Visuomenė ir nusikalstamumo prevencija
5 (100%) 1 vote

Visuomenė ir nusikalstamumo prevencija

VISUOMENĖ IR NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJA

TURINYS

1 VISUOMENĖ IR NUSIKALSTAMUMAS……………………………………3

2 VISUOMENĖS VAIDMUO VYKDANT NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ…4

2.1 VISUOMENĖS DALYVAVIMAS VYKDANT BENDRĄJĄ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ………………………………………………………………………………….4

2.2 VISUOMENĖS VAIDMUO VYKDANT INDIVIDUALIĄJĄ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ …………………………………………………………………………………7

2.3 VISUOMENĖS INICIATYVA STABDANT NUSIKALSTAMUMĄ IR PAGALBA TEISĖSAUGOS INSTITUCIJOMS IŠAIŠKINANT NUSAKALTIMUS…………………….9

3 VISUOMENĖS GALIMYBĖS PRISIDĖTI PRIE NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJOS……………………………………………………………..…11

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………..…13

1. VISUOMENĖ IR NUSIKALSTAMUMAS

Kalbant apie nusikalstamumo problemą ir visuomenės vaidmenį jį sprendžiant, iš karto susiduriame su dviem labai plačiomis sąvokomis ir sudėtingu jų tarpusavio santykiu. Kas yra visuomenė? Kas yra nusikalstamumas? Sąvokos gan aiškios ir lengvai galime pateikti jų mokslinius apibrėžimus:

“Visuomenė – tai istoriškai susiformavusi ir besivystanti žmonių, jų ryšių ir santykių visuma” [5, p. 278].

“Visuomene vadinama istorinė žmonių santalka, apibrėžta laiko, vietos ir kitais ypatingais požymiais” [6, p. 334].

“Nusikalstamumas- tai visuma nusikaltimų, kurie tam tikru laikotarpiu padaromi tam tikroje visuomenėje” [2, p. 10].

“Nusikalstamumu mes vadiname procesą, kuriį sudaro visuma įstatymo baudžiamų veikų, padarytų tam tikroje valstybėje ar regione per tam tikrą laikotarpį” [4, p. 37].

Daug sudėtingiau paaiškinti ir konkrečiai įvardinti jų tarpusavio santikį. Štai keletas pavyzdžių:

“nusikalstamumas visuomenėje”;

“nusikaltimas visuomenei’;

“visuomenės kova su nusikalstamumu”;

“nusikalstamumo įtaka visuomenės raidai”;

“visuomenės pokyčių įtaka nusikalstamumui” ir t.t.

Nusikalstamumas yra socialinis reiškinys, įtakojamas procesų, kurie vyksta visuomenėje. Kartu nusikalstamumas daro įtaką pačios visuomenės raidai, veikia dezorganizuojančiai. Tokiu būdu susidaro uždaras ratas. Tampa nebeaišku, kas ką čia iš tiesų įtakoja labiau, mažiau ir kaip įtakoja.

Kadangi yra daug neaiškumų, nusikalstamumą, nusikaltimą ir asocialų elgesį nagrinėje visa eilė mokslų: kriminologija, sociologija, filosofija, psichologija ir kt. Praktiškai visi socialiniai (t.y. visuomenės) mokslai tyrinėja šią žmonių bendro gyvenimo sociume išdavą ar neišvengiamybę.

Visi sutaria dėl to, kad nusikalstamumas yra neigiamas reiškinys, jis kenkia visuomenei ir su juo reikia kovoti. Buvo manyta, kad nusikalstamumo priežastis- vargas, skurdas, nepriteklius, žmonių išnaudojimas. Tačiau gerėjant gyvenimo sąlygoms nusikalstamumas neišnyko, o kartais nusikaltimų dar ir padaugėdavo. [4, p. 5, 6]

Visuomenė nėra statiška- ji nuolat kinta; ji turi savus poreikius- jie yra tenkinami; jos raida turi dėsningumus- tad pokyčius galima numatyti ir juos kontroliuoti. Nusikalstamumas, kad ir kaip tai keistai benuskambėtų, yra, nes yra reikalingas visuomenei ir tenkina tam tikrus jos poreikius. Jei neigtume tai, prieštarautume pamatiniam logikos dėsniui- niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur nedingsta. Nustačius kokius poreikius tenkina nusikalstamumas ir atradus būdus kitaip juos patenkinti, galima kalbėti apie nusikalstamumo sumažinimą ar netgi išnykimą. Tačiau pastarasis dalykas yra utopija, ką pabrėžė ir prof. J.Bluvšteinas: “Kalbėdami apie nusikalstamumą, mes galime tvirtai pasakyti, kad jis tikrai egzistuos, kol egzistuoja žmonija (tokia, kokią mes ją pažįstame dabar)” [4, p. 38].

Nagrinėdami nusikalstamumo problemą susiduriame su nusikaltamumo priežastimis ir sąlygomis. Keičiant jas vykdoma nusikaltimų prevencija. Prevencijos tikslas yra šalinti faktorius, kurie skatina kėsintis į svarbiausias socialines vertybes, kaip valstybės, visuomenės ir piliečių teisėti interesai, arba šalinti priežastis, lemiančias pasikėsinimus. Tam, visų pirma, reikia aiškintis bei šalinti nusikaltimų priežastis ir sąlygas sudarant priemonių sistemą, taip pat daryti poveikį asmenims, linkusiems daryti nusikaltimus.[4, p.153,154]

2. VISUOMENĖS VAIDMUO VYKDANT NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ

2.1. VISUOMENĖS DALYVAVIMAS VYKDANT BENDRĄJĄ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ

Nusikaltimų prevencija neatsiejama nuo visuomenės pagalbos ir aktyvaus dalyvavimo. “Sėkminga kova su nusikaltimais, jų užkardymas be visuomenės pagalbos daugeliu atveju iš viso būtų negalimi”- teigia prof. E.Palskys [1, p.18]. Valstybinė valdžia, policija ir kitos institucijos gali vykdyti nusikaltimų prevenciją tiek, kiek visuomenė jiems tai leidžia daryti. Jei veika visuomenėje nelaikoma blogiu ir nusikaltimu, tai nežiūrint to, kad baudžiamasis įstatymas tokią veiką įvardija nusikalstama, jos užkardymas ar tokių nusikaltimų išaiškinimas yra mažai galimas. Štai, pavyzdžiui, kyšio davimas gydytojui visuomenėje nėra suprantamas kaip blogas dalykas. Tam randama aibė pasiteisinimų: gydytojų algos mažos, iš kur jiems pragyventi; juk
reikia duoti, nes visi duoda, tai gal geriau žiūrės ir pan. Tokių nusikaltimų išaiškinimo procentas yra mažas, o latentiškumas labai aukštas. Šiuo atveju įstatymas kertasi su visuomenėje nusistovėjusia tradicija. Norint užtikrinti tokio įstatymo veikimą ir nusikaltimo išaiškinimą, o kartu ir vykdyti prevencinį darbą reikia visų pirma užsitikrinti visuomenės paramą jam. Tik pakeitus žmonių nuostatas į kyšio davimą gydytojui, galima spręsti tokių nusikaltimų problemą. Šis pavyzdys iliustruoja, koks svarbus visuomenės vaidmuo kovojant su nusikalstamumu ir kad be visuomenės pagalbos nusikalstamumo problema iš viso negali būti sprendžiama.

Keista, tačiau “Lietuvoje, kaip ir Europoje, visuomenės įtraukimas ir įsitraukimas į nusikaltimų prevenciją suaktyvėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo” [V.Andriulis, 1, p.18]. Visuomenę įsitraukti paskatino aktyvi teisėsaugos institucijų veikla, kviečiant “visuomenę dalyvauti užkertant kelią nusikaltimams”[V.Andriulis, 1, p. 18], moksliniai tyrimai, padėję aiškintis nusikalstamumo priežastis, socialinės kultūros augimas[1, p.18]. “Visuomenė visada traktavo nusikalstamumą kaip itin pavojingą blogį, dėjo daug patangų jam pasipriešinti”, tačiau “daugelį šimtmečių vienintelė tokio pasipriešinimo forma buvo nusikaltėlių baudimas” [J.Bluvšteinas, 4, p.148]. Prireikė nemaža laiko pamatyti akivaizdų faktą: kad ir kokia griežta bausmė, ji mažai teveikia patį nusikalstamumą kaip procesą, o tuo labiau jo nepanaikina [4, p.148]. Tokiu būdu atsirado nusikaltimų prevencijos koncepcija, kurią pabrėžė ir Č.Bekarija: “Geriau užkirsti kelią nusikaltimui negu bausti. <…> Pati geriausia, bet ir sunkiausia nusikaltimų prevencijos priemonė yra auklėjimo tobulinimas” [4, p.149].

Visuomenės nuostatos ir vertybinės orientacijos bei jų pokyčiai daro tiesioginę įtaką nusikalstamumo reiškiniui ir lemia nusikaltimų prevencijos bei išaiškinimo galimybes. Tradiciškas aštrus neigiamas visuomenės požiūris į tam tikrus nusikaltimus, kaip, pavyzdžiui, žmogžudystė, smurtas, turi keliariopą poveikį: jau nuo mažens vaikams įdiegiama žmogaus gyvybės ir sveikatos vertybė, kuri neleidžia peržengti ribos konfliktų metu. Skatinama teisėsaugos aktyvi veikla užkardant tokius nusikaltimus dažnai kaltinant ją aplaidumu, tokiems atvejams įvykus. Jautriai reaguojadama į žmogžudystės atvejus, visuomenė aktyviai įsijungia padėdama atskleisti žmogžudystės apklinkybes, žiniasklaida įsijungia skelbiant įtariamojo paiešką ir pan. Tokiu būdu kuriama nepakantumo žmogžudystei ir žmogžudžiui atmosfera, nepalanki tokių nusikaltimų darymui. Aukštas tokių nusikaltimų išaiškinimo procentas ir baudžiamumo įsisąmoninimas taip pat veikia kaip prevencijos priemonė.

Tiesiogiai nusikaltimų prevenciją vykdo teisėtvarkos institucijos. Jos organizuoja pačią prevencijos veiklą. Jos skatina arba atvirkščiai- ignoruoja visuomenės pagalbą sprendžiant su nusikalstamumu susijusias problemas. O kartu yra ir tiesiogiai priklausomos nuo visuomenės: jų finansavimas, visuomenės noras ar nenoras bendradarbiauti, aktyvumas ar abejigumas neretai nuliame šių įstaigų veiklos galimybes. Tad be galo svarbus visuomenės pasitikėjimas ir santykiai su nusikaltimų prevencijos subjektais. Tam, kad įgyti visuomenės pasitikėjimą nusikaltimų prevenciją tiesiogiai vykdančios institucijos (policija, teismai, prokuratūra.) turi laikytis teisėtumo principo, t.y. patys laikytis įstatymų ir jų nepažeidinėti. Jei, “valdžios atstovai, kurie reikalauja laikytis įstatymo ir besąlygiškai jį vykdyti, patys jo nevykdo” [4, p.156], jie lengvai praranda visuomenės pasitikėjimą, reputaciją, paramą ir kalbos apie nusikaltimų prevenciją lieka beprasmiškos. Tokie pavyzdžiai kaip tik skatina atlaidesnį visuomenės požiūrį į įstatymų pažeidimus, nenorą bendradarbiauti, abejingumą, priešiškumą. Tuomet atmosfera visuomenėje tampa palanki nusikalstamumo augimui. Panaši situacija susiklostė pastaruoju metu ir Lietuvoje susikompromitavus aukščiausiems valdžios atstovams, išaiškėjus korupcijos atvejams. Krizė teisėtvarkos institucijose tiesiogiai atsiliepia visuomenei, daro neigiamą įtaką bręstančios kartos socialiniai raidai, kuria nebaudžiamumo atmosferą.

Visuomenės pastangomis galima paveikti tiek nusikaltimo priežastis, tiek sąlygas. O pastarosios pirmiausia ir yra “negatyvūs socialiniai faktoriai: trūkumai ir aplaidumas valstybinės valdžios ir valdymo įstaigų, įmonių ir organizacijų veikloje” [4, p.159], socialinių institucijų disfunkcija, amoralus ir lengvabūdiškas nukentėjusiųjų elgesys, žmonių abejingumas ir t.t. [4, p.159]. Kartais žmonių abejingumas yra tiesiog pribloškiantis: girdėdami kaimynų šauksmus, triukšmą, žmonės tiesiog pagarsina televizorių, kad to negirdėtų; abejingai praeina pro gulintį ant važiuojamosios gatvės dalies žmogų, “negirdi” net pistoleto šūvių kaiminystėje! O juk būtent žmonių tarpusavio pagalba, neabejingumu kito bėdoms grindžiama nusikaltimų prevencija. Susirūpinimas artimu gali padėti užkardyti ne vieną nusikaltimą.

Turtinių nusikaltimų atveju, daug ką gali nuveikti patys žmonės atidžiau saugodami savo turtą ir taip pablogindami sąlygas jį pavogti. Žinoma, visuomenė visų pirma turi būti informuota apie
kaip ji gali apsaugoti pati save ir tokią informaciją ji turi gauti iš nusikaltimų prevenciją atliekančių subjektų. Į tokią savisaugą įeina ir tokios smulkmenos kaip signalizacija automobilyje įrengimas, ar nebepalikinėjimas buto rakto po kilimėliu. Nuo plėšimų apsaugoti save galima, nevaikštant po vieną sutemus blogai apšviestuose vietose ir pan.

Kiekvienam visuomenės nariui suvokus savo vertę ir teisę apsaugoti save, skatinama visuomenės savisauga. Kiekvieno asmens veikla, siekiant apsaugoti save, “gali duoti teigiamų rezultatų visose nusikaltimų kontrolės ir prevencijos srityse” [7]. Žmogus turi ir pats rūpintis savo būsto, turto ir asmens saugumu, o taip pat teikti pagalbą teisėtvarkos institucijoms. Žmonės dirbantys socialinėje, pedagoginėje, švietimo srityse apie galimybes apsaugoti save patį ir savo nuosavybę turėtų informuoti ir žmones su kuriais dirba tiesiogiai. Įvairių visuomeninių organizacijų glaudus bendradarbiavimas gali garantuoti operatyvesnę ir įvairiapusiškesnę pagalba didesnę kriminogeninę riziką turinčioms visuomenės grupėms. Susikūriusios gyventojų bendruomenės pagal gyvenamąją vietą gali rūpintis savo gyvenamosios aplinkos didesniu saugumu: geresniu apšvietimu, tvorų užtvėrimu, sargo samdymu ir pan. Bendruomenės vaidmuo ypač svarbus užtikrinant saugią mokyklos aplinką. Visų pirma tėvai turi būti suinteresuoti, kad nei mokykloje, nei prie jos nebūtų platinami narkotikai. Visuomenės inicityva jau reiškiasi šioje srityje susikūrus organizacijai “Tėvai prieš narkotikus”. Žmonės gali pranešti policijai apie nedarnias šeimas, asocialiu asmenis, konfliktus taip sudarydami policijai reaguoti į galimus smurto proveržius.[7]

Smurto propagavimas per žiniasklaidą taip pat neigiamai veikia nusikalstamumą, gali paskatinti smurtą visuomenėje, didina jo tolerancija. Tik visuomenės iniciatyva gali rimtai pasipriešinti tokiai žiniasklaidos orientacijai, bet kol kas visuomenė yra gana abejinga šiuo klausimu.[7]

Nelegalių prekių ar paslaugų, tam tarpe ir nelegalaus alkoholio, netoliaravimas bei atsisakymas taip pat prisideda prie nusikaltimų prevencijos. [7]

Tad kiekvieno visuomenės nario indėlis sprendžiant nusikalstamumo problemą yra be galo svarbus. Visuomenė visų pirma turi būti suinteresuota savisauga ir sudaryti nepalankias sąlygas nusikalstamumui augti. [7]

2.2. VISUOMENĖS VAIDMUO VYKDANT INDIVIDUALIĄJĄ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ

Individualioji prevencija taikoma asmenims, linkusiems į nusikalstamą elgesį. Visų pirma tai asmenys, kurie jau yra elgęsi nusikalstamai praeityje. Jų atžvilgiu taikoma tiesioginė prevencija, į kurią siekiama aktyviai įtraukti visuomenę. [4, p.164] Tokių asmenų visuomenė yra linkusi privengti ir žiūri į juos labai neigiamai. Čia susiduriame su stigmatizacijos, dar kitaip vadinamu “etikečių klijavimo” procesu. Jis pasireiškia tuo, kad visuomenė žmogų priskiria tam tikrai kategorijai, šiuo atveju nusikaltėlių, ir tikisi iš jo atitinkamo elgesio bei adekvačiai su juo elgiasi. Stigmatizacijos pasekmė- tai teisto žmogaus izoliacija: nuo jo atsiriboja “padorūs” žmonės, nenorintys “teršti” savo reputacijos; sudėtinga situacija dėl įsidarbinimo: darbdaviai nenori įdarbinti jau kartą teisto žmogaus ir panašios problemos. Kuomet aplinkiniai į tokius žmones žiūri kaip į visuomenės padugnes, jie patys ima apie save taip galvoti. [4, p.164] Toks visuomenės požiūris ir elgesys stumia žmogų į neišvengiamybę: jis ima elgtis taip, kaip iš jo tikimasi; tampa priešiškas kitų žmonių atžvilgiu, ima vogti ar smurtauti, kol galiausiai vėl patenka į įkalinimo įstaigą.

Visuomenės nuostatas pakeisti yra be galo sunku. Inicityva turi kilti iš pačios visuomenės, kuriant viešąsias įstaigas, buvusių kalinių paramos ir globos draugijas, labdaros fondus. Kuo dažniau žmonės, tiesiogiai nesusidūrę su teisėtvarkos institucijomis, bendraus ir turės daugiau ryšių su teistais asmenimis, tuo greičiau nyks stigma, stereotipai ir baimė. Visuomenės atvirumas ir tolerantiškumas gali tiesiogiai įtakoti recidyvizmo faktorius. Pirmą ar antrą kartą teistą žmogu sunku pavadinti “užkietėjusiu” nusikaltėliu. Darbdaviai, skatinami valstybės priimti buvusius kalinius, taip pat gali pakeisti savo nusistatymus ir įsitikinti, jog nesuklydo priimdami į darbą iš įkalinimo vietų grįžusius asmenis.

Išskiriami tam tikros padidinto kriminogeniškumo grupės. Tarp jų ir narkotikus ar alkoholį vartojantys asmenys. Jiems turi būti suteikta pagalba ir visuomenės parama. [4, p.164] Atsiriboję nuo šių žmonių mes problemos neišspręsime. Tuo jau seniai įsitikino daugumos išsivysčiusių šalių visuomenės. Priklausomybės ligos yra gydomos nelaukiant, kol žmogus pradės dėl to daryti nusikaltimus. Svarbiausia čia yra visuomenės požiūris į alkoholizmą ar narkomaniją. Jei visuomenė supranta tai kaip valios silpnybę, jos pagalba bus neadekvati. Juk neužtenka narkomanui ar alkoholikui pasakyti: “Nevartok arba blogai baigsi”. Tik tuo atveju, jei tai suprantama kaip liga, kurią reikia gydyti ir tam reikalinga specialistų pagalba, sergantys gaus adekvačią pagalbą: bus nukreipiami į reabilitacijos centrus, o ne į įkalinimo įstaigas. Sergančių alkoholizmu ar narkomanija nepaveiks nei bauda, nei viešieji darbai, nei kitos bausmės. Bet
turėdami galimybę rinktis tarp kalėjimo ar gydymo įstaigos, jie tikriausiai rinktųsi pastarąją. Jau vien tokio pasirinkimo atsiradimo galimybei reikalingas geranoriškas visuomenės požiūris į priklausomybę, problemos gilumo ir esmės suvokimas. Šiuo metu žmonės bijo labiau ne pačio alkoholio, ar narkotikų, bet ligos įvardijimo. Taigi šiuo atveju, visuomenė, keisdama savo požiūrį į priklausomybės ligas ir orientuodamasi į pagalbą, o ne į ignoravimą, gali ženkliai sumažinti nusikaltimų, padaromų sergančių žmonių skaičių.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 2274 žodžiai iš 4232 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.