Visuomenė ir nusikalstamumo prevencija
5 (100%) 1 vote

Visuomenė ir nusikalstamumo prevencija

VISUOMENĖ IR NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJA

TURINYS

1 VISUOMENĖ IR NUSIKALSTAMUMAS……………………………………3

2 VISUOMENĖS VAIDMUO VYKDANT NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ…4

2.1 VISUOMENĖS DALYVAVIMAS VYKDANT BENDRĄJĄ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ………………………………………………………………………………….4

2.2 VISUOMENĖS VAIDMUO VYKDANT INDIVIDUALIĄJĄ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ …………………………………………………………………………………7

2.3 VISUOMENĖS INICIATYVA STABDANT NUSIKALSTAMUMĄ IR PAGALBA TEISĖSAUGOS INSTITUCIJOMS IŠAIŠKINANT NUSAKALTIMUS…………………….9

3 VISUOMENĖS GALIMYBĖS PRISIDĖTI PRIE NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJOS……………………………………………………………..…11

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………..…13

1. VISUOMENĖ IR NUSIKALSTAMUMAS

Kalbant apie nusikalstamumo problemą ir visuomenės vaidmenį jį sprendžiant, iš karto susiduriame su dviem labai plačiomis sąvokomis ir sudėtingu jų tarpusavio santykiu. Kas yra visuomenė? Kas yra nusikalstamumas? Sąvokos gan aiškios ir lengvai galime pateikti jų mokslinius apibrėžimus:

“Visuomenė – tai istoriškai susiformavusi ir besivystanti žmonių, jų ryšių ir santykių visuma” [5, p. 278].

“Visuomene vadinama istorinė žmonių santalka, apibrėžta laiko, vietos ir kitais ypatingais požymiais” [6, p. 334].

“Nusikalstamumas- tai visuma nusikaltimų, kurie tam tikru laikotarpiu padaromi tam tikroje visuomenėje” [2, p. 10].

“Nusikalstamumu mes vadiname procesą, kuriį sudaro visuma įstatymo baudžiamų veikų, padarytų tam tikroje valstybėje ar regione per tam tikrą laikotarpį” [4, p. 37].

Daug sudėtingiau paaiškinti ir konkrečiai įvardinti jų tarpusavio santikį. Štai keletas pavyzdžių:

“nusikalstamumas visuomenėje”;

“nusikaltimas visuomenei’;

“visuomenės kova su nusikalstamumu”;

“nusikalstamumo įtaka visuomenės raidai”;

“visuomenės pokyčių įtaka nusikalstamumui” ir t.t.

Nusikalstamumas yra socialinis reiškinys, įtakojamas procesų, kurie vyksta visuomenėje. Kartu nusikalstamumas daro įtaką pačios visuomenės raidai, veikia dezorganizuojančiai. Tokiu būdu susidaro uždaras ratas. Tampa nebeaišku, kas ką čia iš tiesų įtakoja labiau, mažiau ir kaip įtakoja.

Kadangi yra daug neaiškumų, nusikalstamumą, nusikaltimą ir asocialų elgesį nagrinėje visa eilė mokslų: kriminologija, sociologija, filosofija, psichologija ir kt. Praktiškai visi socialiniai (t.y. visuomenės) mokslai tyrinėja šią žmonių bendro gyvenimo sociume išdavą ar neišvengiamybę.

Visi sutaria dėl to, kad nusikalstamumas yra neigiamas reiškinys, jis kenkia visuomenei ir su juo reikia kovoti. Buvo manyta, kad nusikalstamumo priežastis- vargas, skurdas, nepriteklius, žmonių išnaudojimas. Tačiau gerėjant gyvenimo sąlygoms nusikalstamumas neišnyko, o kartais nusikaltimų dar ir padaugėdavo. [4, p. 5, 6]

Visuomenė nėra statiška- ji nuolat kinta; ji turi savus poreikius- jie yra tenkinami; jos raida turi dėsningumus- tad pokyčius galima numatyti ir juos kontroliuoti. Nusikalstamumas, kad ir kaip tai keistai benuskambėtų, yra, nes yra reikalingas visuomenei ir tenkina tam tikrus jos poreikius. Jei neigtume tai, prieštarautume pamatiniam logikos dėsniui- niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur nedingsta. Nustačius kokius poreikius tenkina nusikalstamumas ir atradus būdus kitaip juos patenkinti, galima kalbėti apie nusikalstamumo sumažinimą ar netgi išnykimą. Tačiau pastarasis dalykas yra utopija, ką pabrėžė ir prof. J.Bluvšteinas: “Kalbėdami apie nusikalstamumą, mes galime tvirtai pasakyti, kad jis tikrai egzistuos, kol egzistuoja žmonija (tokia, kokią mes ją pažįstame dabar)” [4, p. 38].

Nagrinėdami nusikalstamumo problemą susiduriame su nusikaltamumo priežastimis ir sąlygomis. Keičiant jas vykdoma nusikaltimų prevencija. Prevencijos tikslas yra šalinti faktorius, kurie skatina kėsintis į svarbiausias socialines vertybes, kaip valstybės, visuomenės ir piliečių teisėti interesai, arba šalinti priežastis, lemiančias pasikėsinimus. Tam, visų pirma, reikia aiškintis bei šalinti nusikaltimų priežastis ir sąlygas sudarant priemonių sistemą, taip pat daryti poveikį asmenims, linkusiems daryti nusikaltimus.[4, p.153,154]

2. VISUOMENĖS VAIDMUO VYKDANT NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ

2.1. VISUOMENĖS DALYVAVIMAS VYKDANT BENDRĄJĄ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJĄ

Nusikaltimų prevencija neatsiejama nuo visuomenės pagalbos ir aktyvaus dalyvavimo. “Sėkminga kova su nusikaltimais, jų užkardymas be visuomenės pagalbos daugeliu atveju iš viso būtų negalimi”- teigia prof. E.Palskys [1, p.18]. Valstybinė valdžia, policija ir kitos institucijos gali vykdyti nusikaltimų prevenciją tiek, kiek visuomenė jiems tai leidžia daryti. Jei veika visuomenėje nelaikoma blogiu ir nusikaltimu, tai nežiūrint to, kad baudžiamasis įstatymas tokią veiką įvardija nusikalstama, jos užkardymas ar tokių nusikaltimų išaiškinimas yra mažai galimas. Štai, pavyzdžiui, kyšio davimas gydytojui visuomenėje nėra suprantamas kaip blogas dalykas. Tam randama aibė pasiteisinimų: gydytojų algos mažos, iš kur jiems pragyventi; juk
reikia duoti, nes visi duoda, tai gal geriau žiūrės ir pan. Tokių nusikaltimų išaiškinimo procentas yra mažas, o latentiškumas labai aukštas. Šiuo atveju įstatymas kertasi su visuomenėje nusistovėjusia tradicija. Norint užtikrinti tokio įstatymo veikimą ir nusikaltimo išaiškinimą, o kartu ir vykdyti prevencinį darbą reikia visų pirma užsitikrinti visuomenės paramą jam. Tik pakeitus žmonių nuostatas į kyšio davimą gydytojui, galima spręsti tokių nusikaltimų problemą. Šis pavyzdys iliustruoja, koks svarbus visuomenės vaidmuo kovojant su nusikalstamumu ir kad be visuomenės pagalbos nusikalstamumo problema iš viso negali būti sprendžiama.

Keista, tačiau “Lietuvoje, kaip ir Europoje, visuomenės įtraukimas ir įsitraukimas į nusikaltimų prevenciją suaktyvėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo” [V.Andriulis, 1, p.18]. Visuomenę įsitraukti paskatino aktyvi teisėsaugos institucijų veikla, kviečiant “visuomenę dalyvauti užkertant kelią nusikaltimams”[V.Andriulis, 1, p. 18], moksliniai tyrimai, padėję aiškintis nusikalstamumo priežastis, socialinės kultūros augimas[1, p.18]. “Visuomenė visada traktavo nusikalstamumą kaip itin pavojingą blogį, dėjo daug patangų jam pasipriešinti”, tačiau “daugelį šimtmečių vienintelė tokio pasipriešinimo forma buvo nusikaltėlių baudimas” [J.Bluvšteinas, 4, p.148]. Prireikė nemaža laiko pamatyti akivaizdų faktą: kad ir kokia griežta bausmė, ji mažai teveikia patį nusikalstamumą kaip procesą, o tuo labiau jo nepanaikina [4, p.148]. Tokiu būdu atsirado nusikaltimų prevencijos koncepcija, kurią pabrėžė ir Č.Bekarija: “Geriau užkirsti kelią nusikaltimui negu bausti. <…> Pati geriausia, bet ir sunkiausia nusikaltimų prevencijos priemonė yra auklėjimo tobulinimas” [4, p.149].

Visuomenės nuostatos ir vertybinės orientacijos bei jų pokyčiai daro tiesioginę įtaką nusikalstamumo reiškiniui ir lemia nusikaltimų prevencijos bei išaiškinimo galimybes. Tradiciškas aštrus neigiamas visuomenės požiūris į tam tikrus nusikaltimus, kaip, pavyzdžiui, žmogžudystė, smurtas, turi keliariopą poveikį: jau nuo mažens vaikams įdiegiama žmogaus gyvybės ir sveikatos vertybė, kuri neleidžia peržengti ribos konfliktų metu. Skatinama teisėsaugos aktyvi veikla užkardant tokius nusikaltimus dažnai kaltinant ją aplaidumu, tokiems atvejams įvykus. Jautriai reaguojadama į žmogžudystės atvejus, visuomenė aktyviai įsijungia padėdama atskleisti žmogžudystės apklinkybes, žiniasklaida įsijungia skelbiant įtariamojo paiešką ir pan. Tokiu būdu kuriama nepakantumo žmogžudystei ir žmogžudžiui atmosfera, nepalanki tokių nusikaltimų darymui. Aukštas tokių nusikaltimų išaiškinimo procentas ir baudžiamumo įsisąmoninimas taip pat veikia kaip prevencijos priemonė.

Tiesiogiai nusikaltimų prevenciją vykdo teisėtvarkos institucijos. Jos organizuoja pačią prevencijos veiklą. Jos skatina arba atvirkščiai- ignoruoja visuomenės pagalbą sprendžiant su nusikalstamumu susijusias problemas. O kartu yra ir tiesiogiai priklausomos nuo visuomenės: jų finansavimas, visuomenės noras ar nenoras bendradarbiauti, aktyvumas ar abejigumas neretai nuliame šių įstaigų veiklos galimybes. Tad be galo svarbus visuomenės pasitikėjimas ir santykiai su nusikaltimų prevencijos subjektais. Tam, kad įgyti visuomenės pasitikėjimą nusikaltimų prevenciją tiesiogiai vykdančios institucijos (policija, teismai, prokuratūra.) turi laikytis teisėtumo principo, t.y. patys laikytis įstatymų ir jų nepažeidinėti. Jei, “valdžios atstovai, kurie reikalauja laikytis įstatymo ir besąlygiškai jį vykdyti, patys jo nevykdo” [4, p.156], jie lengvai praranda visuomenės pasitikėjimą, reputaciją, paramą ir kalbos apie nusikaltimų prevenciją lieka beprasmiškos. Tokie pavyzdžiai kaip tik skatina atlaidesnį visuomenės požiūrį į įstatymų pažeidimus, nenorą bendradarbiauti, abejingumą, priešiškumą. Tuomet atmosfera visuomenėje tampa palanki nusikalstamumo augimui. Panaši situacija susiklostė pastaruoju metu ir Lietuvoje susikompromitavus aukščiausiems valdžios atstovams, išaiškėjus korupcijos atvejams. Krizė teisėtvarkos institucijose tiesiogiai atsiliepia visuomenei, daro neigiamą įtaką bręstančios kartos socialiniai raidai, kuria nebaudžiamumo atmosferą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1283 žodžiai iš 4232 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.