Viešojo administravimo problemos ir perspektyvos
5 (100%) 1 vote

Viešojo administravimo problemos ir perspektyvos

VIEŠOJO VALDYMO PROBLEMOS IR PERSPEKTYVOS

Hierarchinės, centralizuotos valdžios institucijos, kurios buvo sukurtos 1930 – 1940 metais paprasčiausiai negali efektyviai funkcionuoti greitai besikeičiančioje, intensyvių žinių bei informacijos visuomenėje. Ilgus metus valdžios institucijų rolė buvo vienareikšmė: rinkti mokesčius ir teikti paslaugas, tačiau dar prieš 1930 metus daugelį paslaugų teikė nevyriausybinės organizacijos ir valdžios piramidė buvo stipriai decentralizuota ir rėmėsi dviem pagrindiniai Jefferson principais: “Valdymas turi būti decentralizuotas iki tokio lygmens, kad kiekvienas pilietis galėtų dalyvauti viešosios politikos valdyme…..o vyriausybė turi žmones šviesti politikos srityje ir skatinti piliečių pasitikėjimą savo jėgomis ir sugebėjimais” (47 psl. Theories of Public Organization, Robert B.Denhardt). Analizuojant viešojo administravimo vystymosi ciklą,mes galime stebėti pasikartojančius procesus – nuo decentralizacijos 19 amžiuje ir dvidešimto amžiaus pradžioje prie centralizacijos dvidešimtojo amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje ir vėlgi prie visiškos decentralizacijos tiek biznyje tiek viešajame administravime dvidešimto amžiaus pabaigoje.

Savo darbe aš ir aptarsiu ankstyvąsias valdymo teorijas jų įtaką viešąjam administravimui, pagrindines viešo administravimo teoretikų keltas problemas bei panagrinėsiu viešojo valdymo sąsajas su biznio administravimu, naujausių viešojo valdymo teorijų kontekste. turėjusias įtakos ne tik formuojant politinę viešojo administravimo teoriją, bet ir buvo pagrindu bei darė didžiulį poveikį viso viešo administravimo vystymuisi.

Nors viešasis administravimas pradėtas nagrinėti jau seniai, tačiau rimtos studijos prasidėjo tik 1800 metais. Tuo metu Jefferson pasekėjų pasitikėjimas demokratinėmis idėjomis buvo labai stiprus, ko pasėkoje atsirado decentralizuotos valdžios idėja. Vietinė valdžia, įskaitant miestus, apskritis, regionus čia turėjo išskirtinę autonomiją. Atskiros valdžios šakos buvo atskirtos viena nuo kitos ir turėjo sąlyginę veiksmų laisvę. Laikui bėgant tokia sistema ėmė kelti vis daugiau problemų. Labai dažnai autonomija virsdavo arogancija, atskyrimas – izoliacija, nepriklausomybė – užgaida, iškilo viešumon vis daugiau daugiau korupcijos atvejų valdžios atstovų tarpe.

Woodrow Wilson (1887) teigimu, didžioji dalis to laikmečio politikos mokslo tyrinėtojų svarstė konstitucines problemas ir ignoravo viešųjų institucijų aktyvią veiklą. Augant valdymo aparatui viešųjų institucijų veikla plėtėsi ir kėlė tam tikrų problemų. Dėl šios priežasties Wilson teigė “konstituciją daug sunkiau įgyvendinti nei sudaryti”. Taip palaikydamas ir kitą viešojo administravimo pusę, Wilson siūlė, kad viešosios institucijos savo veikloje vadovautųsi “biznio tipo” administravimo principais. “Administravimo sritis yra biznio sritis”. Siekiant nustatyti vyriausybės veikimo efektyvumo kriterijus, Wilson siūlė, sekti privataus sektoriaus valdymo taisyklėmis ir būtent ten ieškoti tinkamiausio valdymo modelio.

Toks požiūris susiformavo remiantis biznio organizacijų veiklos patirtimi. Biznio administravimo studijos prasidėjo daug anksčiau dėl sparčiai augančio biznio sektoriaus, o kartu ir didėjančių problemų. Technologiniai amžiaus pasiekimai plačiai buvo taikomi ne tik mechanizmų bet ir žmonių valdyme. Todėl neatsitiktinai ankstyvoji biznio organizacijų veikla buvo grindžiama mechanizacijos principais; įrengimų efektyvumą pradėta lyginti su žmonių veiklos efektyvumu. Šie bruožai atispindėjo ir viešajame sektoriuje.

Remdamasis biznio pavyzdžiais, Wilson teigė, kad valdymo efektyvumą ir atsakomybę galima didinti pavienių valdžios centrų, t.r. griežtos hierarchinės struktūros, pagalba. Wilson kaip ir daugelio to metų mokslininkų požiūriu, valstybinis valdymas turi būti paremtas integruota ir centralizuota struktūra. Kaip teigia Wilson, siekiant užtikrinti pasitikėjimą ir efektyvumą, atsakomybė turi būti suteikiama vienam vadovui. Wilsono manymu toks požiūris neprieštarauja demokratinėms normoms – decentralizacijai ir piliečių dalyvavimui. Atvirkščiai “valdžia yra nepavojinga, jei ji bus suteikiama kartu su atsakomybe; …jeigu ji bus suteikiama aukštesnio ir žemesnio lygmens vadovams, bus lengvai kontroliuojama ir fiksuojama” (51 psl. Theories of Public Organizations, Robert B.Denhart).

Kyla klausimas, ar biznio tikslas, t.y. produktyvumo siekimas, užtikrinamas hierarchinės organizacijos pagalba, gali būti lengvai įgyvendinamas viešajame sektoriuje, pasižyminčiame pliuralistiniu sprendimų priėmimo procesu. Visgi Wilsono nuostata šiuo klausimu aiški: sekdama demokratijos idėjomis, vyriausybė turi vadovautis biznio taisyklėmis net gi tuo atveju, kai jos atrodo nedemokratiškos. Kaip vėliau, vertindamas Wilsono idėjų įtaką, teigė Waldo (1948): “efektyvumo nustatymo priemonės ir kriterijai yra tokie pat visom valdymui: demokratija, jei ji yra, negali ignoruoti centralizacijos, hierarchijos ir disciplinos reikšmės”.

Pgrindinis bruožas skiriantis viešąjį administravimą nuo biznio tai – ryšys su valstybės valdymo procesais, politika. Šis ryšys reikalauja laikytis teisingumo, laisvės, skaidrumo principų. Taigi, didelis dėmesys tuo metu buvo skiriamas vienai iš
opiausių to laikmečio problemų politikos ir administravimo atskyrimui.

Wilson skirtumą tarp politikos ir administravimo apibrėžė taip: ”Valdymas yra už politiko įtakos ribų. Valdymo problemos yra ne politinės problemos. Nors politika nustato pagrindines valdymo užduotis, ji negali manipuliuoti vykdytojais” (1887). Politikos srityje kylančios problemos yra sprendžiamos debatų ir jų pasekoje priimamų sprendimų pagalba; valdymo srityje – politika įgyvendinama neutralumo ir profesinės biurokratijos pagalba. Remiantis šiuo skirtumu, Wilson teigimu, galima pasiekti reikiamos pusiausvyros tarp demokratinės atsakomybės ir valdymo kompetencijos.

Frank Goodnow teigimu, valstybės funkcijas galima skirstyti į tas, kuriomis “išreiškiama valia” ir į tas, kuriomis “ta valia įgyvendinama”. Politika tapatinama su valios išreiškimu, administravimas – su įgyvendinimu. Tačiau “nors šios pagrindinės funkcijos ir gali būti išskiriamos, jas atliekančių institucijų aiškiai suskirstyti neįmanoma”.

W. F. Willoughby rašė, jog egzistuoja ne trys, kaip įprasta manyti, bet penkios valdžios sritys: įstatymus leidžiančioji, teisminė, vykdomoji, rinkimų ir administravimo. Rinkimų sritis išskiriama todėl, kad demokratinėje valstybėje valdžia priklauso piliečiams. Administracinė sritis turi būti pripažįstama dėl egzistuojančio skirstymo tarp “įstatymų priėmimo ir užtikrinimo, kad jų būtų laikomasi”. Autoriaus teigimu “vykdomosios funkcijos yra iš esmės politinio pobūdžio; administracinės – užtikrinančios efektyvumą”. Pripažindamas egzistuojantį skirtumą tarp politikos formavimo ir politikos įgyvendinimo, autorius laikosi nuomonės, jog šis skirtumas nėra absoliutus.

Apie politikos ir administravimo atskyrimo problemiškumą pasisakė ir Luther Gulick esėje “Politics, Administration and the “New Deal” (1933). Gulick aiškindamas šių dviejų sričių atskyrimo problemą remiasi administratorių diskretiškumu vykdant įstatymus. Autoriaus nuomone “kiekvienas tarnautojo veiksmas yra besiūlis diskretiškumo ir veiksmo audinys”. Diskretiškumo laipsnis priklauso nuo užimamos hierarchinės vietos organizacijoje – diskretiškumo mokomasi pradedant aukščiausių ir baigiant žemiausiu hierarchiniu lygmeniu.

Pasak Gulick “demokratijos veiksmingumas negali priklausyti nuo piliečio politinių įsitikinimų ar veiksmų”. Autoriaus teigimu ateityje politikos ir administravimo procesų atskyrimo problema bus išspręsta administratoriams suteikiant valdžią, anksčiau priklausiusią piliečiams.

L. White “Introduction to the study of Public Administration” (1948). Pateikdamas viešojo administravimo apibrėžimą, pripažįsta politikos ir administravimo atskyrimo galimybę, tačiau jis neneigia ir šių dviejų procesų sąveikos. Tarnautojų vaidmenį politikos formulavime autorius nurodo taip: jų techniniai sugebėjimai daro įtaką jų sprendimams. White nuomone, biurokratai yra geriausi politikos formuotojai: “administracijos darbuotojai yra geriausi viešosios politikos formuotojai, nes jų sprendimų neįtakoja interesų grupės”. Nors toks požiūris nėra detalizuotas, o biurokratijos įtaka politikai neištirta, White daro prielaidą, kad “demokratinis administravimas” ne tik eina lygiagrečiai su “demokratine politika”, bet ir susikerta daugelyje sričių.

Paul H. Appleby (1949) pastebėjo, kad administratorių vaidmuo politikos procesuose yra laikomas nereikšmingu dėl to, kad dauguma mokslininkų ir praktikų politiką ir administravimą vertina kaip atskirus procesus. Autorius prieštaraudamas tokiam požiūriui teigia, kad administratoriai politinius sprendimu įtakoja keliais būdais: pirmiausiai, administraciniu diskretiškumu: “administratoriai nustato taisykles, nusprendžia kokių įstatymų reikia, kaip įstatymus įgyvendinti praktikoje”. Administratoriai politinius procesus įgyvendina ir rekomendacijomis įstatymų leidėjams, todėl pasak Appleby “viešasis administravimas yra politikos formavimas”.

Galime teigti, jog dauguma 20 a. pr. mokslininkų pabrėžė egzistuojantį ryšį tarp politikos ir administravimo, tačiau dėl siekio gilintis į praktines problemas politika ir administravimo procesai buvo atskiriami.

Daugelis to meto mokslininkų laikėsi nuostatos, kad valstybės valdymas yra artimas organizacijos valdymui. Politikos ir administravimo atskyrimas viešąjame sektoriuje leido taikyti pagrindinius biznio vadybos principus.

Viešojo administravimo tyrinėtojams pradėjus ieškoti pagalbos biznio vadybos srityje, ypač daug dėmesio pradėta skirti organizacijos struktūros tyrimams. Ieškota pagrindinių organizacijos struktūrizacijos principų bendrų tiek viešosioms, tiek privačioms organizacijoms.

1939 m. General Motors vadovai J.Mooney ir A.C.Reiley pasiūlė pagrindinius struktūrizacijos principus, kurie buvo taikomi ir viešojo administravimo tyrinėtojų darbuose:

1) komandos koordinavimas – pabrėžiama lyderio pozicijos hierarchinėje komandos struktūroje svarba. Tokioje struktūroje – vienas vadovas, turintis ribotą skaičių pavaldinių.

2) “skaliaro” principas – vertikalus darbo jėgos pasiskirstymas visuose organizacijos lygmenyse.

3) santykiai tarp “line” ir personalo. “Line”, t.y. struktūra per kurią “nuleidžiami” nurodymai, personalui suteikiama patariamoji teisė. “Line” atstovauja
valdžią, personalas – idėjas ir patarimus.

W.F. Willoughby ir L.Gulick akcentavo principų, skatinančių administratorių veiklos efektyvumą, vystymą. Jų teigimu, demokratinė atsakomybė yra antraeilis dalykas, svarbiausia – struktūra, kontrolė ir efektyvumas. Svarbiausias žingsnis kuriant administravimo sistemą yra įvairių departamentų ir funkcijų, atliekamų vykdomosios valdžios institucijose, integracija į grupes pagal atliekamą misiją, ir darbo santykius. Šis būdas turėtų garantuoti aiškumą, nesukelti teisinių konfliktų, bei užtikrinti didesnę ekonomiją ir valdžios efektyvumą. W.F.Willoughby pagrindinis principas: vadovaujantis moksliniais biznio vadybos principais, administracinės institucijos gali veikti daug efektyviau. Tie principai yra tokie, kaip ir biznio organizacijose – komandos vieningumas, hierarchinė sistema, darbuotojai.

L.Gulick savo esė “Notes on the Theory of Organizacation”, taip pat valstybės valdymo institucijų problemas tapatino su bendromis organizacijų problemomis, t.y. geros darbo jėgos radimu, jų kontrolės ir koordinavimo mechanizmo kūrimu.

Kuriant naujas institucijas L.Gulick siūlo keturių etapų planą: 1) apibrėžti darbo specifiką; 2) išrinkti vadovą; 3) apibrėžti padalinių darbo pobūdį ir reikalingą jų skaičių; 4) sukurti valdymo struktūrą, kurios pagalba vadovas koordinuotų ir kontroliuotų padalinių veiklą.

Darbo jėga reikalinga dėl paties darbo proceso – dėl skirtingų darbuotojų žinių, įgūdžių, laiko apribojimų vienas žmogus negali atlikti visų modernios organizacijos funkcijų. Darbas gali būti skirstomas įvairiais būdais. L.Gulick siūlo keletą “departamentinio skirstymo” principų, kurių pagalba gali analizuoti padalinio veiklą ir parinkti reikiamą personalą:

1) tikslas – skirstymas pagal pagrindinius organizacijos tikslus;

2) procesas – skirstymas pagal pagrindines padalinio funkcijas. Pavyzdžiui, medicinos skyriuje dirbs medikai.

3) žmonės ir daiktai – skirstymas pagal žmones ar daiktus, su kuriais daugiausiai susiduria padalinys. Tokiu būdu užmezgamas tiesioginis ryšys su paslaugos vartotoju, bet mažinama specializacijos reikšmė.

4) vieta – pagal aptarnaujamo segmento geografinę padėtį. Šiuo atveju veikla koordinuojama lengvai, lengva prisitaikyti prie vietinių sąlygų, tačiau vadyba šiuo atveju tampa “trumparege”.

Daugiausiai įtakos viešojo administravimo teorijų vystymuisi turėjo Woodrow Wilson, Frederick Winslow Taylor ir Max Weber darbai. Remiantis šių mokslininkų darbais buvo suformuota tradicinė viešojo administravimo paradigma. Toliau pateiksiu pagrindinius šios paradigmos teiginius.

Wilson teigė, jog administravimas turi būti ir gali būti atskirtas nuo politikos; po to kai atsakingieji už politiką priima politinius sprendimus, šią politiką įgyvendinti turi tie, kas gerai supranta “administravimo mokslą” ir šį įgyvendinimą atliks efektyviausiais įmanomais būdais (1887). Tai bus įmanoma, kadangi, kaip teigė Taylor, “tarp įvairių metodų ir kiekviename elemente, kiekvienoje profesijoje naudojamų įrankių visada yra vienas metodas ir vienas įrankis, kuris yra greitesnis ir geresnis už visus kitus” (1925:25). Galų gale, Weber teigė, kad biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas Taylor mokslinės teorijos įgyvendinimui (134 psl. IPMJ, Robern D.Behn).

Wilson, Taylor ir Weber – visi trys siekė efektyvumo. Ir, nors efektyvumas pats kaip toks yra vertybė, jis turi ir kitą privalumą – jis yra neįasmenintas; ir todėl jis yra bešališkas, teisingas.

Atskiriant administravimą nuo politikos įgyvendinimo, taikant mokslinius tyrimus, siekiant nustatyti geriausius darbo procesus, ir biurokratinėms organizacijoms įgyvendinant šiuos darbo procesus, valdžia užtikrins ne tik tai, kad jos politika yra teisinga, bešališka, bet kad ir jos įgyvendinimas bešališkas taip pat.

Efektyvumo akcentavimas turi kitą privalumą: jis leidžia manyti, kad politikos įgyvendinimas gali būti atskirtas nuo politinių sprendimų. Administravimo atskyrimas nuo politikos yra veiksmingas tik tuo atveju jeigu – yra efektyvus būdas įgyvendinti bet kurią politiką, jei yra geriausias būdas priimti bet kokį politinį sprendimą, ir jei yra universalus organizacinis aparatas tai atlikti efektyviausiu būdu.

Administravimo ir politikos atskyrimas leidžia valdymo procesą konceptualizuoti tvarkingu, palaipsnišku būdu; žmonės išrenka savo atstovus ir vykdytojų vadovus; šie asmenys (ir jų tiesioginiai, politiniai padėjėjai) prisiima politinį uždavinį vystyti ir spręsti viešąją politiką; tada administracinis valdžios aparatas nustato efektyviausią būdą kiekvienos politikos įgyvendinimui ir veikia tuo būdu; ir tuo atveju, jei kažkas vykdoma blogai, išrinktieji pareigūnai prižiūri administratorių darbą.

Tradicinis valdymo proceso suvokimas numato aiškų, paprastą ir tiesioginį demokratinės atskaitomybės būdą. Kadangi administravimas gali būti atskirtas nuo politikos, ir kadangi biurokratinis valdžios aparatas ras ir priims efektyviausią bet kurios politikos įgyvendinimo būdą, visuomenė neturi rūpintis (nerimauti) dėl administravimo. Viskas, kuo piliečiai turi rūpintis, yra politika. Ir jei jiems nepatinka valdžios politika (ar administracijos priežiūros metodai), jie turi
efektyvių priemonių koreguoti situaciją: jie gali balsuoti prieš išrinktus atstovus. Tai yra politinė atskaitomybė. Tai yra tiesioginė atskaitomybė.

Tradicinis viešojo administravimo modelis yra labai nuoseklus, nes politikos ir administravimo atskyrimas leidžia sukurti paprastą, pritaikomą, tiesioginį politinės atskaitomybės modelį. Todėl, su visais savo trūkumais, senasis modelis turi vieną, labai didelį privalumą: politinį teisėtumą. Politinės atkaitomybės ryšiai, sąsajos yra aiškūs. Tradicinis viešojo administravimo modelis puikiai derinasi su tradiciniu demokratinės atskaitomybės modeliu.

Reikia pripažinti, kad 20 a. pr. ir viduryje biurokratinis tradicinis valdžios modelis veikė gana neblogai, ne todėl, kad buvo efektyvus, bet todėl, kad sprendė pagrindines problemas to laikmečio problemas – užtikrino stabilumą, suteikė lygybės ir stabilumo jausmą. Be to jis užtikrino tokių svarbių paslaugų tiekimą – keliai, geležinkeliai, mokyklos.

Vystantis viešajam administravimui visuomenė dėjo didžiules pastangas, kad galėtų kuo akyliau stebėti kas vyksta valdžioje. Buvo sukurta sistema, kuriai veikiant sunku pavogti visuomenės pinigus, bet tapo dar sunkiau juos efektyviai valdyti. Besistengiant kontroliuoti išimtinai viską, nurodinėjant kaip viskas turi būti daroma – reguliuojant procesą, kontroliuojant įdėjimus – buvo visiškai užmiršti rezultatai. Dėl šių priežasčių valdžios institucijos tapo lėtos, neefektyvios, nužmogintos.

New public administration

Tradicinio modelio neatitikimas šių dienų reikalavimams, jo biurokratiškumas pastūmėjo viešojo administravimo mokslininkus ieškoti naujų efektyvesnių modelių.

Paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo pasiūlyta daug įvairių teorijų skirtų valdžios institucijų efektyvumui didinti. Tačiau iki šiol taip ir neatrasta naujoji viešojo valdymo paradigma, kadangi liko neišsprestas politinės atskaitomybės klausimas.

James Q.Wilson savo knygoje “Biurokratija. Ką valstybinės institucijos veikia ir kodėl jos taip veikia?” siekia paaiškinti bei padėti suprasti, kodėl valdžios institucijos – biurokratijos – veikia būtent taip, o ne kitaip. Analizuodamas tris skirtingų valdžios institucijų veiklos modelius – kalėjimo, armijos ir mokyklos autorius siekia parodyti, kad biurokratija tai yra kompleksinė socialinė kategorija ir negalima jos traktuoti taikant vieną stereotipą. Autorius nagrinėdamas pavyzdžius įrodo, jog negali būti vieno geriausio būdo kaip pertvarkyti organizaciją, kad ji taptų efektyvesne. Vienoje situacijoje reikalinga centralizacija, kitoje decentralizacija ir tt. J.Q.Wilson. kritikuoja mokslininkus, kurie analizuoja organizaciją žiūrėdami iš viršaus į apačią – nagrinėdami tik jos struktūrą, tikslus ir resursus. Politikai didžiausią dėmesį skiria identitetui ir sprendimams, kuriuos priima aukščiausio lygio valdininkai. Visa tai labai svarbu, tačiau yra pamirštama įvertinti/išanalizuoti tai, ką institucijos veikia ir kaip tie veiksmai yra susiję su pagrindiniais organizacijos tikslais – patenkinti klientus/tarnauti visuomenei.

Taigi, mums dažnai atrodo aišku, ką tam tikros institucijos veikia, pvz. kalėjimai, armija, mokyklos. Tačiau mes nesistengiame pažvelgti giliau į tų veiksmų esmę ir dažnai norėdami kažką pakeisti mes analizuojame ir keičiame struktūras, taisykles, įstatymus, tikėdamiesi, kad organizacija taps efektyvesnė ir dažnai nustembame, kai taip neatsitinka.

J.Q.Wilson indėlis viešojo administravimo vystymui yra labai svarbus. Jis parodė, kad į biurokratiją galima žiūrėti iš įvairių perspektyvų, tačiau būtų neteisinga prisirišti prie vieno kurio nors požiūrio atmetant visus kitus. Vienos valdžios institucijos veikia tikrai kaip Weberio biurokratijos, kitos dirba labai gerai. Taigi, mokslininkas ir siūlo, prieš pradedant siūlyti naujus valdymo modelius, pirmiausia pabandyti atsakyti į klausimą – kodėl jos dirba būtent taip?

D.Osborne ir T.Gaebler teorija paremta enrepreneriškos valdžios principu.

Entrerpreneriška valdžia, tai tokia valdžia, kuri naudoja savo resursus naujais būdais, tai yra nuolat ieško naujų kelių efektyvumui ir produktyvumui didinti. Žmonės, dirbantys jose, taip pat inovatoriški. Mokslininkai teigė: “Mes žinome tikrai daug gabių ir inovatoriškų žmonių, dirbančių valdžios institucijose. Tačiau, jų talento ar inovacijų kaip ir nesijaučia, jie yra užgožti nelanksčios, pasenusios sistemos, kurią būtina keisti”(3 psl. D.Osborne, T.Gaebler “Reinventing Government”,1992).

Buvo įprasta manyti, kad entrepreneriai visuomet rizikuoja kas nebūdinga valstybės tarnautojams, tačiau kaip parodė gilesnė analizė, entrepreneriai neieško rizikos; jie ieško galimybių. Taigi neturėtų būti jokių kliūčių valstybės tarnautojams veikti taip kaip veikia entrepreneriai. Remiantis Peter Drucker galima sakyti, kad “kiekvienas gali būti entrepreneriu, jeigu organizacija yra sukurta skatinti entreprenalizmą.

D.Osborne ir T.Gaebler teigia jog yra daug sėkmingai, naujoviškai – entrepreneriškai veikiančių valdžios institucijų, ar jų padalinių. Tuo pačiu mokslininkai pripažįsta, jog vis dėlto biurokratinės institucijos nėra visiškai atgyvenęs elementas. Jos tikrai reikalingos tam tikromis aplinkybėmis pvz. socialinė apsauga, bibliotekos, gamtos apsauga
tt. Be to valdžios institucijos priima esminius politinius sprendimus, kurie negali būti priimami kaip biznio organizacijose. Čia yra svarbūs ir demokratiniai principai – atskaitingumas, skaidrumas ir tt. taigi turi būti taisyklės, kuriomis remiantis tie sprendimai priimami.

Sutikčiau su autoriais teigiančiais, kad valdžios institucijos vystėsi tais laikais, kai taisyklės, centralizacija ir hierarchinė kontrolės grandinė buvo be galo svarbios, kai naujausia informacija galėdavo operuoti tik valdžios viršūnės ir adekvatūs sprendimai buvo priimami tik viršūnėse. Žmonės buvo pripratinti dirbti ne savo galvomis t.y. protu, o savo rankomis. Rinka buvo vienalytė – žmonės norėjo tų pačių prekių, tų pačių paslaugų. Tačiau ilgą laiką biurokratinis modelis tikrai veikė – ne todėl, kad jis buvo efektyvus, bet todėl, kad jis spręndė pagrindine problemas – užtikrino socialinę gerovę, suteikė stabilumo, leido pajausti teisingumo ir lygybės jausmą. Svarbiausia, valdžia teikė tokias paslaugas, kurios reikalingos vienodai visiems: keliai, geležinkeliai, mokyklos.

Laikui bėgant, galima buvo pastebėti, kad visuomenė, norėdama apsisaugoti nuo viešųjų pinigų grobstymo sukūrė tokią painią sistemą kai tapo neįmanoma valdyti viešuosius pinigus. Svarbiausia tapo procesas – reguliavimo mechanizmas – mes ėmėme ignoruoti rezultatus.

Šiandien kai informacija prieinama visiems, kai rinka globalizuojasi, kai paslauga ar prekė turi patenkinti kiekvieno kliento individualius norus mums reikia ypatingai lanksčių valdžios institucijų, kurios įgalintų piliečius, o ne paprasčiausiai tarnautų jiems.

Tačiau negalima teigti, kad viskas turi veikti taip kaip biznio organizacijose. D.Osborne ir T.Gaebler savo knygoje “Reinventing Government” pateikia pavyzdį, kaip viena savivaldybė nusipirko baseiną, nesilaikydama įprastų taisyklių, remiantis kuriomis, nuspręsti dėl pirkinio reikalingumo ir išrašyti čekį turėjo taryba. Pagal naują biudžeto sistemą menedžeris turėjo teisę apsispręsti pats, nelaukdamas tarybos sprendimo. Šiuo atveju, buvo žinomas miestelėnų noras įsigyti šį baseiną, tai buvo numatyta ir miesto strateginiuose planuose. Tačiau yra daug klausimų, kurių negali nuspręsti vienas menedžeris nesulaukęs tarybos, atstovaujančios rinkėjus, pritarimo, ar neapsvarsčius to sprendimo detaliau. Pvz. tai galėjo būti sprendimas dėl kokio nors strateginio objekto pardavimo užsienio investuotojams. Valstybės tarnautojo sprendimas galėjo neatitikti rinkėjų nuomonės. Kur šiuo atveju dingsta atsakomybė prieš piliečius.

Vadinasi turėtų būti apibrėžtos tam tikros sritys, ar klausimai, kurių sprendimo priėmimo teisė galėtų būti nuleista į žemesnį lygmenį taip supaprastinant sprendimų priėmimą, tačiau jokiais būdais to nesuabsoliutinant.

Vėlgi aš norėčiau sugrįžti prie teiginio, jog pirmiausia reikia išanalizuoti kas yra daroma, kokie sprendimai priimami (turinys) ir tik po to galima analizuoti, kaip tai yra daroma ir ar tas būdas yra efektyvus.

D.Osborne ir T.Gaebler pateikia dešimt principų, kuriais vadovaujantis valdžios institucijos turėtų pakeisti savo veiklos esmę ir tapti labiau entrepreneriškomis.

Entrepreneriška valdžios institucija turėtų:

§ Skatinti konkurenciją tarp paslaugų teikėjų.

§ Įgalinti piliečius perkeliant kontrolę nuo biurokratijos visuomenei.

§ Veikti siekiant tikslų-misijos, ne taisyklių.

§ Traktuoti savo klientus kaip vartotojus ir siūlyti jiems įvairias alternatyvas rinktis mokyklą, mokymo programas, namus ir tt.

§ Apsisaugoti nuo problemų dar prieš joms atsirandant, o ne siūlyti paslaugas jau įvykiams atsitikus.

§ Sutelkti jėgas ir energiją pinigams uždirbti, o ne paprasčiausiai juos išleisti.

§ Decentralizuoti valdžią, skatinant participatory valdymą.

§ Teikti pirmenybę rinkos mechanizmams, o ne biurokratiniams.

§ Fokusuotis ne paprasčiausiai teikti paslaugas visuomenei, bet katalizuojant visus sektorius –viešąjį, privatųjį ir savanoriškąjį, spręsti bendruomenės problemas.

Nors ir pateikdami principus kaip valdžia galėtų tapti entrepreneriškesnė arba panašesnė į biznį, autoriai pateikia nuostatą, kad visdėlto valdžios institucijos negali būti valdomos taip kaip biznio institucijos. Aš nesutikčiau su autorių dedamu akcentu teiginiui, jog valdžiai svarbiausia yra būti perrinktai ir tai yra pagrindinė valdžios institucijų varomoji jėga. Valdžios institucijos turi būti atvirtos ir demokratiškos, kas lemia lėtesnį sprendimų priėmimą. Valdžia negali pasirinkti kam tarnauti, nepriklausomai nuo jo sugebėjimo mokėti už paslaugas, vadinasi ji negali pasiekti tokio pačio rinkos efektyvumo kaip biznis. Valdžios pagrindinis pajamų šaltinis yra mokesčiai, o biznis uždirba sau pinigus kai žmonės perka yra gana nemažai, tačiau tai nereiškia, kad valdžios institucijos negalėtų taikyti D.Osborne ir T.Gaebler pateiktų principų savo veikloje.

Valdžios decentralizacija – tai viena iš temų, kurią norėčiau trumpai aptarti, kadangi ji ypatingai svarbi Lietuvos valdžios institucijoms. Autoriai pateikia keletą decentralizacijos privalumų:

§ valdžios institucijos tampa lankstesnėmis ir gali daug greičiau reaguoti į besikeičiančias sąlygas ir klientų pageidavimus;

§ decentralizuotos institucijos yra daug efektyvesnės
nei centralizuotos;

§ decentralizuotos institucijos yra daug inovatoriškesnės nei centralizuotos;

§ decentralizuotos institucijos pasižymi aukštesne morale, įsipareigojimais ir produktyvumu.

Mano nuomone decentralizacija tai tikrai labai svarbus būdas valdžiai tapti efektyvesnia. Tai stiprina ir pagrindinius valdžios siekius – būti demokratiška, atskaitinga visuomenei, skaidria. Nes kuo tu arčiau žmonių tuo geriau esi matomas, geriau supranti jų poreikius bei lūkesčius. Ilga hierarchinė komandos grandinė tampa neefektyvia ir atgyvenusia valdymo forma.

Naujos viešos vadybos šalininkai metė iššūkį tradicinio viešojo administravimo modeliui, kuris buvo mūsų mąstymo ir svarstymų (jei tik ne mūsų veiklos) varomoji jėga. Jų argumentas yra pakankamai paprastas: tradicinis vykdomosios valdžios organizavimo metodas yra per daug gremėzdiškas, per daug biurokratiškas, neefektyvus, nejautrus, neproduktyvus. Jis mums neduoda tų rezultatų, kurių laukiame iš valdžios. O šiandien piliečiai tikisi rezultatų iš valdžios. Jie jau nebetoleruoja neefektyvumo ar neproduktyvumo. Todėl mums reikalingas naujas būdas reikalams tvarkyti, naujas valdžios institucijų valdymo modelis modelis.

Atsižvelgiant į tradicinio viešojo administravimo modelio gynėjus, jų požiūris į valdžios veiklos tvarkymą gali turėti kai kurių trūkumų, bet jis turi vieną, labai didelį privalumą: jis yra atskaitingas piliečiams. Demokratinė atskaitomybė nėra neprivaloma; ji yra bet kokio vykdomosios valdžios modelio būtinas bruožas. Nesvarbu, kaip gerai jūsų modelis veikia privačiose organizacijose. Valdžios struktūros yra kitokios. Valdžia turi būti atsakinga ne tik keliems akcininkams, bet visai visuomenei. Jei jūsų sistema neužtikrina atskaitomybės piliečiams, ji yra iš principo nepriimtina.

Šio iššūkio negalima ignoruoti. Bet kokio naujos viešosios vadybos požiūrio šalininkai turi ne tik parodyti, kad jų strategija yra efektyvesnė ar produktyvesnė. Jie turi parodyti, kad ji yra politiškai jautri. Tie, kas siekia suskurti naują viešojos valdymo modelį, atitinkamai privalo į jį įtraukti demokratinės atskaitomybės sąvoką.

Viešojo administravimo teorijų vystymasis nuo pradžios iki šių dienų, kelia sau tą patį klausimą – ar galime mes – piliečiai, atsakingiems valstybės tarnautojams –visuomenės tarnams, leisti priimti sprendimus ir būti novatoriškiems ir vis tiek turėti demokratinę atskaitomybę? Šis klausimas yra ypatingai svarbus naujos viešosios vadybos šalininklams, kurie pabrėžia, kad jų strategija gali duoti realius rezultatus. Tačiau visdėlto jie negali ignoruoti, šio svarbaus klausimo dėl politinės atskaitomybės. Naujojo viešojo administravimo strategija turi ne tik sudaryti sąlygas viešosioms institucijoms siekti geresnių rezultatų, bet taip pat būti atskaitingiems prieš piliečiu