichas, emiras), respublikose – prezidentas.

„Nagrinėjant valstybės vadovo padėtį valstybinės valdžios sistemoje, tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis. Valdžių padalijimo principas kaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno įgaliojimai priskirtini vienai iš trijų valdžių – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar teisminei. Valstybės vadovas, realizuodamas įgaliojimus, bendradarbiauja su visomis trimis valdžiomis. Prezidentai įstatymų kūrybos procese naudojasi veto teise, turi galimybę skirti teisėjus bei suteikti malonę nuteistiesiems“ .

Konstitucijos 5 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Iš šios Konstitucijos nuostatos darytina išvada, kad Respublikos Prezidentas vis dėlto priskirtinas prie vykdomosios valdžios. Nors pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas nėra vykdomosios valdžios vadovas, tačiau jo vaidmuo, funkcijos ir įgaliojimai šioje srityje yra gana reikšmingi ir įvairiapusiški. Apie tai įtikinamai liudija Konstitucija, įstatymai ir Respublikos Prezidento teisės aktai (dekretai).

Apskritai prezidento įgaliojimų apimtis priklauso nuo respublikos valdmo formos. Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų apimtys išdėstytos šalies Konstitucijoje, Prezidento įstatyme, bei kituose norminiuse teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnio 77 str. deklaruoja, jog „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“. Kadangi Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus leisti dekretus (juos privalo pasirašyti Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras) vykdomosios valdžios veiklos ribose, tai (kaip jau buvo minėta) šią instituciją galima priskirti institucijoms, atstovaujančioms vykdomajai valdžiai valdžių padalijimo mechanizme. Pažymėtina, kad Respublikos Prezidentas, negalėdamas leisti įstatymų ir vykdyti teisingumo, pirmiausia sietinas su valdymo funkcija.

Kaip valstybės vadovas, Respublikos Prezidentas yra žmogaus bei piliečių teisių ir laisvių, daugiausia įgyvendinamų viešojo valdymo (administravimo) srityje, garantas, užtikrina koordinuotą valstybės valdžios institucijų funkcionavimą ir bendradarbiavimą, sprendžia pagrindinius valstybės vidaus ir užsienio politikos klausimus, kuriuos įgyvendinti aktyviai padeda ir vykdomosios valdžios institucijos. Kai kurių Europos šalių (pvz., Švedijos Suomijos) konstitucijose, taip pat seniausioje iš galiojančių ir savotišku etalonu laikomoje JAV Konstitucijoje visų socialinių vertybių, nacionalinio saugumo, teritorijos vientisumo garantu laikomas ne valstybės vadovas, bet pati Konstitucija.

Konstitucinis Teismas savo 1998 m. sausio 10 d. nutarime nurodė, kad „Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sveiką“.

Prezidento rinkimai

Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų tvarka yra numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir 1992 m. gruodžio 22 d. priimtame Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme.

„Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu“ (K 78 str. 2 d.). Tačiau Lietuvos istorijoje valstybės vadovą ne visada rinkdavo gyventojai (žr. 1 lentelę).

„Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas
proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą. Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės“ . Tad dešimt metų yra maksimaliai galimas laiko tarpas vienam asmeniui būti Respublikos Prezidentu. Konstitucijos 79 str. 1 dalyje numatyta, kad, norint tapti kandidatu į Respublikos Prezidentus, reikia surinkti ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų. Šios nuostatos esmė – organizuotai vesti Prezidento rinkimų kampaniją, kad ji būtų prognozuojama ir kartu būtų išvengta situacijos, kai kandidatuoti į Prezidentus pretenduoja asmenys, kurie, neturėdami autoriteto ir paramos visuomenėje, iškelia į viešumą, o neretai ir tikrąja to žodžio prasme ekshibicionuoja savąjį „aš“ ir naudojasi tokių kampanijų teikiamomis savireklamos galimybėmis.

„Išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidento vietą, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų.

Jeigu pirmajame balsavimo rate nė vienas kandidatas nesurenka reikiamos balsų daugumos, po dviejų savaičių rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiau balsų.

Jeigu pirmajame rate dalyvavo ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas negavo reikiamo balsų skaičiaus, rengiami pakartotiniai rinkimai“ (K 81 str.). Šiuo atveju išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidentus, kuris gavo daugiau kaip pusę (50 proc. plius vienas balsas) visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų parašų.

Siekiant tinkamo pareigų atlikimo reikalaujama, kad valstybės vadovas būtų apolitiškas. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 7 str. skelbia, jog „Asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios“.

Prezidento įgaliojimų pasibigimas

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra numatyti atvejai, kada gali nutrūkti Prezidento įgaliojimai.Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai:

1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas;

2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai;

3) Respublikos Prezidentas atsistatydina iš pareigų;

4) miršta;

5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;

6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų (K 88 str.).

„Viena iš Prezidento įgaliojimų pasibaigimo aplinkybių yra pašalinimas iš pareigų. Tai gali tik Seimas specialios teisinės procedūros – apkaltos – reikalavimų ribose. Reikalavimai apkaltos procesui yra numatyti Lietuvos Respublikos Semo statute. Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų, tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarė nusikaltimą. Spręsdamas Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą, Lietuvos Respublikos Seimas privalo griežtai laikytis Konstitucijos, Seimo statuto ir kitų teisės aktų suformuluotų reikalavimų“ .

Pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai

Kai Konstitucijoje numatytais atvejais Respublikos Prezidentas skelbia pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus (K 87 str. 1 d.).

„Respublikos Prezidentas, pageidaujantis dalyvauti rinkimuose, iš karto įregistruojamas kandidatu“ (K 87 str. 2 d.).

„Tokiuose rinkimuose pakartotinai išrinktas Respublikos Prezidentas laikomas išrinktu antrajai kadencijai, jeigu iki rinkimų praėjo daugiau kaip treji metai jo pirmosios kadencijos laiko. Jeigu praėjo mažiau negu treji metai jo pirmosios kadencijos laiko – Respublikos Prezidentas renkamas tik likusiam pirmosios kadencijos laikui, kuris nelaikomas antrąja kadencija“ (K 87 str. 3 d.). Taigi pirmalaikiuose rinkimuose pakartotinai išrinktam Respublikos Prezidentui yra nustatyti jo kadencijos trukmės apribojimai. Jų tikslas – eliminuoti autoritarinio režimo formavimosi prielaidas ir kartu suteikti galimybę Šalies vadovui tapti tokiam politikui, su kurio asmenybe rinkėjai sieja savo lūkesčius ir geresnio gyvenimo perspektyvas.

‚Jeigu pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai skelbiami jo antrosios kadencijos metu, tai esamas Respublikos Prezidentas gali būti išrinktas tik likusiam antrosios kadencijos laikui“ (K 87 str. 4 d.).

„Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, jo pareigas laikinai eina Seimo Pirmininkas“ (K 89 str. 1 d.).

„Išvardytais atvejais Seimas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo paskirti Respublikos Prezidento rinkimus, kurie turi būti surengti ne vėliau kaip per du mėnesius. Seimui negalint susirinkti ir paskelbti Respublikos
rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė“ (K 89 str. 1 d.).

Apkaltos procesas

„Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarė nusikaltimą. Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą sprendžia Seimas apkaltos proceso tvarka“ (K 86 str 2 d.). Kaip reglamentuoja Konstitucija Respublikos Prezidentas, kol eina savo pareigas, baudžiamojon atsakomybėn negali būti patrauktas. Valstybės vadovas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik apkaltos proceso tvarka, esant vienam iš trijų pagrindų. Vadinasi, Prezidentas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ne iki apkaltos proceso, bet tik po to, jeigu nustatyta tvarka priimamas sprendimas pašalinti jį iš pareigų.

Prezidento neliečiamybė

„Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn“ (K 86 str. 1 d.). Šia Konstitucijos nuostata yra įtvirtintas Respublikos Prezidento imunitetas. Imunitetas – tai asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos to asmens pareigoms tinkamai atlikti. Respublikos Prezidento kaip valstybės vadovo, įgyvendinančio jam Konstitucijos ir įstatymų pavestas pareigas, imunitetas turi užtikrinti Respublikos Prezidentui nekliudomai vykdyti Konstitucijoje numatytas funkcijas (LR KT 2000 05 08 nutarimas).

Valstybės vadovo asmens neliečiamybės instituto paskirtis – užtikrinti aukščiausiojo šalies pareigūno, kuris įgyvendina konstitucinius Respublikos Prezidento įgaliojimus ir atstovauja Lietuvos valstybei, padidintas asmens saugumo garantijas.

„Respublikos Prezidento gyvybę, garbę ir orumą gina Lietuvos Respublikos įstatymai. Įstatymai numato atsakomybę už viešą Respublikos Prezidento įžeidimą arba šmeižimą“ .

Prezidento simboliai

„Respublikos Prezidentas turi vėliavą – valstybės vadovo simbolį“ .

„Respublikos Prezidento vėliava iškeliama virš Respublikos Prezidento rezidencijos, kai Vilniuje arba vasaros rezidencijos buvimo vietoje yra Respublikos Prezidentas“ .

„Respublikos Prezidento vėliava taip pat iškeliama laivuose ir ant kitų transporto priemonių, kur yra Respublikos Prezidentas“ .

„Respublikos Prezidentas naudojasi apvaliu antspaudu, dokumentų blankais su Lietuvos valstybės herbu. Antspaude yra įrašyta „Lietuvos Respublikos Prezidentas“ .

Prezidento aprūpinimas ir aptarnavimas

„Nustatytas toks Respublikos Prezidento valstybinis aprūpinimas ir aptarnavimas:

1) darbo užmokestis – 12 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio;

2) rezidencija Vilniuje ir vasaros rezidencija, taip pat tarnybinis butas Vilniuje;

3) specialios paskirties lėktuvas ir 2 automobiliai;

4) apsauga, kuria rūpinasi specialios paskirties tarnyba;

5) atstovavimo išlaidos šalies viduje ir lankantis užsienio valstybėse – pagal tarptautinę diplomatinę praktiką atsiskaitytinai ir 25 procentai Respublikos Prezidento mėnesinio darbo užmokesčio neatsiskaitytinai“ .

„Išėjusiam iš valstybės tarnybos Respublikos Prezidentui iki gyvos galvos:

1) nustatoma 50 procentų Respublikos Prezidento darbo užmokesčio dydžio pensija per mėnesį;

2) suteikiama poilsiavietė su aptarnavimu, taip pat apsauga ir transportas. Aptarnaujančių asmenų skaičių, apsaugos ir transporto priemonių kiekį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė“ .

„Respublikos Prezidento vardas juo buvusiam asmeniui išlieka iki gyvos galvos“ .

„Respublikos Prezidentai laidojami valstybės lėšomis“ .

Respublikos Prezidentas turi rezidenciją, kurioje yra Respublikos Prezidento darbo, reprezentacijos ir gyvenamosios patalpos, taip pat jį aptarnaujančių pareigūnų darbo patalpos.

Respublikos Prezidentui kaip valstybės vadovui valstybiniame radijuje ir televizijoje suteikiamas laikas pasisakyti šalies vidaus ir užsienio politikos klausimais. Esant neatidėliotinam reikalui, Respublikos Prezidentui turi būti suteikiamas laikas, nenumatytas radijo ir televizijos programose.

Respublikos Prezidentas – vienasmenė institucija. Išskirtinį vaidmenį organizuojant valstybės vadovo darbą atlieka jo sudaryti ir jį aptarnaujantys padaliniai. Respublikos Prezidento instituciją aptarnauja įvairios paskirties aptarnaujantys padaliniai, kurių tikslas – užtikrinti Respublikos Prezidento veiklą ir sudaryti sąlygas jam tinkamai vykdyti Konstitucijos priskirtus įgaliojimus. Šalies vadovui vykdyti suteiktus įgaliojimus padeda 20 aptarnaujančių padalinių. Juose dirba politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir karjeros valstybės tarnautojai. Daugelyje aptarnaujančių padalinių (Ūkio, Transporto, Personalo, Vertimų, Informacinių sistemų skyriuose ir buhalterijoje) dirba tik vienas valstybės tarnautojas.

Kompetencija

Valdymo aktų priėmimas yra vienas iš svarbiausių valstybės valdymo institucijų bruožų. Valdymo aktai yra viena valstybinio valdymo formų. Kadangi Respublikos Prezidentas yra vienas iš subjektų, įgyvendinančių viešąjį valdymą, jis taip pat savo kompetencijos ribose leidžia tam tikrus teisės aktus. LR Konstitucijos 85 str. nustatyta, kad „Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus“. Šalies vadovas visus sprendimus, kuriuos priima įgyvendindamas jam
įgaliojimus, įformina dekretais. Valstybės vadovo dekretai yra individualūs valdymo aktai, kuriais nenustatomos teisės normos. Šie dekretai registruojami Respublikos Prezidento dekretų knygoje ir jiems suteikiamas atitinkamas eilės numeris.

Respublikos Prezidentas dėl savo rezidencijos, dėl jį aptarnaujančių padalinių struktūros, dėl etatų ir vidaus darbo organizavimo leidžia potvarkius.

Respublikos Prezidento įgaliojimus galima grupuoti. Paprastai skiriami valstybės vadovo santykiai su Vyriausybe, santykiai su Seimu, įgaliojimai užsienio politikoje, teisė kreiptis į Konstitucinį teismą ir pan.

Santykiai su Seimu

Valstybės vadovo įgaliojimai nekonkuruoja su atstovaujamosios institucijos – Seimo įgaliojimais. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato griežtą šių valstybės valdžios institucijų funkcijų pasidalijimą.

Pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos Prezidentui numatomi įvairūs įgaliojimai, kuriuos realizuodamas jis susiduria su Seimu. Konstitucijos 58 str. 2 d. yra numatyti atvejai, kai Respublikos Prezidentas gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus:

1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai;

2) Vyriausybės siūlymu jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.

Šios Konstitucijos nuostatos sukuria teorinę Respublikos Prezidento arbitražinę funkciją tarp Vyriausybės ir Seimo.

„Kita grupė Konstitucijos normų reglamentuoja Respublikos Prezidento teisę šaukti neeilines Seimo sesijas. Konstitucijos 64 str. 2 d. ir 84 str. 19 p. įtvirtinama principinė Respublikos Prezidento teisė Konstitucijoje numatytais atvejais šaukti neeilines Seimo sesijas, o Konstitucijos 142 str. 2 d. ir 144 str. 2 d. šie atvejai nustatomi – tai ginkluoto užpuolimo atvejis, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui ir Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje, paskelbia mobilizaciją arba visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įveda nepaprastąją padėtį“ .

Dar vienas Respublikos Prezidento įgaliojimas Seimo funkcionavimo atžvilgiu yra numatytas Konstitucijos 143 str.: „Jeigu karo veiksmų metu turi būti rengiami eiliniai rinkimai, Seimas arba Respublikos Prezidentas gali priimti sprendimą pratęsti Seimo įgaliojimus“. Tame pačiame Konstitucijos straipsnyje nustatyta, jog tokiu atveju rinkimai turi būti skiriami ne vėliau kaip po trijų mėnesių karui pasibaigus.

Prezidento įgaliojimai įstatymų leidyboje

Respublikos Prezidento įgaliojimai santykiuose su Seimu leidžia vertinti valstybės vadovą kaip svarbų įstatymų leidybos proceso dalyvį. Nors Lietuvoje išimtinė įstatymų leidybos teisė yra suteikta Seimui, tačiau Konstitucija tam tikrus įgaliojimus suteikia ir Respublikos Prezidentui. Pirmiausiai reikia pasakyti, kad Respublikos Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Jam taip pat suteikta teisė įstatymus pasirašyti ir paskelbti. Nuo šių valstybės vadovo įgaliojimų realizavimo priklauso Seimo priimtų įstatymų įsigaliojimas. Konstitucijos 70 str. skelbia, kad „Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas“. Įstatymai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo. Atskirais atvejais gali būti taip, kad pačiame įstatyme yra numatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data. Šiuo atveju Respublikos Prezidento pasirašytas Seimo priimtas įstatymas ir oficialus jo paskelbimas įstatymo įsigaliojimui reikšmės neturi – įstatymas įsigalioja nuo vėlesnės šiame įstatyme nurodytos datos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 str. 1 d. numato, kad „Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti“. Čia reikia paminėti, kad Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją įgaliojamas pasirašyti tik įstatymus. Kitokios formos Seimo priimtus aktus įgaliojamas pasirašyti Seimo pirmininkas. „Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą Respublikos Prezidentas turi pasirašyti ir oficialiai paskelbti per 5 dienas (K 71 str. 3 d.), t.y. per dvigubai trumpesnį laiko tarpą nei Seimo priimtą įstatymą. Šis trumpesnis laikotarpis pagrįstas tuo, kad referendumu priimtas įstatymas yra pačios Tautos pareikšta teisė, jokio atstovaujamojo organo neiškraipyta, autentiška Tautos valia, todėl įstatymo pasirašymas ir jo oficialus paskelbimas priklauso ne Respublikos Prezidento diskrecijai, tai – jo absoliuti konstitucinė pareiga. Šio referendumu išleisto įstatymo pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas negali ir vetuoti“ .

Konstitucijoje nustatyta, kad jei yra priimtas įstatymas dėl Konstitucijos keitimo, jį Respublikos Prezidentas pasirašo ir ne vėliau kaip per penkias dienas oficialiai paskelbia. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir oficialiai nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo (K 149 str.).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4291 žodžiai iš 8483 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.