Žemė
Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų (lent.). Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per metus. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Dėl precesijos, nutacijos ir planetų trikdymų Žemės sukimosi ašies posvyrio kampas lėtai kinta. Dėl Žemės susiplojimo per ašigalius ir netolygaus masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas. Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš koncentrinių geosferų: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų – plutos, mantijos ir branduolio.
Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%), argono (0.93%), vandens garų (0.1-2.8%), anglies dioksido (0.03%); kitų dujų – neono, helio, kriptono, mol. vandenilio, azoto oksido, metano, ozono, sieros anhidrido, azoto dioksido, anglies monoksido, ksenono, jodo garų yra 0.01%.
Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto.
Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria Mochorovičičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35-70 km, po vandenynais 6-10 km gylyje.
Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis (substratas) ir pluta sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Viršutinės mantijos apatinę dalį – astenosferą nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija, arba Golicyno sluoksnis. Astenosferos apatinė riba 250-350 km, Golicyno sluoksnio ~1000 km, mantijos ~2900 km gylyje.
Po mantija yra ~2200 km storio skystas išorinis branduolys (jo medžiagos tankis 8-10 g/cm3, t-ra 2300-4800 K, slėgis 150-200 GPa). Išorinio branduolio viduje yra 1250 km spindulio kietas (arba iš dalies išsilydęs) vidinis branduolys (jo centre t-ra ~6000 K, slėgis ~350 GPa, tankis 12-17 g/cm3).
Mantija susideda iš olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų), kurie, didėjant slėgiui ir kylant t- rai, keičia kristalinę sandarą.
Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša. Žemė yra įmagnetėjusi, turi apie save magnetosferą ir radiacijos juostas. Magnetosferos ašis nukrypusi nuo Žemės sukimosi ašies 11.5 kampu. Žemės paviršiaus ir magnetosferos ašies susikirtimo taškai vadinami geomagn. poliais. Magn. lauko indukcija geomagn. pusiaujo juostoje 0.3•10-4 T, prie geomagn. polių 0.6•10-4 T.
Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas – Mėnulis, du nedideli dulkiniai palydovai, skriejantys Mėnulio orbita (Žemės ir Mėnulio libracijos taškai, ir keli tūkstančiai dirbtinių palydovų.
Žemės charakteristika
Pusiaujo skersmuo 12 756.28 km
Ašigalinis skersmuo 12 713.51 km
Paplokštumas 0.003 353
Pusiaujo ilgis 40 075.0 km
Masė 5.974•1024 kg
Vid. tankis 5.515 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus):
pusiaujyje
ašigaliuose
normalusis9.78049 m/s2
9.83235 m/s2
9.80665 m/s2
I kosm. greitis (prie paviršiaus) 7.91 km/s
Pabėgimo (II kosminis) greitis (prie paviršiaus) 11.19. km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas (žvaigždinė para) 23.934 h
Pusiaujo plokštumos posvyris į ekliptikosplokštumą (1984) 23.442
Apskriejimo aplink Saulę periodas (žvaigždiniai metai) 365.25636 d
Nuotolis nuo Saulės:
afelyje
perihelyje
vidutinis152.096 mln. km
147.100 mln. km
149.597 87 mln. km
Orbitos ekscentricitetas 0.0167
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 0
Amžius 4.6 mlrd.m.
Mėnulis
Gamtinis Žemės palydovas. Artimiausias Žemei kosm. kūnas. Antras (po Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis -12.7) kosm. kūnas. Aplink Žemę skrieja elipsine orbita (lent.) 1.023 km/s vid. greičiu. Mėnulio orbitos ir ekliptikos susikirtimo taškai vadinami mazgais. Prie to paties mazgo Mėnulis sugrįžta per laiko tarpą, vadinamą drakoniškuoju mėnesiu (27.212220 d). Kai Mėnulis yra arti mazgų, gali vykti jo arba Saulės užtemimai. Danguje Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per 1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13.2 , dėl to kiekvieną tolesnę parą kulminuoja 53 min vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (Mėnulio fazės). Mėnulio sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to Mėnulis pasisukęs į Žemę ta pačia puse. Dėl libracijos iš Žemės matoma daugiau nei pusė (~59%) Mėnulio paviršiaus. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje. Mėnulio reljefą sukūrė krintantys meteoritai ir aktyvi vulkanų veikla prieš 4
mlrd. m. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo paviršiaus t-ra per parą labai kinta. Per Mėnulio dieną, kuri ~15 kartų ilgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista iki 130 C, o per naktį atvėsta iki minus 160-170 C. Pasak Mėnulio sandaros teorinių modelių, Mėnulio bazaltų plutos storis ~60 km, silikatų mantijos storis ~1000 km, geležies ir nikelio branduolio skersmuo ~700 km, branduolio t-ra ~1500 K, Mėnulio uolienų liktinis įmagnetėjimas lemia magn. lauką, kurio indukcija paviršiuje yra 1000-100 000 kartų silpnesnė negu Žemėje). Mėnulio paviršių dengia purus dulkių ir nuotrupų kelių cm storio sluoksnis regolitas. Yra 3 akmenų tipai – tamsūs bazaltai (magnio ir geležies silikatai), šviesūs anartozitai (aliuminio ir kalcio silikatai) ir brekčijos (sulipę įvairių mineralų gabaliukai). Mėnulio uolienų amžius svyruoja nuo 3.9 iki 4.5 mlrd. m. Mėnulio vid. geometrinis albedas 7%. Nuo 1959 Mėnulis tyrinėjamas tarpplanetinių stočių ir erdvėlaivių pagalba. Mėnulio charakteristika