Viešojo administravimo tyrimų metodologija pagal 2005-2006 mru programa
5 (100%) 2 votes

Viešojo administravimo tyrimų metodologija pagal 2005-2006 mru programa

1. Apibrėžkite ir paaiškinkite viešojo administravimo tyrimų metodologiją ir jos funkcijas.

Yra keletas metodologijos apibrėžimų, nuo jų priklauso ir tai, kaip yra suvokiamos funkcijos: 1. Metodologija kaip technika. Toks metodologijos supratimas koncentruoja dėmesį į į konkrečias duomenų rinkimo ir analizės metodus.; 2. Metodologija kaip epistemologija (žinojimo teorija). Šiuo atveju klausimai turi mokslo filosofijos pobūdį. Siekiama paaiškinti, kas yra mokslas, koks yra empirikos ir teorijos santykis, kaip galimas mokslinis aiškinimas, kas yra dėsnis, sąvoka ir pan.

Metodologijos tikslas yra ne atmesti samprotavimą kaip nemokslinį, bet parodyti mokslo galimybes bei ribas. Galime išskirti dvi pagr. Metodologijos funkcijas:1. susikalbėjimo, kritikos, plėtros galimybės užtikrinimas. 2. Mokslinio proceso technologizacija.

Viešojo administravimo analizės metodologiją galima suprasti kaip tam tikrą standartų, taisyklių, procedūrų visumą, reikalingą VA žinių kūrimui, VA proceso kritiškam vertinimui.

VA analizę galima suprasti kaip daugelio žingsnių procesą, kuriame reikia išskirti problemą, šios problemos elementus, įvertinti esamas alternatyvas pagal tam tikrus kriterijus, parengti rekomendacijas bei įgyvendinti pasirinktą alternatyvą.

VA analizę galima įvertinti kaip deskriptyvinę (aprašomąją), t.y. besiremiančią tradiciniais mokslais, ieškančią žinių, atsakymų, fiksuojančių ir aprašančių tyrimų rezultatą ir procesą. VA analizė yra ir turi būti normatyvinė, t.y. kurianti tam tikras normas VA-ime, nes VA analizės tikslas taip pat yra tam tikrų žinių apie VA vertybes, kūrimas ir kritika, prioritetų iškėlimas, gautų rezultatų ir žinių sintezė. VA analizę traktuojame kaip tyrimo procesą. Tyrimo metodologiją sudaro:

 Standartai;

 Taisyklės;

 Procedūros.

Standartai ir taisyklės nėra prioritetiniai procedūrų atžvilgiu, jie yra lemiami procedūrų atrankos procesui. Pačios procedūros dažniau apsprendžia VA standartus ir taisykles, rengiant informaciją apie VA problemas, veiksmus VA srityje, ateitį bei išvadas.

2. Apibrėžkite ir paaiškinkite viešojo administravimo funkcijas.

Viešojo administravimo funkcijos: 1) reguliavimas – privataus sektoriaus reguliavimas, kad užtikrinti efektyvų viešųjų gerybių paskirstymą (ką galima ir ko negalima daryti). 2) paskirstymas – siekiama, kad gautos pajamos būtų paskirstytos efektingai. Tikslas – efektyvumas. 3) perskirstymas – per mokesčius valstybė paima dalį gyventojų pajamų ir perskirsto jas kitiems piliečiams. 4) paslaugų tiekimas (pvz. Šilumos tinklai, bibliotekos, ministerijos). Viešasis sektorius teikia viešąsias paslaugas. 5)institucijų kūrimas, įvairių taisyklių nustatymas, kurios nustato institucijų veiklą. Viešasis sektorius turi siekti užtikrinti žmonių gerovę.

Pagal tradicinį modelį viešasis sektorius tarnavo visuomenei per hierarchinių struktūrų, atliepusių politikų nuostatas, sistemą. Normine reikalų puse rūpinosi politikai, o efektyviai veikianti biurokratija turėjo užtikrinti tikslų įgyvendinimą. Liberalių demokratijų, arba vadinamųjų kapitalistinių demokratinių visuomenių, sąlygomis ekonomikoje ir visuomenėje ryškiai skiriami du sektoriai – viešasis ir privatusis. Viešajame sektoriuje veikia politinės institucijos, vyriausybė bei įstaigos, o privačiajame – rinkos institucijos. Viešojo administravimo mokslas nagrinėja viešųjų institucijų sprendimų darymą ir vykdymą.

3. Apibrėžkite “paradigmos”, “teorijos”, “modelio”, “metodo” sąvokas. Aptarkite paradigmų, teorijų, modelių, metodų viešajame administravime pavyzdžius.

Paradigmos – tam tikrų bazinių teiginių apie pasaulį, jo pažinimo būdus visuma. Tai oficialiai pripažintas mokslinis pasiekimas.Nuo tam tikros paradigmos priklauso, kaip yra aiškinami įvairiausi reiškiniai visuomenėje. Socialiniuose moksluose dažniausiai išskiriamos šios tradicinės paradigmos:

1. Struktūrinis funkcionalizmas.

2. Struktūrizmas.

3. Simbolinis interakcionizmas.

4. Mainų teorija

Viešųjų organizacijų paradigmų objektai:

1.Apie valdžią

2.Psichologinius ir socialinius ryšius

3.Viešosios politikos ir viešojo administravimo skirtumai.

Paradigma iliustruojaTeorija, nuo kurios turėtų prasidėti mokslinio tyrimo procesas, yra tam tikrų bendrų, universalių teiginių, t.y. dėsnių ir konkrečias aplinkybes aprašančių teiginių visuma. Teorija-Skirta unifikuoti, paaiškinti, kritikuoti suformuluotiems dėsniams.Teorija – tam tikrų bendrų, universalių ir egzistencinių teiginių visuma.

Teorijų tipai pagal A.Kaplano

Hierarchijos teorijos

Kekės tipo teorijos

Mikro-makro teorijos

Teorijos patvirtinimo kriterijai

Atitikimo kriterijus;

Neprieštaringumo, nuoseklumo kriterijus;

Pragmatiškas kriterijus.

Teorija visada yra apie ką nors, t.y. nagrinėja tam tikrą mokslinę problemą.. Teorija yra skirta aiškinti faktams. Teiginys „tai yra demokratiška valstybė“ reikalauja mažiausiai 2 teorinių prielaidų:1.Kas yra valstybė? 2.Kas tai yra demokratiška valstybė?

Formaliai imant teorija yra tam tikrų bendrų, universalių ir egzistencinių teiginių sistema. Kai kurios teorijos yra bendro pobūdžio, kurias yra sunku įrodyti. VA teoretikai siūlo įvesti vidutines teorijas.

Pvz.Valstybės teorijos: naujoji dešinioji
viešųjų sprendimų teorija, ir marksizmas turi ambicingiausių pretenzijų dėl griežtai loginio savo teorijų pobūdžio. Pliuralizmo ir elito teorija.

Modelis – materiali struktūra, matematinių ryšių sistema arba programa, tapačiai imituojančios tyrinėjamo objekto struktūrą, arba jo funkcionavimą. Pvz.strateginis modelis (planas) apima o-cijos misijos, tikslų, uždavinių, priemonių ir vertinimų kriterijų struktūrą;

Strateginio plano dėmesys skiriamas tam, kad efektyviai suprogramuoti lėšas, o veiklos planuose – racionaliam užduočių ir priemonių parinkimui, siekiant įgyvendinti strateginį planą.

Metodas – sąmoningai pasirinktas veikimo būdas užsibrėžtam tikslui pasiekti; tikslinių veiksmų ir priemonių visuma.

4. Apibūdinkite racionalizmo sampratą, racionalistinį socialinės tikrovės pažinimo būdą, racionalistinio pažinimo pavyzdžius viešajame administravime.

Racionalizmas – tai protu paremta pažiūra į gyvenimą, vadovavimasis protu. Racionalizmas teigia, kad protas turi autonomiškumą, nuo patyrimo nepriklausančią tikrovės pažinimo galią, neigia kitus pažinimo šaltinius. Racionalizmas teikia didelę reikšmę protui, o ne tikėjimui. Racionalizmas nusako pagrįstą, apgalvotą,

tikslingą, aiškiai suvokiamą, paremtą naujais mokslo metodais, atskirų veiksmų, leidžiančių pasiekti užsibrėžtą tikslą, visumą.

Viešojo administravimo teorija susikoncentravusi į racionalųjį administravimo modelį. Tačiau šis modelis turi keletą trūkumų: 1.racionalusis modelis grindžiamas ribotu ir ribojančiu požiūriu į žmogaus protą; 2.jis grindžiamas neišbaigta pažinimo samprata; 3.racionaliojo modelio teoretikai negali deramai sujungti teorijos ir praktikos.

Kalbant apie pažinimo būdą, reikia pasakyti, kad racionalusis modelis pripažįsta tik vieną pažinimo būdą – organizacijoje socialiniams ir techniniams santykiams griežtai taikomi tiksliųjų mokslų metodai.

Socialinis mokslo modelis taiko tą patį požiūrį į pažinimą tiek gamtos, tiek socialiniams reiškiniams. Visas pažinimas turi būti grindžiamas stebėjimais. Faktai ir vertybės griežtai atskiriami, o esamybė atskiriama nuo to, kas turėtų būti.

Žmogaus elgesį lemia kultūra ir istorija, jis kinta priklausomai nuo vietos ir laiko. Vienos grupės elgesys nebūtinai toks, kaip kitos. Žmonės keičia savo elgesį remdamiesi nauja informacija, įskaitant ir gautą moksliniais metodais. Šie įprasti elgesio pokyčiai gali pasireikšti įvairiais būdais. Žmonės gali būti linkę elgtis taip, kaip numatyta žmonių elgesio teorijose, arba liautis elgtis taip, jei tai neatitinka elgesio teorijos. Pvz. asmenys, susidūrę su racionaliuoju administravimo modeliu, kritikuojančiu emocijas, organizacinėje aplinkoje gali bandyti slopinti savo jausmus.

5. Kokie yra dedukcinio pažinimo privalumai ir trūkumai?

Dedukcija yra išvadų gavimas iš prielaidų, remiantis logikos dėsniais.Dedukciniuose samprotavimuose iš teisingų prielaidų visuomet turime gauti teisingą išvadą.Dedukcinis pažinimo metodas veda nuo bendro prie atskiro.IndukcijaLot. Inductio – įvedimas

Nuo atskirų faktų, pavienių įvykių einama prie visumos supratimo, apibendrinimų.Išvados tikėtinos, bet ne absoliučios.

Pažinimo lygiai:Jutiminis (empirinis) – susijęs su žmogaus pojūčiais, suvokimais

Racionalusis (teorinis) – susijęs su mąstymu, proto operacijomis, kurios padeda apibendrinti.

Racionalistai mano, kad mokslo metodas yra dedukcija. Jų nuomone. Loginių samprotavimų prielaidos yra bendri teiginiai. Individualūs objektai racionalistų nedomino. Filosofinis (mokslinis) pažinimas buvo suprantamas kaip bendrybių, bendrų daiktų savybių dėsnių pažinimas.

Viena iš dedukcijos prielaidų būtinai turi būti bendras teiginys. Bet jei jis gautas induktyvinio samprotavimo keliu, tada dedukcija papildo indukciją, praplečia mūsų žinias. Ypač didelė pažintinė dedukcijos reikšmė pasireiškia tuo atveju, aki bendroji prielaida yra ne paprastas induktyvus apibendrinimas, o koks nors hipotezės spėjimas, kokia nors mokslinė idėja. Tokiu atveju – dedukcija yra naujos teorinės sistemos užuomazgos pradinis taškas. Tokiu būdu gautos teisinės žinios lemia empirinių tyrinėjimų tolesnę eigą ir kurpia tam tikra linkme naujų induktyvinių apibendrinimų kūrimą

6. Kokie yra indukcinio pažinimo privalumai ir trūkumai?

IndukcijaLot. Inductio – įvedimasNuo atskirų faktų, pavienių įvykių einama prie visumos supratimo, apibendrinimų. Išvados tikėtinos, bet ne absoliučios.

Pažinimo lygiai:Jutiminis (empirinis) – susijęs su žmogaus pojūčiais, suvokimais

Racionalusis (teorinis) – susijęs su mąstymu, proto operacijomis, kurios padeda apibendrinti.

Kiekvienu atveju pažinimas prasideda nuo pojūčių ir atskirybių. Taip interpretuojamas suvokimas teikia mums labai siaurą pasaulio pažinimo pagrindą. Jis mums atskleidžia esminius, egzistuojančius čia ir dabar, tačiau nieko nesako kas buvo ar bus. Pojūčiai neteikia visuotinų tiesų, neatskleidžia būtinumo. Bet negalima išsiversti be tam tikrų visuotinai galiojančių išvadų. Suvokimas turi būti papildytas principu, leidžiančiu daryti tolesnes išvadas.

Tradicinis empirizmo principas – indukcija. Jis leidžia iš to kas buvo nustatyta žinomais atvejais, daryti išvadas apie tai, nes galioja visais kitais atvejais kitoms
sąlygoms nesikeičiant. Pvz.jei visi žinomi varnai juodi, tai visi varnai yra juodi. Pripažįstant tokį apibendrinimą, galima susidaryti platesnį pasaulio vaizdą, nei tą, kurį mums teikia juslinis suvokimas.

Indukcinis metodas reikalingas kaip tikimybinių išvadų pagrindas. Tai yra išvedimų principas, leidžiantis žinomu atveju pagrindu daryti tikimybines išvadas apie bet kurį kitą.

Šio principo teisingumo negali garantuoti ankstesni stebėjimai, nes jis teikiamas kai visuotinai galiojantis. Jei kokia nors aplinkybė kinta visada, kai keičiasi tiriamas reiškinys, o kitos aplinkybės nekinta, tai ši aplinkybė tiriamojo reiškinio priežastis arba padarinys. Indukcijos metodas iki šiol buvo sėkmingas, bei išvada, kad jis ir ateityje bus sėkmingas remiasi tuo pačiu indukciniu metodu.

7. Apibūdinkite fenomenologijos ir hermeneutikos reikšmę viešojo administravimo tyrimuose.

Fenomenologija – labai abstraktus dalykas. VA susijęs su bendrąja teise, su administracine teise. VA dėl savo viešųjų principų turi normatyvinius principus. Fenomenologija yra sunkiai įrodoma skaičiais ir konkrečiais faktais, negu priešingas jai būdas – pozityvizmas. Fenomenologija išeina iš mūsų proto sugebėjimų fiksuotais reiškiniais. Su fenomenologija susijusi hermeneutika. Jos tikslas-žmonių susikalbėjimo problema. Hermeneutika – skirtingi žmonės, vartodami tuos pačius žodžius ir tas pačias sąvokas į juos įdeda skirtingą prasmę, o todėl ir nesusikalba. Pvz., liberalai ir socialdemokratai skirtingai vartoja “laisvės” sąvoką. Hermeneutika – kaip prasmių skaitymo mokslas. Hermeneutika susijusi su istorija. Paradigma: atsiranda teorija kuri aplipusi įvairiais paaiškinimais. Bet atsiranda prieštaravimai, ta paradigma subliūkšta ir kuriasi nauja. Dažnai paradigmos atitinka mokyklas. Fenomenologija duoda tas abstrakcijas, kurios nesiremia jutiminiu pažinimu.

8. Kokie yra fenomenologinio pažinimo pranašumai ir trūkumai?

Pagrindinė fenomenologijos idėja yra tvirtinimas, kad pasaulis yra toks, kokį jį suvokia žmonės. Neneigiama, kad pasaulis egzistuoja objektyviai, tačiau tam tikrą reikšmę žmonėms jis įgauna tik per jų sąmonę. Žmogus ne paprastai santykiauja su išorės pasaulio daiktais, o suteikia jiems tam tikrą reikšmę, kuri įgauna buitinę prasmę. Į ją reikia atsižvelgti moksliniame tyrime. Iš to seka išvada, kad mokslininko uždavinys yra ne realaus pasaulio prigimties supratimas, o tyrimas kelių ir būdų, kurių pagalba pasaulis struktūrizuotasi žmogaus sąmonėje. Fenomenologija ir pretenduoja į vaidmenį filosofinio

metodo, kurio pagalba galima išsiaiškinti kasdienės patirties prigimtį ir jos ryšį su mokslinėmis koncepcijomis.

9. Apibūdinkite pozityvizmo ir empirizmo sampratą, pozityvizmo ir empirizmo viešajame administravime pavyzdžius.

Pozityvizmas –jutiminis pažinimas. Pozityvizmas remiasi kiekybiniais tyrimo metodais – skaičiais, faktais. Pozityvizmo tikslas – sukonstruoti bendruosius dėsnius ar teorijas, kurie pažymėtų ryšius tarp reiškinių. Tada stebėjimas parodys ar reiškinys yra ar nėra įžvelgiamas numatytu būdu, ir tokio reiškinio aiškinimas susidės iš bendrųjų dėsnių. Pvz. pozityvizmą galima identifikuoti su fizika, kuri susijusi kiekybiniais parametrais, o tai reiškia socialinius struktūrinius aiškinimus, o ne subjektyvius žmogiškuosius motyvus. Kadangi VA yra išlikęs sociologinis žmogus, tai pozityvizmas yra kritikuojamas už tai, kad mokslas negali išspręsti moralinio pobūdžio pasirinkimo problemų. Pozityvizmas – tai empirika, praktiniai pavyzdžiai, sujungimas pasekminiais ryšiais, ieškoma pozityvių žinių. Pozityvizmas- priešprieša racionalizmui.

Empirizmas – tai požiūris į pažinimo problemą, kuris tvirtina, kad vieninteliu pažinimo pagrindu gali būti tik patirtis. Iš empirizmo pozicijų socialiniai procesai gali būti apibrėžti be teoriško patikrinimo, mokslo pažanga išskirtinai įmanoma per empirinius pastebėjimus. Kitaip tariant empirinė metodologija ir tyrimo metodai bazuojasi ne ant teorinių išvadų, o ant faktinių duomenų tyrimo rezultatų. Pvz. statistinių suvestinių ar interviu iššifravimo.

10. Kokie yra pozityvistinės metodologijos pranašumai ir trūkumai?

Pozityvizmas – filosofijos kryptis, tvirtinanti, kad vienintelis teisingas tikrojo žinojimo šaltinis yra konkretūs (empiriniai) mokslai, ir neigianti pažintinę filosofinio tyrimo vertę.

Be pozityvizmo teigiamybių, jo metodologija kritikuojama, jog paties verifikacijos principo negalima visiškai patikrinti empiriniais duomenimis. Antra vertus, pastaraisiais metais požiūriai į filosofiją ir mokslo istoriją keitėsi, ir atsirado abejonių dėl filosofijos kaip vienintelio mokslo pagrindo. Be to, pozityvizmas kritikuojamas dėl mokslinių žinių „reliatyvumo“ koncepcijos atsisakymo, taip pat dėl „mokslinio metodo“ dogmatizmo.

11. Aptarkite verifikavimo ir falsifikavimo procedūras ir jų panaudojimą viešojo administravimo tyrimuose.

Verifikacija – teiginio ar teiginių sistemos teisingumo reikšmės nustatymo procedūra. Verifikavimas gali būti taikomas kaip mokslinis pozityvistinis kriterijus, nes čia pripažįstamos tik tokios prielaidos, kurios yra patikimos (verifikavimas – galimybė patikrinti).

Verifikavimas – tai galimybė patikrinti teoriją praktiškai. Tie faktai, kurie gali būti
tikri faktai. Taip pat yra ir su teiginiais. Tie, kurie gali būti verifikuoti stebėjimo ar eksperimento būdu, jie yra prasmingi.

Laikantis verifikavimo principo teiginys turi prasmę tik tuo atveju, jeigu jį galima verifikuoti, derinti teiginio loginę išraišką su empirine medžiaga, t.y. jeigu tas teiginys atitinka juslinio patyrimo faktus. Jeigu teiginys atitinka juslinio patyrimo faktus, tai galima kalbėti apie jo teisingumą. O jei ne – tai klaidingas. Verifikuojant dažnai naudojamas dedukcinis metodas, kai iš hipotezės išvedama tokia hipotezė, kurią galima empiriškai verifikuoti – palyginti su joje išreiškiama empirine tikrove.

Falsifikavimas – tai teorijos, situacijos patikrinimo būdas. Popperio nuomone teorijos gali būti paneigtos joms prieštaraujančios empirinės medžiagos. Bet kokia mokslinė teorija, pretenduojanti aprašyti pasaulį, turi būti falsifikuojama, t.y. paneigiama. Turi egzistuoti tuščia aibė galimų faktų iš kurių kiekvienas galėtų paneigti teoriją. Jeigu teorija teisinga prie visų faktų, tai ji neturi empirinio turinio. Reikia pabandyti teoriją ne patvirtinti, o paneigti. Jeigu paneigimo bandymai sėkmingi, tai teorija patvirtinama.

VA tyrimuose, kadangi tai socialinė terpė, taip pat galima naudoti postpozityvistinius pažinimo ir aiškinimo metodus, iškeliant tezę VA ir ją bandant pagrįsti atitinkamais tyrimo metodais tiek tyrimo metu, tiek ir prieštyriminėje bei galutinėje jo stadijoje, atitinkamą situaciją galima patvirtinti ir falsifikavimo būdu, t.y. bandyti paneigti iškeltą tezę, neigti ir tyrimo rezultatus, jei tai išeina padaryti, tai tezė arba tyrimo procesas gali būti laikomas racionaliu ir mokslišku, teisingu. socialinių mokslinių pokyčių prigimtį. Tai tokie požiūrio kampai į pasaulį, kuriame teorijos priimtinos tik tam tikrame kontekste.

Viešųjų organizacijų paradigmų objektai: 1. Apie valdžią. 2. Psichologinius ir socialinius ryšius. 3. Viešosios politikos ir viešojo administravimo skirtumai.

Sociologijoje yra tam tikros mokyklos, taip pat ir viešojo administravimo mokykla. Mokykla tai dažnai tas pats, kas paradigma.

12. Apibūdinkite holistinio socialinės tikrovės aiškinimo sampratą, holistinio požiūrio viešajame administravime pavyzdžius.

Holizmas – tai visuma ir sintezė, universalumas, pilnatvė, visa aprėpiantis vientisas požiūris, platus mąstymas. Teikia pirmenybę sistemų ir jų funkcijų aiškinimui;Suteikia privilegijuotą statusą socialinėms visumoms, konkrečiai kultūriškai, istoriškai, politiškai sąlygotoms bendruomenėms. Holizmą apibūdina socialinių reiškinių aiškinimo „iš viršaus į apačią“ strategija. Holizmas nusako visas pozicijas, kurios individualių veikėjų elgesį aiškina nuorodomis į vienokią ar kitokią organizacinę visumą. Ontologinis lygmuo – kad veiksmą sąlygoja socialinė struktūra. Epistemologinis – žinojimui reikalinga teorija, kuri paaiškintų giluminės realybės pažinimo galimybę. Socialinės tikrovės aiškinimas – kaip veikia sistema.

Metodologinis holizmas siekia paaiškinti individų veiksmus ir jų sąveikas, bet nebūtinai apeliuodamas į socialines institucijas. Holistai pabrėžia, kad socialinis pasaulis pasižymi daugybe ypatybių, kurios nėra kieno nors siekių rezultatas ir kurioms niekas nepritaria, bet jos vis dėlto išlieka, nepaisant pastangų jas keisti.

Pasak holistų, egzistuoja socialiniai faktai ir socialinės jėgos, todėl individų elgesį reikia aiškinti nurodant jį sąlygojančias struktūras, pirmiausia socialines institucijas. Šis holizmo variantas jau pripažįsta kompromisus, leisdamas ir „sistemai“, ir „vienetams“-jiems sąveikaujant-turėti įtakos rezultatams. Pvz ekonomikos funkcionavimas gali priklausyti ir nuo rinkos jėgų spaudimo, ir nuo atskirų įmonių sprendimų; įmonės elgsena gali priklausyti ir nuo kolektyvinio jos, kaip organizacijos, pobūdžio, ir nuo to, kokių veiksmų imasi jos nariai.

13. Apibūdinkite individualizmo sampratą, individualistinėmis prielaidomis paremtus socialinės tikrovės modelius, individualistinio požiūrio viešajame administravime pavyzdžius.

Individualizmas – pasaulėžiūra, filosofinė doktrina, perdedanti individo vertę, laikanti individo interesus svarbesniais už visuomenės interesus.

Individualistinis požiūrisAkcentuoja individų pirmenybę įvairių soc.reiškinių atžvilgiu.Visuomenę sudaro autonomiški individai, o socialiniai santykiai yra motyvuoti šių individų individualiai siekiamų tikslų.

Atskiras individas, izoliuotas nuo kitų veikėjų sugeba realizuoti ir vystyti visas ypatingąsias žmogiškas galias

Individualizmas turi daug aspektų, tarp jų moralinį ir politinį. Durkheimas teigia, jog pats individualizmas yra socialinis reiškinys. Ontologijoje teigiama, kad visi socialiniai reiškiniai yra atskirų žmonių veiksmų ir siekių padariniai, ontologinis individualizmas, pripažįstantis tik atskirybes, susiremia su ontologiniu holizmu, kuris teigia realią struktūrų būtį.Metodologijoje pamatinė idėja yra reguliarumas sietinas su atskirybe, pvz specifiniais mechanizmaisEpistemologijoje – žinojimas kildinamas iš patyrimo. Socialinė tikrovė aiškinama individualių veikėjų veikla, aiškinimas vyksta pagal modelį „iš apačios į viršų“.Individualizmas teigia, jog individų apribojimas nebūtinai yra individų grupių
apribojimas. Institucijos tėra taisyklės ir tam tikra su jomis susijusi praktika. Jų galia priklauso nuo to, kad jas pripažįsta individai arba kad vieni individai priverčia paklusti kitus individus. Individualistai pateikia socializacijos interpretaciją, pagal kurią joje figūruoja tik individai-tėvai, draugai, mokytojai ir pan.

Individualistams atsiveria galimybė skelbti, kad visuomenė išties tėra suma individų, kurie bendradarbiaudami tarpusavyje pasiekia tokius rezultatus, kokių niekas negalėtų pasiekti veikdamas vienas. Prie to pridūrus, kad atskirų individų veiksmai gali turėti nenumatytų ir nesiektų bendrų padarinių, individualizmas gali skelbtis esąs tvirta alternatyva holizmui.

14. Apibūdinkite aprašymą, paaiškinimą, vertinimą, numatymą, pritaikymą kaip skirtingus etapus viešojo administravimo tyrimuose ir aptarkite šių etapų pavyzdžius.

Aprašymas atliekamas tada, kai norima gauti konkretesnį socialinės analizės vaizdą ar rezultatą. Aprašomasis tyrimas apima didesnį žmonių skaičių, o tiriamasis objektas charakterizuojamas įvairiais požiūriais. Tyrimo planas turi būti griežtas ir tikslus. Kokybiniai ir kiekybiniai socialinės struktūros, procesų ir reiškinių ypatumai turi būti aprašomi tiksliai.

Paaiškinimas – kodėl? Kas lemia? Kaip tai vyksta? – atsakyti į šiuos klausimus.

Vertinimas. Vertinimo procedūros padeda sukurti tam tikrą vertybių skalę, kuria remiantis galima vertinti viešųjų institucijų, personalo veiklą, realizuojant viešąsias programas bei projektus. Siekiant vertinimo procedūrų efektyvumo, būtina tiksliai ir detaliai suformuluoti programų tikslus bei vertinimo bendruosius kriterijus. Viešųjų institucijų veiklos vertinimo praktikoje dažniausios yra 4 vertinimo kriterijų rūšys: techninio įgyvendinimo, politinės paramos, ekonominių finansinių galimybių bei administracinio veiksmingumo; tai leidžia išmatuoti programų išlaidas, apskaičiuoti paslaugų kiekį ir kokybę, poveikį interesų grupėms.

Numatymas prasideda nuo tikslo suvokimo. Suvokti-tai žinoti organizacijos paskirtį ir jos tikslus. Visa tai pasiekiam remiantis sukaupta patirtimi, įvertinus aplinką bei imantis socialinės atsakomybės už savo organizacijos bei vartotojų ateitį. Dažnai vertinant viešąsias programas esminiais kriterijais tampa skaičiai, išreiškiantys politines priemones, veiklą, pvz. išmokos. Todėl vertinant viešąsias programas, viena svarbiausių sąlygų – aiškiai išskirti visuomenines grupes, kurioms konkreti viešoji programa rengiama. Valstybinės institucijos, rengiančios programas, turi atlikti tikslią projektų išlaidų ir pajamų analizę, stengtis tiksliai apskaičiuoti netiesiogines ir simbolines išlaidas bei pajamas.

Galima tirti atskiras institucijas. Pvz VMI, galima pritaikyti reguliavimo ir paslaugų f-jas.

Aprašymas – aprašoma pati sistema. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą VMI yra mokesčių administratorius. Valstybinė i-cija ,įsteigta prie Finansų minist., finansuojama iš valst. biudžeto ir atskaitinga finansų ministrui.

Paaiškinimas. Sudaro centrinis mokesčių administratorius – VMI prie Finansų ministerijos, bei jai pavaldžios apskričių VMI – vietos mokesčių administratoriai, kurie yra jurid.asmenys, turintys savo sąskaitas banke.

Vertinime vertybiniai dalykai labai aiškūs (kas gerai, efektyvu). Leidžia teisės aktus arba rengia jų projektus mokesčių įstatymams įgyvendinti; teikia Finansų ministerijai pasiūlymus dėl mokesčių įstatymų, kitų teisės aktų, apmokestinimo tvarkos tobulinimo bei mokesčių administravimo gerinimo; kontroliuoja mokesčių surinkimą, padeda mokesčių mokėtojams aptikti klaidas; sistematizuoja duomenis apie mokesčių mokėtojus (registrai).

Numatymas. Ar liks gyvuoti VMI. Turi, nes tai vienas iš pagrindinių biudžeto formavimo šaltinių.

Pritaikymas. Reguliavimo f-ja, VMI tvarko mokesčių ir kitų įmokų į valstybės biudžetą bei fondus apskaičiavimą, mokėjimą, išieško laiku nesumokėtus mokesčius, delspinigius, baudas, paskirtas mokesčių mokėtojams pagal mokesčių įstatymus.

15. Apibūdinkite egalitarinį požiūrį viešajame administravime.

Egalitarizmas – lygybės požymis. Yra : 1. Kraštutinis egalit. Radikalus – pradžią davė Marksas. Jis susijęs su tuo, kad priešiškų klasių prieštaravimai viena kitai išnyksta, išnyksta pati valstybė. VA yra kaip išnaudotojų klasės įrankis, nukreiptas prieš išnaudojamuosius. 2. Nuosaikus egalitarizmas. Į lygybę orientuotas požiūris susijęs su vakarų socialdemokratija .Pasisakoma už kapit. sistemos išlaikymą, už humanišką kapitalizmą. Norima kiek įmanoma sumažinti socialinę nelygybę. Pasitelkia viešąjį sektorių. VA niekada nebuvo pasaulio istorijoj toks stiprus kaip po 2-oko pasaulinio karo. Viešasis sektorius vaidina labai teigiamą vaidmenį. Egalitarizmas – kolektyvistinis problemų sprendimo būdas. Egalitaristai visuomenės gyvenimo pagrindu laiko visuotinės lygybės principą ir laikosi nuomonės, kad visuotinai priimtas organizacijos stereotipas, kur turintys didelius įgaliojimus ir gerus atlyginimus vadovai vadovauja personalui, nėra tinkamas pagrindas sukurti efektyviai veikiančias institucijas. Egalitaristai stoja tiek prieš biurokratiją, tiek prieš rinką. Pagal juos alternatyva yra decentralizuotos, savivalda paremtos organizacijos, o ne
valstybinės struktūros.

16. Paaiškinkite marksistinės metodologijos galimybes viešojo administravimo tyrimuose.

VA uždavinys kapitalistinę sistemą pajungti išnaudotojų klasės interesams tenkinti. VA turi nuslopinti pasipriešinimą. Marksizmas atskleidė išnaudojimo esmę ir VA uždavinius. Dialektiniai metodai svarbūs tuo, kad nauja kokybė gali atsirasti senos kokybės vietoj – viena priešybė neigia kitą priešybę. Markso teorija yra vystymosi arba pažangos teorija. Iš žemesnės stadijos kylame į aukštesnę – pažangą. Šiuolaikinis supratimas išauga į kitas formas, pvz.: tolydi plėtra, tai vystymosi pažangos kryptim, kad būtina siekti pastovaus augimo, ne gamtinių ir ne žmogiškųjų resursų išeikvojimo sąskaita.

Markso susvetimėjimo teorija. Išnaudojimo sąlygomis kapitalistinės sistemos rėmuose darbuotojai susvetimėja su savo darbu, su savimi, darbdavio bei kolegų atžvilgiu. Ši teorija turi išliekamąją vertę.

Lygybės teorija išvystė per klasių kovą. Tai visuomenės lyginimo teorija Pvz.: Tadas Blinda. Šiandien jo funkcijas atlieka socialdemokratija, kuri prasidėjo nuo Markso. Tik jiems nereikia revoliucijų, jiems pakanka kapitalizmo sąlygų – pasiekti pajamų perskirstymą. VA uždavinys – kad dirbantieji galėtų spręsti uždavinius.

Valstybinio reguliavimo uždavinys perskirstomajai funkcijai atlikti – progresyvinių mokesčių sistema. Socialdemokratai perskirsto ir mažina socialinę nelygybę. Pvz.: įdiegtas neapmokestinamas minimumas.

Egalitarinis požiūris siejasi su žaliaisiais, taip pat tai yra ir antiglobalistinis judėjimas.

17. Kokie yra nuosaikaus egalitarizmo pranašumai ir trūkumai šiuolaikiniame pasaulyje?

Nuosaikus egalitarizmas. Į lygybę orientuotas požiūris susijęs su vakarų socialdemokratija (ružava linija). Pasisakoma už kapit. sistemos išlaikymą, už humanišką kapitalizmą. Norima kiek įmanoma sumažinti socialinę nelygybę. Pasitelkia viešąjį sektorių. VA niekada nebuvo pasaulio istorijoj toks stiprus kaip po 2-oko pasaulinio karo. Viešasis sektorius vaidina labai teigiamą vaidmenį. Egalitarizmas – kolektyvistinis problemų sprendimo būdas. Egalitaristai visuomenės gyvenimo pagrindu laiko visuotinės lygybės principą ir laikosi nuomonės, kad visuotinai priimtas organizacijos stereotipas, kur turintys didelius įgaliojimus ir gerus atlyginimus vadovai vadovauja personalui, nėra tinkamas pagrindas sukurti efektyviai veikiančias institucijas. Egalitaristai stoja tiek prieš biurokratiją, tiek prieš rinką. Pagal juos alternatyva yra decentralizuotos, savivalda paremtos organizacijos, o ne didžiulės valstybinės struktūros.

18. Apibūdinkite hierarchinį požiūrį viešajame administravime.

Hierarchinis modelis reiškiasi visais istoriniais laikais, per visą VA istoriją. Hierarchistinio požiūrio pasekėjai kolektyvinius poreikius iškelia aukščiau už individualius, jo norai turi būti aukojami visumos poreikiams. Hierarchinio modelio išraiška. Vėberinė metodologija. Jis nustatė 6 moderniosios biurokratijos principus: 1. Valdžia kyla iš įstatymų ir taisyklių. 2. Griežta hierarchija. 3. Organizacija yra skirtinga ir atskirta nuo privataus jos darbuotojų gyvenimo. Ji beasmenė. 4. Administravimas yra specialybė, kurią gali užimti tik apmokyti specialistai. 5. darbas biurokratiniame aparate kaip svarbus užsiėmimas. 6. Administravimas – tai darbas pagal taisykles, nesvarbu, kas užimtų konkrečias pareigas.

19. Apibrėžkite vėberinę metodologiją.

Bendriausia prasme dialektinis modeliavimas nukreiptas į konkrečios kokybinės sistemos turinio, formos, prieštaravimo tarp jų bei šio santykio vietos nustatymą pasaulio raidos procese. Modeliuojant kokybines sistemas verta remtis šiais pagrindiniais principais:

1.Išskirtinumo principas-santykio kokybę atspindi sistemos elementų sąveikos su aplinka bei tarpusavyje būdas, išskiriantis ją iš prieš tai buvusios kokybės.

2.Atitikimo principas- kiekvieno santykio turinį atitinka jo išskirtinė forma.

3.Dalumo principas- kiekvienas santykis gali būti padalintas į formas ir turinio šuolius, kurie toliau dalomi į dichotomijas.

Dialektinio modeliavimo procedūra sudaro šie tarpusavyje susieti etapai:

1.Kokybinės sistemos formos ir turinio kokybinio apibrėžtumo nustatymas;

2.Sistemos formos ir turinio regresyviosios ir progresyviosios pusių apibrėžimas;

3.Sistemos raidos būklės diagnostikos instrumentarijaus parengimas;

4.Sistemos objektyzavimas.

VA kaip dalyko atsiradimą paskatino teorinių ir norminių principų rinkinys, suformuluotas tokių mokslininkų kaip Stuartas Millis, Maxas Weberis. Taip pat administravimo mokslą veikė XXa. pradžioje besiformuojanti “mokslinės vadybos” mokykla (Taylor, Fayol).

Darant atitinkamus apibendrinimus galima sudaryti idealųjį VA modelį, pateikdami pagrindinius VA principus, pagal kuriuos turėtų būti strukturuojamas viešasis sektorius:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4379 žodžiai iš 8725 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.